Šios dienos daina: GJan - Ruduo [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Besiruošdama dideliam turui atlikėja GJan (g. 1995), išgarsėjusi vos šešiolikos, kurios balsas buvo prilyginamas Katy Perry, po ilgų anglikoniškų dainų atsigręžė į lietuvišką muzikos rinką ir pristato dar vieną naują lietuvišką dainą „Ruduo“. Pačiu metu, kai dar iš tikrųjų ruduo! Tai daina apie santykius, nors turiu pripažinti, kad įsiklausius į patį tekstą, man jis pernelyg infantiliškas, paaugliškas – tos pačios temos, ta pati verbalika, ta pati santykių mintis „noriu, myliu, negaliu paleisti“. Žmonių savinimasis tikriausiai yra opi problema... Tačiau po gana jaunatviško ir pernelyg sentimentalaus ir tiesmuko teksto tikriausiai slepiasi pačios atlikėjos išgyvenimai, kurie kur kas svarbesni už šį tekstą...

Nepaisant teksto, mana labai patiko pats skambesys, priedainis. Taip kaip dera sodrus ir kiek netipiškas GJan tembras su muzika, manau, turime šiųmetį  naują lietuvišką hitą, kurios verta paklausyti bent kartą bendram apsišvietimui, kas dedasi lietuviškos muzikos padangėje. Man daina visumoje išties patiko.

Vaizdo klipas:

Žodžiai / lyrics

GJan – Ruduo

Kiek dar laiką matuosiu
Kiek dar kartų sau aš meluosiu
Bėga metai
O Tu dar čia
Noriu savim patikėti
Kad vieną dieną galėsiu mylėti
Bėga metai
Tu mintyse

Sakyk, kaip taip padarei?
Paleidai mus taip lengvai
Lengvai, lengvai

Aš niekada nemaniau
Kad gali būti blogiau
Ir nemaniau, kad sakysiu –
Ruduo jau užkniso
Aš nemaniau
Kad gali būti sunkiau
Kai aš Tave pamatysiu
Ir Tu ją laikysi
Taip, kaip kažkada laikei mane
Taip, kaip kažkada laikei mane

Ar ir ji žino mūsų šventą vietą
Kur pirmą kartą viens kitą lietėm?
Bėga metai
Tu mintyse
Be Tavęs man viskas netikra
Kas turėjo spalvas tapo pilka
Bėga metai
O Tu dar čia

Sakyk, kaip taip padarei?
Paleidai mus taip lengvai
Lengvai, lengvai

Aš niekada nemaniau
Kad gali būti blogiau
Ir nemaniau, kad sakysiu –
Ruduo jau užkniso
Aš nemaniau
Kad gali būti sunkiau
Kai aš Tave pamatysiu
Ir Tu ją laikysi
Taip, kaip kažkada laikei mane
Taip, kaip kažkada laikei mane

Aš
Jau kojų pirštais jaučiu
Kai tuoj pasieksiu dugną
Kartoju sau negaliu
Paleist Tave aš turiu

Aš niekada nemaniau
Kad gali būti geriau
Ir nemaniau, kad sakysiu
Šį rudenį gysiu
Aš nemaniau
Kad gali būti lengviau
Kai aš Tave pamatysiu
Ir Tu ją laikysi
Stipriau
Nei laikei mane

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Kent Haruf "Mūsų sielos naktyje"

Kent Haruf. „Mūsų sielos naktyje“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 144 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Po rudeniškai gražiu viršeliu slepiasi dar viena verstinės grožinės literatūros istorija, kurią kaip karštą naujieną pristato Baltų lankų leidykla. Šįkart tai amerikiečių prozininko Kent Haruf (1943-2014) paskutinis romanas Mūsų sielos naktyje (angl. Our Souls at Night), kuris pasakoja apie vienišus senukus, gyvenančius kaimynystėje. Edė ir Luisas jau išgyvena gyvenimo saulėlydį, abu yra netekę sutuoktinius, todėl neturėdami ko prarasti, jie susitaria miegoti vienoje lovoje, kad galėtų pasidalyti prieš užmiegant mintimis arba tiesiog jausti vienas kito būvimą šalia ir žinoti, kad jie nėra vieni(ši).

Tiesą sakant, mane kur kas labiau tiek literatūroje, tiek kine žavi pasakojimai apie senukus, kurie spjauna į viską ir ryžtasi paskutiniam pasispardymui nei tos visos dramatiškos jaunuolių istorijos. Ne kartą save pagavau mąstant, kodėl labiau simpatizuoju žilagalviams senoliams, nei jaunuoliams? Kiekvienas tikriausiai iš mūsų daugiau ar mažiau galvoja apie savo senatvę, gyvenimo baigtį, kada pasieki didžiausią savo patirties sankaupą, kai nebėra nieko naujo patirti, vien tik savo senkančias gyvenimo jėgas ir paskutines gyvenimo dienas. Tai tam tikras susitaikymas su žmogaus ribotumu ir mirtingumu, deja, visi mes prie to artėjame.

Labai tikėjausi, kad knyga bus kažkuo panaši į prieš tai skaitytą britų rašytojo John Berger Mes susitinkame čia, tačiau Kent Haruf knyga kiek kitokia, nors ir išlaiko tylų melancholišką gyvenimo baigties ir artumo troškimo eleginį pasakojimo atmosferą, tačiau pasakojimo pobūdis kur kas reališkesnis, nuoseklesnis ir žemiškesnis.

Atrodo, tokių knygų, kaip senukų vaikai pradeda auklėti savo senuosius tėvus, (netgi savotiškai juos morališkai auklėti, nes patys kažkada buvo jų taip mokomi gyventi), istorijų literatūroje turime ne taip ir mažai. Edės sūnaus Džino santuoka griūna, jis palieka savo mažametį sūnų senai motinai, kuris stebi močiutės ir kaimyno Luiso draugystę ir pamažu jo besidraskančios šeimos žaizdos pradeda gyti, tačiau Džinas greitai atsiima sūnų ir uždraudžia bendrauti su močiute, nes ji elgiasi nederamai palaikydama nepadorius santykius su kaimynu, apie kuriuos žino visas miestelis. Nors visa šioji situacija pasakojama amerikietiškos kultūros kontekste, tačiau labai dažnai galime atpažinti ir mums, lietuviams, ydingų kultūrinių niuansų, moralinių veidmainiškų vertybių, kada stengiamasi aukoti asmeninę laimę ir džiaugsmą dėl giminių, kaimynų, miestelėnų požiūrio. „Viešumoje žmonės mandagūs. Niekas nenori kelti triukšmo. Be to, aš manau, kad mes kiek persūdom. Jie turi sočiai savų reikalų, kada jiems mumis domėtis. Dar jiems nebaigus valgyti, trys moterys išeidamos stabtelėjo prie jų, kiekviena pasakė labas, o tada pasuko prie durų (p. 49)“ Viena opiausių problemų, kurias subtiliai atskleidžia K. Haruf, yra šeiminių santykių svyravimai, deklaruojamų vertybių neatitikimas su fundamentaliosiomis vertybėmis, kada žmogui, kad ir seniausiam, vis tiek norisi artumos ir atramos.

Kent Haruf

Džinui atrodo, kad jo senutė motina turi visą likusį gyvenimą gedėti ir prisiminti jo tėvą Karlą. Visus santykius gaubia šiokia tokia nuosavybės, nusisavinimo idėja t. y. tam tikri socialiniai ir kultūriniai standartai bei vaidmenys, kuriuos turi atitikti senukai ir jų vaikai. Tiesą sakant, Edė spjauna į viską, ji užmezga romaną su Luisu, puikiai leidžia laiką, jaučia prieraišumą, pasitikėjimą; abu nuogi brenda į vandenį ir tame neskubriame tekste skambanti frazė „man nerūpi, jeigu mus kas nors pamatys nuogus“ iš tikrųjų suskamba pati iliuzija, kuriai lemta subliukšti. Iliuzija, kad vieną akimirką išsivadavus iš sociumo primestų vaidmenų nelaisvės galima išsivadavus gyventi laisvėje iki mirties. Skaitytojas jaučia, kad veikėjams to nelemta patirti, (kad nebus šitaip, kaip būna tuose įkvepiančiuose filmuose apie senukų pabėgimus), nes eleginis pasakotojo balsas išduoda, kad tai tėra tik trumpalaikis išsilaisvinimas, gilesnis įkvėpimas prieš vėlei grįžtant Luisui ir Edei į savo vienatvės vaidmenis.

Neskubriame pasakojime autorius stačiai išvengia sentimentalumo, tačiau nepraranda jautrumo – tai itin gero literatūrinio teksto audinys, kuris panardina ne vien į įvykių verpetus, kurie gana žmogiški, gyvenimiški, daugelio skaitytojui nesunkiai atpažįstami iš savo giminių ir artimųjų bendravimo modelių, tačiau autorius išgauna (simboliškai – ir savo paskutiniame gyvenime rašomame romane) gyvenimo pabaigos liūdesį ir tam tikrą džiaugsmą, „bobų vasarą“, paskutinį bandymą senukams susigrąžinti prabėgusį laiką ir gyventi dabartimi, ne vien tik savo gyvenimo prisiminimais.

Žinote, kur šios istorijos grožis? Kad net ir senatvėje suvokus, kad jau niekas nebesvarbu ir reikia gyventi savo gyvenimą, žmogus vis tiek atsisako asmeninės laimės, suklumpa prieš finišo tiesiąją. Laimės atsisakymas Mūsų sielos naktyje tampa esminiu gyvenimo įverčiu, apibendrinu: be savo ribotumo ir klaidų mes nepatirtume tų sielos naktų, kurios, kad ir kokios šaltos ir liūdnos, sukuria kančios grožio tikrumo tyrumą ir iliuziją, kitaip sakant, jos viena kitai neprieštarauja, o tai ir yra gražiausia šioje knygoje – mes taip iš visos širdies trokštame gyventi laisvėje, tačiau vis tiek moralinių įsipareigojimų dėka renkamės gyventi vienatvėje.

Jūsų Maištinga Siela

"Baltos lankos" išleis Kazuo Ishiguro knygą "Plūduriuojančio pasaulio menininkas"

Sveiki,

Dalijuosi tikriausiai labiausiai laukiamiausia verstine knyga, kuri pasirodys per artimiausias savaites. Tai japonų rašytojo Kazuoou Ishiguro trečiasis romanas „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ lietuviškai. Iki tol turėjome itin skirtingus ir įvairių prestižinių apdovanojimų pelniusius kūrinius „Dienos likučiai“ bei „Neleisk man išeiti“ – abu kūriniai sulaukė stiprias ekranizacijas, abu jie parašyti pakankamai skirtingu, autoriaus nesikartojančia literatūrine maniera. Maždaug to paties tikiuosi ir iš būsimosios knygos. Na ir, žinoma, koks puikus knygos viršelis! Daugelis blogeriu dažnai dūsauja dėl knygos dizaino, aš retai tą užsimenu savose recenzijose, nes priklausau senajam skaitytojų sukirpimui, kad nereiktų spręsti apie knygą iš jos viršelio... Tačiau šįkart iš K. Ishiguro net aš labai daug tikiuosi!

Pridedu leidyklos skelbiamą anotaciją:

„Geriausi dalykai susideda iš nakties ir pranyksta rytui išaušus.“

1948-ųjų Japonija po truputį atsitiesia po Antrojo pasaulinio karo negandų. Į pensiją išėjęs garsus dailininkas Masudžis Ono dienomis prižiūri savo sodą ir taiso karo metu bombarduotą namą, bendrauja su dukromis ir anūku, o vakarus leidžia su senais pažįstamais ištuštėjusiuose, žibintais apšviestuose baruose. Tačiau į idiliškai ramią Masudžio Ono senatvę vis skverbiasi prisiminimai. Jo atmintyje iškyla pranykęs anų dienų „plūduriuojantis pasaulis“, kupinas dekadentiškų malonumų ir daug žadančios ateities, ir tamsių laikų šešėliai, kai Masudžio Ono tapybą stipriai paveikia kylanti militarizmo ir nacionalizmo banga ir savo propagandinius paveikslus jis skiria judėjimui, Japoniją nuvedusiam į karą.

„Plūduriuojančio pasaulio menininkas" – jautrus ir išmintingas portretas, vaizduojantis sudėtingais laikais gyvenusio dailininko prieštaringą likimą, ir kartu pasakojimas apie meną, senosios ir naujosios tvarkos susidūrimą, kartų skirtumus, besikeičiančias vertybes ir susitaikymą su praeities klaidomis.

„Kupinas kuklios elegancijos.“

Sunday Times

„Švelnus ir paliečiantis.“

London Review of Books.

„Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidė prarają, kuri glūdi už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.“

Švedijos akademija

Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, g. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. Parašė septynis romanus, už tris – tarp jų „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ ir „Neleisk man išeiti“ – nominuotas prestižinei „Man Booker“ literatūros premijai. 1989 m. šia premija apdovanotas už romaną „Dienos likučiai“. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu.

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Tas 2" / "It Chapter Two"

Sveiki,

Milžiniškos sėkmės visame pasaulyje sulaukusios S. Kingo knygos „Tas“ ekranizacija pernai sušlavė milijonus iš kino salės lankytojų kišenių, tad netruko kino kūrėjai užuosti naujai pralietą komercinį sėkmės kraują ir tuo pasinaudoti. Šiemet mus rudenį pasiekė antroji šios siaubo serijos epopėja „Tas 2“ (angl. It Chapter Two) (2019), kuri irgi labai populiari ir lankoma lietuvių netgi nykų rudens pirmadienio vakarą, kada tikėjausi kino teatre būsiąs pustuštėje salėje, o prisirinko žiūrovų ne tiek ir mažai, kai filmo seansai jau eina link pabaigos...

Šiame filme nuosekliai tęsiama pirmosios dalies istorija po 27 metų, kada prisiekusieji vaikai grįžta į miestelį atkeršyti juos nuskriaudusiam klounui. Prabėgus tiek laiko, veikėjai ne tik užauga, bet jau turi savo atskiras gyvenimo išblaškytas ir sukurptas biografines istorijas. Joms skiriama kiek daugiau nei pirmasis filmo pusvalandis.

Iš tikrųjų šioji filmo dalis, nepaisant naujų siužetinių vingių, mano akimis, išlaiko visus pirmosios dalies pasiektus gero „siaubeko“ elementus: mokėjimas papasakoti istoriją per visą būrį veikėjų, paliekant gąsdinančius siaubingus turinio elementus. Jau nuo pat pirmųjų kadrų, kuriuose pasirodo kanadiečių režisierius Xavier Dolan kaip aktorius, vaidindamas gėjų atrakcionų parke, verčia krūptelti, kai klounas dantimis anapus upės iškanda jam širdį... Tie staigūs efektai gana dinamiški, vienas baisiausių epizodų, kada Beverli grįžta į savo tėvo namus ir ten sutinka senę, kuri transformuojasi į pabaisą – krūpteli visa salė, bet tuo pačiu kiek keistas būdas įterpti ir humoro elementus, kada ta pati senė kitame epizode atvemia juodą pliurę, iškilmingai skambant devinto dešimtmečio hitui. Kam toks išbalansuotas kontrastas? Ogi dėl universalumo, kad ir paaugliams tiktų šioji ekranizacija, tačiau man, kaip suaugusiam žiūrovui, galbūt labiau norėjosi sintezuotos siaubo klasikinės atmosferos, be humoro ir kitų paaugliškų ir infantilių charakterių bei įvykių niuansų, nes kas savaime vaikiška buvo pirmojoje dalyje (veikėjai vaikai), tas kiek komiška, kai suaugusieji siaubo filme veikia kaip vaikai.

Beveik trijų valandų ekranizacijoje vieną akimirką pasirodo ir pats knygos autorius S. Kingas, kuris vienam iš veikėjų parduoda seną dviratį, tačiau didžioji dalis salėje, kaip supratau, net nesuvokė, ką kino kūrėjai tame kadre parodė ir jiems garsusis siaubo rašytojas nė motais. Žvelgiant į filmo visumą, šįkart labiausiai mane erzino filmo struktūriniai elementai, kurie pernelyg standartiški, kiekvienam veikėjui po 5-10 minučių atskirų epizodų, per kuriuos jie renka artefaktus iš savo „siaubų“, per tuos epizodus norisi patrinti užpakalį, kai pasakojimas eina nuo vieno personažo prie kito ir toji struktūra (oi, susivienykime visi į būrį, susidūrę su savo vaikystės baimėmis, ir nugalėkime blogį!), idėja kažkodėl prislopina netikėtus siužetinius vingius ir išties neblogai veikiančius siaubo elementus.

S. Kingas puikus rašytojos, visos jo istorijos be siaubo turi ir tam tikrą draugystės ir asmeninį vidinės tvirtybės išbandymą. Gal kiek ir per saldi, ir neįtikėtina scena, kai personažai finale sukrenta į ežerą ir glėbesčiuojasi tarsi pozuodami kokiam L. Da Vinčio paveikslui, manding, šioji ekranizacija ganėtinai universali įvairaus amžiaus tarpsnio žiūrovui, kurie vis tiek ras čia ir istoriją, ir kraupių scenų, ir asmeninių tragedijų, ir net juoko. Nors daugelis sako, kad tai prastesnė dalis, mano akimis, kalibras į žiūrovą nukreiptas ir užtaisytas tas pats.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb:7.0

Jūsų Maištinga Siela     

Filmas: "Pokerio princesė" / "Molly's Game"

Sveiki,

Pasiilgstu amerikietiškai gero sukalto biografinio kino, nuo kurio, tiesą sakant, paskutiniuosius metus buvau labai pavargęs. Po itin politizuotų „Valstybės paslaptis“, „Viso pasaulio pinigai“ ir kitų juostų, kurie atstovauja vienam ir tam pačiam „Oskarų“ nominacijų klanui, bėgau nuo šio perteklinio kino į europietišką kiną arba jau visišką holivudinę banalybę, todėl vakar nustebau, kai patyriau gana didelį malonumą vėlei žiūrėdamas panašaus masto juostą „Pokerio princesė“ (angl. Molly‘s Game) (2017), kurioje pasakojama biografinė realiai egzistuojančios azartinių žaidimų vunderkindės organizatorės gyvenimo istorija.

Nežinau, kiek galima tikėti šia istorija kaip labai įkvepiančia ir pamokančia, o tuo labiau kaip realią istoriją, nes tarp tų visų siužetinių vingių, man atrodo, kad pagrindinė realioji veikėja gyvenime turėjo patirti tikrą pragarą – bemiegės narkotikų ir įtampos paveiktos naktys, o štai aktorė Jessica Chastain atrodo tiesiog pritrenkiamai spindinti, tarytum lėlė, todėl tą aferistinį seksualumą, kokį mėgsta paskutiniu metu amerikietiški filmai, kažin, ar realiame gyvenime buvo taip lengva spinduliuoti... Visgi filmas sukaltas išties puikiai. Pradedant nuo J. Chastain, kuri, manau, sukūrė vieną geriausių savo vaidmenų karjeroje, baigiant tais smagiais, neįtikėtinais biografiniais štrichais, kurie lyg komikso pasaulyje atskleidžia mums iliuziją, jog galime regėti (ne)legalius turtuolių lošimus, kuriems vienintelis smagumas tiesiog būti tarp žmonių arba sugriauti kitų žmonių likimus.

Be aštrių ir kriminalinio prieskonio šleifą velkančios istorijos, daug įdomiau audrina pagrindinės veikėjos charakterio savybės, kurios stiprios kaip Molotovo kokteilis, sproginėja ir žaižaruoja šiaip jau nelabai moteriškomis savybėmis kaip ambicingumas, fizinė ištvermė, protinis apsukrumas. Jos komplikuoti santykiai su tėvu ir nutraukta sportinė Olimpinė karjera rodo pačią šios istorijos esmę – praradę vieną tikslą, neturėtume ištižti ir palūžti, o susikurti kitą terpę ir atrasti dar neatrastas gyvenimo galimybes realizacijai. Tik, žinoma, nereikia elgtis taip neadekvačiai ir neperžengti įstatymų, kaip tai padarė Molė, sako filmo potekstės. Nors moralas gan paprastas, tačiau nepaisant tamsiųjų Molės gyvenimo niuansų, ji iš šūdų duobės išplaukia (bent jau filme) kaip tikra didvyrė, kuria nori nenori vis tiek lieki abstulbintas ir sužavėtas, todėl šio filmo paveikumas išties veikiantis, o moters gyvenimo vingiai gali jautresniam žiūrovui dar ne kartą suktis galvoje prieš užmiegant darganą rugsėjo pabaigos naktį.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb:7.5

Jūsų Maištinga Siela    

Filmas: "Tylus balsas" / "A Silent Voice" / "The Shape of Voice" / "Koe no katachi"

Sveiki,

Kai norisi tam tikro įkvėpimo gyvenimui ir ramiam, atpalaiduojančiam vakarui, žinau, kad beveik niekada neapvils japonų animaciniai filmai, kurie savitai moka pateikti ir perteikti mintį, kuri tinka tiek suaugusiems, tiek vaikams, todėl daugelis mus pasiekiančių filmų skirti visai šeimai ir kaip pramoga, ir kaip tam tikras auklėjimo būdas. Japonų animacija turi senas ir gilias savo tradicijas, atmetus tuos smurtinius kovų menų paženklintus animacinius serialus, filmų idėjinė kokybė išties skiriasi nuo amerikietiškosios tradicijos ir dažniausiai nėra tokie primityviai naivūs kaip kai kurie Volto Disnėjaus kampanijos filmai.

Štai filmas „Tylus balsas“ (jap. Koe no Katachi) (2016), kuriame pasakojama vienos neįgalios mergaitės, turinčios klausos sutrikimą, patyčių istorija mokykloje. Realistiniu pagrindu papasakotai istorijai nereikia itin aštrių siužetiniu vingių, neįveikiamų fantastinių motyvų, super herojų, kad nuo pat pirmųjų scenų žiūrovas pajustų tapatumą per bendrąsias mokyklines ir vaikų bei paauglių bendravimo problemas, kurios tokios pat Japonijoje, tokios pat ir Lietuvoje. Iš ausies raunami pasiklausimo aparatai, mergaitė, kuri nuolat atsiprašinėja, nors tai jos turėtų atsiprašyti veikia kur kas labiau nei, tarkim, dešimtimis nurėžtų samurajaus kalaviju galvų...

Graudi „atvirkštinė“ istorija yra apie klasės neklaužadą, kuris galiausiai pats tampa traumuojančių patyčių subjektu, kurio pasekmės amžinai pakeičia berniuką; jis tampa uždaras, drovus ir visko bijantis. Visą šią istoriją žiūrint atrodo, kad iš viso to būtų išėjęs neblogas vaidybinis filmas, labai smagu, kad japonai gyvenimiškus vingius geba perteikti animacija. Visa šioji istorija rutuliojasi įvairiais jautriais draugystės, atleidimo aspektais, kurie, manau, sujaudins ne tik jaunąjį žiūrovą, bet ir daugelį suaugusiųjų.

Žinoma, filme yra ir keletas absurdiškų, neskaniai „pritemptų“ dalykų, kurie verčia suabejoti sveika logika. Pavyzdžiui, kai mergaitė bando iššokti per balkoną, o berniukas ją sugriebia už rankos – Titaniko vertas meilės ir pasiaukojimo epizodas! – tačiau, kurių galų puolant ją gelbėti berniukas dar nusiauna baltus prie durų? Rimtai? Arba kai berniukas pabunda iš komos ir naktį ateina prie tilto, ant kurio verkia mergaitė? Kodėl jis neieškojo pagalbos, negrįžo namo, o iškart pas tą mergaitę? Kokiomis nuojautos vedamas jis ten atsidūrė? Kai pagalvoji, kai kurie niuansai iš ties pernelyg dirbtinai meladramatiški, norint pasiekti kuo didesnį emocinį poveikį.

Nepaisant kai kurių trūkumų, mano akimis, „Tylus balsas“ yra vienas geriausių ir prasmingiausių animacinių filmų, matytų per paskutiniuosius metus.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:8.2

Jūsų Maištinga Siela   

Knyga: John Berger "Mes susitinkame čia"

John Berger. „Mes susitinkame čia“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 208 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Neturiu tinkamo recepto, kaip iš tikrųjų derėtų skaityti tokias mažas, bet įtraukiančias ir literatūrinį gomurį gaivinančias knygas kaip britų rašytojo John Berger (1926-2017) kūrinį Mes susitinkame čia (angl. Here Is Where We Meet), kurią mums į lietuvių kalbą išvertė Violeta Tauragienė ir išleido Baltų lankų leidykla. Vieniems geriausia, tikriausiai, tokią knygą skaityti vienu prisėdimu, kad istorijos gyvumas ir jos žvitrumas būtų pajaustas iki pat šaknų vienu ypu. Kitiems tokios knygos skaitosi ilgai, tarsi tausojant, dūsaujant, ilgai apmąstant pastraipoje skleidžiamas potekstes. Koks iš tikrųjų esate skaitytojas jūs, tikriausiai, galite „pasimatuoti“ šiuo kūriniu. Bet mes gi žinome, kad literatūrinius skaitymo įpročius labiau rikiuoja dienos darbai, savaitės ritmas, ne visada galime rasti jėgų ir noro prisėsti prie geros knygos, kai norime į ją įsiskverbti kaip į atskirą pasaulį, tam tikrą meditaciją.

Mes susitinkame čia yra knyga „žudikė“. Ji nesmogia tiesiai į veidą aštriais įvykiais, grandioziniais autoriaus sumanymais, veikiau palengva saldžiai ir melancholiškai nuodija savo skaitytoją. Turiu galvoje absoliučiai teigiamus šios knygos pasakojimo elementus t. y. knyga kaip muzika, todėl ypatingai knygose, kurias lengviausia apibūdinti, kaip gurmaniškas arba tokias, kuriose nieko nevyksta ir tuo pat metu vyksta absoliučiai viskas, labai svarbus ir patikimas vertėjas. V. Tauragienė viena iš tokių, kuri jau (bent man) tapo knygos pasirinkimo rodikliu, garantu, kad literatūra bus pajėgi man suteikti katarsį ir, tenka pripažinti, dažnai taip ir nutinka.

Šioje vaiduokliškoje istorijoje pagrindinis veikėjas yra pagyvenęs Džonas, kuris keliauja motociklu po Europą, aplanko įspūdingus miestus ir juose išgyvena tai, ką galima pavadinti anapusinio ir realaus pasaulio susijungimu, kada per tirštą miesto aurą susitinkama su jau mirusiais Džono artimaisiais, kurie gyvena pagal bendrą miesto energetiką, mirusiųjų dėsnius. Kartais atrodo, kad šie veikėjai veikia kaip rekonstruotos ikonos iš pasakotojo atminties pasaulio, yra susiejami pagal aliuzijas tam tikroje artimoje gyvenusio žmogaus erdvėje, o kai kada atrodo, kad veikėjas iš tikrųjų tiki sutinkąs tuos neapčiuopiamus žmones miesto aikštėse, gatvėse, kavinėse. Kelionės ir judėjimo motyvas šioje istorijoje tampa esmine artimųjų susigrąžinimo per erdves medžiokle, bent jau taip atrodo pirmuosiuose Lisabona ir Ženeva tekstuose, kurie sukurti magiškojo realizmo būdu.

Priešingai nei Lotynų Amerikos magiškasis realizmas, man knygoje pasirodė artimesnė raiška japonų rašytojui Haruki Murakami, kurio kūryboje taip pat apstu švelnių, kultūriškai nesutirštintų mirusiųjų veikimo gyvųjų pasaulyje istorijų. Magiškasis realizmas neatsitiktinis, kaip galima įspėti, J. Bergeriui didelę įtaką darė argentiniečių rašytojas Jorge Borges, kurio kapą Džonas lanko Ženevoje. Kaip aprašyta Ženeva! Personifikacijos priemone miestas perteikiamas kaip moters kūnas, kaip tam tikra veikianti matrica su savo miesto energetika, vidine logika, o įterptas J. Borgeso, gyvenusio paskutiniaisiais metais ir mirusio Ženevoje faktas, tik dar labiau intelektualiai sustiprina pasakotojo ir keliautojo po Europą kaip po atminties kapinyną žavesį.

Kūrinys neįvardytas nei apsakymu, nei romanu, nei novelėmis. Tekstų vainikas – tai, kas neįpareigoja laikytis žanrinių kanonų, leidžia kūrybiškai išsilieti per kraštus, į tas literatūrines neapibrėžiamas paraštes. Kartu tas neapibrėžtumas atrodo kiek erzinantis, nes sudaro įspūdis, kad tekstai „nesurišti“, parašyti autoriaus skirtingais laikotarpiais, neišlaikant Džono bendrųjų biografinių istorijos linijų. Jeigu Lisaboną ir Ženevą labiau vienija miesto aprašymas, erdvės perteikimo kaip tam tikra gyvenimo filosofinė mintis, kituose tekstuose labiau fokusuojamasi į kitus objektus. Ypatingai skiriasi paskutinis tekstas Šumas ir Čingas, apie dvi skirtingas upes (viena iš jų Britanijoje, kita – Lenkijoje), erdvėje jos pasakojime jungia praeitį ir dabartį, britų ir lenkų kultūros takoskyrą (skirtybę ir bendrystę). Pagrindinio veikėjo apsilankymas miestelyje, kur jo draugas neseniai vedė ir netrukus atsiveš žmoną ir sūnelį, jis ruošia rūgštynių sriubą chaotiškai jungdamas draugo istoriją su savo praeities išgyvenimais. Nors istorija nebetenka vaiduokliškumo, tačiau anaiptol neprarandama mistinio teksto polėkio. „Tas kareivis buvo nušautas 1943 metų gruodžio 31 dieną šitame name. Gal iš tikrųjų jis buvo nušautas lauke, prie obels su vyšnios didumo obuoliukais, bet sprendimas jį nužudyti buvo priimtas čia. Impulsas, privedęs prie to veiksmo, įsižiebė šitame kambaryje, gal žodis „sprendimas“ būtų per griežtas tam, kas vyko, apibūdinti. Tasai vokietis buvo vos aštuoniolikos metų (p.153-154).“ Apie tai mąsto pasakotojas, ruošdamas tame pačiame name rūgštynių sriubą atvykstantiems.

Rašytojas John Berger

Tikriausiai vienintelis šios knygos minusas būtų šių tekstų netvarka, tam tikras idėjinis raiškos palaidumas, „nesuveržtumas“, kada neišlaikomas to paties pasakotojo tembras, jo bendra kelionė per Europą po laiką ir erdvę. Vienas iš šių tekstų visrakčių būtų laiko ir erdvės unikali tvarka, tam tikra logika, dėsnis, kuris galioja tiek pasakotojo gyvenimui, tiek perteikiama ir teksto minčių ritmikoje – tas unikalus dėsnis, bandymas paaiškinti, ant ko stovi pasaulis, yra kartu literatūros tekstų tvarkymo dėsnis. Pavyzdžiui, tekste Ilingtonas susitinka du pagyvenę vyrukai, kurie netekę mylimųjų apžiūri sodą, abu smarkiai ilgėsi ir sodo chaose ieško tam tikros tvarkos, dėsnio, kuris iš esmės tiktų ir jų sujauktiems gyvenimams paaiškinti. Vienas veikėjas pataria kitam, kai šis nori surūšiuoti mirusios žmonos paliktus eskizus: „Surūšiuok juos. Sugalvok sistemą, kuri tau tiktų. Pagal metus, pagal spalvą, pagal tai, kas labiau patinka, pagal dydį, pagal nuotaiką. Ir ant kiekvieno voko užrašyk jos vardą ir savo sugalvotą kategoriją. Tai užtruks. Nė vienas jų neturi patekti į ne jam skirtą vietą. Kiekviename voke sudėsi tam tikra tvarka, ant kiekvieno kitoje pusėje nežymiai parašysi eilės numerį (p. 109).“ Iš tikrųjų Mes susitinkame čia tekstų vainikas irgi turi savo unikalią sistemą, logiką, kuri tekstais jaučiama kaip labai asmeniška ir brangi rašytojui J. Bergeriui. Tam tikri autobiografiniai niuansai leidžia įspėti, kad autorius per savo sukurtą alter ego kataloguoja prisiminimus, juos rekonstruodamas, suskirstydamas, perkurdamas.

Kas sukuria teksto jaukumą? Ogi nuolankus, neciniškas pasakotojo balsas, kuris erdvę, istoriją, objektus perteikia suasmenindamas. Vienas įsimintiniausių tekstų buvo apie Prancūzijoje aptiktus piešinius urvuose, kuriuos antropologiniais analitiniais rakursais pasakotojas suasmenina iki humanistinių vertybių skalės: „Kaip tik todėl žiūrėdamas į bet kurį iš čia pavaizduotų gyvūnų jauti žmogaus buvimą. Buvimą, atsiskleidžiantį per malonumą. Čia kiekvienai būtybei žmogus yra namai – keistas apibūdinimas, bet nenuginčijamas (p. 118).“

Šioje netvarioje, vaiduokliškai chaotiškoje istorijoje, kuri neturi aiškių ribų, vien tik tam tikras „iškąstas“ pasakojimo atkarpas, erdves, momentalius pasakotojo sukurtus gyvenimo kambarius su praviromis durimis į kitus kambarius, veriasi bendra tekstų idėja apie laikino žmogaus gyvenimo netvarumą. Ar tai būtų žmogaus gyvenimas, ar tai būtų Lisabona, Krokuva, Ženeva, ar tai būtų atmintyje ir realybėje bėgančios upės, visas tas praeities ir dabarties, įsivaizdavimo ir realaus pasaulio „pertepimas“ suponuoja, kad visi gyvename ant mirusiųjų kapų ir patys tapsime dar vienu istorijos sluoksniu – dulke buvai, dulke pavirsi! – ar tai būtų pašauto vokiečio kareivio kapas, ar istorinis Lisabonos grindinys, visa tai yra paveldėta, jau kažkieno nugyventa. Ir visame tame gniuždančio ir gąsdinančio laikinumo, žmogaus mirtingumo istorijoje staiga atsiveria viso to laikinumo ir trapumo grožis ir prasmė.

P. S. Gal kas išvers ir 1972 metais Booker premija įvertintą jo romaną „G“?

Jūsų Maištinga Siela