Kokias knygas pirkti Vilniaus knygų mugėje 2020? Maištingos sielos rekomendacijos

Sveiki,

Artėjant šios savaitės triumfuojančiam Knygų mugės maratonui imu ne juokais galvoti apie nuovargį. Kartais malonų, kartais fiziškai sekinantį, nes esu iš tų žmonių, kurie greitai pavargsta nuo minios, triukšmo ir ilgų pokalbių triukšme. Bet kokiu atveju, reiktų pasiruošti psichologiškai ir gerai apgalvoti, kad šios dienos būtų pakankamai produktyvios...

Sulaukiau ne vienos užklausos, kokias knygas reiktų įsigyti Knygų mugėje. Sunkoka rekomenduoti, kai nežinau, ką žmonės mėgsta, todėl galiu tik pasidalyti tuo, kas mane patį asmeniškai domina. Nežinau, kiek knygų įsigysiu iš to, ką dabar pristatysiu, tačiau anksčiau ar vėliau norėčiau šiuos kūrinius perskaityti. Mano orientyras labai panašus į pernykštį – „nusigriebti“ geriausios literatūros grietinėlę t. y. įvairiomis premijomis įvertintus kūrinius. Visų pirma Man Booker premijos nominantų, kurių mugėje kaip itin karštų naujienų pažėrė leidyklos. Ir visai neseniai pasirodžiusios ir pasirodysiančios Pulitzerio bei prancūzų Goncourtų premijomis įvertinta literatūra.

Sąrašą pateikiu absoliučiai nereitinguotą, atsitiktine tvarka, nes nei vienos iš jų kol kas nesu skaitęs.

Richard Powers „Medžių istorija“ (angl. The Overstory). Leidykla „Alma littera“.

Viena laukiamiausių knygų! Tikrai! Romanas įvertintas Pulitzerio premija ir buvo įtrauktas į trumpąjį Booker sąrašą 2019 metais. Storas romanas apie skirtingas istorijas, kuriose žmonių likimus nulemia... medžiai. Neįtikėtinai įdomus žvilgsnis į gamtos ir žmogaus ryšį, manau, be galo aktualu, kai šiais laikais žmonės sąmoningėja ir vis labiau gręžiasi į gamtą ir pradeda suvokti Žemės planetos gyvumą.

Elif Shafak „10 minučių 38 sekundės šiame keistame pasaulyje“ (angl. 10 minutes 38 seconds in This Strange World). Leidykla „Tyto alba“.

Labai populiari autorė Lietuvoje. Tiesa, nesu skaitęs nė vienos jos knygos, tačiau po patekimo su šiuo romanu pernai į trumpąjį Booker premijos sąrašą ne juokais susimąsčiau, o gal tai bus tikras literatūrinis atradimas. Griozdiškas ir baisus knygos pavadinimas neturėtų manęs atgrasyti nuo pasirinkimo.

Roberto Bolano „2666“ (ispan. 2666). Leidykla „Kitos knygos“.

Stambus Čilės rašytojo veikalas jau buvo ilgai gurmanų skaitytojų geidaujamas lietuviškai. Net neabejoju, kad skaitant paskaus ranką laikyti šią knygą, bet kartu tikiuosi nepaprastų sodrių klajonių po Bolano sukurtą pasaulį. Mano lentynoje jau keleri metai laukia jo romanas „Pašėlę detektyvai“, tačiau per knygų naujienas niekaip iki jos „neprisikasu“. Na, o naujausias jo romanas lietuviškai magnus opus yra laikoma kone geriausiu legendinio rašytojo kūriniu.

Sally Rooney „Normalūs žmonės“ (angl. Normal People). Leidykla „Alma littera“.

Paskutiniu metu mane stebina „Alma littera“. Tarp to pop srauto atsiranda vis daugiau prestižinės literatūros leidimų. Nuostabu. „Normalūs žmonės“ buvo įtrauktos į Booker sąrašą, pelnė kitų svarbių literatūrinių premijų, tad net neabejoju, kad kažkas ryšis išleisti anksčiau ar vėliau šią knygą. Volia. Nors daug kas sako, kad knyga apie paauglius gali būti tik paaugliams, bet šiuolaikiniai kontekstai mane vis tiek vilioja prie šios knygos. Ji suaugusiems.

Undinė Radzevičiūtė „Grožio ir blogio biblioteka“. Leidykla „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“.

Paskutiniu metu viena populiariausių rašytojų ne tik Lietuvoje, bet ir tarp vertimų. Vokietijoje Undinė jau turi savų gerbėjų, todėl kiekviena jos knyga pasižymi originalumu ir savitumu. Tai tikriausiai vienintelė lietuvių rašytojos knyga, kurią ketinu pagriebti šiųmetėj Knygų mugėj.

László Krasznahorkai „Šėtoniškas tango“. Leidykla „Kitos knygos“.

Kiek anksčiau išleista „Kitų knygų“ vengrų rašytojo knyga, tiesą sakant, jau kurį laiką guli prie naktinio stalelio. Nėra lengva skaityti šį rašytoją, todėl vis kaupiuosi, kada norėsiu pasinerti į jo pasakojimą. Po jo knygos „Priešinimosi melancholija“, kuri anuomet sukėlė sunkiai paskaitomos, bet įdomios literatūros, įspūdį, manau, autorius tikrai patiks itin išskirtinių ir rafinuotų knygų lentynos skaitytojams.

Belinda Bauer „Kirtis“. Leidykla „Baltos lankos“.

Paprastai „Baltų lankų“ asortimentas mugėje mano krepšyje būna vienas didžiausių ir gausiausių, tačiau iš pačių naujausių knygų dėmesį šiemet patraukė tik šioji. Knyga nominuota Booker premijai. Iš anotacijos primena terapinę kriminalinę istoriją. Bet jeigu atsidūrė Booker sąraše, na, knyga tiesiog negali būti prasta, gali tik nepatikti.

Donna Tartt „Dagilis“ (angl. The Goldfinch). Leidykla „Alma littera“.

Nežinau, kada ir kaip perskaityti šį talmudą, tačiau knyga įvertinta Pulitzerio premija ir dėl jos dalis skaitytojų jau pametė galvą. Specialiai iki šiol jos nepirkau, įdomu, kokia bus mugės kaina. Šiaip neseniai pasirodė ir ekranizacija su Nicokle Kidman, tačiau jos nežiūrėsiu tol, kol neperskaitysiu šios intriguojančios knygos.

Anna Burns „Pienininkas“ (angl. Milkman). Leidykla „Sofoklis“.

Leidykla „Sofoklis“ visada turi ką pasiūlyti išrankiems, bet šiemet nutiko taip, kad pačius stipriausius kūrinius leidykla pristatė kaip tik prieš Kalėdas ir karštų bandelių, bent jau tokių, kurios mane viliotų mugėje, nelabai kas ir beliko. Kiek seniau išleista Booker premija įvertintą „Pienininką“ pravartu įsigyti.

Marion Poschmann „Pušų salos“. Leidykla „Gelmės“.

Tiesą sakant, nieko nesu skaitęs iš leidyklos „Gelmės“ ir tai tikriausiai būtų pirmoji knyga. Vokiečių rašytojos M. Poschmann „Pušų salos“ buvo įtrauktos į tarptautinį Booker sąrašą.

Harry Mulisch „Dangaus atradimas“. Leidykla „Alma littera“.

Ši knyga jau mano lentynoje, tačiau įtariu, kad bus susidomėjusių intelektualų ir rimtosios grožinės literatūros mėgėjų, kurie svarstys pirkti ar nepirkti. Nežinau, ką patarti, tačiau ją jau skaitysiu, todėl pasirinkimo, bent jau man, nebėra. Tačiau kaip pristatoma knyga ir goodreads puslapyje, manau, abejonių nekyla, kad tai nėra banalybė ir šis stambus romanas turėtų ne juokais nustebinti. Knyga laikoma pasaulietiniu mastu viena geriausių Nyderlandų literatūros perlų.

Eric Vuillard „Darbotvarkė“. Leidykla „Žara“.

Smulki knygutė, apie kurią kol kas niekas nekalba, nes ją išleido menkiau reklamuojama leidykla „Žara“. Knyga įvertinta prancūzų pačia svarbiausia Goncourtų premija. Tai jau savaime yra rodiklis. Beje, autorius šiek tiek susietas su Lietuva. Yra gyvenęs Kaune.

Pierre Lemaitre „Iki pasimatymo ten aukštai“. Leidykla „Alma littera“.

Vėlgi literatūrine prancūzų Goncourtų premija įvertinta knyga. Jau kiek ankstėliau išleista „Almos litteros“ bus pristatoma kaip solidi naujiena literatūros gurmanams. Jau turiu šią knygą, manau, ja susidomės ir kiti.

Karl Ove Knausgard „Mano kova. Vaikystės sala“, Leidykla „Baltos lankos“.

Tiesą sakant, nors ir naujiena, kol kas šios knygos nepirksiu, kol neperskaitysiu antrosios dalies, kuri jau kuris laikas laukia lentynoje. Jeigu antroji „neužkabins“, manau, šios neimsiu. Tiesa, kadangi Lietuvoje daug kas mėgsta Knausgardą, tad neparekomenduoti Knygų mugėje trečius metus iš eilės pristatomą rašytoją sensaciją, manau, būtų toks pats ignoravimas kaip K. Sabaliauskaitės „Petro imperatorės“ Metų knygos rinkimuose.

Tai tiek kol kas mano dėmesio patraukusių kūrinių. Žinoma, dar laukia renginiai, renginiai, renginiai... Dieve, padėk.

Jūsų Maištinga Siela

Nuotrauka: Jurga Ivanauskaitė

Šios dienos citata: Jurga Ivanauskaitė apie laisvę ir realybės plėtimą

Sveiki,

Jau 13 metų, kai nebėra Jurgos. Šiandien praverčiau knygas. Žiūrėjau į leidimo metus. Tada ji dar buvo gyva. Yra knygų, kurios išleistos, kai jos jau nebebuvo. Čia yra, o čia nėra; čia gyva, o čia jau po jos mirties. Viena mėgstamiausių „Sapnų nublokšti“ jau skaičiuoja šiemet 20 metų. Tyto albos leidyklos popierius jau pageltęs. Beveik chrestomatinis. Pamaniau, kaip sunkiai sensta knygos lentynoje. Beveik surikiuotos kaip ligos patale, neliečiamos šalia viena kitos. Knygos – kareivių lovos ligoninėje. Puslapius išmušė riebaluotos geltonos dėmės, o juk jų nebuvo! Iš kur? Kaip? Juk saugojau, niekas nevartė, bet... Aš nežinau, iš kur atsirado dėmės ir nugarėlės atrodė anksčiau tvirtesnės ir puslapiai būdavę stangresni. Suseno knygos oda ir kaulai. Suglebo net neliečiamos.

Praverčiau knygas ir prisiminiau, kaip Jurgos knygas skaitydavau palėpėje. Išalkęs teksto. Atrodo, kad tas mano prisiminimas apie save paauglį irgi pagelto. Kažkoks nebe aš. Ir Jurga jau nebe ta Jurga, kuri buvo anuomet palėpėje: įsivaizduojama, raudona, aistringa, puolama ir ginama...

Kaip keistai pagelto jos nebeskaitomos knygos. Neseniai perleido du jos romanas tokiais tamsiais baisiais „nejurgiškais“ viršeliais. Varčiau. Net pačios Jurgos, atrodo, ten gerokai mažiau nei su tais knyginiais aprėdais, sukurtais iš jos dailės paveikslų.

Negaliu atsistebėti kaip sensta pasaulis be Jurgos. Keistas, paliktas, besikeičiantis. Kaskar vis labiau primirštamas.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vėlyvas vakaras" / "Late Night"

Sveiki,

Kaip pasiilgau komedijų! Tiesiog gero juoko ir tonuso kine, kai galima be priežasties juoktis. Kuo toliau gyvenu, tuo labiau pradedu vertinti šį žanrą kaip gydomojo poveikio turintį kiną. Aišku, reiktų truputį susirūpinti turiniu, kad nesuplokštėtum kaip plekšnė, tačiau tai nutinka gana retai, nes komedija retas svečias. Paskutinįkart tikriausiai gerą komediją mačiau suomių filmą „Aurora“ (2019) Scanoramos festivalyje. Panašius gerus ir pozityvius jausmus sukėlė filmas „Vėlyvas vakaras“ (angl. Late Night) (2019), kurioje pasakojama apie TV šou vedėjos televizinės karjeros saulėlydį...

Iš tikrųjų siužetiškai filmas nėra įmantrus, jis remiasi klasikine Holivudine proporcija: populiarioje įmonėje įsidarbina kompetencijų neturinti darbuotoja, kuri dėl savo vidinės charizmos ir netakto pridaro iš pradžių sau bėdos, o vėliau išsprendžia visas problemas. Taip, filmas turi viską, ką turi visos „Bjauriojo ančiuko“, bjaurios asistentės istorijos. Kitą vertus, filmas labai priminė kultinę knygos ekranizaciją „Ir velnias dėvi Pradą“ (2006), kuriame Meryl Streep atliko gana analogišką Emmos Thompson vaidmenį – šiurkščios, savimi susirūpinusios ir su kitais prastais besielgiančios galingos moters tipažą. Antra vertus, Karetinos vaidmenį atlikusi E. Thompson kur kas atviresnė ir gyvesnė, kadangi ji siužetiškai gniuždoma, išaiškėja jos meilės romanai, jos netgi šiek tiek gaila...

Auksiniam gaubliui už šį vaidmenį nominuota Emma Thompson yra vienas iš tų rodiklių, kada gana vidutiniškoje ir kiek pabodusioje „ofisinio“ stiliaus komedijoje veikėjas gali „pražysti“ gyviau: kiek charizmatiškai perspaustas, tačiau būtent dėl to šarmingumo ir įdomus žiūrovui. Jau nekalbėsiu apie pozityvų filmo tonusą, apie tų juokelių efektingumą, nes šįkart esu dėl komedijos bado savo gyvenime itin šališkas, tačiau, kiek kalbėjau su pažįstamais, jiems ši komedija irgi žiūrėjosi gana neblogai. Žinoma, ne šedevras, bet tikrai ne prasčiausias reikalas kine.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb:6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bangos" / "Waves"

Sveiki,

Daug kam žinomas režisierius Trey Edward Shults dėl filmo „Tai pasirodo naktį“ (2017), kuriame apokaliptinėmis spalvomis pasakoja tamsią ir niūrią siaubo trilerio išgyvenimo istoriją. Šįkart režisierius palieka siaubo žanrą ir neria stačia galva į dramą filme „Bangos“ (angl. Waves) (2019), o pastarosios daug kam tapo nemažu kino atradimu.

Ir iš tikrųjų filmas „sugriebia“ žiūrovą nuo pat pradžių. Tai vaizdų kartoteka, kuri nutrūkstančiais, o čia, žiūrėk, prasitęsiančiais dialogais, situacijų nuotrupomis sudėliota ir primena hipnotizuojantį koliažą. Istorija pasakojama apie juodosios rasės amerikiečių pasiturinčią šeimą, kurioje dominuojantis griežtasis tėvas daug reikalauja iš sūnaus. Priešingai nei kiti „reikalaujantys“, jis pats kartu su sūnumi praleidžia daug laiko sporto salėje, moko jį imtynių, kartu treniruoja raumenis, tačiau akivaizdu, kad tėvas per daug reikalauja iš atžalos, o jų santykiai pagrįsti ne pasitikėjimu vienas kitu, bet gerokai iškreiptu lūkesčių suvokimu. Tai iš dalies susiję ir su rasine diskriminacija, nes norint būti lygiaverčiu ir sėkmingu sportininku baltųjų pasaulyje, reikia dėti dar daugiau pastangų... Greitai sužinome, kad sėkminga šeima nėra laiminga šeima. Atžalos netekusios tikrosios motinos, juos iš esmės globoja naujoji tėvo draugė, o sūnelio fizinė trauma dėl prastų ir įtemptų santykių su tėvu priveda prie drastiškų maištu paremtų sprendimų: alkoholis, narkotikai, neplanuotas nėštumas ir fizinė agresija...

Iš tikrųjų apie psichologinį palūžimą ir panašius tėvų bei vaikų santykius filmų yra prikurta nemažai. Vienais atvejais man priminę išties psichologinį sadistinį, bet itin paveikų ir gerą filmą „Atkirtis“, o kai kada dėl melancholiškos vaizdų dėlionės „Oskaru“ įvertintą LGBT dramą „Mėnesiena“... Išties filme siužetas yra gana amerikietiškai šeimyniškas: pasiturinti šeima be proto siekia sėkmingo gyvenimo, bet viskam lemta sugriūti. Filmas absoliučiai tokiomis aplinkybėmis neveiktų, jeigu nebūtų puikus šio siužeto realizavimas. Hipnotizuojantys ir meditatyvūs vaizdiniai plūduriuoja lyg jūros bangos, metaforos jėgą įgyja ir operatoriaus darbas savitame vaizdų bangavime ir istorijos koliažiniame raibuliavime.

Man asmeniškai labiau patiko ir įtikino pirmoji filmo pusė, kuri skirta palūžusiam sūneliui, čia norėčiau pagirti pritrenkiamai emocionalius aktorius Kelvin Harrison Jr. bei Sterling K. Brown. Idėjiškai filmas dreifuoja jūros bangomis ne tik kadrų sulipdymo technikoje, jis banguoja tarsi gyvenimas; filmo emocinis aštrumas, veikėjų įsitikinimai, atsipalaidavimas, pyktis, meilė ir tai, kas labai šiaip jau suvokiama kaip kraštutinumai, filme atslūgsta ir sukyla kaip potvynis. Tai harmoninga filmo energetika, užpildyta subtiliais kino garsais, kurie kine iš esmės nėra itin novatoriški, tokių technikos dalykų dar galima pamatyti vienur ar kitur, pavyzdžiui, „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“. Visuminis filmo vaizdas išties įgyja filosofinį matmenį, nors kine ir yra gerokai nudrožtas siužetas, bet vis tiek leidžiama patirti gyvenimo nesvarumo, bangavimo potyrį ir tai yra išties labai paveiku. Toks filmas prašo padėti užkandžius į šalį ir nusiteikti emocinio intelekto vedamai meditacijai.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Kęstutis Navakas apie meilę (In memoriam)

Sveiki,

In memoriam įrašas Kęstučiui Navakui.

Niekada nesupratau jo kūrybos. Absoliučiai. Pilni lagaminai sniego, gyvūnėlių gyvenimai, šimtieji pavasariai, vyno kopijos ir kiti tekstai tiesiog prašaudavo pro mane kaip kulkosvaidžiai. O juk ir bandžiau atidaryti tuos snieguotus lagaminus. Gedimino prospekte esančiame „Vagos“ knygyne prieš dešimtį metų perskaičiau pusę jo knygos ir nieko nesupratau. Kaip galima taip aistringai kalbėti, rašyti iš savo kūrybinės energijos ir nesuteikti man jokio poveikio.

Jau po daug metų bandžiau įveikti romaną „Vyno kopiją“. Bandžiau. Ir niekaip... Kęstutis Navakas man rašytojas iš tos rašytojo vištidės, kurie sau patys yra rašytojai. Dideli. Aistringi. Patys sau įdomūs. Rašytojas, kuris būdamas tokiu, turėjo ir tebeturi būrį didžiausių gerbėjų, skaitytojų, o poeto (visų pirma jis buvo poetas, ne rašytojas) legendiniai facebooko post‘ai – tai tikriausiai vienintelis jo man patikęs žanras, neskaitant nuotraukų su silke, vynu ir raudona rytietiškų raštų staltiese. Tam tikra prasme jis buvo rašytojas fenomenas, kurio su kitu nesupainiosi.

Kad ir kaip priešinčiausi jo kūrybai, Kęstutis Navakas visų pirma man patiko ir įtiko kaip asmenybė ir kūrėjas. Žinoma, apmaudu. Žinoma, kad šokas. Net nesitikėjau...

Todėl dalijuosi jo pasisakymu apie meilę. Ilgoje kelionėje į kažkur šie žodžiai teikia nemenkos paguodos, kad nusimetus fizinį apvalkalą mums išties pasidaro daug lengviau. Kęstučiui irgi.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Karina Sainz Borgo "Karakase vis dar naktis"

Karina Sainz Borgo. „Karakase vis dar naktis“ – Vilnius: Alma littera, 2020 – 192 p.

Sveiki, skaitytojai,

„Gyventi – tai stebuklas, kurio vis dar iki galo nesuprantu ir kuris sugriebęs laiko kaltės kapliais. Išgyventi – tai nuo bėglio neatsiejama siaubo dalis. Tai maras, kurio tikslas – suardyti sveikatą užklupus mus sveikus, kad suprastume, jog kažkas labiau nusipelnė gyventi (p. 188).“

Iš Venesuelos kilusi rašytoja Karina Sainz Borgo (g. 1982) tapo tikru fenomenu, kada jos romanas Karakase vis dar naktis (ispn. La Hija del la Espanola) dėl itin žiauraus gyvenimo vaizdavimo Venesuelos sostinėje. Romano pavadinimas lietuviškame variantui paimtas pagal angliškos knygos versiją, nors, mano supratimu, Ispanijos dukra gal ir atitiktų visos knygos konceptą, nes pagrindinė veikėja, prisidengusi mirusios kaimynės asmens tapatybe, pabėga iš beprotiškai korumpuotos ir nesaugios šalies į Ispaniją. Iš ispanų kalbos romaną išvertė Alma Naujokaitienė.

Kitą vertus, Karakase vis dar naktis labiau poetizuotas pavadinimas, išsiskiriantis iš kitų knygų sraute. Venesuela – neseniai dar vieną siaubingą ekonominę ir dvasinę krizę išgyvenusi šalis, apie kurią mes dažniausiai girdėjome tik kaip apie naftos šalį, kuriame vyksta politiniai neramumai ir iš patrauklių turistams skirtų reklaminių bukletų. Apie tolimiausių šalių gyvenimo realijas mes žinome tiek mažai, pagalvojau skaitydamas šį romaną, nes kirbėjo nuolat piktintis ir bartis, ar kartais autorė neperdėjo hiperbolizuodama Karakaso gyventojų realijas. Šitiek beprotiško smurto, koks, regis, tegali būti kokioje nors Šiaurės Korėjoje, negali egzistuoti XXI amžiuje. Tačiau ką aš iš tikrųjų žinau apie Venesuelą? Ogi beveik nieko, todėl teko pamiršti savo pasipiktinimus ir nepagrįstus kaltinimus ir mėgautis tekstu.

Žurnalistės Karinos Sainz Borgo plunksna taikli ir negailestinga. Žvelgiant į romano struktūrą, literatūrinį stilių – tai nėra Lotynų Amerikos literatūros novatoriškas perlas, kurį žūtbūt reiktų perskaityti. Gana nuosaikia, literatūros masėms paskaitoma knyga atrodo labiau kaip priedas prie turistams brukamų netikrų Venesuelos įvaizdžio formuojamų reklamų. Toji karti istorija apie badą, smurtą, apie Karakaso rajonų skersgatviuose kylančius neramumus, po kurių lieka sukepę lavonai, atrodo, taip toli nuo spalvingų ir aistringų venesualietieškų muilo operų, kad net baisu pagalvoti, kokio masto baimė, nesaugumas ir įtampa yra Karakase ir visoje šalyje.

Autorė pasakoja apie jauną beletristinių tekstų redaktorę Adelaidą, kuri už paskutinius pinigus palaidoja savo motiną, o po laidotuvių nebegali įeiti į savo namus, nes juose įsikraustė moterų laisvės pasipriešinimo frontas, kuris uzurpavęs redaktorės turtą, ją pačią palieka be nieko. Jokių teisių, policija korumpuota, nuolat žmonės miršta, patiria smurtą... Galiausiai moteris atsiduria pas kaimynę Aurorą, kuri netrukus miršta ir nuo tada prasideda kiekviena diena beprotiškos kovos už savo būvį. Šokiruojančių politinių neramumų kontekste Adelaida klajoja po savo prisiminimus apie giminės moteris, savo pačios vaikystę, tetas dvynes ir vis prisimena kieme augantį vaismedį, kuris alinančiomis gyvenimo sąlygomis tampa visos Venesuelos simboliu – rūgštūs vaisiai su milžiniškais kauliavaisiais.

Karina Sainz Borgo

Netrukus Adelaidos gyvenime atsiranda Santjagas – jaunėlis draugės brolis, kuris Adelaidai atskleidžia kraupias žmonių kankinimo bazes. Žmogaus mirtis, kančia ir prievarta tampa hienų ir sadistų pramogomis. „Jiems nesvarbu, ar mes pažįstami, ar priklausome organizacijai. Jie tiesiog mus talžydavo. Begalę kartų. Aš tave nudėsiu, pydare, mes tave išdulkinsim, pripjausim tavo šeimą, šūdžiau, kas tau liepė čia veltis? Pačiam jauniausiam į šiknaskylę sukišo laistymo žarną. Man – šautuvo vamzdį (p. 97).“ Jeigu atrodo, kad moterys gimdo vaikus, o karas – tai vyrų reikalas, tai Karakaso gatvėse pačios žiauriausios yra moterys: „Už trijų kvartalų nuo savivaldybės pastato ją užpuolė trys moterys, įsitempė į džipą tamsiais stiklais, sumušė ir suspardė. Paplūdusią kraujais paliko prie jos namų laiptinės lyg kokį perspėjimą. „Kitą kartą ji gyva negrįš.“ Štai ką reiškia šis ženklas. Pasigailėjimas – kaip dar viena žiaurumo forma. Palikti leisgyvę, kad agonija tęstųsi (p. 54).“

Ne ką mažiau šokiruoja ir pačios Adelaidos moraliniai sprendimai, kurie pamina visa, kas šiaip jau suprantama kaip žmogiška. Ji pasiima kitos moters tapatybę, o jos kūną sudegina gatvėje. Kitą vertus, skaitytojas supranta visas tas pateisinančias pilietinio karo aplinkybes, o noras išgyventi yra instinktyvus poreikis, paminantis visus kultūrinius susitarimus. Knygoje tokiomis aplinkybėmis nieko nebelieka (a)moralaus, nes tokia sąvoka paprasčiausiai nebeegzistuoja, kai nebelieka civilizacijos ir demokratijos.

Vienas įsimintiniausių knygos epizodų tampa Adelaidos dvasinis virsmas, didžiulė tapatybės transformacija, kai ji iš Karakaso skrenda į Madridą ir jos viduje „kovoja“ dvi tapatybės: prisiminimai apie motiną ir nauja „instaliuojama“ pavogta tapatybė. Skaitytojui atskleidžiami esminiai žmogaus tapatumo požymiai. Viskas, kas nėra mumyse, įskaitant ir tautinį identitetą, juos galima pasitelkus įtaigą, pakeisti vardan to, kad būtų išsaugota gyvybė. Knyga pagrindžia man jau senai žinomą tiesą, kad žmogaus prigimtiniai poreikiai yra žymiai stipresni už etines, kultūrines susitarimo formas ir atsiradus ribinėms situacijoms, kurios iš tavęs pareikalauja išgyvenimo instinkto, nebegalioja niekas, kas buvo iki tol sudiegta ir dėl ko tave vadino civilizuotu žmogumi.

Šis lengvai perskaitomas romanas labiau veikia kaip šokiruojantis liudijimas apie nematomą Venesuelos pusę. Kiek knygoje yra fiktyvumo, o kiek realijų – sunku nusakyti, reiktų itin domėtis Venesuelos realijomis, bet kokiu atveju, Karakase vis dar naktis, praplečia ir leidžia numanyti kitokį Venesuelos gyvenimą. Intensyviai aprašomi šokiruojantys brutalūs vaizdai kartu yra ir tam tikras autorės paminklas savo giminei ir politinis protestas prieš gniuždančią santvarką bei nuo tos santvarkos galvą padėjusiems žmonėms.

Jūsų Maištinga Siela