Šios dienos daina: Stromae "Alors on Danse"

Sveiki, skaitytojai,

Šios dienos dainos rubrikoje svečiuojasi garsus belgų hiphopo ir elektroninės muzikos atlikėjas Stromae, kurio tikrasis vardas Paul Van Haver (g. 1985). Tikriausiai vienas mano jo mėgstamiausių hitų yra „Alros on Danse“, su kuriuo atlikėjas ir išgarsėjo ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Kol kas atlikėjas yra išleidęs tik du muzikinius albumus ir abu jie susilaukė nemažos komercinės sėkmės, ypač antrasis albumas.

Egzotiškos išvaizdos vaikinas, dainuojantis prancūziškai, netruko susilaukti sėkmės, kai 2009 metais pristatė hitą „Alors on danse“ iš pirmojo studijinio albumo „Sūris“ (2010). Daina iškart šoktelėjo į pirmąsias topo pozicijas, sulaukė daugybės klubinės muzikos remiksų, ją pamėgo netgi Lietuvos klausytojai. Hitas platininiu tapo Italijoje, Danijoje, Vokietijoje, triskart platininiu Belgijoje, dukart platininiu Šveicarijoje, auksiniu Ispanijoje ir Švedijoje. Beveik visose Europos klausomiausiose radijo stotyse pasiekė pirmąsias topo pozicijas. 

Tai viena iš tų hiphopo prieskonių turinti daina, kurios nepabosta klausytis nei pavargus, nei turint daug energijos. Šiaip hiphopo nemėgstu, bet ta prancūzų kalba, kuri, regis ne itin pritaikyta hiphopui, tiesiog taip nuostabiai dera su ta elektronine muzika ir pučiamuoju instrumentu, kad paperka kone po pirmosios perklausos. Pasižiūrėkime vaizdo klipą ir pasiklausykime:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Monstrų viešbutis 2" / "Hotel transylvania 2"

Sveiki, skaitytojai,

Neseniai matytas animacinis filmas „Monstrų viešbutis“ susilaukė filmo tęsinio, todėl suskubau pamatyti ir „Monstrų viešbutis 2“ (angl. Hotel Transylvania 2) (2015), kuris taip pat sulaukė sėkmės kaip ir pirmoji dalis. Visgi animacinio filmo kūrėjams daugiau ar mažiau, mano akimis, pavyko išsaugoti įgytą atmosferą ir žaismingumą pirmojoje dalyje ir sukurti beveik lygiavertį tęsinį.

Šioje dalyje vėl netrūksta pakvaišusių nuotykių, o charizmatiškašis vampyras Drakula netgi taps seneliu ir visas savo viltis ir, žinoma, kvailybes sudės į anūko auklėjimą, todėl iš to išsirutulios jo ir dukters nesutarimai šiuo klausimu. „Monstrų viešbutis 2“ vėl panardins į jau pažįstamą pasaulį ir suteiks įdomių pramoginių potyrių, kad nė nepajusite, kaip greitai prabėgo laikas. Šįkart istorija taip pat pasirodė gera, gana įdomiai išvystyta, tačiau gal šioji dalis vos vos kiek pasirodė silpnesnė, bet nedaug, gal dėl to, kad pagrindiniai herojai, buvę pirmojoje dalyje, staiga pateikiami kaip suaugę ir atsakingi tėvai? Gal kiek mažiau juokelių? Pernelyg nuspėjama? Gali būti, tačiau nuo to filmas netapo prastesniu ir, jeigu taip nutiktų, kad kūrėjai nuspręstų kurti trečiąją dalį, manau, su malonumu vėlei pažiūrėčiau.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Shania Twain "Man! I Feel Like a Woman"

Sveiki, skaitytojai, 

Šįkart daina ir man pačiam netikėta, panosėje jau niūniuoju kažin kelintą dieną. Tai kanadiečių garsios atlikėjos Shania Twain super hitas „Main! I Feel Like a Woman“. Nors country stiliaus atlikėja jau gerą dešimtmetį yra sustabdžiusi savo muzikinę veiklą, bet jos populiarumas dar vis sklando tarp šiuolaikinės pop ir country klausytojų ir vis dar daro nemenką įtaką populiariosios muzikos industrijai.

„Man!  I Feel Like a Woman“ – tai singlas iš trečiojo atlikėjos albumo pavadinimu „Come on Over“, išleisto 1997 metais. Atlikėja garsi dar ir tuo, kad ji beveik visas savo dainas iš albumų paversdavo singlais ir hitais, o iš 16 dainų teturinčio albumo, buvo išleista net 12 singlų, nufilmuota daug vaizdo klipų! Daina singlu pasirodė viso labo tik aštunta, o vvienas seksualiausių jos vaizdų klipų pristatymas įvyko 1999 metais. Šią pop country dainą netruko pamėgti publika ir ji atlikėjos koncertiniuose turuose tapo kone vizitine kortele, kino filmai mielai dainą priėmė į įvairius garso takelius. Daina net 23 valstybėse tapo numeriu vienas, atlikėjai country muzikos kategorijoje pelnė „Grammy“ apdovanojimą.

Melodinga, greitai įsimintina daina, kurią, manau, tikrai daugelis iš jūsų esate bent jau girdėję pusę ausies, todėl siūlau pasiklausyti ir vėl:

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Jens Christian Grøndahl "Spalio tylėjimas"

Jens Christian Grondahl. „Spalio tylėjimas“. – Vilnius: Alma littera, 2013.

Sveiki, skaitytojai, 

Garsaus danų rašytojo Jens Christian Grondahl romanus lietuviškai išverstus turime net tris: Kitokia šviesa, Luka ir Spalio tylėjimas. Būtent Spalio tylėjimas, kurį kažkada leidykla Alma littera buvo išleidusi nuostabioje knygų serijoje XX amžiaus aukso fondas, 2013 metais perleido antrąkart, būtent šį leidimą ir teko skaityti. 

Spalio tylėjimą pagrįstai galima laikyti literatūros brangakmeniu, nes tai yra ta tylioji egzistencinė literatūra apie gyvenimą, kuri nesistengia šokiruoti vaizdiniais ar netikėtais aštriais trilerio vertais herojų veiksmais, nesistengia ir pataikauti, bandydama sudominti ir prikaustyti skaitytoją nuo pat pirmojo puslapio. Toji tylioji proza artima aukščiausiai XX a. grožinės literatūros mokyklai ir galima gana atvirai lyginti su tokiais meistrais kaip Marcel Proust ar William Faulkner. Spalio tylėjimas, kurio pavadinimas nepaprastai gajus ir įsimenantis kaip ir pati knyga, atliepia žmogaus gyvenimo rudenį, apmąstymą, savo gyvenimo įvertinimą iš naujo. Išties knyga sukrečianti, bet ne įvykiais, o ta subtilia ir pagaulia žmogaus santykių ir kasdienybės analize. 

Romano pasakotojui arti penkiasdešimties ir jį palieka žmona Astrida, tiesiog vieną dieną susirenka būtiniausius daiktus ir išvyksta, o pasakotojas lieka tuščiuose namuose be žmonos ir vaikų, kurie jau užaugę ir gyvena savus gyvenimus. Lieka tik tuštuma ir gyva beveik kone apčiuopiama egzistencinė vienatvė, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, visada buvo pačiame pasakotojuje, tik pasitraukus Astridai iš jo gyvenimo, šioji vienatvė tarsi vinis išlindo kiaurai pėdą. Skaudus ir gilus pasakojimas, pilnas egzistencinių parabolių, įvairių santykių analizių ir interpretacijų. Kaip pat pasakotojas įvardija: „Mano pasakojimas tėra interpretacijų interpretavimas, nieko daugiau, tik vangūs, beviltiškai iškreipti prisiminimai tos svarbos, kurią paskyriau tam tikroms vietoms, tam tikriems veidams, ir kaip tie veidai ir tos vietos po truputį keitė savo reikšmingumą“ (p. 167).

Nors įvykių atskaitos taškas yra diena, kai Astrida palieka vyrą, bet iš esmės pasakojimas yra nuolatinis grįžimas į praeitį: į vaikystę, į laikus, kai pasakotojas turėjo meilužę, analizuojami tėvų santykiai, buvusi moteris Inesa, susitikimas su Astrida, vaikų auginimas, darbas, pasivaikščiojimai po miestus. Būvimas atskaitos taške ir būvimas tuose praeities įvykiuose iš tikrųjų kuria atotrūkį, pasakotojo kitokį paveikslą būnant tuose įvykiuose ir vertinant juos iš nūdienos atskaitos taško.

Visos tos istorijos lyg ir būtų apie pasirinkimus, apie žmonių santykių prisirišimus, bet iš tikrųjų nuo pasakotojo lūpų tai dvelkia tik vienu ir tuo pačiu – tai pasakojimai apie vienokius ar kitokius praradimus. Tai itin jautrus ir liūdnas pasakojimas, kiekviename puslapyje jaučiama tyra ir giedra egzistencinė melancholija, ruduo, kai viskas pamažu slopsta ir praeina, o anuometiniai pasakotojo potyriai šiandien atrodo kaip bandymas atgaminti ir iš naujo absorbuoti įvykius. Skaitant neapleidžia jausmas, kad atmintis ir potyriai yra nepaprasta galia, kartais net gniuždanti ir apverčianti viską aukštyn kojom.

Rašytojas Jens Christian Grondahl.

Kalbant apie romano tekstą, tai ištisas vientisas pasakojimas be jokių tiesioginės kalbos intarpų, primenantis ištisą veikėjo monologą, pasivaikščiojimą po gyvenimo jausmų ir potyrių labirintą, tokį subtiliai ir vyriškai jautrų. Knyga apie moteris, jų įtaką vyro gyvenimui, apie išdavystės poveikį dvasiai, apie sūnaus ir motinos nesuprastą ryšį, apie amžiną tylėjimą dviese, netgi savotišką slapstymąsi už kasdienybės veiksmų: rūpinimosi buitimi, darbo reikalais, vaikais... Ir viskas taip automatizuota, kad net ištinka šokas, jog žmogus, kuris daugybė metų buvo šalia, yra iš tikrųjų nepasiekiamas, neatpažįstamas žmogus, tu nežinai nei jo troškimų, nei norų, nes viskas yra aukojama čia ir dabar, už tylą ir vienatvę dviese, už neatpažįstamą žmogaus pusę.

Romanas pilnas juslių ir gražių poetinių niuansų, kurie tekstui suteikia meninės vertės. Kad ir štai viena nuotrupa iš Astridos ir jos vyro pasivaikščiojimo, kai vyras grįžta pas ją iš po trijų savaičių praleistų su meiluže Elizabeta: „Galbūt, mudviem stovint prie parapeto, juosiančio kalno šlaitą paupy, ir juokiantis iš berniukų, katedros pasienyje spardančių futbolo kamuolį, jai radosi įtarimas – mažytė, neįžiūrima skylutė mintyse, pro kurią įsiskverbė šaltas vėjas. O mes šypsojomės iš portveino užeigų pavadinimų, didelėmis neono raidėmis degančių pietiniame krante, gerai žinomų angliškų vardų, kurie, žėrintys nakties danguje, staiga ėmė nieko nebereikšti“ (p. 171).  Apie tylą dviese ir joje gimstančias abejones. 

Sakysite, knyga daugiau skirta perkopus keturiasdešimtmetį, bet ar tikrai? Žinoma, kad tas juslias kitaip perskaitys žmonės, kurie išgyveno vidutinio amžiaus krizę, bet apskritai romanas labai jautriai bus perskaitytas ir tų, kurie nors kartą gyvenime patyrė skaudų išsiskyrimą. Tas lūžis tampa tikra permąstymų ir buvimo kartu prasmių lavina, būtent toks ir yra Spalio tylėjimas – tylus automatizuotas būvimas kartu, kažkoks įprotis, be kurio, rodos, gyventi nebeįmanoma, tačiau, kas nutinka, kada kai kas iš dviejų nusprendžia, kad jau laikas mesti įpročius ir pradėti gyventi? Puiki, aukštos klasės literatūra, nekasdieninė knyga, ieškanti mąstančio, gyvo ir jaučiančio skaitytojo.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dovana" / "The Gift"

Sveiki,

Mistinis trileris „Dovana“ (angl. The Gift) (2015) buvo itin laukiamas mano akims. Labai mėgstu gerus trilerius su aštriais ir psichologiniais siužetais, o filmas „Dovana“, regis žadėjo ypač aukšto lygio malonumą. Iš dalies filmas lyg ir nenuvylė, nes jo scenarijus išties neprastas ir sunarpliotas gana meistriškai. Šįkart režisierius Joel Edgerton ne tik juostą režisavo, bet ir atliko keistai bauginančio Gordo vaidmenį. 

Lyg iš pirmo žvilgsnio filmas „šiaip sau“, netgi abejotinas, nes pradžia ir pirmosios intrigos užuomazgos gana abejotinos ir įsivažiuoti tikrai reikia nemažai laiko, bet, sakyčiau, tas laukimas pasiteisina. Psichologinė intriga sklinda iš to vyruko, keistai norinčio suartėti su Semo šeima, prasideda besąlygiškas ir nesveikas meilumas, dovanos ir vis labiau suirzęs Semas. Iš herojų susipriešinimo kyla išties nerami įtampa, kad belieka spėlioti, kuris iš herojų išsitrauks ginklą ir ims grasinti. Žinoma, to aštraus trilerio neįvyko, ir labai gerai, nes būtų tikrai nesubtilu ir per banalu, jeigu kam nors iš herojų būtų įremtas revolveris ir būtų grasinta. Šįkart siužetas pateikia malonumą viskam vykti kur kas subtiliau, labiau herojų abejonių ir fantazijos lygmenyje, čia svarbiausia pasėti bauginamą psichologinį abejonių grūdą, kuris suskaldo tiek santykius, iškelia nešvarius praeities įvykius ir nuoskaudas.

Puikiai parinkti žinomi aktoriai, kai kurie jau seniai bematyti kine. Siužetas intriguojantis, režisūra kuriama nestandartiškai, kad tiesiog belieka nepraleisti šio filmo pro akis, ypač tiems, kurie mėgsta trilerius su mistikos elementais. Žinoma, filmo pabaiga šiek tiek suholivudėjo, norima pateikti itin šokiruojančių faktų, tačiau jie nebebuvo tokie nenuspėjami ir įdomūs, nei tai, kaip herojai baiminasi, kad vėlei iš už kampo išlįs taikingai nusiteikęs Gordo...

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela