Knyga: Eckhart Tolle "Šios akimirkos jėga"

Eckhart Tolle. „Šios akimirkos jėga“ – Kaunas: Mijalba, 2010 – 240 p.

Sveiki, skaitytojai,

Gyvename absoliučioje tuštumoje, formoje, kuri nuolat kinta, ir viskas, ką dabar regite ir kada nors regėjote aplinkui, vieną dieną išnyks ir nebeteks prasmes. O jūs vis dar būsite.

„Fizikai teigia, jog medžiagos apčiuopiamumas tėra iliuzija. Net kietą medžiagą, įskaitant ir mūsų fizinį kūną, sudaro beveik 100 procentų tuščios erdvės – tokie milžiniški yra atstumai tarp atomų, lyginant juos su jų pačių dydžiu. Ir dar daugiau – net atomo viduje labai daug tuščios erdvės (p. 150.“

Prieš daugiau nei metus skaityta dvasinio vadovo vokiečių kilmės kanadiečio Eckhart Tolle (g. 1948) knyga Naujoji žemė padarė nemažą įtaką mano mąstymui ir iš esmės papildė jau iki tol įvairiuose seminaruose žinomas dvasinių praktikų žinias. Naujoji žemė buvo patvirtinanti knyga, kuri apjungė labai daug mokslų, pradedant nuo medicinos ir baigiant religijomis. Žinote, turėjau pradėti nuo autoriaus debiutinio darbo Šios akimirkos jėga, Dvasinio nušvitimo vadovas ir tik vėliau griebtis Naujosios žemės, tačiau maniausi esąs jau nemažai žinąs apie buvimą čia ir dabar, todėl griebiausi tuo metu to, ką man rekomendavo žmonės. Praėjus tam tikram laikui, kai protas vėl ima valdyti, manau, pravartu vėlei pasitikrinti ir kuo dažniau praktikuoti vieną paprasčiausių ir nieko nekainuojančią dabarties buvimo meditacijų.

Žinau, kaip įtariai, ypač rimtosios literatūros skaitytojai, žiūri parduotuvėje ir knygynuose į įvairius gyvenimo patarimo, meditacijos knygas, kurios lūžta ir virsta per vitrinas. Aš, galima sakyti, vienas iš jų, bent iki to momento, kol kokia problema ar tragedija nepasibeldžia į duris, o atsakymo nei aš, nei pasaulis negali suteikti. Kaip E. Tolle pažymėjo šioje knygoje, visos destruktyvios ir griaunančios mūsų gyvenime situacijos iškyla tam, kad pakeistume upės vagą viduje t. y. evoliucijos skatinamasis variklis keistis. Galima sakyti, kad vėlei dėl to griebiausi E. Tolle dvasinio vadovo, kuris man priimtinas, labai suprantamas ir daugiau ar mažiau praktikuojamas.

Ezoterinė literatūra visada kelia įtarimų, nes pirmiausia norisi pažinti tos knygos ir idėjų skleidėją, kad nebūtų dar vienas šarlatanas ar vos parašyti gebantis psichologas iš Pabradės – nepykit, nieko blogo prieš psichologus neturiu. Šios akimirkos jėgos autorius pristatomas pirmuosiuose knygos puslapiuose, kalba ir leidėjai, kurie tvirtina, kad knyga padaro su žmonėmis neįmanomus dalykus t. y. praplečia egzistencinį suvokimą, sąmonę, keičia gyvenimo kokybę. Ir man, važiuojant per Lietuvą traukiniu, žinant Naujosios žemės knygos poveikį, abejonių nekyla. Šios akimirkos jėga pirmąkart originalo kalba pasirodė 1997 metais, praėjus jau beveik dešimčiai metų po autoriaus suvokimo, kas mes tokie esame ir kur link einame. Vienas faktas: po suvokimo autorius devynis mėnesius tiesiog besišypsodamas sėdėjo parkuose ant suoliuko ir džiaugėsi šia diena, o išgyvenimui reikėjo labai nedaug – atiduočiau daug už tokį dabarties ramybės ir laimės pajautimą. Jeigu galvojate, kad Naujoji žemė ir šioji knyga yra tęsinys arba kitų žodžių perfrazavimas, kaip dažnai sakome, pilstymas iš tuščio į kiaurą, manau, suklysite. Naujoji žemė kur kas žvelgia toliau, jau į bendrą žmonijos kaip civilizacijos darinį, o Šios akimirkos jėga fokusuojasi į kiekvieno asmeninį prabudimą t. y. sąmoningumą priimti šios akimirkos jėgą.

Autorius tekste neieško priešpriešų, nors tai sunkoka dualumo persunktoje realybėje. Pasižymėjau daugybę citatų, kurias skaičiau ir skaičiau vis iš naujo, kiek įmanydamas iš pradžių suvokti protu (kas beveik neįmanoma) ir galiausiai pajusti (kas sekėsi kur kas geriau).

Šis mokymas neprieštarauja jokiam tikėjimui, o religijas tik praplečia, todėl autorius ypač mėgsta remtis filosofų ir religijų šventraščiais, kurių aiškinimas iškrypo dėl vertimų ir nuolatinių perrašymo, interpretavimo vis ne taip... Koncepcija būtų tokia: mes iš esmės visi esame vienas ir tas pats, viena galinga sąmonė, kuri susikūrė sau formą ir užmarštį vien tam, kad patirtų žemas vibracijas, kančią ir visišką nežinią. Kiekvienas iš mūsų praktiškai esame uzurpuotas proto, mes vergaujame dualiam protui, kuris nuolat strateguoja, skaido, smerkia, atsirenka ir dėl laiko struktūros kuria kančią. Mes įtikėję, kad esame kūnas ir protas, kuris suvokia pasaulį. Ateities nežinomumas ir bandymas nerimauti, planuoti su lūkesčiais yra kančia. Nuolatinis prisirišimas prie praeities yra kančia. Tiesiog Budos mokymas, tik šitaip paprastai vakarietiškai perteiktas, kad nebėra jokių klausimų, ką turima galvoje.

Eckhart Tolle

Klausimas, kiek jūs pajėgūs tai patirti čia ir dabar, arba bent priartėti prie šios akimirkos, kai yra proto iliuzijos uždanga apie mirtingumą? Tai labai įdomūs procesai. Šįkart vienas didžiausių atradimų buvo aiškesnis suvokimas dėl vibracijų kėlimo. Visada maniau, kad altruizmas ir kiti taurūs dalykais padeda kelti vibracijas, kad tos vertybės padeda išsigryninti dualume, tačiau ne visada tai yra tiesiausias kelias į šią akimirką, (galiausiai nieko nėra gero ir blogo) dažniausiai tai gali būti ir liga arba didelė kančia, nepritekliai. Galiausiai merdintis ir chemijos „suėstas“ žmogus patiria kur kas daugiau dvasios šviesos, nei sveikuolis, lendantis į eketę.

Net ne planetos gelbėjimas svarbiausias, o jūs, nes tik išsilaisvinę iš kančios ir prabudę jūs darote, kaip suprantu, kvantinį vibracijų šuolį ir planeta savaime atsiranda geresnė, nes iš esmės pagal savijautos vibracijas mes šokinėjame nepastebimai per nesuskaičiuojamas realybių versijų dažnius. Tai neįtikėtina, turint galvoje, kad protas to niekada nepastebės, nes jis priima tik faktus. „Svarbiausias jūsų tikslas nėra išsigelbėjimo siekimas kuriant geresnį pasaulį, o atbudimas iš tapatinimosi su pavidalu. Tik taip išsiveršite iš šios tikrovės lygmens pančių. Taip galėsite pajusti savo šaknis, įleistas į Neišreikštumą, ir tapsite laisvi nuo reiškinių pasaulio (p. 211-212).

Paskutiniu metu susidūriau su žmonėmis, kurie perėjo labai daug mokymų, pradedant psichodeliniais seansais ir baigiant įvairiomis jogos, meditacijos praktikomis ir visa tai visada jiems kada nors baigiasi. Tolle iš esmės man padeda suprasti, kur iš tikrųjų visi keliai veda ir jie veda ne į Romą, o į šią akimirką, kuri apjungia visas kitas kur kas labiau schematiškas ar kūnui poveikį darančias praktikas. Nesakau, kad atsisakysiu ir kvėpavimo praktikų, jogos, mankštos ar kitų dalykų, tačiau labai intuityviai skaitydamas knygą pajutau, jog E. Tolle užgriebė esmę ir siūlo galgi net daug trumpesnį kelią į tai, ko ieškau.

Esminis man ir tikriausiai kiekvienam sistemoje ir prote gyvenantiems žmonėms klausimas yra, kiek mes pajėgūs ir kiek ilgai galime išbūti toje dabarties nušvitimo momente, aukštoje vibracijos natoje, kai reikia atlikti kasdienius darbus, pereiti daugybę žmonių bendravimų ir dažnai labai nemalonių, žeminančių ir nuolatos tarp jų būti, kiek pajėgūs esame visa tai gyventi ir patirti ne proto lygmenyje? Tai galbūt asmeniniai klausimai man, nes tas vibracijas jaučiu net fiziškai, tačiau kaskart vėlei, susidūręs su sisteminiais dalykais, krentu į proto ežerą. E. Tolle tokiems turi atsakymą: mes esame savo pradžių pradžia, savo prigimtimi jau savaime nušvitę, jau savaime esame sąmonė, tik esame formoje ir užmarštyje. Žinojimas, kad esame dar nepadaro, manau, kitokio gyvenimo ir nekelia potencialios kokybės, visgi reikia „išsilukštenti“ iš stataus ir buko akademinio žinojimo, kurį mums „suinstaliavo“ civilizacija, realybė ir proto mechanizmas.

Šviečiasi labai juokingas paradoksas: tai, ko instinktyviai siekei ir save tobulinai kaip asmenybę, kuo buvai įtikėjęs ir patikėjęs, per kiek asmenybių praėjęs ir kiek įsitikinimų patikrinęs ir įtvirtinęs tenka... kaip mažam vaikui imti ir pamiršti. Kaip galvojate, kodėl senatvinės kai kurios ligos ištrina „žinojimą“? Nes tokio proto lygmenyje nėra žinojimo, jis tampa tik kalėjimu, laikina sistemine iliuzija, kad ir kaip neskaniai beskambėtų.

Prisimenate posakį, kad nėra baisesnio žmogui priešo už jį patį? Šiandien šis posakis man asmeniškai po Šios akimirkos jėgos turi visiškai kitokį suvokimą.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Taylor Swift - The Man [lyrics / žodžiai]

Sveiki,

Prisipažinsiu, kad buvau vienas iš tų Taylor Swift nekentėjų, kurie stačiai šaukdavo „perjunkite!“, kai išgirsdavo jos kokią nors dainą. Paskutinis albumas „Lover“ man savo lengvu skambesiu padarė įspūdį. Žinote, kuo man patinka pop muzika ir pop atlikėjai? Jie valdo mases, jie integruoja tam tikras žinutes, kviečia linksmintis, būti čia ir mėgautis gyvenimu. Aišku, jeigu mokate ir žinote kaip, jeigu nesate alergiški pop muzikai, o jus tegali įkvėpti tik Bachas ar kokia nors retai kam žinoma alternatyviosios muzikos atlikėja ar atlikėjas.

Nespjaunu į pop muziką ir pastebiu, kad mažai belieka laiko klausytis alternatyviosios, kur roko, indiroko ir kitų labai gerų, originalių ir įdomių atlikėjų atradimams paprasčiausiai nebelieka laiko.

Kodėl, kai rašau apie pop muziką, imu ir atsiprašinėju, kad ji man patinka?

Prisiminiau: komentaruose esu gavęs ne vieną spyrį, kad „oi, koks čia apsiskaitęs literatūros, o tokią šūdiną muziką klausosi“. Kad šūdiną muziką vertinate šia etikete, tikriausiai, kaltas toks siauras suvokimas. Padaryk tą šūdiną muziką nors pusę tokią šūdiną, kokia ji yra, ir tada jau bus didelis darbas už ką galėsiu paspausti ranką.

Taylor Swift asmenybės heiterių bombą susprogdino rašytoja Vaiva Rykštaitė, kuri pasidalijo savo socialiniame tinklapyje komentaru po matyto dokumentinio filmo apie atlikėją. Tepė ant Taylor Swift snarglius tas, kas netingėjo. Lietuvoje pop muzika vis dar vertinama kaip pigus praskiestas muilas ir tai, manau, yra dėl to, kad patys ilgą laiką kompleksavome dėl savo lietuviškos pop muzikos – šis kompleksas pasireiškia vertinant viską, kas populiaru, įskaitant ir populiarią literatūrą.

Žodžiu, kodėl pasirinkau dainą „The Man“? Ogi vaizdo klipas man labai patiko! Apskritai T. Swift yra galinga visuomenės požiūrio formuotoja, įtraukta „The Times“ į įtakingiausių žmonių sąrašus. Šįkart ji šiame filme nusigrimuoja įtaigiai vyru ir pritaiko visas klišes apie maskulizmą, vyrų pasaulio taisykles. Apie tai, kas vyriška, o kas moteriška – daugiau arba mažiau visos „Lover“ albumo dainos, o ypač vaizdo klipai, kurie sako, kad socialinė lytis gerokai apsunkina ir suskaldo visuomenę. Maskulistai turėjo ilgą laiką valdžią (ir tebeturi), tačiau jų laikysena ir įvaizdis, gyvenimo būdas buvo laikomi etalonu ir siektinu pavyzdžiu visiems vyrams ir tie, kurie jo neatitikdavo, eidavo į pogrindį ir tai nebūtinai homoseksualai, o ir jautresni vyrai, kurie negalėjo pritapti šiek tiek agresyvokame tradiciškai maskulizuotame pasaulyje.

Man patinka šis ironiškai šaržuojantis vaizdo klipas, kuris kritikuoja, juokiasi iš perdėtos maskulizmo laikysenos, kuri primetama kaip etalonas. Galima sakyti, kad tai labai feministiška daina, įkvėpta #metoo judėjimo, tebūnie, tačiau aš matau visai kitus procesus. Toks vaizdo klipas turi galios laisvinti pasaulyje sustabarėjusį požiūrį į socialinius lytiškumo stereotipus. Taip, ir daina čia visai gera, nors gal ji albume man nėra pati pačiausia, tačiau vis tiek labai vykusi.

Pasiklausykite ir pasižiūrėkite vaizdo klipą:

Žodžiai / Lyrics

Taylor Swift – The Man

I would be complex
I would be cool
They'd say I played the field before
I found someone to commit to
And that would be okay
For me to do
Every conquest I had made
Would make me more of a boss to you

I'd be a fearless leader
I'd be an alpha type
When everyone believes ya
What's that like?

I'm so sick of running
As fast as I can
Wondering if I'd get there quicker
If I was a man
And I'm so sick of them
Coming at me again
'Cause if I was a man
Then I'd be the man
I'd be the man
I'd be the man

They'd say I hustled
Put in the work
They wouldn't shake their heads
And question how much of this I deserve
What I was wearing, if I was rude
Could all be separated from my good ideas and power moves
And we would toast to me, oh, let the players play
I'd be just like Leo, in Saint-Tropez

I'm so sick of running
As fast as I can
Wondering if I'd get there quicker
If I was a man
And I'm so sick of them
Coming at me again
'Cause if I was a man
Then I'd be the man
I'd be the man
I'd be the man

What's it like to brag about raking in dollars
And getting bitches and models?
And it's all good if you're bad
And it's okay if you're mad

If I was out flashin' my dollas
I'd be a bitch, not a baller
They'd paint me out to be bad
So it's okay that I'm mad

I'm so sick of running
As fast as I can
Wondering if I'd get there quicker
If I was a man (you know that)
And I'm so sick of them
Coming at me again (coming at me again)
'Cause if I was a man (if I was man)
Then I'd be the man (then I'd be the man)

I'm so sick of running
As fast as I can (as fast as I can)
Wondering if I'd get there quicker
If I was a man (hey!)

And I'm so sick of them
Coming at me again (coming at me again!)
'Cause if I was a man (if I was man)
Then I'd be the man
I'd be the man
I'd be the man (oh)
I'd be the man (yeah)
I'd be the man (I'd be the man)

Jūsų Maištinga Siela

Koronos virusas - pasaulietinio sąmokslo dalis, skaldyti visuomenę ir bauginti žmones

Sveiki,

Dėl Koronos viruso, maniau, kurį laiką patylėsiu, tačiau visiškai be pykčio, kad minios žmonių yra netobuli (kaip ir aš) ir yra manipuliuojami, tikriausiai, kad bent iš dalies susitaikiau. Kaip susitaikiau ir tų lietuvių, vadinamųjų influencerių, visuomenės nuomonės formuotojų, kurie ragina pirkti medicinines kaukes, grikius ir spiritą, skiepyti vaikus gyvsidabrio ir aliuminio plaktais toksiniais kokteiliais. Šaiposi iš vargšo nesąmoningo žmogaus, kas tik netingi, o influenceriai tampa tiesiog šios gąsdinančios sistemos tarnaitėmis ir tarnais, nors jie to niekada nepripažins, kol bus nesąmoningi.

Pasakysiu Jums labai paprastai. Ši velniava, kurią kursto visuomenės valdantieji, gamindami panikos ir baimės visuotinę energiją, kurią nusiurbs perkamosios galios ir pasaulinės ekonomikos mastu, o tai dar ir energetiniame lygmenyje išsiurbs per jūsų baimės energiją, tėra masinis paliudijimas, kaip fake news laikais lengva sukelti isteriją. Žmonės nuodijami sąmoningai ir jeigu yra iš tikrųjų tas Koronos virusas (o kad yra – to neneigiu), tai tik dėl to, kad jis buvo mediciniškai išrastas paralyžiuoti situaciją. Akylesnis ir sąmoningesnis žmogus, manau, pamatys, kad visu tuo naudojasi žiniasklaidos priemonės „perėdamos“ tą atseit nevaldomą Koronos virusą. Žinoma, galite su manimi nesutikti, būti tos informacijos taršos ir panikos šalininkais, nes panikuoti, tikriausiai, jums patiems labai patinka.

Mes iš tikrųjų nė nežinome, kiek mirė žmonių, nematėme nė vienos aukos nei iš Italijos, nei iš Kinijos, sąrašų Lietuvos portalai nepateikia, mums tik ištisai žeria skaičius, kurių nė patys žurnalistai, įskaitant ir patį „kiečiausią“, negali patikrinti, nes jie dirba tik su fake news pateiktais duomenimis iš antrųjų rankų. Deja, beveik visas skandalingas negatyvias žinias skelbiančios informacijos turinys yra dažniausiai iš trolių fabriko (kuris, deja, didžiausias tikrai nėra Peterburge, nors esama ir ten), kurios turi gražius korporacinius pavadinimus, emblemas ir nupirktus „patikimų žinių“ įvaizdžius. Iš ten tekančios srutos plukdomos į visus pasaulio portalus ir TV žinių eterius. Ir to, ko nematei, mielas žmogeli, tau tokį gali nupiešti pasaulį, kokį tik nori, nes tu neturėsi jokios galimybės patikrinti faktų, nes tikriausiai pirksi grikius ir karpysi paklodę medicininėms kaukėms. Nesišaipau. Baimė baisus dalykas.

Tau gali pasakyti, kad Havajuose įsiveržė ugnikalnis, tau parodys nuotraukų, sukurs keletą reportažų, kad Astravos jėgainė sprogo ir tu tuo šventai tikėsi ir panikuosi. Istorija yra melagienos perrašymų Biblija. Galbūt pasirodysiu pernelyg didelis sąmokslų teorijos šalininkas, kurie garina actą ir neigia mokslo aukso veršį, tačiau sakau Jums, brangieji, Koronos virusas jau po mėnesio bus dar viena puiki fake news istorinė žymė, o grikių pakuotes dėsite į maisto banko dėžes iki kito sukurto grandiozinio spektaklio.

Baisiausia, kad ši situacija mane irgi skaldo, nes priklausau skeptikams. Visa Lietuva suskaldyta, kuri juokiasi iš panikuojančių, o panikuojantys smerkia ir bijo bei juokiasi ir šaiposi iš nieko nedarančių, izoliuoja skrydžius, rodo bauginančius reportažus, kaip Vilniaus transportas valomas... Žodžiu, viskas pasiekta. Suskilęs pasaulis, o Lietuva – ne išimtis. Mes gyvename viruse jau dabar ir tas virusas yra nesąmoningumas ir pats bukiausias, pats, liaudiškai tariant, durniausias, kuris leidžia šokti šį išdidintą fake news chaotišką šokį su žmogeliais. Kai esi nesąmoningas, baimė tampa galingas instrumentas tave pušinti ir žaginti visaip kaip norima. Technologijų pasaulyje, kai fake news pasiekia tave per sekundę, darosi nuostabus suvokimas, kad technologijos buvo mums duotos ir prileidžiamos tam, kad būtų patogi šioji sistema.  

Šiuo metu perskaičiau nuostabią Eckhart Tolle knygą „Šios akimirkos jėga“, kur labai nuostabiai aprašoma visuomenės bauginimo akcija ir nesąmoningumą, kurią nuolat vienokiomis ar kitokiomis formomis išreiškia mums nežinomi valdantieji.

„Tai tinka ir tuo atveju, jei dalyvaujate kokiame nors judėjime, kurio tikslas – tramdyti pasąmoningai veikiančius žmones, apsaugoti planetą nuo griovimo ir visas gyvas būtybes nuo kančios. Atminkite: kaip neįmanoma kariauti su tamsa, taip neįmanomą įveikti pasąmoningumo. Jei to imsitės, priešybės tik stiprės ir dar labiau įsitvirtins. Galiausiai patys susitapatinsite su viena iš priešybių, sukursite „priešą“ ir tapsite pasąmoningi. Todėl plėskite žmonių sąmonę skleisdami žinias, nekurkite vidinio pasipriešinimo, neapykantos, negatyvumo (p. 214, Šios akimirkos jėga, 2014 m.).

Fake news – galingas virusas, jis veikia retkarčiais ir mane. Kartais pasijuokiu iš kur kas sąmoningesnių žmonių, kurie sako nežiūrėti TV, neskaityti portalų ir naujienų, tačiau kaskart paskaitęs ir įsivėlęs į fake news pasaulį imu ir pasigailiu, ir tuo pačiu pasitvirtinu, kad mums pateikta išgalvota realybė su itin didelę paniką ir baimę keliančia konotacija. Baisiau už bet kokį Koronos viruso idėją yra gebėjimas pagrįstai ir mokslo veršio kauke prisidengus valdyti mases.

Jūsų Maištinga Siela

Ilgasis Booker International Prize 2020 sąrašas: (Longlist Booker International Prize 2020)

Sveiki,

O, žmonės... Pats mėgstamiausias literatūrinis apdovanojimas, kurį labiausiai seku, yra Booker ilgieji ir trumpieji sąrašai. Sunku patikėti, kaip greitai apsisuko metai ir jau vėlei vertinimo komisija skelbia ilgąjį Booker International Prize ilgąjį sąrašą. Tai knygos, kurios neseniai išvertos į anglų kalbą iš viso pasaulio ir išleistos Airijoje arba Britanijoje. Paskutinieji du metai didelio dėmesio buvo susilaukusios lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk knygos, viskas baigėsi tuo, kad autorė pelnė Nobelį. Aukščiau nebėra kur kilti...

Gal vieną dieną tame sąraše atsidurs kokia ir lietuvių knyga, tik į anglų kalbą intensyviau pradėti versti kūriniai prieš du tris metus, iki tol lietuvių kūryba nepasiekdavo britų...

Šiandien noriu pasidalyti ilguoju sąrašu ir labai trumpai aptarti kiekvieną knygą. Labai smagu, kad Lietuvos leidyklos ir vertėjai paskutiniu metu itin domisi ne tik Booker laimėtojais, bet ir nominuotomis knygomis. Pasikartosiu: dažniausiai tai būna pačios geriausios verstinės knygos iš to sąrašo. Prisiminkime „Bėgūnus“, kurie pelnė Booker! Daugelį lietuvių šioji knyga labai nustebino ir tapo metų atradimu.

Šiemet, kaip 15min.lt dienraštis pastebėjo, nemažai knygų rašytojų iš ilgojo sąrašo jau yra žinomi Lietuvoje. Ką tai rodo? Iš dalies, kad Bookerio komisija turi savų autorių ratą? Kad sunku įsisprausti naujam rašytojui su gera knyga į šį sąrašą? Kad kokybišką literatūrą kuria mažas kiekis profesionalų? Manau, kad dalis tiesos šiuose klausimuose yra. Labai įdomios ir naujos pavardės, pavyzdžiai, knyga iš Gruzijos „Devyni gyvenimai“. Nepamenu, kad būčiau ką nors skaitęs šiuolaikiško iš Kaukazo be atskirų mokslinių straipsnių ar senųjų tautosakos pasakų...  

Žodžiu, tokiais savo įrašais visada noriu atkreipti dėmesį į vertėjus ir leidyklas, kurios trokšta išversti tai, kas populiaru. Tai žinokite, Booker ilgasis sąrašas yra vienas ryškiausių geros literatūros orientyras.

Taigi pristatysiu ilgojo sąrašo knygas.

Enrique Vila-Matas „Mac and His Problem“ (Ispanija)

„Makas ir jo problema“, manau, būtų toji knyga, kuri patiktų tylios ir kasdienę gyvenimo eroziją vaizduojančias istorijas. Makas – senyvas restauratorius, aistringas knygų skaitytojas, tačiau jo žmona, ant kurios pečių gula visa finansinė atsakomybė ir buitis, mano, kad nusipelnė gyventi geriau ir pamažu dėl skirtybių ji grimzta į depresiją. Makas pradeda rašyto dienoraštį ir atvirai žavisi kaimynu rašytoju, kurio tekstus ima redaguoti ir pamažu perimdamas literatūros išraiškas Makas ima gyventi pagal literatūros formules. Tai knyga, kuri nagrinėja, bent man labai įdomią temą, kaip žmogus gali nugrimzti į išgalvotą iliuzijų ir meno pasaulį ir nebejausti gyvenimo. Knyga apie gyvenimo ir literatūros iliuziją... Be galo sudomino!

Marieke Lucas Rijneveld „The Discomfort of Evening“ (Nyderlandai)

„Vakaro namalonumas“ yra jauno poeto iš Nyderlandų debiutinė prozos knyga, kurią internete apibūdinama kaip literatūrinis kitoniškos išraiškos knyga. Gotikinių ir niūrių atspalvių romane pasakojama apie šeimą, kuri gyvena atokiame Nyderlandų kaime. Apie santykius, tikėjimą, pralaimėjimus... Knyga pasižymi siurrealistiniais vaizdiniais. Šeima, kuri turi toksiškus ir destruktyvius santykius išsiskaido, kaip teigia anotacija, į tamsą. Įdomu, kaip tai atrodo literatūroje?

Samanta Schweblin „Little Eyes“  (Argentina)

„Mažosios akys“ – tai dar viena gerai lietuviams pažįstama iš Argentinos kilusios autorės knyga. „Prieraišumo laisvė“ ir „Pilna burna paukščių“ autorė šįkart aprėpia globalizacijos temą. Akys prozos tekste stebi visą pasaulį visuose Žemės kampeliuose ir perteikia, kokią įtaką žmonės su savo kultūra turi poveikį kitoms kultūroms, kaip šia globalizacijos sistema gali pasinaudoti, pavyzdžiui, teroro aktų sumanytojai? Tai bauginantis pasakojimas, kuris daugelį nustebins gana tamsiomis globalizacijos prognozėmis. Žinant rašytojos talentą, manau, daugeliui šioji knyga patiks. Beveik neabejoju, kad anksčiau ar vėliau turėsime lietuviškai...

Emmanuelle Pagano „Faces on the Tip of My Tongue“ (Prancūzija)

Tikriausiai reiktų versti „Veidai ant mano liežuvio galiuko“. Prancūzų rašytoja kuria atskiras ir kartu jungiančias istorijas, kurios vyksta Prancūzijos provincijoje. Miniatiūrinės istorijos apie vestuves, svečius, girtuoklius ir vienatvės apsėstus žmones, kurie turi glaudų bendruomenės ryšį, jie viską vieni apie kitus žino, tačiau autorė tuo ir suklaidina, nes būtent glaudžioje visuomenės branduolyje išryškėja esminis paradoksas: visgi mes vieni apie kitus žinome labai mažai. 

Yoko Ogawa „The Memory Police“ (Japonija)

Ką tik Vilniaus knygų mugėje pristatyta japonų autorės knyga „Begalinė lygtis“ nebuvo mano taikiniu pirkinių krepšelyje, bet po knygos „Atminties policija“ tikriausiai abejonių nekils, kad tai unikali autorė. Romane pasakojama apie atokioje saloje gyvenančią visuomenę, kurią valdo tam tikros politinės jėgos ir viskas pamažu (kaip pas mus Lietuvoje!) yra uždraudžiama. Jeigu uždraudžiama, vadinasi, neegzistuoja, apie tai nebegali niekas kalbėti... Tai utopinis pasakojimas apie vieną rašytoją, kuri slapta turi rašyti vien tam, kad visos visuomenės atmintį išsaugotų rašytiniu būdu. Nepaklusę atminties atsisakymui žmonės turi reikalų su sistemos budeliais. Tiesą sakant, be galo intriguoja šis romanas ir jeigu „Begalinė lygtis“ bus hitas, manau, „Baltos lankos“ apsiims ir su šiuo romanu.

Fernanda Melchor „Hurricane Season“  (Meksika)

„Uragano sezonas“, žinoma, nieko gero nežada, vien tik apokaliptinius siaubingus dalykus. Intriguojanti knyga, kuri pasakoja apie Meksikos kaime žaidžiančių vaikų drėkinimo kanale aptiktą moters lavoną. Toji moteris buvo laikoma vietos ragana, todėl miestelis pradeda tirti mirties priežastis ir prasideda... Vietos kultūrinė mitologija ir prietaringumas, sumišęs su tamsiausiais žmogaus prigimties pasireiškimais smurtauti. Kaip idėja gali pakurstyti smurtą, kuris gerte geriasi į vietos žemę. Tai siautulinga knyga apie chaotiškai agresyvia žmogaus prigimtį, kuri atnašauja civilizacijos baigtį. Knyga lyginama kaip W. Faulknerio ir R. Bolano stiliaus maišatis. Viena iš tų, kurias mielai skaityčiau lietuviškai.

Daniel Kehlmann „Tyll“ (Vokietija)

Tiesą sakant, jau kuris laikas turiu šio vokiečio rašytojo romaną „Pasaulio matavimas“, kuris laikomas vienas geriausiu rašytojų kūrinių, tačiau turiu įtarimo, kad šioji ne ką mažiau intriguojanti. „Tylas“ pasakojama apie XVII amžiaus pirmąją pusę, kada po vietos žemes, pasibaigus Trisdešimties metų karui, žmonės vis dairosi po pasaulį, bandydami jį (ir savo žiaurybes) paaiškinti meno, mokslo ir tikėjimo dalykais. Tai daugybę istorinių ir išgalvotų veikėjų turintis epinis romanas, kuriame brėžiamas ištisas laikmečio žemėlapis. Vienas veikėjas nusprendžia niekada nenumirti, jis bėga nuo religinių fanatikų, tačiau pats yra keistuolių keistuolis... Labai įdomus romanas, kuris jau turi daugybę puikių atsiliepimų.

Michel Houellebecq „Serotonin“  (Prancūzija)

Šitas jau niekuo nebenustebins! Kultinis šiuolaikinis Prancūzų pranašas, kurio knygos yra ateities sistemos orakulas. Knyga, kiek žinau, jau ruošiama lietuviškai, todėl nieko nuostabaus, kad pateko į šį sąrašą, nes tai aktualu, įdomu ir provokuoja. Nesu įveikęs nė vienos rašytojo knygos, labai tikiuosi, kad „prisikasiu“ prie šios savotiškos utopijos, placebo, kai visuomenė dusinama tabletėmis, kad smegenys kaip pieno preparatai gamintų laimės hormoną.

Nino Haratischwili „The Eighth Life“ (Sakartvelas)

Tai knyga, kuri goodreads.com puslapyje turi aukščiausią iš nominantų reitingą. Per 4.5 balų! Beveik 1000 puslapių epiniame pasakojime, kuris, kaip teigiama, abejingų nepalieka, pasakojama nuo 1900 metų, kada jauna mergina, šokolado gamintojo dukra, svajoja tapti balerina, tačiau dėl santuokos su kareiviu atsiduria kruviname Spalio revoliucijos įvykių sūkuryje... „Aštuoni gyvenimai“ tęsiasi iki šių dienų, tai per moterų gyvenimus vilnijanti po Pasaulį besiblaškantys likimai, kurie diktuojami istorinių įvykių aplinkybių. Čia yra ir istorinių asmenybių, ir išgalvotų veikėjų. Vienas iš svarbiausių atskaitos taškų kaip ir pas Levą Tolstojų yra meilė, o kitas – karas.

Jon Fosse, „The Other Name: Septology I – II“ (Norvegija)

Pirmosios dvi septilogijos dalys „Kitas vardas“ pasakoja apie dviejų vyrų atokiame miestelyje gyvenimus. Pasakojimas pasižymi giliaminte hipnotizuojančia proza. Iš tikrųjų, tai pasakojimas, kuris klausia, kodėl mes gyvename vieną, o ne kitą gyvenimą? Dėmesio centre - du vyrai, kurių istorijos susiskaido į kelias pasakojimo versijas, veriasi skirtingos tapatybės, todėl sunkoka suvokti, kaip mes patys atrodome kiekvienam žmogui. Iš esmės galbūt tai knyga apie žmogaus nepažinumą ir kartu susitaikymą savo ribotumu. Pasakojimas banguojantis, jame kalbama ir pirmuoju, ir antruoju ir trečiuoju asmenimis.

Gabriela Cabezón Cámara, „The Adventures of China Iron“  (Argentina)

Gerai, man sunku apsakyti „Geležinės Kinės nuotykiai“, kadangi reikia labai neblogai išmanyti Argentinos istoriją, kultūrą ir tam tikras istorines asmenybes. Atskaitos tašku tampa Argentinoje gerai žinomas menininkas Martin Fierro asmenybė. Būten ispaniškai fierro ir reiškia geležį, tai pavardė, kuri panaudota knygos pavadinime. Tai pasakojimas apie Martino Fierro apleistą žmoną, kuri susiruošia į kelionę po atokias Argentinos pampos lygumas ir kalnus su savo meilužiu. Kelionėje grumiasi civilizacija ir žmogaus prigimtiniai troškimai. Tai kartu pabėgimo šmaikšti ir kultūriškai sodri istorija, kuri pasakojama iš jaučio oda aptraukto kelioninio automobilio, stebint Argentinos fauną ir florą, apmąstant ir meilužio iš Britanijos kultūrines skirtybes. Galiausiai susidomima atskira upėje gyvenančia indėnų gentimi, kuri tampa Kinei (gal reiktų sakyti Činei) užuovėja nuo civilizacijos siaubų. Rašytoja istoriją perteikia ironiškai iš savo kaip feministės ir LGBT bendruomenės perspektyvos. Man asmeniškai knyga išties vilioja ir kaip egzotika, ir kaip galimybė pažinti Lotynų Ameriką. 

Shokoofeh Azar, „The Enlightenment of The Greengage Tree“ (Iranas)

Literatūra iš Irano tikriausiai beveik neįsivaizduojama be politinių ir kultūrinių prieskonių. Kalbėti apie savo šalies tragediją tikriausiai per meną yra vienintelė forma kritikuoti atsargiai politinius šalies skaudulius. „Žaliuojančio medžio apšvietimas“ parašytas iškart po 1979 metų Irano revoliucijos, kada į valdžią atėjo religiniai radikalai. Knyga įprasmina tai, ką Irano žmonės gyvena: meilė ir karas, politika ir religija.

Willems Anker „Red Dog“ (Pietų Afrikos Respublika, PAR)

„Raudonasis šuo“ yra pagal pasakos motyvus parašyta Pietų Afrikos istorija, kurioje išryškėja rasių pasiskirstymas, kova tarp vietos kultūros ir britiškojo pasaulio, kuri pareikalavo nemažai kraujo. Tai iš esmės siaubo pasaka, galingas pasakojimas, kuriame pasakojama apie visuomenę, kurios patriarchatas yra vietinio gymio vyras, tačiau aplinkui „veisiasi“ hibridinių spalvų žmonės. Iš kur jie atsiranda? Žinoma, iš prievartos... Per kalnus ir lygumas keliauja alkstantis milžinas, kuris tikriausiai simbolizuotų taikos ir meilės troškulį karų ir nesantaikų kamuojame krašte. Autorius gerai žinomas PAR, jo romanai įvertinti šalies aukščiausiomis premijomis, na, o šis romanas pirmąkart išverstas į anglų kalbą.

Na štai, viskas, ką norėjau pasakyti. Trumpąjį knygų sąrašą sužinosime jau balandžio mėnesį. Ar turite savų favoritų?

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Kristina Sabaliauskaitė apie socialinių tinklų, selfų (asmenučių) ir vizualizacijos kultūros šiukšles

Sveiki,

Manau, šios Kristinos Sabaliauskaitės citatos nebereikia nė komentuoti. Kaip pirštu į akį. Didžioji dalis žmonių jau kasdien gyvena socialinių tinklų sistemos kultūros klišėmis, kur neretai įsiplieskia internetinių komentarų karai, juodinimas, savo teisybės įrodinėjimas ir manipuliacija fake news. Belieka tik pasidžiaugti, kad yra tos kultūros suvokėjų, žvelgiančių iš kitos perspektyvos. Taigi.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Peter Handke "Tamsią naktį išėjau iš tylių namų"

Peter Handke. „Tamsią naktį išėjau iš tylių namų“ – Vilnius: Alma littera, 2020 – 144 p.

Sveiki, literatūros skaitytojai,

Natūralu, kad po literatūros Nobelio paskelbimo Lietuvoje perleidžiamos seniau išverstos rašytojų knygos, kurios paprastai susilaukia ne tik naujo dėmesio, kaip antai Olga Tokarczuk, bet ir naujos skaitytojų kartos. Tą būtų galima pasakyti apie 2019 metų Nobelio laureato austrų rašytojo Peter Handke (g. 1942) romaną Tamsią naktį išėjau iš tylių namų (vok. In Einer Dunklen Nacht Ging Ich Aus Meinem Stillen Haus), kurią į lietuvių kalbą išvertė Laurynas Katkus 2000 metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje. Originalo kalba romanas pasirodė 1997 metais.

Tiesą sakant, esu iš tos naujosios skaitytojų kartos, kuri taip ir nepažino P. Handke kūrybos, todėl tai pirmasis romanas, kurį aptikau po Nobelio paskelbimo. Naujo leidimo, prieinamas visiems, paskaitomas, mano suvokimu, ne visų skaitytojų.

Mažos apimties romane pasakojama apie kelių sankryžoje įsikūrusio keisto miestelio Takshamo vaistininką. Iš pradžių pasakojime girdisi aiškus pasakotojo balsas, o Takshamo vaistininkas pristatomas ir kaip pasakotojo draugas, ir kaip tam tikras tiriamasis subjektas. Tiesą sakant, pirmieji puslapiai labai paveikūs ir įtraukiantys. Skaitytojas panardinamas į keisto Takshamo miestelio prezentaciją, kuri asocijuojasi su neseniai skaityta O. Tokarczuk Dienos namai, nakties namai Lenkijos provincijos magiška kaimo atmosfera. Iš vietovės aprašymo tradiciškai prozoje sekama prie „durų slenksčio“ ir pasakotojas pristato vaistininką ir jo šeimą.

Teksto sodrumas, kalbos instrumentacija apgaulingai įteigia, kad skaitysite knygą, kuri turi realumo pagrindą ir tai tikriausiai bus apie vaistininko gyvenimą. Vaistininkas, netekęs sūnaus, dukros paliktas gyventi šaltuose namuose su žmona, kuri gyvena atskirą gyvenimą, atrodo, kad tai bus esminis egzistencinis vyro gyvenimo žemėlapis, kuriame sužinosime visas priežastis ir pasekmes, kad aiškiau romano pabaigoje galėtume dėkingi už įkvėpimą užversti dar vieną tradicinį, bet gerai parašytą knygą. Deja, taip nenutinka.

Pasakojimas greitai netenka realumo pagrindą ir viskas pamažu tampa kaip D. Lyncho seriale Tinpykso miestelis, kur pasakojimas galiausiai evoliucionuoja į absoliučiai absurdišką haliucinogeninį regėjimą. Knyga vienoje iš interneto anotacijų pristatoma kaip įtaigi, nors įtaigumo nepastovume ir logikos laužymo kalvystėje, mano nuomone, kaip tik ir pristigo. Realistiškai prasidėjęs pasakojimas transformuojasi tais įvykiais, kada vaistininkas prisirijęs grybų lietingą naktį iš baro į automobilį įsilaipina poetą ir slidininką, ir jie patraukia Europos keliais velnias žino kur. Vienaip atrodo, kad į Austriją, kitur atrodo, kad į Ispaniją, o dar kitoje plokštumoje atrodo, kad jie nuolat važinėja vietoje t. y. savo įsivaizduojamose iliuzijose, haliucinacijose, kurias sukėlė vaistininko pamėgti grybukai.

Peter Handke

Galiausiai skaitymas apsunksta, nes staiga buvęs tvirtas epinis ir logiškas pasakojimas perauga į postmodernios literatūros šėliones, kitaip sakant, autorius kuria realybės kakofonijos euforiją, kuri neapibrėžta. Vienaip gali atrodyti, kad tai savęs paieškos kelionė, (tokią interpretaciją siūlo atgalinio viršelio anotacija), o kita atrodo, jog tai haliucinacija, viskas vyksta veikėjo vaizduotės euforijos sukeltoje realybėje. Galiausiai skaitytoją nustoja jaudinti siurrealizmo formos ir jis yra priverstas pasiduoti Peter Handke prozos sapniško judėjimo logikai, kuri grįsta tik pasakojimo pradžioje susikurtomis skurdžiomis vaistininko biografijos detalės nuolaužomis. Būtent tos nuolaužos suponuoja vaistininko dvasios kelionės būseną, kurios kertinis akmuo yra sūnaus netekties susitaikymo istorija, tėvystės ir santuokos problemos, kurios raibuliuoja toje dirbtinėje pasąmonės tikrovėje. Nors romane, kai po klajonių vyras grįžta namo, niekur neparašyta, kad viskas vyko tik sukeltoje grybų vaizduotės piešinyje, o pateikiama kaip reali klajonė po pasaulį, manding, knygos istorija tokia sąlygota, kad ją kiekvienas skaitytojas patirs vis kitokią.

Visgi tas psichodelinis pasaulis pilnas skausmo, nuotykiai turi realias nuorodas į vaistininko problemas, todėl atrodo, jog šioji dvasinė kelionė-klajonė-dejonė yra tik paties vaistininko sukelta terapinė progresija. Įdomu tai, kad visąlaik maniausi, kad romanas parašytas dar seniau t. y. hipų pabaigos laikais, pačiu ankstyviausiu rašytojo laikotarpiu, bet 1997 metais t. y. „trupantis“ postmoderniosios literatūros aukso amžius tiek Lietuvoje, tiek Europoje, todėl nenuostabu, kad psichotropinis pasaulis pilnas paradoksalių vaizdavimo priemonių, nesvarumo būsenų. Paradoksas tampa esmine šio romano priemone, kuriant spalvingą vaistininko pasąmonės būsenų bangavimo kakofoniją: „Taigi man nieko netrūko, – tarė mano pasakotojas. – Bet kaip tik todėl, kad nieko netrūko, kartais man trūko beveik visko (p. 113).“

Romanas pasižymi psichodeliniu virsmo bangavimu. Tai atliepia ir pasakotojo vientisumo neišlaikymu, keičiant pasakojimo struktūrą, žanrus, pereinant iš tradicinio epinio pasakojimo prie postmodernios literatūros raiškos ir vėlei grįžtant prie tradicijos. Tai kartu kelionė ir literatūros virsme, ir kelionė pasakojime, ir protagonisto pasąmonėje. Tai nepastovi ir tamsi, depresyvi terapinė kelionė įvairiomis plokštumomis. Ar man patiko? Nepasakyčiau. Ar padarė įspūdį kaip literatūros kūrinys? Taip. Ar norėčiau daugiau P. Handke knygų? Po šios, dievaži, tikrai nebežinau.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Skandalas" / "Bombshell"

Sveiki,

Kai prieš kelerius metus per Lietuvą ir pasaulį ritosi skandalas #metoo, kuris atliepė moterų, patyrusių seksualinį priekabiavimą, solidarumą, radosi ne vienas vyriškis, kuris socialiniuose tinkluose rašė tą patį, ką mėgsta rašyti mačistas verslininkas ir JAV prezidentas Donald Thrump: grybštelti gražiai merginai per užpakalį, argi čia koks priekabiavimas? Tai romantiškas flirtas, į kurį mergina atsako, arba ne. Atsirado ir tokių, kurie ir šiurkščiau išdėstė savo „vyriškas“ pažiūras. Galiausiai #metoo išvirto kaip pyragas per skardos kraštus, nes būta ir iš moterų pusės manipuliacijų ir neteisingų kaltimų, siekiant aukštesnių privilegijų... Žodžiu, ten, kur atsiranda didelis skandalas iš neteisybės, dažniausiai tampa išsigimusiu visuomenės normų ir manipuliacijų priemonių instrumentais. Galiausiai visoje teisybės ir teisingumo kovoje labiausiai gali pelnytis tie, kurie sugeba #metoo idėjomis pasinaudoti.

Kad judėjimas #metoo, žinoma, davė nemažai naudos moterims, galiausiai dalinai buvo atstatomas moters seksualumas ir indelis lygiateisiškame „ofisiniame“ darbe. Apie panašias TV kanalo FOX sąlygas byloja biografinis filmas „Skandalas“ (angl. Bombshell) (2019), kuris pasakoja apie 2016 metus, kai FOX kanalo valdytojas Roger Ailes galiausiai gauna pirmuosius kaltimus dėl seksualinio priekabiavimo ir šantažo. Galiausiai trys moterys, nukentėjusios dėl aukšto posto „per lovą“ viešai prabylą apie seksizmą, pašaipas ir nelygybę. Filmas apie šio skandalo atsiradimą, apie tai, kaip sunku ir beveik neįmanoma, aukojant savo asmeninę šeimą ir gerbūvį, atskleisti galingos mačistinės imperijos užgniaužtą požiūrį į ilgakojes darbuotojas...

Nesiryžtu vertinti filmo atitikmens su realybe, nors N. Kidman. Ch. Theron ir M. Robbie sukurtos veikėjos turi realius atitikmenis, kaip ir antraeilių aktorių. Man šis filmas visgi atskleidžia nejaukų ir tylų ofiso „klubo“ pažeminimo istoriją moters atžvilgiu. Persisunkęs seksistinių bjaurybių tylios FOX kanalo zonos akiratyje šios moterys tampa didvyrėmis. Kitą vertus, tokiame amerikietiškame „tiesos atleidimo“ filme kitaip būti ir negalėjo. Kelerius paskutiniuosius metus „Oskaro“ nominantų filmai sukasi apie sąmokslo atskleidimus. Prisiminkime tokius sėkmingus filmus apie Didžiąją ekonominę krizę, Katalikų bažnyčios seksualinį vaikų išnaudojimą ar tą patį, jau istorija tapusia karo Vietname politikų grifų puotos atskleidimą paprastų amerikiečių gyvybių sąskaita.. Tokie „tiesuoliški“ filmai iš vienos pusės labai įkvepia demaskuoti ir kalbėti tiesą, bet iš kitos tampa atbukusių smegenų asmenims priemone spekuliuoti garbingų žmonių įvaizdžiais ir toliau manipuliuoti kitomis formomis.

Visgi nesigilinsiu analizuodamas skandalų veikimo principus ir kas iš to daugiau ar mažiau išlošia, pasakysiu nešališkai, kad filmas man patiko. Jis dinamiškas, čia puikiai dirba aktoriai, istorija nepatogi tiek vyrams, tiek moterims, kurios leidžiasi žeminamos, nes yra naivios ir neišeina, nes išeidamos žino, kad mažesnio moralinio lygmens atstovė gaus jos darbą... Tai tam tikra prasme užburtas ratas, nes filmas nepatogus ir vyrams, kurie spekuliuoja įtartinais anekdotais apie seksualias blondines kaip kultūros bendravimo normą, o moteris, kuri drįsta sukritikuoti vyriškį, laikoma moterimi, kuri nekenčia vyrų. Tendencijos Lietuvoje dabar, sakyčiau, yra labiau moterų naudai: stiprios moters įvaizdis įkvepia, o stipraus dominuojančio vyro vaizdinys vis dar kybo ant plauko dėl neaiškių įsitikinimų... Tai išties daug diskusijų ir perspektyvų išrutuliojanti kino juosta, kuriai tikriausiai neužtektų laiko iškalbėti, nes čia kaip sniego stiklo rutulys: kaip pakreipsi, taip snaigės vandenyje ir pustys tą vargšą žmogaus namelį.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela