Šios dienos nuotrauka: Anne Enright "Šeimos sambūris" ir Alessandro Baricco "Next. Maža knygelė apie globalizaciją ir būsimąją ir būsimąjį pasaulį"

Sveiki,

Štai ir vėl ruduo...

Velnias, tokiu sakiniu tikriausiai savo rašinėlį pradėtų vidutinis mokinys arba pervargusi pedagogė per Rugsėjo 1-osios šventę, sveikindama sugrįžusius mokinius. Ruduo – ir gerai! Jau savaitė vėl naujų darbų girmalėse ir šią nuotrauką išsitraukiau iš išmanaus. Daryta paskutinę vasaros dieną pustuščioje turkų užeigoje, geriant antrą alaus bokalą... Anne Enright romanas „Šeimos sambūris“ niekaip neiškrenta man iš galvos – vienas geriausių vasaros skaitinių. Iki Alessandro Baricco žalios knygelės niekaip neprisikasi (aijajai!) per knygų naujienas – ir alus vis tuštėja stiklo bokale, ruduo vis artėja ir artėja, tuoj – jau visai arti! – ims ir įkąs į minkštąją subinaitę ir parsitems į savų darbų ritmą. Bent jau taip galvojau gerdamas karamelizuotą alų ir vis vartydamas šias dvi knygas, vis paskaitinėdamas atsitiktines pastraipas lyg kokį laikraštį.

Ir štai – dabar jau gyvenu rudenį ir žvelgiu į šią nuotrauką ir jau prisiminimai visai kitokie. Alaus skonio neprisimenu, bet prisimenu tą turkiškų spalvų staltiesę, knygų kvapą. Ir kaip gerai, kad tas ruduo atėjo! Tai paskutiniu metu mano mėgstamiausias metų laikas, nes nedusina, nes neskęstu prakaite, nereikia dėti kontaktinių lęšių tam, kad galėtum užsidėti juodus akinius ir varyt prie jūros. Užtenka vos vos prisimerkti, kai į akis aštriai skverbiasi ryškūs rudens nulaižyti – išgerti bokalai? neįspėjai! – medžių lapai.

Žodžiu. Ruduo. Ir viskas gerai.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ševaljė" / "Chevalier"

Sveiki,

Kino pavasario komedijos išties kartais intriguoja. Prisimenu, buvau susidomėjęs graikų komedija „Šavaljė“ (angl. Chevalier) (2015), kurį taip man smarkiai rekomendavo pažiūrėti. Istorija pasakoja apie grupelę vyrukų, kurie dreifuoja ir žvejoja palei Graikijos salas prabangiame laive, ilsisi nuo darbų ir moterų, tačiau galiausiai pasiduoda berniokiškam šėlsmui ir jie visi ima konkurencingai žaisti „geriausio vyruko“ žaidimą...

Iš pradžių pasirodė, kad komedija išties daug žadanti. Jame filmuojasi ir „Eurovizijos“ žvaigždė Sakis Rouvas, viskas atrodo kiek graikiška ir dėl to labai egzotiška, bet... Netrunka originalumą žadanti komedija, liaudiškai tariant, „pakibti“. Vyrukai absoliučiai berniokai, nepriklausomai nuo amžiaus tarpsnio, visi kažkodėl stebuklingai suvaikėję, be brandos ir kažin kokio įdomesnio požiūrio į gyvenimą ir pradeda iš dykinėjimo tą kiek kvailoką žaidimą. Pradėkime nuo to, kad filmui iš esmės stinga struktūrinės dinamikos, veržlumo, nes scenos nufilmuotos „kąsniais“, o baltosios dėmės užpildomos žiūrovo įsivaizdavimu. Vienas vyrukas didžiulis narcizas, demonstruojantis savo kūną internetu, kitas dėl akmenų pakvaišęs keistuolis, dar kitas išgyvena dėl savo erekcijos ir vyriškumo... Žodžiu, visa kompleksuotų, infantilių nebrendylų kompanija viename laive konkuruoja, rašydami vieni kitiems už atliktas užduotis balus, ir aptaria savo gyvenimo užkulisius, gerdami vyną, alų ir kramsnodami žuvį.

Nesunku suprasti, kodėl daugeliui filmas patiko – vaizdai, europietiškojo kino dvelksmas, smagios ir kiek juokingos situacijos, tačiau kažin kuo filmas nežavi (bent jau manęs). Viskas kiek banalu, suplokštinta, be europietiškai komedijai būdingos gelmės, kitaip sakant, paimtos vyriškų stereotipų išnaros, karkasai ir iš jų padarytas tam tikras tiesmukus šou, kokį dažnai regime amerikietiškose komedijose. Visgi filmas vietomis įtraukęs visumoje visgi paliko gana blankų įspūdį. Manau, vyriško egoizmo karai kur kas galėjo būti atskleisti įdomesniais niuansais.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb:6.3

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Lana Del Rey - Doin' Time [lyrics / žodžiai] (cover Sublime)

Sveiki,

Šiandien dalijuosi naujausiu Lanos Del Rey vaizdo klipu ir daina iš naujojo jos solo albumo „Norman Fuching Rockwell“, kuris buvo išleistas prieš kelias dienas. Viena melodingiausių albumo dainų, žinoma, yra „Doin Time“, kuri papildo Lanos Del Rey dainų kraitį apie vasaras. Daina kaip singlas išleista 2019 metų gegužės mėnesį ir beregint susilaukė nemažai internetinių perklausų. Nors atlikėja dar neišleido albumo, o jau šioji daina tapo ketvirtuoju albumo singlu. Šiuo metu iš albumo paskelbti net šeši singlai...

Atlikėja išties tikra darbininkė ir jau užsimena apie dar kitą albumą, kuriai turi paruošusi medžiagą 2020 metams, nors dar prieš akis laukia muzikinis turas. Daina „Doin Time“ nėra nauja, tiesą sakant, tai perdainuotas kūrinys, kurį pirmąkart paskelbė amerikiečių pankų grupė „Sublime“ 1996 metais. Šioji grupė gyvavo 1988-1996 metais ir „Doin Time“ buvo viena paskutiniųjų jų dainų... Žinoma, Lana Del Rey viską permalė ir padarė pagal savo stilių ir atgaivino primištos grupės kūrinį. Na, o užvakar pasirodęs vaizdo klipas, sakyčiau, iš tikrųjų kalba pats už save – ir idėja, ir atmosfera, ir sentimentai.

Amerikoje ši daina pasiekė 2 poziciją, Graikijoje 4, Švedijoje 5, Vengrijoje 7.

Abiejų versijų šiandien ir siūlau pasiklausyti.

Lana Del Rey versija:

Sublime Versija:

Žodžiai / Lyrics

Lana Del Rey - "Doin' Time"
(originally by Sublime)

Summertime, and the livin's easy
Bradley's on the microphone with Ras M.G.
All the people in the dance will agree
That we're well-qualified to represent the L.B.C.
Me, me and Louie, we gon' run to the party
And dance to the rhythm, it gets harder

Me and my girl, we got this relationship
I love her so bad, but she treats me like shit
On lock-down like a penitentiary
She spreads her lovin' all over
And when she gets home, there's none left for me

Summertime, and the livin's easy
Bradley's on the microphone with Ras M.G.
All the people in the dance will agree
That we're well-qualified to represent the L.B.C.
Me, me and Louie, we gon' run to the party
And dance to the rhythm, it gets harder

Oh, take this veil from off my eyes
My burning sun will, some day, rise
So, what am I gonna be doin' for a while?
Said, I'm gonna play with myself
Show them, now, we've come off the shelf

Summertime, and the livin's easy
Bradley's on the microphone with Ras M.G.
All the people in the dance will agree
That we're well-qualified to represent the L.B.C.
Me, me and Louie, we gon' run to the party
And dance to the rhythm, it gets harder

Evil, I've come to tell you that she's evil, most definitely
Evil, ornery, scandalous and evil, most definitely
The tension, it's getting hotter
I'd like to hold her head underwater

Summertime

Summertime, and the livin's easy
Bradley's on the microphone with Ras M.G.
All the people in the dance will agree
That we're well-qualified to represent the L.B.C.
Me, me and Louie, we gon' run to the party
And dance to the rhythm, it gets harder

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Nerijus Cibulskas "Archeologija"

Nerijus Cibulskas. Archeologija“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016 – 72 p.

Sveiki, skaitytojai,

Tartum cukruotas stebuklas...

Nors šiemet pasirodė poeto Nerijaus Cibulsko trečioji poezijos knyga Veneros (2019), nutariau pirmiau pasidalyti įspūdžiais apie jo antrąjį darbą Archeologija (2016). Knygą įsigijau per išpardavimą ir laikiau kone pusmetį lentynoje, tad knyga buvo kone jau apdulkėjusi, atrodo, man nebeprieinama, bet kasmet vis galvojant apie naujus rudens darbus ima ir manyje pabunda kažkoks sezoninis poezijos lokys, kurį reikia vienaip ar kitaip pasotinti, todėl Archeologiją įsimečiau į darbo portfelį ir suskaičiau laisvu metu per valandėlę.

Tai jau antroji N. Cibulsko mano perskaityta knyga. 2012 metais išleista debiutinė Nutrinami, kad ir kiek man ten vėrėsi įdomių niuansų, metaforizuotų vaizdinių, visgi didesnio įspūdžio kaip bendras rinkinys nepadarė. Archeologija truputį aiškesnė knyga, kurioje eilėraščiai turi bendrą viso rinkinio idėjinę šerdį – „pabraidyti“ pro subjektui svarbius praeities vaizdinius, pasikliaujant atmintimi ir autentiškais potyriais. Labai tam tinkamas rinkinio viršelis, labai estetiniu požiūriu vykęs dalininkės Deimantės Rybakovienės darbas.

Pirmasis eilėraštis – Vasaros namai, kuris tikriausiai padarė vieną didžiausių įspūdžių ir prieš griebdamas kitus, perskaičiau ne vieną ir ne du kartus, bandydamas susigrąžinti pirmojo perskaityto įspūdžio jausmą. Dažniausiai pirmasis eilėraštis būna viso rinkinio raktinis eilėraštis, kuris sufleruoja bendrą rinkinio mintį, nuotaiką, ritmą ir rimą. Nesuklysiu sakydamas, kad N. Cibulskas eleginis poetas, kuriam būdingas ilgesys, retkarčiais prasiveržiantis liūdesys, buitiniai vaizdinio elementai, kurie metaforos pagalba įgauna subjektui sakralios prasmės, todėl ir Vasaros namuose veriasi kiek tradiciškai jaukūs vaizdiniai: pamatai, vėjas, žolė, subjekto pogulis... Primena vasaros poilsio dieną, kuri nebepatiriama dabartyje, ji pasilikusi kažkur atmintyje. Toji diena pasiekiama kaip sakrali erdvė iš vidinio subjekto gebėjimo prisiminti ir per prisiminimą rekonstruoti patį patyrimą, dažnai fragmentiškai jungiant skirtingus vaizdinius į bendrą vaizdelio koliažą.

Šįkart nepaprastai lengvai ir su pasimėgavimu perskaičiau eilėraščių frazių artikuliaciją, kuri reiškiasi man pačiam patinkančiomis priemonėmis – aliteracija ir asonansais. Susidaro įspūdis, kad poetui labai svarbu verbalinės kalbos panašumais sugretinti žodžius pagal skambesį, dažnai netikėtai, tačiau eilėraščio visumoje jie ne tokie eklektiški, sakyčiau, jie tampa eilėraščio vaizdinių harmoningu fragmentu, pvz., Metalo detektorius, senas / basetas karališkoj medžioklėj, veltui uodžia / uždarus žemės vidurius (p. 49). Basetas ir detektorius turi kirčiuotą trumpąją balsę e ir kartu pagal prasminį šuns ir negyvo prietaiso judėjimo po įsivaizduojamą paieškos lauką atlieka panašų judesį. Eilėraščiuose daugybė pavyzdžių, kada žodžiai sujungiami ir kalbiniu, ir metaforų sutapimais.

Nerijus Cibulskas

Tai kurmiarausiai, slapčia iškylantys naktį, / kai žemės kaina gerokai kritusi. // Gyvatvorė nepastebimai slenka palei žvyrkelį // lyg neiškarpyta, tamsiai žalia kino juosta (p. 25). Vėlgi turime dar vieną žavų dviejų vaizdinių kūrimo pavyzdį, kuriame pirmasis kuriamas pagal archetipinį žemės vaizdinį – kurmiarausiai, – kuris atmiežtas socialiniu reiškiniu – kritusia žemės kaina ir antrasis vėlgi paimtas iš gamtos – gyvatvorė, kuri sugretinama su iš kultūrinio lygmens paimta „kino juosta“. Dažnai N. Cibulsko eilėraščiuose sumaišomi  jau tradicinėje lietuvių poezijoje esantys sakralūs įvaizdžiai su šiuolaikinio pasaulio realiais, dažnai buitiniais, retkarčiais kultūriniais elementais. Kai ant seno „klojamas“ nūdienos gyvenimas, sudaromas toks archeologinis tradicinės poezijos ir subjekto šiuolaikinio pasaulio pertepimas, kuris tiek estetiniu, tiek emociniu poveikiu išties leidžia mėgautis išgaunama savita poezijos spalva, kuri man šiek tiek gimininga su Marcelijaus Martinaičio ir Gintaro Bleizgio poezija, tačiau N. Cibulskas nekopijuoja ir neimituoja, tik niuansuotai pagal eleginį emocinį įspūdį gretinasi prie šių autorių.

Skaičiau vieną eilėraštį, skaičiau kitą ir taip buvau užliūliuotas kalbinio grožio, kad po kurio laiko supratau, kad kažko iš eilėraščio „negaunu“. Ogi eilėraščio visumos, paskutinės aukštos natos, kuri pažadintų iš metaforų simfonijos ir nuskaidrintų viso eilėraščio prasmę, leistų pajusti lyrinio subjekto problematiką, kuri dažnai paskęsdavo, tapdavo miglota, neaiški. Ar tai dėl archeologijos efekto? Manding, poetas stipresnis yra eilėraščio formoje, tačiau kiek apleidžia bendrą eilėraščio visumos stuburą – ką eilėraščio skaitantysis turėjo sužinoti, patirti be to subjektui svarbaus potyrio iš praeities, pavyzdžiui: Jau nuo saulėtekio laikų mėginu tilpti tarp šių /atšiaurių gynybinių sienų. Rodos, galiausiai pavyko. / Tačiau ką daryti, kai nebeturi nuo ko gintis. (p. 60) Dažname eilėraštyje atrodo, kad subjektas „kasinėdamas“ praeitį, taikliai ją išreikšdamas metaforomis, visgi ieško nežinia ko, arba kažko abstraktaus, kažin kokios nuorodos, krypties ar net pačios problemos, kuri kaip priežastis leistų ritmingai subjektui gyventi dabartyje.

Viena apčiuopiamiausių problemų yra paties subjekto būvis tam tikroje erdvėje ir laike, tarsi vienur jis neįsitenka, tai miestai ne tie, tai penkiaaukščiai kaip orkestro duobės laukia žaibų, tačiau erdvė tampa subjektui nepatogi, pavyzdžiui, eilėraštyje apie gyvenimą bute: Vienais apatiniais, šliurpdamas vėl užkliudau / ir jos suglebusias formas, kurios minkštai pripildė / aštuoniolika mums neskirtų kvadratų (p. 60). Moteris tampa kaip tuščias subjekto butas, pakeitęs žmogiškuosius santykius – vykęs paradoksas emocijų archeologijoje.

Išties Archeologija man patiko labiau už Nutrinamus vien dėl aiškesnio ir išgryninto kalbinio lygmens. Pasidaviau estetiniams poezijos burtams, mėgavausi eilėraščio frazėmis, kuriose juntamos Nerijaus Cibulsko autentiškumas. Šis rinkinys įrodė, kad po ilgos pertraukos nuo debiuto poetas evoliucionuoja, įtvirtina savo poezijos kalbą, manau, jeigu forma eitų išvien su eilėraščio bendra idėja, Archeologija, liaudiškai sakant, galėjo nunešti stogą.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Breksitas" / "Brexit: The Uncivil War"

Sveiki,

Dar vienas politinio atšvaito filmas, kuris šiomis dienomis pagal informacijos kiekį lietuviškuose žinių portaluose yra kaip vienas iš tų panoraminių, kurie turėtų paaiškinti tą didžiulį chaosą Didžiojoje Britanijoje ir nušviesti priežastis, kodėl šalis taip norėjo politinės kampanijos pradžioje pasitraukti iš Europos Sąjungos. Tą bando padaryti kanalo HOB sukurtas vaidybinis filmas „Breksitas“ (angl. Brixit: The Uncivil War) (2019).

Žinote, sunku vertinti filmo turinį, kai turi aiškias politines pažiūras dėl breksito, todėl net žiūrėdamas visgi jaučiau, kad filmas kertasi su mano kaip vieningos Europos vizija. Filmas iš pažiūros pasakoja, kaip nuo vieno žmogaus užmačių išsirutuliojo šalies likimą ir milijonus žmonių likimų keičiančio ir jau ne vienerius metus besitęsiantis britų politinis ir ekonominis kataklizmas. Visgi apie filmo informacinio turinio pateikimą turiu savo nuomonę ir bandysiu keliais sakiniais pasisakyti, kam iš tikrųjų (man atrodo) tarnauja šis filmas, todėl jei nemėgstate politinio konteksto, galite toliau nebeskaityti...

Filmas užsakomojo pobūdžio ir absoliučiai tęsia breksito chaoso politikos suirutę, todėl maža šioje juostoje meniškumo. Nauja politinė jėga ir senoji britų valdžia – dvi filme vaizduojamos politinės jėgos ir pasiruošimas referendumui. Apie tą visą reitingų siekimo katilą ir briksito idėjų patriarchų virtuvę ir sukasi visas filmas. Atvirai rodoma, kaip manipuliuojama viduriniąja britų klase, kuri nusivylusi gyvenimu, ekonominiais skaičiais ir yra gąsdinama nauja turkų invazija, o tai tampa viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl breksitas įvyko; 14 milijonų rinkėjų turėjo nusileisti 17 milijonų, kurie pasakė, kad reikia išeiti iš ES. Kaip sukurti gerą filmą ir „parodyti“, kaip galimai atsirado breksitas? Reikia pasikviesti patikimą ir visiems gerai žinomą kokį nors aktorių (Benedict Cumberbatch!) ir sukalti įtikinamą viziją, kad viskas vyko maždaug taip kaip norime, kad žmonės manytų, kad vyko iš tikrųjų. Pristatyti, kaip buvo manipuliuojama ruošiantis referendumui, kaip lengva paveikti emocijomis nusivylusius žmones, kaip analitiškai išnagrinėjami galimi balsavimo rezultatai, pasitelkiant socialinių tinklų analizę ir pan. Viską tai pateikti, kad tai yra labai gudru, bet neužeinant pernelyg už demokratinių ribų t. y. lyg ir legalu, bet žmonės yra silpni pasirinkti deramą sprendimą...

Visgi aš manau, kad filmas  scenarijaus prasme yra ne realybė, bet fikcija nuo pradžių iki pabaigos, o toji fikcija yra vadovėlin įrašoma kaip tiesa be tikrųjų užkulisių. Mes nežinome, kokiomis politinėmis galiomis žaidžiama toje britų ir ES rinkoje, o mums pateikiamos marionetinės iškarpos, kurios atseit labai jau nulėmė breksito atsiradimą. Tokių sufalsifikuotų ir politizuotų filmų, kurie pateikiami kaip tiesa, palaikant demokratijos idėją, kad skaičiai neva visagaliai, kad rinkimai vis vien vyksta, kad balsai tikri ir niekas per kompiuterį juos tiesiog nesuklastoja visuomenei... Visa tai, kad žmonės, nors ir emociškai paveikiami, vis tiek savo balsais gali nulemti prezidentą ar tokį reiškinį kaip breksitas, yra absoliuti tų jėgų galia mulkinti visus. Filmas įdomus nebent dėl manipuliacijos idėjos, kaip visuomenę lengva palaužti ir sukiršinti, tačiau visas politinis turinys su ale labai reikšmingais politikais, tarp kurių ir Džonsonas, yra tik dar vienas tų galių karkasas kine. Žodžiu, filmo turinys meluoja ir sufleruoja, kad tai tėra tik dar vieno spektaklio dalis. Sakysite, iš kur pas mane tokios mintys ir kuo aš remiuosi? Kur visi tie įrodymai? Apie tai vis užuolankomis parašau, informacija „suteka“ nepopuliariais ir blokuojamais YouTube individualių pranešėjų kanalais, kurie apjuodinami ir greitai „suvystomi“.

Visgi filmas pasiekė savo – jis ir toliau skaldo žiūrovus, piešia iškreiptą visuomenės veidrodį ir verčia žmones polikuoti, jaustis savo barikadose „teisingais“, nors tos tiesos filme net nematome, tik sukuriama iliuzija... Iš tikrųjų filmo pateikimas gana klišinis, teatralizuotas, neatitinka gyvų veikėjų arba jie pernelyg rinkimine prasme „pranešami“ pro kamerą kaip karkasai, jie neskanūs, holivudiški ir smarkiai įvilkti į melagingus siužetus atlikti tą patį politinį reveransą vaidybinio kino žanre ir tarnauti tam, kas iš tikrųjų yra už viso to chaoso.

Mano įvertinimas: 4/10

IMDb:7.0

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Anne Enright "Šeimos sambūris"

Anne Enright. „Šeimos sambūris“ – Vilnius: Mintis, 2012 – 240 p.

Sveiki, skaitytojai,

Apie airių rašytoją Anne Enright (g. 1962) nieko nė nenutuokiau, nors ji parašė septynis romanas (septintasis anglų kalba pasirodys kitąmet) ir tikriausiai niekuo nebūčiau žinojęs, jeigu nebūčiau pasidomėjęs lietuviškai išverstomis Booker laureatais. Rašytoja už romaną Šeimos sambūris (angl. The Gathering) 2007 metais pelnė Man Booker premiją. Pats romanas užsienyje vertinamas gana prieštaringai: vieniems jis patiko, kitiems nelabai, o ir gooreads.com puslapyje kai kurie skaitytojai negaili aštrių komentarų ir atsiranda tokių, kurie tvirtina, jog autorė neverta Man Booker, perskaičius knygą, nesunku suprasti, kodėl nuomonės išsiskiria.

Jeigu reiktų palyginti Šeimos sambūrį su kokius nors romanu, alternatyvų rasčiau tikriausiai ne vieną, bet arčiausiai tikriausiai būtų dar šią vasarą perskaitytas Penelope Lively romanas Mėnulio tigras, kuris irgi autorei atnešė Booker premiją 1987 metais. Abejose knygose centre vaizduojamos ydingos moterys, kurios turi negatyvų charakterių bruožų, yra linkusios paniekinti aplinkinius, manipuliuoti vyrais ir abi jos pasakoja apie savo šeimos seksualinius įvykius, kurie vienaip ar kitaip paveikia šeimos raidą ir jas pačias.

Tikriausiai nesumeluosiu, jeigu pasakysiu, kad Anne Enright Šeimos sambūris visgi atrodo kur kas stipresnė knyga už Penelope Lively Mėnulio tigrą. Knyga kur kas paveikesnė, nors pradžioje labai abejojau, ar šioji išversta istorija, apie kurią net lietuviai skaitytojai gurmanai beveik nekalba, bus pakankamai gera. Netgi pradėjęs skaityti nebuvau tikras, ar mane išlaikys iki galo, tačiau po 50 ar 70 puslapio įvyko esminis lūžis, po kuriuo besąlygiškai patikėjau ir pasidaviau A. Enright pasakojimui.

Šeimos sambūryje pasakojama apie dvylikos vaikų (kai kurių jau mirusių) klaną, kuris toli gražu nėra pavyzdinis. Motina nuolat nėščia ir pavargusi, patyrė septynis persileidimus, dvylika pagimdytų vaikų, kuriems negalėjo skirti reikiamo dėmesio, nes nuolat teko prižiūrėti mažuosius. Pasakojimą perteikia viena iš vyresniųjų dukterų Veronika po mylimiausio brolio Lijamo savižudybės. Pačiai Veronikai trisdešimt devyneri, ji turi dvi dukras ir, atrodo, gyvena normalų šeiminį gyvenimą, tačiau sužinojusi apie brolio pasitraukimą pradėdama tvarkyti laidotuvių reikalus, namus ir kviesti brolius bei seseris (prasigėrusius, įklimpusius į bėdas, prasiskolinusius ir t. t.) ir ji pamažu grįžta į vaikystės namus ir prisimena močiutę Adą, senelį Čarlį ir tuose namuose, rodos, be priežasties nuolat sėdintį Nuteną...

Maždaug tokių veikėjų draugijoje rutuliojasi visa istorija, kurią autorė perteikė nepaprastai aistringa literatūrine maniera, kuri man techniškai ir strategiškai labai patinka, nes apie viską tik iš dalies leidžiama skaitytojui nutuokti, tačiau pasakotoja įvykius dėlioja chaotiškai, neatskleisdama visko iki galo. Tai kokia šios giminės istorija? Kokia paslaptis sieja geriausiai ryšį palaikančius Lijamą ir Veroniką? Incestas? Kad tą atsakytų, pasakotoja mus nuolat veda į senelių namus, sujaukia pasakojimo laikus, pasakoja nutrūkstančių daugybės šeimos narių istorijas, kurios vieną kitą papildo ir pratęsia.

Anne Enright

Autorė pasirenka tamsų ir niūrų šiaurietišką pasakojimo tempą, kurį sustiprina Veronikos nesaldžios, kiek atžagarios moters pasaulėžiūra. Vietomis vis prisimindavau man patinkantį John Wells režisuotą pjesę Šeimos albumas: rugpjūtis (2013), kuriame irgi per laidotuves suvažiuoja giminė ir tuo pat metu paaiškėja, kad pusbrolis myli pusseserę, tačiau Šeimos sambūryje dėl laidotuvių pakrikusios pagrindinės veikėjos psichikos pasakojimas įgauna hipnotizuojantį įvykių nestabilumą, sutrūkinėjusios atminties interpretavimo, netgi įterpiami įsivaizduojami vaiduokliai. Knygos finale prisiliobti per laidotuves norinti Veronika, kuri spjauna į sutuoktinį ir vos nepalieka dukterų, kiek priminė prancūzų rašytojos Leilos Slimani Žmogėdros sode sukurtą pagrindinę veikėją Adelę.

Knygoje be galo daug kūniškumo, kad atrodo visa istorija perteikta iš pirmo žvilgsnio begėdiškai tiesmukai, banaliai – gausybė intarpų apie „antrą galą“, žmogaus kūno skysčių reprodukciją, apie įsivaizdavimą, kaip senelė galėjo elgtis lovoje: „Nemanau, kad mes iš tikrųjų atsimename savo šeimos narius. Bet mes juose tebegyvename. O tikrieji mano atsiminimai yra mano mažosios šventvagystės: Ada ir Čarlis savo vedybinėje lovoje, jos gakta lyg pusdvasio viščiuko krūtinė po didele Čarlio plaštaka, jo liūdnai kabantis įnagis, o ji kiša delną jam į papilvę ir bando jį pritraukti arčiau. Saulė gėlėtose užuolaidose. Laimės pojūtis (p. 64)“.

Šis pasirinkimas hipererotizuotai perteikti šeimos traumas per kūniškumą tikriausiai labiausiai ir trikdė gurmanus skaitytojus, kurie tikėjosi iš romano itin subtilių metaforų, grakščios literatūrinės gestikuliacijos. Romano pradžioje ir aš maniausi, kad visa tai pernelyg brutalu ir tiesmuka, tačiau perpratus šeiminius ryšius, kurie pagrįsti paveldimumu ir dauginimusi, kitaip sakant, biologija, autorė strategiškai pasirinko tą tiesmuką neišsilavinusių ir prastus darbus dirbančių vaikų kalbinį balastą, kuris istorijai plečiantis tampa net nebeagresyvi kalbinė dirty style provokacija, kiek esminis pasakotojos paveiktos psichikos ritmas, tam tikras sutrikimas vertinti santykius seksualiniu lygmeniu, kuris atskleidžia ir tam tikrus Veronikos (ir visos šeimos) moralinius ypatumus: „Niekas manęs ir dulkinti labai nebandė, nors vieną naktį buvau sugulusi su tuo australu, tik šiaip, o kodėl ne (p. 113)“.

Į kitus šeimos narius pasakotoja taip pat žvelgia erotizuodama, pavyzdžiui, į mirusią vyresniąją seserį: „Ar kitą vertus, jei jau sykį ištekėjai už aludės vadybininko ir nusipirkai namą Čerčtaune. Midžė buvo motina, buvo reguliuojančioji mechanizmo dalis, buvo galinga, buvo genties vadė, buvo sąrėmių sankaupa – ypač paskutiniajam, pačiam didžiausiam. Ji galėjo būti homoseksualė, galėjo tiesiog dulkintis su avimis, bet iš tiesų pernelyg liūdna apie tai galvoti. (p. 172)“. Kitą vertus apsvarstydama mirusio brolio Lijamo lytiškumo aspektus Veronika ima ir pasikeičia. Esminis kontrastas tarp kitų šeimos narių ir Lijamo skaitytoją nuolat dirgina tas jų santykių neaiškumas, kuris veda tamsiais ir klaidžiais kelių šeimos kartų istorijų labirintais. Labiausiai intriguoja tas pasakojimo aspektas, kad Veroniką kažin kaip garbina Lijamą, ji priveikta jo savižudybės, o kitų šeimos nelaimės ją netgi erzina.

Pasakojimo ritme pasireiškia autorės literatūrinis kūrybiškumas valdyti metaforinę mintį, kas įrodo jos literatūrinę galią, pavyzdžiui, kaip Čarlis ir Nutanas stato lenktynėse už žirgą, tačiau paraleliai jie iš tikrųjų lažinasi dėl Ados rankos – visas tas perteikimas per brutalias realybės briaunas iš tikrųjų apie visai kitus dalykus, dažniausiai apie sujauktus jausmus ir griaunamus gyvenimus, kurie turėjo potencialo pražysti, bet dėl žmogiško aplaidumo, neretai meilės stygiaus, ima ir subliūkšta.

Įtariu, kad ir lietuvių skaitytojams Šeimos sambūris gali palikti prieštaringą įspūdį, tačiau prieštaringos reakcijos ir vertinimai vieni iš geros literatūros rodiklių. Knyga padarė tikrai gerą įspūdį ir visuminis jos sukūrimas tiek struktūriškai, tiek pasirinkta pasakojimo technika palieka tamsios, niūrios ir paslaptimis apgaubtos istorijos įspūdį, kurių daugiau ar mažiau esti kiekvienoje giminėje.

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Nepalikti pėdsakų" / "Leave No Trace"

Sveiki,

Kino kritikus ir gurmanus žavinti subtili dramų režisierė Debra Granik vėlei visus maloniai nustebino pateikdama naujausią savo kino juostą „Nepalikti pėdsakų“ (angl. Leave no trace) (2018), kuri dažnai įtraukiama į visokiausius „geriausių 2018“ nepriklausomo kino topus. Tiesą sakant, man pats mieliausias ir gyviausias darbas visgi tebėra kažkada labai nustebinęs Debros Granik filmas „Vinterio kaulai“ (kitur verčiama „Žiemos kaulai“) (2010), dėl kurio smarkiai išpopuliarėjo aktorė Jennifer Lawrence.

Naujausiame filme, kuris pastatytas pagal romaną, pasakojama mažų mažiausiai keista tėvo ir dukters istorija: jiedu ilgą laiką po mergaitės motinos mirties slepiasi miške. Tiesą sakant, nelabai domėjausi aprašu, kas ten vyksta ir filmas priminė nemažai poakopaliptinių filmų, kada civilizuotoji žmonijos dalis gaudo maištininkus partizanus. Tik po kurio laiko tampa aišku, jog viskas vyksta tik dėl to, kad tėvas serga potraumine depresija dėl žmonos mirties ir šalinasi civilizacijos, visur tampydamasis paskui save dukrą. Štai ir visa istorija ir įdomumas, visa siužetinė šerdis, kuri apstatyta besiblaškymu tarp miško ir juos persekiojančių tarnybų, tarp bėgimo ir „prisitrynimo“ prie atokios bendruomenės, tėvo ir dukters bendravimą užpildant gausybe nutylėjimų, kurie reiškia dažniausiai vieną ir tą patį: kvailys tėvas nuvarys ne tik save, bet ir dukrą į kapus dėl savo įsitikinimų.

Filmas ganėtinai niūrus ir man suprantamos visos priežastys, kodėl daugelis gurmaniško kino žiūrovų alpsta dėl panašaus tipažo filmų, nes juose esti ir subtilių metaforų, prasmių įskaitymo tarp pauzių, galų gale yra ir visuotinis filosofinis lygmuo, kuriame išriekiama kritika visokioms tarnyboms, kurios bando civilizuotai „sufabrikuoti“ šeimas ir pasakyti, kaip reikia gyventi teisingai. Tokie filmai išties turi pasisekimą, tačiau „Vinterio kaulai“ buvo nepalyginamai gyvesnis ir aštresnis filmas, nors ir panašios atmosferos, tačiau „Nepalikti pėdsakų“ atsiduoda pernelyg dideliu sintetinimu ir teatralizuotu perteikimu: taip, veikėjai sutrikę, savo gyvenimiškų nelaimių įkaitai ir tiek tėvas, tiek dukra yra tų įvykių aukos, tačiau po itin įtikinama vaidyba man šmėkšteli kažin koks neįtikėtinas melas – filmas šiek tiek pauzuojantis, pernelyg intelektualūs santykiai, turint galvoje, kad dukra didelė dalį praleido miške, tam tikros buitinės detalės. Kažkas šioje istorijoje randasi netikra, tas, ko aš siužetiškai negaliu patikėti ir dvelkia šiek tiek fantastinio filmo elementais, bet visumoje filmas veikia atmosferiškai, įdomu stebėti tuos keistus santykius ir visa tai vienaip ar kitaip permąstyti.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela