Knyga: Donaldas Kajokas "Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys"

Donaldas Kajokas. „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“. – Vilnius: Tyto alba, 2012.

Sveiki, skaitytojai,

Lietuvių literatūroje turime dar vienų puikų romaną – tai Donaldo Kajoko Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys, kuris buvo į trauktas į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką bei Metų knygos rinkimus. Tiesiog nepajėgiau atsispirti paskaityti D. Kajoko prozą, nes kaip poetą jį daugiau ar mažiau žinome beveik kiekvienas. Šis romanas, kaip jau teigia anotacija, yra savotiška romano Kazažas tąsa, gal ne kiek tąsa, kiek kai kurių idėjų plėtinys. 

Apie knygą atsiliepė kone visi garsiausi literatūros kritikai ir visi kaip susitarę kalbėjo apie romano poetinę plotmę – tai tikriausiai neatsiejama nuo Donaldo Kajoko kaip poeto vėliavos nešėjo. Literatūrologė Jūratė Sprindytė prasitarė, kad ji labiau linkusi vertinti tradicinę epinę lietuvių prozą, pvz., M. Katiliškio Miškais ateina ruduo, nei poetinį romaną Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys. Kad romanas poetinis, kritikė pabrėžia romano jungimo būdus, kurie būdingi poezijai. Man asmeniškai romanas skaitėsi kaip romanas, tiesa, ne toks jau tipinis ir lietuviškas. Asocijavosi su Carlos Zafon Ruis romanu Vėjo šešėlis, kur taip pat paslaptis, intriga seka keistą mistinę detektyvinę liniją, taip ir D. Kajoko romane esama pramoginės ir intelektualios literatūros jungtys – detalės ir kai kurios plotmės žymi intelektualiai nugludintas skirtingas sferas (biblinį, pagoniškąją kultūrą ir kt.), bet veiksmas nuo to nelėtėja, jis intriguoja, įvykis seka įvykį, todėl nenuostabu, kad ne aš vienas pagalvojau nuo pirmųjų romano puslapių, kad kuo puikiausiai šią knygą būtų galima ekranizuoti, nes kinematografiškumo slinktis itin aiškiai juntama.

Taip pat iš atminties kažkodėl iškilo primirštas Elenos Kurklietytės romanas Šešėlių verpėja. Laukinės Todės istorija, kur mitas ir realybė persipina, kur vyro fantazija kalbina atrastos Todės kaukolę ir sukuriamas metafizinis praeities ir dabarties ryšys, netgi platoniška meilės linija, bet už vis labiausiai šiuos romanus jungia pelkė (vandens telkinys!), kurioje rasta Todės kaukolė. Kaip ir E. Kurklietytės romane, taip D. Kajoko kūrinyje esama rūko, paklydimo, fantazijos ir realybės bei mito jungimo, liejimo būdų. Legendos ir mitai gana folkloriški, jie remiasi į baltų mitologiją, juk ir Gabrieliaus pavardė Aušautas yra paimta iš sūduvių dievų panteono. Itin įdomiai koreliuoja pagoniška kultūra su krikščioniškosios kultūros legendomis – ežeras pilnas nesybių, mažų ir didingų pavidalą mokančių keisti būtybių, kurie iš esmės priklauso pagoniškajai kultūrai – velniai, pramanai, krečiantys pokštus, bet kartu pilna krikščioniškosios biblinės kultūros aliuzijų – Juta, kuri turi pagimdyti naują mesiją, kurčias asiliukas, nuolatinės kalbos apie Judą, netgi savotiškas spiritizmo seansas saloje, kai prabyla Marija Magdalietė...

Rašytojas ir poetas Donaldas Kajokas.

Donaldas Kajokas sujungia du nesuderinamus ir, istoriškai žvelgiant, viena kitai prieštaraujančias religijas, kurios toli gražu viena kitai netrukdo, bet priešingai – viena kitą papildo, pvz., nesybių aprašuose iš Žaliojo sąsiuvinio netgi deklaruojama savotiškas credo krikščionybės ir judaizmo klausimais. Religinė plotmė turtinga, retsykiais ji išties paveiki, o kartais pasirodydavo pernelyg perspausta, pvz., septynių Jutos vyrų charakteristika pagal didžiąsias nuodėmes įrašas diktofone atrodė bemaž nereikalingas – didelis poetinės beletristikos pilstymas, kur nė kiek neintrigavo. Labiausiai pateisinta atrodė Judo pasikorimas su ponio Em mirtimi – šie paraleliniai mistiniai įvykiai slepia Davinčio Kodui būdingą detektyvinę plotmę. Lietuvių literatūroje turime ir Jurgos Ivanauskaitės Raganą ir lietų, kur paraleliai bandoma apjungti dabarties tendencijas su Biblijos veikėjais, todėl toks motyvas daugiau ar mažiau traukia akį ir literatūriškai pasiteisina.

Žavi knygos aura ir atmosfera – paslaptingumas yra vienas magiškiausių elementų, kuris prikausto skaityti greitai ir skaityti be atokvėpio. O kas bus toliau? Kaip viskas baigsis? Ar Gabrieliui tik pasivaideno? Autoriui paslaptingai pavyko apeiti XIX amžiaus technologijų pasaulį ir įklampinti tarsi pelkėje paslaptingame dvare, kuriame Gabrielius bando savyje numarinti kaltę dėl brolio Arno mirties. Dvaras, ežeras, sala, valtis – nori nenori tai paslaptingos aplinkos detalės, kurios vienaip ar kitaip atsikartoja mūsų literatūroje, kad ir K. Boruos Bataragio malūne. 

Vienas įdomiausių ir paslaptingiausių personažų yra sodininkas Eliezaras, kurio tapatybė taip ir lieka neatskleista per visą romaną, bet galima numanyti, kad jis buvo vienas iš nesybių, kurie kas 77 metų sprogsta ir sukelia uraganą, kas iš tikrųjų ir įvyko romano pabaigoje, pasitraukus sodininkui iš dvaro. Slėpiningas pasaulis konstruojamas priešpriešomis – aplinka ir veikėjai gyvena tarsi XVIII amžiuje – biblioteka, nesinaudojama telefonais ir draudžiami automobiliai, nors esama televizoriaus, kurio niekas nežiūri, veikėjai kalba literatūrine kalba ir vaizduoja aristokratus bei tarnus. Gabrieliui, kuris atstovauja XIX amžiaus sąmonei tai atrodo kiek keista, bet greitai prisitaiko prie aplinkos. Amžių mąstymų konjunkcija leidžia keroti polemikai dėl tikėjimo, asmeninėms veikėjų biografijų istorijoms ir, žinoma, suvokti Gabrieliui brolio žūties paslaptį.

Romanas veržlus, spalvingas, jame gausu neužangažuotų peizažų, poetinių detalių ir poetinių minties judesių, kurie neretai pasako kur kas daugiau nei visa pastraipa. Mistika ir magiškasis laukas puikiai papildo Gabrieliaus sudėtingai suslėgtą ir kaltės užguitą dvasinį pasaulį, atveria skaitytojui fantazijų pasaulį ir šiaip leidžia pasijausti kaip tikrame kine, tik be Hario Poterio burtų lazdelės. Nepaprastai greitas ir malonus skaitymas, o geriausia yra tai, kad po knygos kažkas tikrai liko, liko kur kas daugiau nei pramoga.

P. S. Nuostabi Tyto albos parengta poligrafija ir knygos viršelis. 

Jūsų Maištinga Siela

2014 metų filmų seansų suvestinė (geriausi ir blogiausi filmai)

Sveiki, skaitytojai,

Gal kiek pavėluotai, bet vis tiek nusprendžiau apibendrinti praėjusių metų filmų peržiūras, kurių iš viso buvo 188! Ne tiek jau ir mažai, nors 2013 metai pamačiau netgi 268 filmus. Gal ir nepavyko kasdien pamatyti filmo, bet didžiuojuosi, jog jų pavyko pamatyti ne tiek jau ir mažai. Noriu glaustai sudaryti geriausių filmų sąrašą, kuris galbūt ir man pačiam ateityje pravers, o gal ir jums. Nepaisant filmų atsiliepimų ir vertinimų, kurie gali atrodyti prieštaringi šiam sąrašui, nusprendžiau jį sudaryti vadovaudamasis šių dienų asociacijomis, pozicijomis, atmintyje užsilikusiomis emocijomis, o ne objektyvumu. Juk geras filmas yra tas, kuris užsilieka atmintyje, jį prisimeni.

Taigi, neaušindamas klavišų, pradėsiu.

Labai geri filmai, kuriuos mačiau 2014 metais (raudonai paryškinti itin patikę):

9-asis rajonas

Elžbieta

Už kalvų

Džesmina

Dalaso klubas

Magdalietės

Mėlynas aksomas

Sniego traukinys

Marina Abromovič: dalyvauja menininkai

Nimfomanė 2

Isteriškas aklumas

Kas bijo Vrdžinijos Vulf?

Jaunikiui

Serafina

Darbo diena

Damos portretas

Laisvas kritimas

Šeimos albumas: Rugpjūtis

Karen Silkvud

Juodoji knyga

Istorija apie dvi seseris

Siekiant mėnulio

Glorija

Mizerė

Paslaptyje

Baimės iškyšulys

Laiškanešys skambina du kartus (1981 versija)

Dvasių namai

Frencis

Paprasta širdis

Pilkieji sodai

Normalus

Gyvenimas tik prasideda

Raštingumo sezonas

Ženklai

Tai sudėtinga

Liūtis

Liusi

Stovykla X-rei

Saldžios svajonės

Rozmari kūdikis

Aiškiaregė / Dievo dovana

Undinė

Vaikystė

Elnių medžiotojas

Džimo salė

Tušti namai

Babadukas

Žvaigždžių žemėlapiai

Mano gyvenimo žuvis

Smėlio ir rūko namai

Venera kailiuose

Visko teorija

Liokajus

Alternatyva (Tiesiog geri filmai):

Teresės nuodėmė

Purvas

12 metų vergovės

Laiko tiltas

Malena

Viktorija. Jaunoji karalienė

Ledo šalis

Ji

300: Imperijos gimimas

Nojaus laivas

Langas į kiemą

Atpildas

Ką žinojo Meisė

Viešbutis „Didysis Budapeštas“

Okulus

Piktadarės istorija

Domas Hemingvėjus

Mergina ant tilto

Ana

Titas

Aplink visatą

Gražuolė ir pabaisa

Jaunystė / Žaluma

Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos

Baubas

Išgyvena tik mylintys

Nepažįstamasis prie ežero

Muzikinė dėžutė

Stounkersto beprotnamis

Kalas amžinai

Pasibjaurėjimas

Mano ištakos

Visiškas nusivylimas:

Grįžtančioji banga

Mėbijaus juosta

Nužudyk savo mylimuosius

Šėtonas manyje

Aeon Flux

Pusseserė Betė

Šėtono belaukiant

Zombių žemė

Karalius Artūras

13 nuodėmių

Po tavo oda

Priešas

Pagauk, jei gali

Legenda apie Heraklį

Magiškasis Maikas

Jei pasilikčiau

P. S. Daug filmų dar nepaminėjau, nes jie tiesiog šiandien man neimponuoja ir yra neutralūs, bet gal ir verti dėmesio.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nekaltas melas" / "Geras melas" / "The Good Lie"

Sveiki, kino žiūrovai,

Filmas „Nekaltas melas“ (angl. The Good Lie) (2014) išties nebuvo labai populiarus, nesulaukė daug apdovanojimų, bet visgi kritikų akies neaplenkė ir sulaukė gerų vertinimų. Filmas apie Sudano vaikus, kurie pilietiniame kare netenka tėvų ir namų, o galiausiai iš laukinių kraštų atsiduria JAV. Tai tikrai skaudi itin skirtingų kultūrų ir paparčių maišalynė, kuri įgauna netgi subtilių ir įdomių komedijinių elementų. Pirmoji filmo pusė stebina savo brutalumu ir žiaurumu – vaikai, badas, kariai, šūviai, mirtys ir netektys – tai visa tamsioji Afrikos gyventojų pusė, apie kurią esame daug ką girdėję, skaitę, matę kituose filmuose. Patraukli pirmoji pusė domina savo nesaldumu, netekties intriga, o antroji pusė, kai veikėjai po daugelio metų atsiduria Amerikoje, tampa vėlgi komplikuota dėl kultūrinio nesuskalbėjimo.

Filmas apstatytas iš visų pusių probleminiais rėmais. Puikiai parinkti aktoriai profesionaliai implikuojasi į filmo medžiagą ir turinį. Tai nėra dėl savo tematikos itin lengvas filmas, bet kartu turi ir slidžių paviršių, žaismingos ironijos, kalbu apie tą filmo dalį, kuriame pasirodo aktorė Reese Witherspoon, kuri paskutiniuoju metu stačia galva pasinėrė iš blondiniškų komedijų į rimtąjį kiną ir pareiškė, kad nusibodo vaidinti vieno braižo kvaileles. Sakyčiau, aktorės pozicija labai sveikintina, nes šiame filme ji dirbo socialinį darbą ir jai puikiai sekėsi „būti brunete“ visomis prasmėmis. Aišku, režisierius negaili filme ir sentimentalių elementų t. y. pasiaukojimo ir savotiško atpirkimo, skolos grąžinimo istorijos, kuri iš tikrųjų nepaisant tipiškos ir nuspėjamos formulės, vis tiek jaudina.

Labiausiai žiūrovą turėtų pritrenkti ta stulbinama kultūrų pasikeitimo jausena, kada veikėjai neseniai kamavosi badu ir stengėsi apsiginti nuo laukinių liūtų, o po pusvalandžio Amerikoje užsimaukšlinę kepuraites švenčia Kalėdas. Tas nepakartojamas įspūdis, kaip skiriasi kapitalistinis žmogus nuo žmogaus, kuris yra linkęs tik išgyventi, o kultūriniai nesusikalbėjimai tiesiog stebina ir šokiruoja mikroelementais, pvz., afrikiečiui neaišku, kodėl viršininkas liepia į konteinerį išmesti dar visai gerą maistą ir negali jo atiduoti benamiams. Šis filmas – tai galimybė pasižiūrėti į mus pačius kaip vartotojiškos visuomenės žmones, į savo pačių ydas. Tikrai netikėtas filmas mano žiūrimų filmų sraute. Ar bereikia sakyti, kad filmas paremtas tikrais faktais, o veikėjų prototipai gyvena iki šių dienų? Tikriausiai ne.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vilkas" / "Wolf"

Sveiki, kino žiūrovai,

Norėdamas peržiūrėti senus ir dar nematytus filmus su aktoriumi Jack Nicholson‘u, nusprendžiau pradėti nuo filmo „Vilkas“ (angl. Wolf) (1994), kurį žiūrėdamas staiga prisiminiau, jog vaikystėje esu jį matęs. Filmą režisavo Mike Nickols, kuris man puikiai žinomas kaip filmo „Arčiau“ (2004). Nors „Arčiau“ man patiko nepalyginamai labiau, bet ir „Vilkas“ visgi savyje turi šio bei to, kas traukė akį ir dėmesį.

Taip, filmas ganėtinai senas, bet vis tiek nepraradęs savo įdomumo. Fantastinis elementas, kad žmogus tampa vilkolakiu savaime filmą bazuoja prie pramoginio filmo kategorijos, bet, sakyčiau, filme didelį vaidmenį atlieka psichologinė filmo dalis, kuri gal nėra itin įspūdinga, bet vis tiek pakankamai įdomi. Aišku, dabarties žiūrovui efektai gali pasirodyti kiek naivoki, bet jie pakankamai neprasti, kartais užtenka pasikeitusio žvilgsnio, akių spalvos, uoslės ir tai suveikia kur kas labiau nei įspūdingi kostiumai ar kompiuterinė grafika. Kalbant apie siužetą, jis ganėtinai vidutinis, išvystytas irgi vidutiniškai, o J. Nicholsono būvimas šiek tiek priminė man jo pasirodymą „Švytėjime“. Be galo puikus aktorius ir jo būvimas tiesiog spinduliuoja filme, tačiau tenka pripažinti, kad tai toli gražu nėra geriausias jo pasirodymas, netgi „Istvuko raganos“ šiek tiek „atstovi“ tvirčiau. Na, ką bereikia sakyti apie aktorę Michelle Pfeiffer? Nesudėtingas jos personažas, nors daug turintis netekčių – brolio žūtis, motinos netektis, tačiau neišvystyta gelmė, kažkaip praplaukė kaip pramoginio filmo paviršiumi, sakyčiau, truputį ir J. Nicholsono personažas irgi plūduriuoja ties gelme ir lengvumu, todėl jeigu ne fantastinis motyvas, kuris sužeistas retkarčiais gana ironiškai, sakyčiau, filmas smukteltų dar žemiau...

Nesužavėjo, bet nebuvo ir labai prastai. Finalinė scena klasikinė ir pernelyg nuspėjama, nusibodusi formulė. Aktoriai žavūs, bet kažko dar trūko iš paties siužeto, nepaisant to, vis tiek sužiūrėjau pakankamai įdomiai.

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela