Filmas: "Didžioji siena" / "The Great Wall"

Sveiki,

Vedamas didžiojo ekraninio kino ilgesio pažiūrėjo vieną naujausių fantastinių ir efektų prisodrintą kino juostą „Didžioji siena“ (angl. The Great Wall) (2017), kuri pasakoja apie Didžiosios kinų sienos statybos periodą. Tiesą sakant, tie, kurie tikisi faktų ir alinančių masinių scenų, kaip su visais kinų griaučiais buvo statuma ši siena, teks gerokai nusiminti, nes filmas absoliučiai nepretenduoja nei į faktus, nei į istorinę dokumentiką.

Mitas apie kalnuose kas 60 metų išlendančius padarus ir puldinėjančius vargšus kinus tikriausiai labiausiai tiks neišlepintam masinio kino žiūrovui, kuriam ne itin svarbus turinys, veikiau pramoginio tipažo veiksmas ir truputis efektų, kad leistų kūrėjai pasijausti kaip eiliniame žaidime. Tiesą sakant, daugiau filmas nelabai ką ir begali pasiūlyti, nes filmas absoliučiai nuspėjamas pagal tuos pačius žanro struktūros elementus, kad tiesiog apmaudu, jog dar vienas brangus kino projektas nuėjo tiesiog šuniui ant uodegos – kaltinti tikriausiai derėtų kino kampanijas, kurios specialiai prašo kurti tipažinius filmus masinio pramoginio kino žiūrovams, vaikydamiesi komercinės sėkmės ir pinigų.

Matt Damon nusifilmavo dar vienoje prastoje fantastinėje juostoje, kuri ne tik neįtikina, bet ir vietomis leidžia išties užsnūsti. Tik viena scena iš esmės šiek tiek gniaužė kvapą – tai M. Damon stovėjimas ant Didžiosios sienos, kai šiam tenka prieš merginą šokti su virve, tačiau šis bijo... Akimirka galima pajusti kalnų ir šios kinų sienos didybę, o visas turinys, padarai, mūšiai tiesiog priminė prasto scenarijaus prastą įgyvendinimą. Mano kuklia nuomone, kaskart vis daugėja prabangių kino reginių, kurių turinys tampa labai prastas, o tai verčia eiti prie išvados, kad geriau mažiau ir taupiau, negu šiaip sau ir prabangiai. Vienas prastesnių didingųjų filmų turinio atžvilgiu šiais metais. Kol kas, nes tikrai dar bus prastesnių.

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Fani ir Aleksandras" / "Fanny och Alexander"

Sveiki, 

Kino šedevrus vertinti iš vienos pusės sunku, kadangi nesinori nuvilti to žiūrovo, kuris iš filmo vertinimo tikisi to paties vertinimo sutapimo, o iš kitos lengva, nes pats gali spjauti į visą tą klasiką ir mitą ir subjektyviausiai išsakyti savo nuomonę, kuri nebūtinai gali sutapti su visų nuomone. Ingmar Bergman filmas „Fani ir Aleksandras“ (angl. Fanny and Alexander) (1982) gali visais atžvilgiais pasirodyti perlų perlas – daugybė apdovanojimų pelniusi švedų juosta iki šiol randa savo žiūrovą.

Nesu tikras, kad filmas man tiko ir patiko. Nesiginčysiu dėl techninės inovacinės režisieriaus dalies -  ji išties epiškai stipriai sukalta ir išlaikyta kontrastinga atmosfera: čia gėlėtu gobelenu išmušti jaukūs Viktorijos laikų stiliaus namai, kur viskas gyva, ir asketiškas pastoriaus namas, kuris labiau primena kalėjimą... vienos šeimos istorija tęsiasi trijų valandų veiksme, kurio centre lyg ir būtų jaunosios atžalos, kurios patiria daugybę sukrėtimų, dėl kurių ima regėti vaiduoklius ir t. t. Lyg filmas kažkuo sietųsi su A. Tarkovskio „Ivano vaikystė“, tačiau Tarkovskio filmas nepalyginamai man artimesnis ir pasirašau po juo kaip po šedevru, o štai „Fani ir Aleksandras“ pasirodė pernelyg ištęstas, neskubus, užaugintas kūrinys, kuris tik labai pamažu įtraukia į savo pasakojimą. Režisierius užuot pasirinkęs aštrias ir sadistines scenas, kuria minkštą šiek tiek „Džeinę Eir“ primenančią istoriją.

Tiesą sakant, geras scenarijus, turime į lietuvių kalbą išsivertą ir šią apysaką – bibliotekose dar galite ją aptikti. Geras ir ilgas filmas tikriausiai žada patikti jau patiems ištikimiausiems kino gurmanams, kurie vertina išlaikytą ir kažkada buvusį inovatyvųjį kiną. Ingmar Bergman yra vienas iš tų režisierių, kuris prisidėjo prie kino evoliucijos ir net jau „Fani ir Aleksandras“ rėkte rėkia kaip atsvara amerikietiškam holivudiniam kinui.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 100/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių" / "Fifty Shades Darker"

Sveiki, 

Būna filmų labai gerų, būna silpnų ir būna absoliučių nesusipratimų. Tą galima pasakyti apie knygą „Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių“ (angl. Fifty Shades Darker) (2016). Žinote, nėra čia pernelyg ką ir įžvelgti prastos knygos dar prastesnėje ekranizacijos variante. Tiesiog net keista, kad taip aukštai įvertinau pirmąją šios juostos dalį, nes man pasirodė įdomus veikėjos drovumas, Grėjaus vidiniai demonai ir valdingumas, tačiau šioji, kuri lyg ir turėjo tęsti pirmosios dalies intrigą, staiga pasmerkia žiūrovą nuobodžioms kančioms.

Visų pirma, filmas apie nieką, nors aiškiai buvo galima suprasti, kad daug laiko skiriama Grėjaus ir Anastasijos santykiams, tačiau jie tokie nuobodūs, kad galima šalia filmo žiūrėti kokią nors muilo operą. Nuobodi Anastasija, kuri ožiuojasi, jog ji tėra dar viena Grėjaus ožkelė, o Grėjus vaikšto ant piršto galų ir stengiasi, kad šioji neįsižeistų. Ak, tiesa, jie dar kas dešimt minučių, atseit pavargę nuo vienas kito įtarinėjimų ir darbinių įtampų, pasidulkina duše ir vėl viskas prasideda iš naujo... Tarsi kažkokiais idėjiniais ratais vaikščiotų, bet paprasčiausiai čia gal net ne filmo kūrėjai kalti, tiesiog knygos autorė tempė gumą ir rašė tiesiog paviršutiniškus veiksmus, daug galios ir kūrybos neskirdama tikriesiems veikėjų jausmams...

Apskritai filmas labai prastas ir man labai gaila tų standartinių masinių filmų žiūrovų, kuriems dėl komercinių sumetimų išmetamas į rinką toks šlamštas, kuris neturi ne tik BDSM praktikuojančiųjų kultūrinių niuansų ir seksualinės erotikos, kokią galbūt iš dalies buvo užgriebusi pirmoji dalis. Šis niekalas ir liks niekalu.

Mano įvertinimas: 1/10

Kritikų vidurkis: 33/100

IMDb: 4.7

Jūsų Maištinga Siela