Filmas: "Tu išnyksti" / "Du forsvinder" / "You Desappear"

Sveiki,

Esu nepasotinamas danų aktorės Trina Dyrholm gerbėjas, tad vedinas jos, ryžausi pažiūrėti dar vieną danų filmą „Tu išnyksti“ (dan. Du forsvinder) (2017). Paskutiniu metu man artimiausias ir geriausias skandinavų kinas yra būtent danų, tiek Scanoramoje, tiek Kino pavasaryje jų filmai niekada dar nenuvylė. T. Dyrholm neseniai pasirodžiusi danų juostoje „Komuna“ šįkart vaidina jau nebe tokią hipiškai svajingą motiną, o veikiau  depresijos, paranojos, smurto ir nesaugumo persisunkusią moterį, kuri  slaugo auglį turintį vyrą, kuris dėl savo patologijos tapo neprognozuojamas.

Filmas „įvilktas“ į teismo procesą, bandoma rekonstruoti veiksmų padarinius, tačiau daugmaž filmui įpusėjus tampa aišku, kad viskas gal  yra kiek kitaip nei chaotiškai sulipdytos šios istorijos atkarpos... Intarpai apie smegenų veiklą ir tai, kaip kartais gyvename iliuzijomis, buvo tas tramplynas, kas išdavė, jog viskas vyksta priešingai. Tiesą sakant, didelį įspūdį kelia filmo kompozicija, kuri iš esmės veikia kaip asociacijų dėlionė. Smagu, kad režisierius nesistengia viską sukramtyti ir atkišti gumulą žiūrovui, nes iki pat filmo galo neaišku, kaip iš tikrųjų viskas buvo, tik nuojautomis grįstas griūnančios šeimos pasakojimas iš dalies primena „Vis ta pati Elis“, bet viskas taip europietiškai ir profesionaliai „sukalta“, kad užsimiršti, pasinėręs į tą hipnotizuojantį skaudų pasakojimą.

Išties filmas vertas ir laiko, ir dėmesio. Išeidinėdamas iš kino salės nugirdau, kad daugeliui žmonių irgi filmas patiko, o tą komentarą, kurį numetė ūsuotas vyrukas žmonai: „Visą filmą pramiegojau, o tokia nuobodybė buvo...“ Įdomu, kodėl nuobodybė, jeigu jis visą laiką dėjo į ūsą? Iš tikrųjų šis koliažinis filmas – tai kelionė po žmonių emocinę ir santuokinį labirintą iš dalies pretenduoja į tuos europietiško tipažo filmus mindfuck‘us, bet smagu, kad autoriui dar rūpėjo ne chaotiškai viską suvelti, bet kartu ir papasakoti emociškai stiprią šeimos dramą.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vazantė" / "Vazante" / "The Surge"

Sveiki,

Tokio smūgio iš Scanoramos nesitikėjau. Šiaip esu pakantus visokiam kinui, tačiau skubėdamas pavargęs iš darbų į kiną, kad galėčiau pamatyti brazilės Danielos Thomas filmą „Vazantė“ (portugal. Vazante) (2017) nustembi, kai gauni per veidą kaip su žuvies uodega. Žinoma, tokie festivaliai yra amžina loterija, tik esu pratęs jose laimėti. Šįkart visai nenorėjau žiūrėti šio filmo ir rinkausi tik dėl patogaus laiko ir jau nuojauta iš matyto anonso sakė, kad geriau į šį filmą neiti, bet kas nerizikuoja, tas negeria šampano. Šįkart rizikavau ir vis tiek likau be šampano.

O filmas nėra prastas tam gurmaniškam žiūrovui, kuris iš filmo tikisi tiesiog lengvos poezijos su muilo operos melodrama 1821-ųjų Pietų Amerikoje. Foną „paspalvina“ nykūs ir nieko dažnai nesakantys dekoraciniai vergai. Tarp kelių veikėjų nykių frazių įtampą visiškai sužlugdo penkių minučių gamtovaizdžių intarpai (čia prisiminiau filmą „Gyvatės apkabinimas“, tik ten viskas suveikia, o čia nykuma), kaip per juos vilkstinėmis keliauja vergai ar šiaip koks baltasis ant arklio. Filmas žiauriai nuobodus, jokios provokacijos, jokio noro kažkuo sudominti, pateikti nematyta forma, prakalbinti žiūrovą, viskas plaukia estiniu paviršiumi, kad istorija tarp tų veikėjų ale filosofiškai susuktais snukiais, nuolat pauzuojančių, neištenančių daugiau nei vieną primityvų sakinį, atrodo, kad staiga grįžčiau į kino akmens amžių.

Iš egzotiškos Brazilijos ir daug žadančios režisierės išėjo šnipštas, tad po pusvalandžio kankynės tiesiog laisva valia išėjau iš kino salės, praradęs bet kokį šansą save sudominti, nes filmas absoliučiai skystas,  neįdomus, o gražių vaizdinių galiu „pasiyoutubinti“. Melodramos, kad ir kokiame amžiuje bevyktų, nesuveiks, jeigu nebus kibirkšties. Deja.

Mano įvertinimas: 1/10

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nemeilė" / "Нелюбовь"/ "Loveless"

Sveiki,

Kiekvienas rusų režisieriaus Andrey Zvyagintsev filmas yra sveikų nervų išmėginimas ir todėl jis man labai patinka, nes po jo filmų jautiesi nugulėtu slieku sunkaus akmens. Stiprūs moraliniai demaskavimai ir šeimos santykių ryšių sudėtingumas siejasi visuose jo darbuose, o paskutinis darbas „Nemeilė“ (rus. Nelyubov) (2017), nominuotas į Auksinės palmes šakeles turėjo visas  galimybes jį pelnyti, tačiau tuokart komisija apdovanojo švedų „Kvadratą“.

Manau, „Kvadratas“ šakelę gavo pelnytai, nes jis šiek tiek paveikesnis už „Nemeilę“, kad ir kokį aukštą pilotažą valdo šis režisierius, man asmeniškai stipresni jo darbai yra „Elena“, „Sugrįžimas“ ir „Leviatanas“. Manau, „Leviatanas“ turėjo jam atnešti Auksinę palmės šakelę. Nieko neturiu prieš „Nemeilė“, nes filmas tikrai vertas nuodėmės ir laiko, tačiau vaiko dingimo paieškos motyvas pernelyg suplokštino filmo idėjinį lauką, kadangi tikrai neprastų panašių filmų yra sukūrę ir kitataučiai, o žinant A. Zvyagintsev, kuris nemėgsta gale, kad viskas pasibaigtų dorai, jau galima pagal jo literatūrinę mąstyseną numanyti ir berniuko dingimo atomazgą.

Ypatingas žvilgsnis į šeimos santykius, šiurkščiai besikivirčijanti ant skyrybų slenksčio esanti pora tiesiog iš savo gyvenimo lauko išgrūdo atžalą. Akivaizdu, kad tarpusavio nemeilė daugiau ar mažiau atsilieps berniuko likimui. Kaip vėliau paaiškėja, berniukas dingsta ir kone didžiąją filmo dalį besipliekiantys sutuoktiniai, pasitelkę paieškų tarnybą, bando surasti sūnų. Iš esmės viskas lyg ir gerai, ir atrodo, kad siužetinis postūmis eina link to, kad nelaimė sutaiko ir suvienija žmones, tačiau Zvyagnistsevas eina jau savo pramintu logišku keliu: jeigu nėra meilės, nebėra ir santykių. Galiausiai pora toliau naikina viena kitą ir net tragedijos akivaizdoje iš jų skinda tik dirbtina tėviška pareiga, nei tikras ir nuoširdus susirūpinimas sūnumi.

Subtilus, sukrečiantis ir charakteriu spinduliuojantis filmas tiesiog prislegia žiūrovą ir verčia panirti į rusišką kasdienybę, kurioje tiek daug brutalumo ir nemeilės, kad kartais net ima siutas, kaip motina su šampano taure darosi asmenutes ir gyvena tuščią savo pačios sukurtą gyvenimą. Gal filmas iš dalies apie motinystės ir tėvystės instinktų neturėjimą? Galbūt, bet kad didžiausia veikėjų problema yra nemeilė, nes patys jos nesulaukė ir toji grandinė iš kartos į kartą tęsiasi kaip prakeiksmas.

Kaip visada režisierius užkabina itin jautriai ir plėtoja nuojauta grįstą pasakojimą, o tokį filmą pamatyti yra būtina, kaip ir kiekvieną šio režisieriaus darbą. Iš tikrųjų gal kiek pernelyg daug netikros vilties pasaulyje veikėjai „užmalta“ berniuko paieškose, pernelyg norėta perteikti dėl nemeilės sukeltą artumo troškulį ten, kur jos nebuvo nei gyvenime, nei tragedijos ribinėje situacijoje, nes veikėjai jau pažymėti savo juodais nemeilės kvadratais ir galbūt, galbūt tik asmeninė nelaimė, pvz.,  sunki avarija, atminties ar rankos netekimas ir priėmimas švelnumo galėtų pakeisti jų požiūrį, tačiau kol kas net vaiko netektis mažai ką keičia veikėjų inertiškai nemeilės išjudintus likimus. Savaime suprantama kodėl, nes veikėjai galvoja tik apie savo asmeninę laimę ir yra tobuli egoistai.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kvadratas" / "Rutan" / "The Square"

Sveiki,

Tik atsisėdęs kino salėje, staiga prisiminiau, kad Auksine palmes šakele apdovanotas filmas „Kvadratas“ (angl. The Square) (2017) eis beveik tris valandas. TRIS VALANDAS! Paskutiniu metu vis sunkiau pažiūriu filmus, kurie trunka daugiau nei dvi valandas, tačiau šis mane įtraukė nuo pat pirmųjų kadrų ir tiesiog užmiršau viską, kad netruko nei tos valandos prabėgti, nei į laikrodį prisiminiau žvilgtelėti.

„Kvadrate“ yra viskas, ką taip mėgstu kine. Na gal ne viskas, tačiau didžioji dalis priemonių, ko visada trokštu, bet paskutiniu metu labiausiai provokacijos ir kad režisierius priverstų kartu su herojais pasijusti nepatogioje situacijoje. O tokių situacijų šiame filme yra begalės! Veikėjams nuolat kažkas trukdo susikalbėti: nepagydoma liga sergantis salės keikūnas, muziejaus eksponatų triukšmas, skambučiai, vagystės ir t. t. Pamaniau, kad režisierius kuria kažkokią nesusikalbėjimo šmaikščią šiuolaikišką alegoriją, bet pasirodo, jis istoriją išplėtoja socialiai ir kultūriškai, kad net primena literatūros kūrinį, tokie filmai nepasimeta šiaip sau ir yra tikrai paveikūs sukelti įvairiausio spektro žiūrovo reakcijas.

Vienas atraminių siužetinių linijų yra meno pasaulis ir valkatos, meno ir plačiosios visuomenės požiūris. Yra ir tokių kabinančių scenų kaip galvijo pasirodymas banketinėje salėje, kuris kone pradeda prievartauti moterį, o grietinėlė net bijo pakelti akis – tai išprovokuotų reakcijų enciklopedija, kuri iliustruoja ir demaskuoja mūsų realias reakcijas gyvenime, pvz., kai benamiai prašo pinigų ar kai stengiamės pabėgti, ištikus nepažįstamajam nelaimė. Pagrindinis veikėjas Kristianas apgailėtinai infantilus, o tai yra tam tikras vyrų donžuanų tipas, kuris linkęs visada priimti ne kokius sprendimus; kol jis vaikosi sukčius, jo vadovaujamas muziejus griūna į šipulius, o kur dar amerikietė žurnalistė, su kuria spėja permiegoti ir vaikų priežiūra?

Filme tiek visko daug, kad atrodo, jog šiame klaikiame XXI amžiaus meno pasaulyje visi šoka sinchroninį absurdo šokį, kuriame nuolat nubrėžiamos ribos, verčiančios suabejoti demokratija, pagarba ir viskuo, kas teikia laisvę. Tai išties provokuoja ir visos potekstės „žiauriai“ aktualios ir bent jau man labai įdomios. Tokių filmų reta! Ir tas, kas sako, kad filmas nevertas Auksinės palmės šakelės, tikriausiai tikėjosi ramybės ir prasmingų filosofinių poteksčių kaip antai irgi puikiame prieš tris metus laimėtame turkų filme „Žiemos miegas“, tačiau ne ką įdomesnių prasmių pateikia ir sensacija iš Skandinavijos.

Filme pasirodo ir serialo „Tarnaitės pasakojimas“ žvaigždė Elisabeth Moss, tad šio serialo gerbėjai turėtų suklusti, o šiaip filmas kaip ir Kino pavasaryje matytas trijų valandų rumunų šeimyninis epas „Sieranevada“ tiesiog įtraukė ir atrodė, kad tikrai gyvenu kažkur kitur. Tokių filmų pasitaiko vos keletas per metus. Ir taip, tai vienas stipriausių filmų šiemet Scanoramoje.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Meilužis vienai dienai"/ "L'amant d'un jour" / "Lover for a Day"

Sveiki,

Prancūzų kinas visada kažkuo žavi lietuvį žiūrovą, jis tiesiog jam neabejingas tiek, kad net dažnas bijo paneigti, kad kartais net ir gerai įvertinta juosta ėmė ir „nepaėmė“. Scanoramoje taip pat pateikta dalis prancūziško kino naujienų, viena iš tokių veterano Philippe Garrel „Meilužis vienai dienai“ (pranc. L‘amant d‘un jour) (2017). Per savo karjerą sukūręs ne vieną dešimtį gerai įvertintų filmų šįkart režisierius apsiriboja jam patogia ir gal net kiek nuvalkiota tema – tarpusavio paradoksalūs santykiai, kur ištikimybės ir sėslios poros gyvenimai svyruoja kaip vėtrungė vėjyje.

Nepasisekė šiam filmui, nes jį pamačiau po švediško „Kvadrato“ ir nuo pat pirmųjų kadrų kažkaip sunkiai vėl integravausi kaip žiūrovas į stambaus plano estetiškai „nulakuota“ prancūzišką juostą, bet po pusvalandžio daugiau ar mažiau aišku, kas ir kaip vyks. Nepatogių scenų šiame filme nėra, a nei šokiruojančių, nei provokacijos, vien tik melodrama grįsti dėstytojo tėvuko ir dukrelės isterikės bei melagės santykiai su antromis pusėmis. Ar filmas analizuoja, kokį tėvas savo palaidūnišku elgesiu rodė dukrai gyvenimo pavyzdį? Nė velnio! Prancūzai (kaip ir šiame filme) į meilę žiūri vėjavaikiškai, viskas gražu, kol neskaudina, o jei skaudina, vadinasi, reikia jau skirtis ir bėgti išsiverkti, o tada ieškoti naujų santykių. Patvarumo šiame filme tiek, kiek palaido gyvenimo būdo Biblijoje.

Nespalvoto kino pasirinkimas nelabai suveikė. Iš pradžių pamaniau, o kur pompastika ir puošnumas, net maniau, kad pagal naratyvą filmas vyksta kokiame 7-8 dešimtmečiuose, kol nepamačiau išmanaus telefono vienos veikėjos rankose. Režisieriui pavyko kažkokiu keistu būdu spalvomis sužaisti ir laikmečio laisvamaniškais hipių laikais, seksualinės revoliucijos Prancūzija, o juk taip ir elgėsi filmo herojai, tačiau tai tėra tik dalis apgaulės. Ar tai suteikia filmui žavesio? Kaip pažiūrėsi.

Infantiliški veikėjai pataikauja savo geiduliams, papildo vienas kitą per dialogus stumdami į rytdieną, kurioje toli gražu nieko gero nelaukia. Ne, filmas nesužavėjo, neprivertė nei aiktelėti, bet ir į laikrodį nedirsčiojau, tiesiog „Meilužis vienai dienai“ apibūdina kuo puikiausiai mano santykį su šiuo filmu – vienkartinis smagus gurmaniškas nuotykis, tačiau nedaugiau.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Virginija Rimkaitė "21 a."

Virginija Rimkaitė. „21 a.“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 134 p.

Sveiki, skaitytojai,

Kaip ir kasmet Lietuvos rašytojų sąjunga išleidžia po vieną naujo debiutuojančio autoriaus prozos ir poezijos knygą. Vieni rašytojai debiutantai įsitvirtina ir sėkmingai tęsia veiklą, kiti po debiuto pasitraukia į kitas sferas. Šiemet Pirmosios knygos konkursą prozos kategorijoje laimėjo studentė iš Klaipėdos Virginija Rimkaitė, pristačiusi rankraštį pavadinimu 21 a.

Retai kada būna, kad Pirmojoje knygoje publikuojamas vienas tekstas, šįkart apysaka leidžia pažiūrėti jaunosios autorės meninio pasaulio plėtojimo galimybes. Autorė baigusi lietuvių filologiją ir režisūrą aiškiai savo literatūrines patirtis taiko debiutinėje knygoje, ypač teatrinę savo patirčių dalį.

Apysaka 21 a. pasakoja apie vieno miestelio iš K raidės pasaulį, kuriame sumišusios miestietiškos ir provincijos gyventojų pasaulėžiūros, kurios taip toli nuo mūsų trokštamo modernaus 21 amžiaus. Pasakojimas skaidomas į 21 skyrių, kurių antraštės turi Biblijai būdingų sugestijų, tačiau žvelgiant į kūrinio visumą šis pasirinkimas labiau primena tiesiog kūrinio formos žaismę, nei gilesnes ir atviresnes sąsajas su Šventuoju Raštu.

Nuo pat pirmųjų puslapių, kuriame aprašomas pedagogo J. absurdiškos mirties aplinkybės, dvelkia viena ryškiausių V. Rimkaitės stiliaus ypatybių t. y. dėmesys veiksmų aprašinėjimams. Kai kada netgi iki nereikšmingo absurdiškumo, kas ko nuėjo į virtuvę, kokį daiktą pasiėmė, vėl padėjo, vėl pastūmė, vėl atsisėdo, vėl atsikando... Veiksmų perteklius neerzina, jį galima motyvuoti kaip sąmoningą bėgimą nuo veikėjų emocinės refleksijos, todėl skaitant kūrinį atrodo, kad veikėjai yra  iškarpos, netikri, funkcionuoja tik taip, kaip „režisierė rašytoja“ juos vedžioja pagal savo veiksmų logiką. Taip, tai išties primena integruotas pjesės remarkas į prozos pasakojimą.

Virginija Rimkaitė

Žinoma, po mechaninių veiksmų visumos pasakojama susvetimėjimo, tarpusavių ryšių nebuvimo ir itin lokalių, smarkiai stereotipinių veikėjų istorijos, kuriose vis bandžiau įžvelgti tą 21 amžiaus istoriją, kuri praktiškai savo istorijomis ir veikėjų aprašymais gręžėsi į sovietinius laikus. Knygoje daug absurdiškų situacijų, kurios sako, kad autorė rinkosi labiau makabrišką pasakojimą, kuris turi kaip ir Franco Kafkos beletristika savąjį kalbėjimo apie „rimtus dalykus“ absurdiškumo kodą. Matyt, iš tokios literatūros dar neišaugome net XXI amžiuje.

Autorė žaidžia klišėmis, ypač provincialiosios pasaulėžiūros klišėmis, kurdama vidutinybėmis ir nevykėlių grįstomis charakterių ypatybėmis. Kalbant apie teksto visumą, knyga toli gražu netolygi, veikiau banguota. Istoriją papildo net pjesės ypatybėmis parašytas skyrius apie slaptas laidotuves kapinėse, o štai kai kurie skyriai absoliučiai dvelkia ritmiškai kuriamu sąmonės srauto pasakojimu, kas rodo, kad autorė teikia nemažą dėmesį kūrinio formai, truputį sumenkindama teksto turinį.

Atsitraukus nuo knygos nekyla klausimas: o ką turėjau perskaityti? Kur tas 21 amžius? Susvetimėjimų ir nutrūkusių ryšių užakusių veikėjų pasaulis labiau priminė kaimišką Naisių vasarą, kur pro klišinių koliažinio pasakojimų kompoziciją šaukte šaukiamasi meilės, tos pačios, kurios trokšta kone kiekvienas rašantis. Ar tai turėjo būti visuomenės vertybių kritika? Galbūt, tačiau pro serijališkų siužetinių vingių, apibarstytų realybės absurdiškumo iškėlimo, pasigedau nebent aiškumo, ką šitas 21 amžius turėjo man atskleisti ar net paveikti. O gal gera knyga ir neturi būti su aiškiomis potekstėmis? Galbūt.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Telma" / "Thelma"

Sveiki,

Eidamas į dar vieną Scanoramos filmą pavadinimu „Telma“ (norveg. Thelma) (2017), pamaniau, kad tai bus smarkiai erotizuota lesbiečių romantinė drama su mistiniais prieskoniais. Tiesą sakant, neklydau, tačiau režisierius labiau plėtojo ne erotiką, bet naują tapatybės rūšį – žmogaus vidines galias, peržengiančias vidutinio žmogaus gebėjimus. Kaip susitaikyti ne tik su tuo, kad esi lesbietė, bet dar ir tuo, kad turi galių judinti daiktus, numatyti ateitį, manipuliuoti žmonėmis ir net smarkiai panorėjus jais atsikratyti?

Jauna mergina išvažiuoja studijuoti į didmiestį ir ten pirmą kartą įsimyli, vartoja alkoholį ir viskas atrodo taip nykiai ir neįdomiai, o dar tos simpatijos merginai – piguma, o svarbiausia kažkur viskas matyta. Iš tikrųjų pirmąjį pusvalandį kankinausi ir ėmiau nerimauti, ar nebūsiu apsirikęs, nes filmas atrodė labai prastas, tačiau režisierius padarė kelis reikšmingus scenarijaus salto ir istorija sušvinta visai naujomis spalvomis. Pasirodo, mergina gyveno ir buvo auklėjama pagal griežtas krikščioniškas tradicijas, tad pamaniau, kad režisierius nueis itin populiariais keliais: statys lesbiečių laisvamanių gyvenimą krikščioniško pasaulio opozicijai ir taip kurs vis aštrėjančius dukters ir tėvų santykius, bet pasirodo, kad režisieriui nepritrūko fantazijos ir viską sukūrė truputį įdomiau. Iš praeities atsiveriančios veikėjų scenos ėmė aiškinti mistišką Telmos gyvenimo istoriją, kurią taip kruopščiai ir taupiai užuominomis kūrėjai telkė filmo pradžioje...

Esu matęs šio režisieriaus filmą „Garsiau už bombas“ ir jis mėgsta šeimų santykių dramas, dabar suprantu, kad vis ieško naujų ir netikėtų būdų visam šeimos portretui atskleisti. Jeigu „Telmos“ pirmoji filmo pusė atrodo gana abejotina, tai antroji seanso valanda tampa aštriai vibruojanti ir tie mistiniai „prieskoniai“ visgi mane pagavo ir įtraukė, priversdami stebėtis ir keisti  nuomonę apie filmą. Negarantuoju, kad visiems mistinio kino gerbėjams ši juosta patiks, bet tikriausiai ji man ir patiko savo solidžiu skandinavišku šaltumu ir gebančiais stebinti mistiniais niuansais. Taip, filmas toli gražu ne perliukas, tačiau tikrai geresnis nei daugelis filmų, skirtų masiniam vartotojui.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 74/100

Kritikų vidurkis: 7.4

Jūsų Maištinga Siela