Filmas: "Laukinių žmonių medžioklė" / "Hunt for the Wilderpeople"

Sveiki,

Šventai tikiu, kad į pagrindinį „Kino pavasario“ repertuarą įtraukta komedija „Laukinių žmonių medžioklė“ (angl. Hunt for the Wilderpeople) (2016) tik dėl to, kad režisieriaus kitas darbas „Ką mes veikiame šešėliuose“ (2014) turėjo nemenko atgarsio. Tiesą sakant, į filmą „įšokau“ paskutiniu traukiniu, kadangi netiko kiti variantai dėl nepatogaus laiko, tačiau, kiek mena atmintis, „Ką mes veikiame šešėliuose“ buvo išties puiki ir originali komedija, kuri itin tinka masėms, bet kartu demonstruoja kiek kitokį humorą.

„Laukinių žmonių medžioklė“ be jokios abejonės yra gera komedija komedijų pasaulyje. Kiek pats filmas geras „Kino pavasaryje“, reiktų pagalvoti, tačiau komedijos kategorijoje jis prilipo ir nieko tu nepadarysi... Režisierius Taika Waititi ir toliau tęsia savito braižo ir humoro pasakojimą lyg ir, sakytume, saikingai pataikaudamas žiūrovui ir kartu išlikdamas savitu ir įdomiu. Berniuko neklaužados ir dėdės klajonės po Naujosios Zelandijos miškus atrodytų kiek egzotiškos, bet vis tiek arti žiūrovo ir jos kur kas šviesesnės ir amerikietiškesnės už „Ką mes veikiame šešėliuose“, kuri, mano akimis, buvo kiek stipresnis darbas, tačiau nenorėčiau sumenkinti ir šio filmo, kadangi šviežiu vaizdu ir maniera pateikta medžioklė taip pat gali pasirodyti kai kam ne menkesnė kino juostą už pirmtaką.

Veiksmo trilerio tarsi parodija, tarsi provokacija, tarsi truputį „Pašėlusio Makso“ ir kokio filmo apie socialines paauglio problemas, režisierius sukuria iš daugybės jau kine atrastų modelių savo pasakojimą, kuris pranoksta daugelį amerikietiškų komedijų. Kažkaip beveik neabejoju, kad daugeliui lietuvių filmas tikrai turėtų patikti, bent jau tą sakė besikvatojanti salė, kurioje priešingai nei per kokį serbų ar rumunų kiną, „elitiškai neišsivalkiojo“ vos tik prasidėjus filmui... Tai filmas, kuris pateisina komedijos lūkesčius.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.9

Nuoroda į "Kino pavasarį": ČIA

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tobuli melagiai" / "Perfetti sconosciuti"

Sveiki, 

Kas mane pažįsta, tas žino, kad su komedijos žanru „nedraugauju“ ir užuot rinkęsis komediją, jau geriau nueisiu į sentimentalią dramą, bet tiek uždegančiai gerų atsiliepimų girdėjau apie italų filmą „Tobuli melagiai“ (ital. Perfetti Sconosciuti) (2016), kad praleisti negalėjau. Ir išties, salė kvatojo ir retkarčiais pritrūkdavo oro. Komedijos ir lieka komedijomis, jas labai mėgsta mūsų rūškanieji lietuviai, todėl ir šįkart „Kino pavasario“ salė buvo pilna, nes visi tikėjosi prisikvatori, pasikrauti ir išeiti į dienos šviesą vėlei surūgę ir nelaimingi...

Kalbant apie filmą, vis galvojau ir ieškojau analogiškų situacijų su lietuviškomis komedijomis, kurios tokios lėkštos ir nuobodžios, kad primena anekdotų kratinius ir, tiesą sakant, jau seniai nebežiūriu lietuviškų komedijų. Visgi žiūrėdamas šią itališką juostą vieną lyg ir prisiminiau, kaip susirenka kelios šeimos švęsti Kalėdų ir vis svarsčiau, kodėl lietuviams nepavyko, o italams pavyko, nors turėjo praktiškai panašią terpę: uždarą būtą, porelėmis susiskirsčiusius veikėjus, mažą biudžetą... Tiesiog prasti scenarijai, kurie netaiko į įdomesnį kiną, nes visi tikisi „Dzin“ ir kitų TV komedijos laidų žanro juokelių. 

„Tobuli melagiai“ – tai žaidybinė juosta, porelės renkasi tarsi į vaidybinį realybės šou, kurios paskirtis tarsi psichoterapinė analizė, kurioje dingsta ribos tarp vaidybos ir realių vingių, jų tikriausiai nė patys žiūrovai visų iki galo neatspėtų, pažiūrėję filmą tik kartelį. Visgi kai kurie dalykai filme pernelyg šabloniški ir nuvalkioti, kaip antai simbolinis Mėnulio užtemimas, kuris įrėmina jausenas ir konfliktines situacijas, suėjimai į balkonus, tokie teatrališki štampai nebeskanūs, bet visumoje skani išlieka pati italų kultūra, virtuvė, aplinka, netikėtos žaidybinės situacijos ir tas faktas, kad tai ne Holivudas, o itališka komedija. Tiesą sakant, kol kas šiemet geriausia išgryninta komedija, kokią mačiau šiais metais.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.7

Nuoroda į „Kino pavasarį“:ČIA

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sieranevada" / "Sieranevada"

Sveiki, 

Po Naujosios bangos rumunų kino režisieriaus Cristi Puiu filmo „Sieranavada“ (rumun. Sieranavada) (2016) dešimties-penkiolikos minučių seanso savo užpakalius pakėlė visos fyfos su priklijuotais nagais ir nupieštais antakiais (juos lyg apsauginiai išlydėjo dėmesio nestokojantys kakaliai t. y. jų vaikinai ir vyrai) ir išėjo baisiausiai purkštaudamos, kad nepavyko patirti „Kino pavasario“ pasikultūrinimo malonumą, kokį tikėjosi iš reklamos. Na ir gerai, pamaniau, nes salėje tarsi evoliucijos atrankoje išliko tik stipriausi ir žinantys, ko atėjo į „Kino pavasarį“. Varnoms išskridus į soliariumus, prasidėjo filmo įdomumas...

Tris valandas trunkantis „Sieranevada“ buvo išties puikus! Čia, aišku, daug tik iš pirmo žvilgsnio erzinančių ginčų, dialogų ir posovietinių kultūrinių reliktų, kurie taip puikiai atpažįstami lietuviams žiūrovams: mažos „chriščioviškos“ virtuvėlės, tradiciniai valgiai, smarkiai religingos senolės, per šviesmečius nutolusi naujoji vaikų karta, savotiškos viduriniosios kartos problemos, išmaniųjų manija... Režisierius plaka nuostabų kokteilį viename senoviniame bute, išgaudamas giminės šurmulyje atpažįstamą tragikomedijos spalvų gyvenimą. Viskas primena lyg ir karnavalą, bet kartu tai primena ir „Pilną trobą“ atskirų ir persipynusių likimų ir istorijų žemėlapį, kur lekiančios žiežirbos atsimuša viena į kitą ir „skrenda“ į kitą buto galą. Čia filmo veikėjai be pastangų ginčijasi, myli, kaltina, juokiasi, užkandžiauja, bjauriasi ir kartu vienas kitam padeda tarsi viena didelė atskira kalnais nusėta valstija – Sieranavada – kur galioja savitos mikropasaulio (valstybės) taisyklės. 

Pulsuojantis filmas tai intensyvėja, tai atsiskleidžia, tai pateikia gyvenimišką nuotaikų karuselę, kurioje žiūrovas nesuabejoja įtaigumu, nes yra kartu priverstas dusti ankštame bute, kartu alkti tų šventinių patiekalų, kartu nervintis dėl ne vietoje pastatyto automobilio... Išties įspūdingas ilgas filmas, kiek primenantis pernai vienu kadru nufilmuotą vokiečių filmą „Viktorija“, tačiau kadrai kad ir trūkinėja, tačiau pati istorija atrodo, kad nufilmuota vienu kadru, o šeimyninė emocijų ir santykių virtuvė kiek gali priminti „Šeimos albumas: rugpjūtis“ (2013), tačiau šioji istorija kur kas artimesnė savo kultūriniais klodais Lietuvos žiūrovams. Filmas, nominuotas „Auksinei palmės šakelei“, padarė didžiulį įspūdį ir man kartais gaila tų varnų, kurios išskrido lesti „Amerikietiško pyrago“...

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.9

Nuoroda į "Kino pavasarį": ČIA

Jūsų Maištinga Siela