Knyga: Carole Martinez "Pasiūta širdis"

Carole Martinez. „Pasiūta širdis“. – Vilnius: Tyto alba, 2014.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Tiesą sakant, jau keletas metų, kai labai buvau išalkęs Lotynų Amerikos magiškojo realizmo. Seniau skaityti G. G. Marquez ir I. Allende knygos buvo smarkiai susukusios mano galvelę ir, maniau, kad nieko gyvenime geresnio neperskaitysiu. Buvo etapas, kada atsiribojau nuo tokios literatūros ir štai, neseniai pasirodęs ispanų kilmės prancūzų rašytojos Carole Martinez romanas Pasiūta širdis (prenc. Le coeur cousu) vėl suviliojo atgalinėje knygos viršelyje pažadu apie magišką „markesišką“ istoriją. Pagalvojau: „Reikia perskaityti ir atgaivinti alkį“. Ir šitaip šioji knyga atsidūrė mano rankose.

Leidykla Tyto alba neseniai lietuviškai pristatė antrąjį autorės romaną Kuždesių dvaras, bet Carole Matinez atėjimas į lietuvių kalbą nebuvo toks lengvas. Ji buvo iš penkerių siūlomų knygų išrinkta geriausia ir apdovanota 2013 metų Lietuvos Jaunųjų Frankofonų premija. Jau daugiau nei penketą metų apdovanotuosius Tyto alba leidžia specifiniu sukurtu knygos minkštu viršeliu. Kad knygą parašė prancūzė, o ne Lotynų Amerikos rašytoja, tikėtis magiškojo realizmo niuansų reikėtų itin kitoniškų, tačiau, pasirodo, visomis šaknimis, idėjomis ir poetine raiška rašytoja atstovauja klasikinei Lotynų Amerikos magiško realizmo genezei. 

Šios knygos apžvalgą neatsitiktinai pradėjau nuo magiškojo realizmo, kuris Lotynų Amerikoje buvo formuojamas kaip daugiakultūrinė aplinka, kurioje gilus arhaiškumas maišėsi su modernizmu ir leido formuotis specifinei literatūros srovei. Lygiai taip pat C. Martinez, kaip ir Lotynų Amerikos magiškojo realizmo atstovams, tekstai trykšta troškimu realybėje įžiūrėti mitinį matmenį. Skaitant Pasiūtą širdį, intuityviai skaitytojas gali pajausti, kad rašytoja visgi remiasi savo autentiškomis šeimos istorijomis, jas pertransformuoja ir sukuria istoriją apie istorijas nuoseklų pasakojimą, kitaip sakant, mitologizuoja savo giminės autentiškas patirtis. Nors knyga nėra autobiografinė, C. Martinez viename interviu užsimena, kad jos giminės atsidūrimas Prancūzijoje susijęs su tuo, kad jos senelis buvo pralošęs močiutę kortomis... ir visgi, sunkoka pavadinti knyga autobiografiniu romanu, nors išdidžiai galime kūrinį pristatyti tiesiog kaip šeimos sagą.

Rašytoja Carole Martinez.

Šioji šeimos saga apipinta daugybe C. Martinez sukurtų mitinių inkliuzų, kaip antai iš kartos į kartą perduodama dėžele, kurioje kaip atskiras vaisius brandinama išskirtinė galia arba, kaip kiti pasakytų, prakeiksmas. Žodis gimdo istoriją, pagal sukurtą žodį nulemiamos ir Karasko moterų gyvenimas. Tik įpusėjęs knygą, suvokiau, kad moterų suteikti vardai taip pat neatsitiktiniai – jie tampa jų likimu. Soledada, išvertus iš ispanų kalbos, reiškia vienatvę – ji šios istorijos pasakotoja ir vienišiausia iš seserų. Anita – toji pasiaukojančioji ir globojančioji, ji ir tapo savo seserų globėja. Anchela, gimusi su pribuvėjos atneštomis vištų plunksnomis, vėlgi seka paukščio-angelo likimo keliu. Klara – spindinti šviesa, kuri romane tampa priklausoma nuo šviesos ir Martirio – nakties ir mirties moteris, gavusi mirtino bučinio prakeiksmą, tampa Klaros priešingybė... Duotas vardas veda knygos veikėjas jau iš anksto nulemtu keliu, todėl C. Martinez tiesiog belieka pasikliauti vardo reikšmėmis ir kurti iš kasdienybės mitą.

Kas visoms romano moterims svarbiausia? Ryšys su motina, dėželė, įsimylėjimas ir palikuonių susilaukimas. Būtent šių veiksmų grandine eina visos moterys, o jų kasdieniniai veiksmai: siuvimas, bendravimas, buitis tampa magiško realizmo priemonėmis. Istorija prasideda nuo siuvėjos Fraskitos Karasko, kuri gauna nepaprastos siuvėjos talentą, susiūti ne tik audinius, bet ir žmonių likimus: „Fraskita suglaudė noro ir valios kraštus ir juos susiuvo. Galiausiai užmezgė mazgą siūlo gale ir nukando tiltą, kurį buvo permetusi tarp savęs ir to į ją žiūrinčio vyro. Jis staiga pasijuto našlaitis“ (p. 125). Fraskitos likimas paženklintas ir realių politinių visos Ispanijos drebėjimų – pilietinis karas, kuriame vieniša motina, bėgdama nuo vyro, kuriam jos sutuoktinis pralaimėjo gaidžių peštynėse, bando apsaugoti savo vaikus. Pakelėje siuvo revoliucijos vėliavą, žengia per Ispanijos savita kultūra gyvenančius provincijos gyventojus. Bene pats įdomiausias knygos momentas – tai gyvenimas besislapstant olose, kai C. Matinez įveda gana netikėtą, bet labai sodrų ir įtikinamą detektyvinę-kriminalinę pasakojimo liniją. Žmogėdra kėsinasi į Fraskitos Karasko vaikus, o po olos gelmes bežaidžiantys vaikai, imituoja mirtį, kol galiausiai ją prisišaukia...

Burtai, užkalbėjimai, maldos, pasivaidenimai – neįtikėtina žodžio galia veikia moterų ir jas įsimylėjusių vyru likimus, tačiau būna tokių atvejų, kada mirties nebeapgausi ir nebenuvysi, tada moterys sumoka didžiuliais praradimais. Knygos stilius nėra nei įmantrus, nei koks nors išskirtinis, joje svarbiausia pasakoti istoriją – epinio pasakojimo nuoseklumas, jau žinomos magiško realizmo „žaidimo taisyklės“ leidžia mėgautis neskubriu, bet užtikrintu C. Martinez kūriniu. Manyčiau, Pasiūta širdis verta savo skaitytojo, knyga žavi, moteriška, ekspresyvi, vietomis labai intriguojanti, o kai kada tik poetiškai liūliuojanti. Moterys, atsidūrusios tarp gyvenimo ir mirties, turinčios ryšį su tuo pasauliu tarp puodų ir gimdymų, atranda ir sukuria savo vartus į gyvenimo šerdį. Ką galima pasisemti iš gyvenimo, bėgant metams ir kartoms, dėl ko verta gyventi moters bėglės gyvenimą? Prakeiktosios ir kartu apdovanotosios gyvenimą? Į šiuos klausimus tikslaus atsakymo, skaitydami Pasiūtą širdį, tikriausiai nerasite, bet intuityviai pajusite bent kiek priartėję prie atsakymo esmės.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Anapus" / "Svinalängorna" / "Beyond"

Sveiki, kino žiūrovai,

Tiesą sakant, buvau primiršęs skandinavišką kiną, bet filmas „Anapus“ (angl. Beyond) (2010) vėlei man priminė, kad toks visgi egzistuoja ir ne visada „Scanoramos“ festivalio programoje, jį parodo kartais ir TV programos. Šį filmą pasirinkau pažiūrėti dėl populiariai migruojančios tarp europietiško ir už Atlanto kuriamo kino aktorės Noome Rapace. Tiesą sakant, tikėjausi geros ir stiprios emociškai dramos ir, galima sakyti, filmas iš dalies pateisino mano lūkesčius.

Filmas konstruojamas dvejomis laiko distancijomis. Apie suaugusios moters dabartį, kai ji važiuoja aplankyti su savo šeima merdinčios moters ir jos sunki vaikystė, kai prasigėręs tėvas mušdavo motina, vaikus ir byrėdavo idilinės šeimos konstruktas... Socialinis gyvenimas prieš kelis dešimtmečius Skandinavijoje primena šių dienų realybę Lietuvoje, ypač provincijose, todėl tas, kas giminėje susidūrė su alkoholio priklausomybe turinčiu giminaičiu, tikriausiai žino, kaip turėtų daugiau ar mažiau paveikti šis filmas.

Apskritai galima klausti, apie ką šis filmas? Argi apie alkoholiką tėvą, sugriovusį savo vaikų vaikystę? Nemanyčiau. Visgi tai apie vaikystės traumos padarinius, kuriuos užtikrintai perteikia aktorė Noome Rapace ir galų galiausiai apie atleidimą, kuris glūdi po nuoskaudomis, traumomis ir nenorėjimu sugrįžti į praeitį. Filmas sunkokas ir jo temos sunkios, tačiau nepasakyčiau, kad viskas mane įtikino iki galo. Konstruojami praeities prisiminimai, vaikų elgesys ir jų vaidyba ne visada man tiko ir patiko, norėjosi kai kada dar labiau aštresnių scenų ir smurto protrūkių, kokių reta, bet gyvenime būna, kaip antai Kalėdų eglutės puošyba filme – išties graudu.

Nepaisant niūrios atmosferos, socialinių bėdų slogumo, filmas ganėtinai geras ir aktualus, nors ir menkoko biudžeto, bet taip gerai atpažįstamo socialiai angažuoto scenarijumi.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Kristinos Sabaliauskaitės "Silva Rerum" netrukus pasirodys lenkiškai

Sveiki,

Tikriausiai daugelis Kristinos Sabaliauskaitės romano „Silva Rerum“ gerbėjų seka ir viena akimi užmato, kaip šis romanas skleidžiamas po pasaulį. Latvijoje pasirodžiusios dvi pirmosios šios sagos dalys sulaukė didelio pasisekimo ir pripažinimo. Visai neseniai viena didžiausių Lenkijos leidyklų paskelbė, jog rugsėjį lenkų auditorija pasieks pirmoji „Silva Rerum“ dalis lenkiškai. Smagu, jog atsirado vertėjų ir romanas išeis ne ištraukomis, o visas kūrinys. Kaip šią knygą priims patys lenkai, kol kas teks palaukti, o kol kas prieš jus lenkiškas knygos viršelis. Sakyčiau, laikomasi, kaip ir latviškame variante, nepakitusios tradicijos vaizduoti Baroko bažnyčios reljefinius fragmentus. Sveikinimai! Būtų šaunu, jeigu knyga pasirodytu ir anglų kalba iš kirstu langą per Atlantą. O kodėl gi ne?

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Fargo" / "Fargo"

Sveiki, kino žiūrovai,

Kalbėti apie brolių Coen‘ų filmus man nėra itin lengva, kadangi jų darbai labai skirtingi, kai kurie labai patinka, o kai kurių tiesiog „nepagaunu“. Gana panašiai nutiko ir su vienu laikomu geriausiu brolių Coen‘ų filmu „Fargo“ (angl. Fargo) (1996), pagal kurį sukurtas to paties pavadinimo serialas. Tiesą sakant, iš „Fargo“ tikėjausi itin daug, nes buvau paskaitęs ir girdėjęs superinių komentarų, bet teko šiek tiek nusivilti, nes istorija pasirodė ne tokia jau patraukli, kokios galbūt tikėjausi.

Filme „Fargo“ broliai derina juodąjį humorą su kriminaline istorija. Kriminalinė istorija, pasirodo, 1987 metais išties įvyko labai panaši, bet režisieriai ją perkūrė savaip. Bene didžiausią juoką kėlė ne nusikaltėlių nesuderinamumas, o nėščia vietos policininkė Mardžė – apskritai vietos policininkai tokie abejingi ir ramūs, kad net stebina, o vėliau suvoki, jog tai specifinis Coen‘ų humoras. Man, deja, neįkandamas ir visai nejuokingas, kaip ir filme „Didysys Lebovskis“. Apskritai, man Coen‘ų humoras pernelyg drungnas ir neįdomus, o štai aštrius „Tarantiniškus“ siužetus jie moka kurti. Kur kas jų mėgstamiausias filmas, žinoma, yra „Šioje šalyje nėra vietos senukams“.

„Fargo“, pasirodo, buvau matęs vaikystėje, tik atmintis neleido sudėlioti visos istorijos į vientisą pasakojimą. Manau, Coen‘ų gerbėjams „Fargo“ tikrai tiks ir patiks, deja, man filmas žiūrėjosi gana vidutiniškai. Bandžiau įsijausti ir tik detektyvinė linija man patiko, o juokeliai, dirbtiniai „sintetiniai“ liūdno vaizdo personažai atrodė ne visada juokingi ir įtikinami. Nežinau, iš „Fargo“, laikomu vienu geriausiu 1996 metais pasirodžiusių filmų, tikėjausi kur kas geriau, o ir žinomi aktoriai, mano galva pasirodė, gana vidutiniškai. Ai, tiesiog... Tikriausiai ne man šis filmas.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Madonna "Bitch I'm Madonna" feat. Nicki Minaj

Sveiki, 

Tikriausiai sunku patikėti, kad trečiasis Madonnos singlas iš albumo „Rebil Heart“ tapo komerciškai sėkmingas, o YouTube kanele jau sulaukė per 50 milijonų peržiūros. Nors man asmeniškai patiko pirmasis albumo singlas ir galima pasigrožėti antruoju singlo gražiu vaizdo klipu ir romia melodija – kada paskutinįkart girdėjome iš Madonnos santūrią baladę? Nepamenu, neklauskite, tačiau mane kur kas labiau nustebino erzinančių garsų ir ritmikos pulsuojantis singlas gana skandalingu pavadinimu „Bitch, I‘m Madonna“ (liet. Kale, aš – Madonna), nors iš Madonnos anoks čia skandalas.

Nors iki šiol naujasis Madonnos albumas mano ausims neprijaukintas, bet pristatyti jos singlai ir hitai kažkaip vis atranda savo vietą mano klausomų dainų repertuare. Madonna negali pasigirti nei išskirtine muzika, nei vokaliniais sugebėjimais, nebent šlovinga praeitimi, kuri nebesugeba komerciškai konkuruoti su šiuolaikinėmis mega žvaigždėmis, na, nebent, pritraukti į koncertų sales daug klausytojų ne vieną dešimtmetį atliekamais tais pačiais hitais.

Ir štai! Ateina singlas „Bitch, I‘m Madonna“, kuris, mano galva, sunkiai buvo įsivaizduojamas kaip hitas, bet ko dažniausiai nesitiki, tuo daugiau šansų „prastumti“ dainą į priekį. Aišku, dainai padėjo ir tai, kad veteranei pritaria kone populiariausia pop repo atlikėja Nicki Minaj, o vaizdo klipe savo veidelius kyšteli Katy Perry, Rita Ora, Beyonce ir Miley Cyrus, kurių gerbėjai suskubo greitai jas atrasti gana ritmingame vaizdo klipe. Pasirodo, po erzinančiu pavadinimu ir gana brutalių garsų atsiveria ir gana keistų angeliškų ir repo „mišrainiškų vokalinių žaismių“. Net nusikvatojau, kai eidamas gatve ėmiau niūniuoti tą melodiją. Juk neatsitiktinai, tikriausiai daina lengvai dėl to ir pasiekė mases. Dainą šiuo metu noriai groja įvairūs remiksai naktiniuose klubuose, radijo stotys nuolat transliuoja, tačiau pardavimais Madonna, kažin, ar gali šitaip pasigirti, bet taip, šis singlas trumpas blykstelėjimas Madonnos, sakyčiau, kiek prigesusioje karjeroje. Vaido klipą irgi priimtas gana nevienareikšmiškai, vieni jį peikia, o kiti giria – absoliučiai madoniška kritika, nes jai apskritai sekasi skaldyti nuomones ir mėgautis diskusijomis. 

Mano nuostatos dėl šio kūrinio irgi pasikeitusios. Iš gana „kvailo“ gabalo, daina tapo niūniuojama ir gana šiuolaikišku kūriniu. Ne taip ir blogai, ar ne? Pasižiūrėkite patys, ką šiandien Madonna dar sugeba:

Jūsų Maištinga Siela