Filmas: "Rubė Sparks" / "Ruby Sparks"

Sveiki,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Rubė Sparks“ (angl. Rube Sparks) (2012). Tai režisierių Jonathan Dayton ir Valerie Faris darbas, kurie labiau galbūt žinomi iš filmo „Mažoji Mis“ (2006). Nors „Mažosios Mis“ dar nemačiau, bet susigundžiau kino kritikų rekomendacijomis ir pažiūrėjau „Rubė Sparks“ – itin įdomus ir žaismingas filmo pavadinimas, sakyčiau.

Taigi... Originalus scenarijus, savita režisūros forma ir pateikimas tikriausiai yra šio filmo stipriausios pusės. Ir visgi, bent manęs, filmas „nekabino“. Kino kūrėjams iš tikrųjų pavyko sukurti tai, kas iš esmės skiriasi nuo paprastų komedijų – nerodyti to, kaip žmogus turi jaustis vienu ar kitu gyvenimo momentu. Jausmų falsifikaciją sumažina fantastinis ir neįtikinamas elementas, kad knygos herojė pasirodo gyva ir valdoma plunksnos, kitaip sakant, „lydekai paliepus, man panorėjus...“ Nors iš kitos pusės gal ir naivoka, kad galima įžiūrėti amžiną norą suprasti, ko vyrai nori iš moterų ir ko šios nori iš vyrų ir tai, kad niekada nebus santykių tobulos harmonijos, jas koreguoja įvairios situacijos, bet galima ieškoti kompromiso.

Pagrindinį filme vaidmenį sukūrė talentingasis Paul Dano, kuris man nėra itin patrauklus fizine prasme aktorius, tačiau tenka pripažinti, kad jo pasirenkami vaidmenys ir filmai būna išties neblogi. Aktorius su ambicijomis ir... Nors gal dėl savo ganėtinai neholivudinės išvaizdos negaunantis superherojinių vaidmenų, bet jam tai tik į naudą. Rubės Sparks vaidmenį atliko man iki tol „neužkliuvusi“ aktorė Zoe Kazan, kuri, beje, šiam filmui parašė scenarijų. Su šia aktore viskas kaip ir gerai, bet baisiai man priminė savo išvaizda Saoirse Ronan.

Iš esmės filmas tikrai neblogas, bet kažkaip žiūrėjau nenuosekliai, ne itin įdėmiai. Gal ir dėl to, kad pats filmas nesugebėjo manęs įtraukti. Įdomi ir „kabinanti“ filmo pradžia lyg ir žadėjo kažko įdomaus, bet po to viskas išsirutuliojo į „Mano žmona – ragana“ versiją, nelabai vykusį „Kerėtojos“ prototipo mechanizmą, todėl beliko tik atsidusti: „O, jei galėtume atsukti laiką atgal...“

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Sniego magija arba agroplėvelės efektas

Sveiki,

Šiandien atsibudau ir pamačiau šviesą. Sniegas. Lyg koks jonvabalinis linoleumas švietė iš gatvių ir skverų. Iškart asociacijos į liaudiškai vadinamąją agroplėvelę – pusnynuos agurkai miega. Švyti tas sniegas pro visus langus ir nėr kur pasislėpti, lyg kažkokia kapsulė būtų ištirpusi skrandyje ir apgobusi psichotropinių vaistų poveikiu smegenis, kitaip sakant, kažkoks nušvytimas su šio sezono sniegu ištiko mane.

Gražu. Aišku, kad gražu. Ir man norisi kaip tai kiaulei išleistai iš tvarto voliotis sniege ir kriuksėti, bet baidausi šalčio, o ir „ką žmonės pasakys“ – nors antroji priežastis ne tokia svarbi, juk aš tų žmonių nė iš tolo nepažįstu ir tikriausiai dėl to, kad nenoriu, jog jie mane pažintų, nenoriu ir aš jų pažinimo. Laiptinėje su raišu senuku, kuris kas valandą iš pirmo aukšto iškiša nosį parūkyt, nes žmona neleidžia rūkyt pravėrus virtuvės lango, irgi pasisveikinimu iš savo dviveidiškumo, nors visada sveikindamasis su juo pasijaučiu kaip ateivis. Na, tikrai, juk aš jo net vardo nežinau, o ką jau kalbėti apie jo raišumo ir sveikatos bėdų istorijas, sugulusias sveikatos bylose... Geriau tik „laba diena“, kuris aptraukia garsu iš mano gerklų jo veido mimiką pieno patinos agroplėvele. Ak, kad tik nenumirtų šalia manęs, nes jo veido mimika niekada nieko nesako, ar jam bent malonu išgirsti mano bals, pasisveikinimą. Jo susiraukšlėjęs it šarpėjaus kailis veidas nieko nesako – ar jam skauda, ar sąskaitos, mažos pensijos slegia – ničnieko nesako, todėl tas mano „laba diena“ laiptinėje tampa tik voro spjūviu, kuris nuaudžia agroplėvelės susvetimėjusį šaltumą.

Ir vis tiek gražu. Pasnigo, apledijo ir, žiūrėk, tas senukas jau pasiramsčiuodamas lazda eina grandyti savo seno automobilio. Ir aš dar kartą įsitikinau, kad vyrai myli automobilius labiau nei moteris ir visai ne dėl senuko, o ir dėl to, kad visa laiptinės vyrija (išskyrus mane, nes automobilio neturiu) ėjo valikliais brūžinti apšarmojusių langų, bandė įsilipę šildyti savo „mažytes“, kad išpuoselėtos keturkojės nors kiek atsigautų jų vyriškų sėdmenų prispaustos ir dar tas – blet, gerai, kad neužšalo purkštuvai – primena tikrą palaiminimą santykiuose tarp žmogaus ir mechanikos.

Ir vis tiek gražu. Agroplėvelė neplyšta, ji apvijo visą miestą. Juodas katinas dabar demaskuojamas iškart. Dabar gerai baltiems katinams. Vienu ypu šachmatų lentos pozicija pasikeitė ir, rodos, jau po žiemos saulėgrąžos saulė per atogrąža ima kilti vis labiau link mano miesto, todėl „laba diena“ pamažu laiptinėje įgauna ir atodūsį, lyg atkimšus nenorom naujametinio šampano butelį per anksti. Nuo šiol viskas bus tik geriau – astrologai irgi tą sako. Pala, ar jie to nekartoja kasmet? Ai... Kad juos kur Jupiteris Liūto ženkle!

Ir vis tiek gražu. Šaltis, kurio nemėgstu, kurį keikiu, kurį spjaudau, ant kurio burnoju... Ir vis tiek.

P. S. Valstybinė kalbos komisija jau seniai siūlo terminą agroplėvelę pakeisti: Pirmenybė teikiama junginiams daržo plėvelė, daržo danga.  Žodis agroplėvelė vertinamas kaip šalutinis normos variantas (žr. kn. „Kalbos patarimai. 4: Leksika: 1. Skolinių vartojimas“, Vilnius, 2013, p. 11).

P. S. S. Ir vis tiek gražu.

Filmas: "Namų vyras" / "The Homesman"

Sveiki,

Režisierius ir aktorius Tommy Lee Jones sukūrė Auksinei palmės šakelei nominuotą kino filmą „Namų vyras“ (angl. The Homesman) (2014), kuris tikrai netapo nepastebėtas. Holivudo veteranas ne tik režisavo ir iš dalies kūrė scenarijų, bet ir pats atliko filme pagrindinį vaidmenį. „Vyrai juodais drabužiais“ žvaigždė nusižengė beveik visoms Holivudinio kino kanonams ir sukūrė savitą istorijos viziją, kuri pretenduoja į gana aukštą gero kino lygį.

Nepasakyčiau, kad mane asmeniškai filmas labai sužavėjo. Gana niūrūs nederlingų lygumų dulkės ir vesterno laikų dvasia tiesiog smelkiasi pro filmo kadrus, o sąžininga žmogaus politika išsiaiškinama tik vienu ir tuo pačiu būdu – šaunamaisiais ginklais. Gal neverta pasakoti, kad filme gabenamos trys jaunos išprotėjusios moterys „už upės“, kur jų sveikatą bandys pataisyti medikai. Visos kelionės tikslas yra pati kelionė tiek tiesiogine prasme, tiek pačių pagrindinių personažų dvasinėje suvokimo kryžkelėje, pasirinkimuose.

Įspūdingą vaidmenį sukūrė Hilary Swank. Tai tikriausiai vienas rimčiausių jos pastarosios karjeros vaidmenų nuo „Amelijos“ (2009) ir „Mergina verta milijono“ (2004) laikų. Nežinau, ar ji verta už šį vaidmenį „Oskaro“ nominacijos, bet jeigu papultų, gal nelabai ir nustebčiau, nes filme ji atrodė užtikrinta savimi ir nė iš tolo nepriminė gražuolės iš romantinių filmų kategorijos. Tą patį galiu pasakyti ir apie T. Lee Jones, kuris filme atrodė neįtikėtinai susenęs ir tikriausiai įkūnijo visas bjauraus vesterninio senio blogybes. Vis akcentuoju vesterną, bet neapsirikite, filmas nėra vesternas – pasirinkta tik laikmečio atmosfera, bet iš esmės tai labai graži vizualiniu požiūriu drama. Daug kas filme eina labai natūraliai, siužeto vingiai nėra labai nenuspėjami – gal vienas kitas lemtingas veikėjų posūkis, sprendimas, – bet iš esmės filmas yra, mano manymu, daugiau nei vidutinės prabos. Šiaip ar taip džiaugiuosi, kad pamačiau, o filmo pabaigoje šmėkštelėjusi Meryl Streep kaip visada labai maloniai nustebino. Žinoma, gerąja prasme.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Pasirodė Vandos Juknaitės knygos "Tariamas iš tamsos" vertimas į lenkų kalbą

Sveiki, knygų skaitytojai,

Labai džiaugiuosi, kai geros lietuviškos knygos verčiamos į kitas pasaulio šalis. Šiuo metu narplioju intensyviai Vandos Juknaitės kūrybos lobyną ir net nustėrau, kad knyga „Tariamas iš tamsos“ pasirodė lenkiškai. Tai viena geriausių mūsų knygų, todėl džiaugiuosi, kad jį išversta į lenkų kalbą. Prieš keletą metų knyga pasirodė hebrajų kalba Izraelyje.

Nustebino ir lenkiškas knygos viršelis. Žinote, kai esu prisirišęs prie melsvo lietuviško leidimo, šis viršelis atrodo išties atgrasus ir netgi erzinantis, bet esmė juk tai, kas slypi po viršeliu – turinyje.

Kur informacija apie mūsų lietuvių autorių vertimus į kitas kalbas? Tik pavieniose kronikose, visai nepasiekia paprasto skaitytojo akių. Kažkaip derėtų daugiau kalbėti apie tai, kas ir kur mūsų lietuvių išverčiama į kitas kalbas – kaip antai šiemet pasirodęs Kristijono Donelaičio „Metai“ vertimas į italų kalbą man sukėlė nemenką šoką. Mes mokykloje vos jį paskaitome ir daugeliui jis nuobodus, neįdomus, tai pagalvojau, ką tie vargšai italai... Bet kaip tik nuo to tik įdomiau! Domelaityje yra daug išminties, bet kaip ten Italijoje, po Vezuvijumi skaitosi tie mūsų būrai? 

Jūsų Maištinga Siela

Raudonasis sausas vynas: "Casa Safra Reserva 2010 Terra Alta", Ispanija

Sveiki,

Raudonasis sausas ispaniškas vynas „Casa Sofra Reserva 2010 Tierra Alta“ teko paragauti net iš dviejų butelių ir skirtingomis nuotaikomis ir aplinkybėmis. Iš esmės man šis vynas patiko. Tai maišytų vynuogių rūšių vynas, brandintas ąžuolo statinėse, puikios raudonos spalvos.

Man asmeniškai vynas pasirodė gana lengvas, keliantis nuotaiką. Nors ir brandintas statinėse, jis turėjo gana daug jaunatviškumo, kurį, sakyčiau, suteikė gėlių kvapas ir vaisių aromatas. Ypatingai lengvas vynas, nors ir turi sodrumo skonio atžvilgiu, aromato būvimo, bet jis burnoje neužsilieka ilgai, pripildo gomurį ir pamažu dingsta jo „svoris“, todėl nuo vienos taurės tikrai nepasijusite „pavalgę“. Priešingai – jo aitrumas labai mažas, saikingas, bet tai nereiškia, kad jis pavandenijęs ir necharakteringas, praskiestas.

Vaisių poskonio dominavimas ryškus, todėl nebelieka spėlionių, jog po poskonio gali imti ir atsirasti kokia nors mįslė, viskas tvarkinga. Švelnus, solidarus vynas, kuris tiks vidutiniškam vakarui prie filmo ar kokio nors maisto. 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kaina mūsų parduotuvėse: ~20 lt.

Jūsų Maištinga Siela