Filmas: "Aš matau tave" / "I See You"

Sveiki, skaitytojai,

Dar vienas siaubo trileris, kurį rekomendavo man pramogai, vadinasi „Aš matau tave“ (angl. I See You) (2019), kurį režisavo Adam Randall. Tai filmas ne vien pasibaisėti, kaip negražiai suseno aktorė Helen Hunt, nors tikriausiai daugelis tą darys ir aptarinės su kitais, bet filmas iš esmės pasakoja apie pasiturinčią psichoterapeutę ir policininką, įsikūrusius dideliame name prie jūros. Pasiturintys, vadinasi, turintys labai daug problemų santykiuose – čia kaip privalomoji klišė.

Pirmosios 40 minučių viskas vyksta be menkiausio paaiškinimo, o kitą filmo pusę pasakojama iš visai netikėtos perspektyvos, logiškai sudėliojant visas pirmosios filmo dalies akcentus. Nesistengsiu šįkart apie filmą kažką itin detalizuoti ar nagrinėti, nes filmas gana „pusėtinas“, jis absoliučiai siaubo trilerio tipažas, atgabentas iš už Atlanto, kurių kasmet sulaukiame bent po kelis ir visi daugiau ar mažiau nufilmuoti panašia maniera.

Filmo stiprioji pusė yra siužetinė painiava, šioks toks nenuspėjamumas, vietomis kilsteli adrenalinas: o kaip čia yra, o kaip čia bus... Tačiau visumoje, kaip ir daugelis detektyvinių sunarpliotų istorijų, nuvilia, nes neiškelia jokios įdomesnės filosofinės minties. Yra žudikas, o pabaigoje mes sužinome, kas tas žudikas. Ir viskas. Žinoma, nereikia iš mažesnio biudžeto filmo tikėtis juvelyriškai ir įmantriai supakuoto filmo, kaip kad tokius kuria, sakykim. Christopher Nolan. „Aš matau tave“ yra gana tvarkingas filmas ir pakankamai tvarkingai užbaigtas ir toli gražu neprovokuoja kaip kad „Saulės kultas“ ar kiti keli paskutinių metų siaubo filmai, kuriems pasibaigus jautiesi apspangęs ir dar ilgai galvoji, ką režisieriai norėjo pasakyti. Ne, po „Aš matau tave“ viskas kaip ant delno, tarsi stebėjai, buvai įtrauktas, o pasibaigus filmui namų platformoje ieškai: „o ką čia dar panašaus pažiūrėti?“ Truputį prėskas, truputį įdomus. Vos geresnis už neseniai matytą siaubo trilerį „Namelis“ (2019).

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb:6.7

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Julian Barnes apie prisiminimų ir patyrimo skirtumus

Sveiki,

Šioji citata iš pirmojo britų rašytojo Julian Barners „Booker“ premija apdovanoto romano „Pabaigos jausmas“ puslapio.

Mane visada žavėjo atminties ir patyrimo neatitikimas. Galbūt anuomet žavėjo, bet dabar truputį gąsdina, kaip faktus iškraipo laikas ir naujos patirtys, kaip skirtingai žmonės toldami nuo įvykių gali ir geba interpretuoti tuos pačius kadaise patirtus įvykius tarsi būtų iš skirtingų planetos vietų.

Kuo toliau gyvenu, tuo labiau įsitikinu, kad gyvename savo praeities sukurtoje versijoje, savo versijoje apie praeitį, kurią manome patyrę, nors viskas anuomet iš tikrųjų buvo kitaip. Todėl sutinku su mintimi, kad mes nesame tai, kas mums nutinka, mes esame tai, kuo renkamės čia ir dabar būti.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Žakas Freko apie religiją, karą ir pasirinkimą

Sveiki,

Tam tikra prasme šioji fotografija ir Žako Fresko išsakyta mintis apie religijos tarpininkavimą tarp žmogaus ir Dievo yra savaime šiek tiek absurdiška. Kai popas ar kunigas, kuris bažnyčioje skiemenuoja devynis Dievo įsakymus, tarp kurių yra „Nežudyk“, o tą pačią dieną šluotele šlaksto švęstu vandeniu karo mašinas, skerdyklas, gamyklas, kuriose bus žudomi gyvi sutvėrimai, o kitoje valstybėje tos pačios konkrecijos kunigas laimina tankus, nukreiptus į priešingą pusę, manau, savaime atrodo gana juokingas dalykas apskritai religijos ir politikos santykiai, kuriuose dažnai net nebeatskiriamos šios dvi jėgos, nes religija ir parapijos išlaikymas, įtikinant parapijiečius, yra ta pati politinės dūdelės melodija. Nesakau, kad pati religija kažkuo bloga, tačiau visuotinai ji užakina ir dažnai neleidžia praregėti, su kuo sėdime prie vieno stalo.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Namelis" / "The Lodge"

Sveiki,

Kai paskutinį kart su šeima žiūrėjau vokiečių kūrėjų S. Fiala ir V. Franz režisuotą siaubo trilerį „Labanakt, mamyte!“ (2014), buvau išvadintas iškrypėliu ir nesveiku. Lyg būčiau žinojęs, kokį sadistinį filmą apie dvynukus aš žiūrėsiu! Niekas nėra apsaugotas nuo turinio, netgi jeigu filmą renkamės iš siaubo filmų kategorijos. Kartais net toks gali būti per aštrus, kažką giliai pasąmonėje priminti ir iškelti, todėl tokius filmus, kurie paveikia, ir mėgstu! Ir tas „Labanakt, mamyte!“, mano akimis, buvo tikrai neblogas siaubo trileris. Šįkart režisieriai dirbo su anglakalbiais aktoriais, tad ir vėl šeimos narius, neperspėjęs apie filmo buvusius režisierius, pakviečiau žiūrėti. Siaubo filmas visada tas žanras, kurį namuose be kompromisų gali žiūrėti visi (jeigu nėra mažų vaikų).

Naujausias kūrėjų darbas vadinasi „Namelis“ (angl. The Lodge) (2019), kuris pasakoja apie keistą šeimą, kurioje nusižudo moteris, o jos vietą užima buvusi itin fanatiškos sektos narė Greisė, kažkada per žudynes išgyvenusi vienui viena ir dabar „sėdi ant piliulių“, kad palaikytų sveiką protą. Vaikai, nekęsdami naujosios Greisės, kaip galėdami parodo, kad jos labai nemėgsta ir džiaugiasi kiekvienu Greisės susimovimu. Tėvas irgi „geras“, palieka per pūgą atokioje dykynėje Greisę su savo vaikais, nė nepasimatavęs santykių temperatūros – tai netgi sakyčiau labai didelė neatsakingo tėvo klaida arba logiška spraga scenarijuje. Žodžiu, pasilikusi su vaikais Greisė ima prisiminti savo jaunas dieneles, kada tikrai nebuvo labai mylima ir popinama, priešingai nei jo simpatijos vaikučiai...

Žodžiu, filme viskas toliau pagal atmosferą. Atokioje užpustytoje trobelėje vyksta mistiniai aštrūs trilerio verti dalykai. Čia kaip ir išprotėjęs „Švytėjimas“ (1980), tik ne taip prabangiai nufilmuotas. Visgi filmo scenarijus toli gražu nėra prasčiausias, įvykis seka įvykį ir žiūrovui pamažu išties darosi įdomu: o kaip čia yra iš tikrųjų? Užskaičiau keletą komentarų, kad filmas įtraukiantis ir nenuspėjamas. Kad įtraukiantis – vidutiniškai, o kad nenuspėjamas, manau, po „Labanakt, mamyte!“, kitaip pas režisierius filmas ir negalėjo susiklostyti, todėl turint net kelias tikrovės versijas, vienu ar antru bandymu neprašausite nuspėdami, kuo viskas baigsis.

Prisipažinsiu, kad galbūt „Labanakt, mamyte“ buvo truputį stipresnis filmas, kuris ne toks nuspėjamas, kur kas labiau europietiško stiliaus, o šitas labiau supanašėjęs su tais filmais, kuriuose vaizduojami sniegu užvaryti atokūs nameliai, kur ir taip aišku, kad nieko gero nelauk ir pavojus tyko kiekviename žingsnyje. Žinoma, „Namelis“ pramoginio siaubo filmo kūrinys, kuriam jau pristinga savitumo, originalumo, tačiau, Dievas mato, tarp visų tų filmų, kurių IMDb reitingas nesiekia net 5, yra visai padoriai pažiūrimas su nuolat dėl rimtesnio kino bambančiais ir negalinčiais žiūrėti namiškiais.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb:6.2

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Doja Cat - Say So [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Visais atžvilgiais amerikiečių naujoji garsioji atlikėja pasivadinusi Doja Cat (g. 1995) man nepatinka. Retai būna, kada visas banalus, pigus ir užpakalių kratymo iš juodukų kvartalo (sorry, čia be rasistinių pažiūrų!) ima ir atneša į pop muzikos areną tą baisią vienodą seksualiai agresyvią ir brutalią kultūrą. Apskritai po Niki Minaj, Cardi B, Derulo ir kitų amerikiečių spalvotosios rasės atlikėjų, toji užpakalių ir krūtų demonstravimo kultūra tapo kaip ir normali, netgi pageidautina kaip privalomas pop atlikėjo įvaizdis. O kas beliko baltosios rasės atstovams? Šokti taip, kaip Jurgelis šoka...

Visgi įrašas ne apie įvaizdžius, kurie neretai priartėja prie pornografijos, man atrodo, kad vis dar toje erotiniame uragane sutviska vienas kitas paklausomas kūrinys. Štai Doja Cat išleidžia singlą pavadinimu „Say So“, kuris visais atžvilgiais skiriasi nuo likusių jos dainų albume „Hot Pink“. Banali, pašėlusi, erotiška, atvira ir pasiryžusi, atrodo, permiegoti su visu pasauliu, kad tik būtų pripažinta. Štai jos daina „Say So“ atrodo netgi pernelyg kukli. Aštunto dešimtmečio disco stiliaus atmosferos ir spalvų prisodrinta daina ir vaizdo klipas skamba švelniai, beveik „glamūriškai“ ir patraukliai, mena disco stiliaus muzikos laikus su nostalgija, kaip ir Dua Lipa, verčia klausytojos dirstelėti į pop muzikos istoriją: ar nieko mes nesame praleidę?

Daina JAV, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje tapo platininiu. Auksiniu – Meksikoje, Britanijoje ir Portugalijoje. Latvijoje ji pasiekė klausomiausios dainos poziciją, o Lietuvoje ir Estijoje – penktąją vietą. Šiandien kviečiu pasiklausyti šios visai įtraukiančios dainos.

Žodžiai / lyrics

Dojo Cat – Say So

Day to night to morning, keep with me in the moment

I'd let you had I known it, why don't you say so?

Didn't even notice, no punches left to roll with

You got to keep me focused. You want it? Say so

Day to night to morning, keep with me in the moment

I'd let you had I known it, why don't you say so?

Didn't even notice, no punches left to roll with

You got to keep me focused. You want it? Say so

It's been a long time since you fell in love

You ain't coming out your shell, you ain't really been yourself

Tell me, what must I do? Do tell my love

'Cause luckily I'm good at reading

I wouldn't bug him, but he won't stop cheesin'

And we can dance all day around it

If you front, then I'll be bouncing

If you want it, scream it, shout it, babe

Before I leave you dry

Day to night to morning, keep with me in the moment

I'd let you had I known it, why don't you say so?

Didn't even notice, no punches left to roll with

You got to keep me focused. You want it? Say so

Day to night to morning, keep with me in the moment

I'd let you had I known it, why don't you say so?

Didn't even notice, no punches left to roll with

You got to keep me focused. You want it? Say so (Yeah)

Let me check my chest, my breath right quick (Ha)

He ain't never seen it in a dress like this (Ah)

He ain't never even been impressed like this

Prolly why I got him quiet on the set like zip

Like it, love it, need it, bad

Take it, own it, steal it, fast

Boy, stop playing, grab my ass

Why you actin' like you shy?

Shut it, save it, keep it, push

Why you beating 'round the bush?

Knowing you want all this woman

Never knock it 'til you try (Yah, yah)

All of them bitches hating I have you with me

All of my niggas saying you mad committed

Realer than anybody you had, and pretty

All of that body-ody the ass and titties

Day to night to morning, keep with me in the moment

I'd let you had I known it, why don't you say so?

Didn't even notice, no punches left to roll with

You got to keep me focused. You want it? Say so

Day to night to morning, keep with me in the moment

I'd let you had I known it, why don't you say so?

Didn't even notice, no punches left to roll with

You got to keep me focused. You want it? Say so

Dailė: Polina Bright akvarele tapyti moterų, gyvūnų ir gėlių paveikslai, portretai

Sveiki, skaitytojai,

Šiandien noriu pasidalyti vienos jaunos menininkės darbais. Tai jaunos tapytojos akvarele menininkės paveikslai. Polina Bright gyvena Australijoje, Sidnėjuje. Jos darbai man nuolat „iškrenta“ facebook sraute, todėl mielai pasižiūriu, kaip menininkė sukuria vieną ar kitą paveikslą.

Daugelis Polinos darbų yra moterų portretai, moterų, kurių veidus, o dažniausiai akis, dengia kokie nors gyvūnai ar augalai. Tai gamtos ir žmogaus sąlytis, kitoks žiūros kampas. Kol kas menininkė labai vienoda, mažai eksperimentuoja, tačiau, ką ji kuria, man labai patinka, todėl norėčiau turėti jos kokį nors paveikslą ant savo kambario sienos.

Čia galite pasižiūrėti jos tapybos techniką.

Knyga: Anna Burns "Pienininkas"

Anna Burns. „Pienininkas“ – Vilnius: Sofoklis, 2019. – 284 p.

Sveiki, skaitytojai,

Smagu, kad nebereikia laukti dešimtmečio, kad būtų išverstos pačios aktualiausios ir įdomiausios nūdienos knygos, pelniusios pačias prestižiškiausias literatūrines premijas. Iš Šiaurės Airijos kilusi rašytoja Anna Burns (g. 1962) pirmoji šio krašto rašytoja 2018 metais pelniusi  Man Booker apdovanojimą už savo romaną Pienininkas (angl. Milkman). Praėjus metams jau turime romaną lietuviškai, nors tokį romaną, mano galva, buvo sudėtinga ir versti, ir išleisti gana rizikinga, kadangi jis daugeliu atžvilgiu yra nepatogus tiek leidėjams, tiek skaitytojams. Šioje recenzijoje kaip tik ir pabandysiu išsakyti po šio perskaityto romano kilusias mintis ir pastebėjimus.

Romane pasakojama apie aštuoniolikmetę, kuri gyvena neįvardytoje šalyje ir neįvardytame mieste, kuris griežtai pasidalijęs į tam tikrus rajonus, kur galioja savitos taisyklės. Veiksmas vyksta aštuntame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Jauna mergina mėgsta vaikščiodama skaityti devyniolikto amžiaus literatūrą, tačiau jos pomėgis krinta aplinkiniams į akis, nes daugiau tame rajone niekas neskaito vaikščiodamas. Netrukus pasklinda kalbos, kad jauna mergina susitikinėja su vedusiu pavojingu vyruku, kurį visi sutartinai vadina Pienininku. Toliau siužetas rutuliojasi labai atmosferiškai, nes mergina pasakoja apie savo rajone gyvenančius žmones, nubrėžtas taisykles, savo emocijas. Merginos rajonas primena politiškai atsiskyrusį getą, kuris nenori turėti nieko bendra su vyriausybe, policija ir gydytojais, nes jie laikomi svetimais. Žmonės, kurie turi reikalų su „išoriniu pasauliui“ yra laikomi išdavikais informantais, jie tame rajone nebepageidaujami...

Akivaizdu, kad Anna Burns romaną sąmoningai nuasmenino. Visi veikėjai romane staiga išvengia tikrinių vardų, jie įvardijami pagal savo socialinius statusus: svainis, galbūtvaikinas, mama, mažosios seserys, pienininkas. Toks pasirinkimas iš esmės romane atrodo kaip susvetimėjimas, identiteto ir išskirtinumo praradimas, kitą vertus, tai tam tikras manifestas jaunosios pasakotojos ir išskirtinis rajono maištas prieš esamą valdžią. Nors romane nėra įvardyta, jog tai Šiaurės Arijos ir Didžiosios Britanijos konfliktai, kurie buvo gana žiaurūs aštuntajame dešimtmetyje, netgi neapsieta be kruvinų teroristinių išpuolių, slaptų ir agresyvių už laisvę kovojančių partizanų, tačiau akivaizdu, jog romanas apie tai. Apie šiuos politinius konfliktus yra nemažai vaidybinių filmų, pavyzdžiui, Steve McQueen Alkis (2008) arba James Marsh Šešėlių šokėja (2012), kuriuose nupasakojamos panašios istorijos ir atmosfera, kuri iš dalies būdinga ir A. Burns romanui Pienininkas. Kitą vertus, tas neįvardijimas ir neapibrėžtis leidžia skaitytojams pajusti romano universalumą, atrasti savo šalyje analogiškus dėsnius ir tautines jausenas.

Gaudama Man Booker premiją, autorė buvo giriama už ironiją ir humorą bei savitą kalbos stilių. Galiu tik įsivaizduoti, kaip Gabrielei Gailiūtei-Bernotienei buvo nelengva versti šį romaną, kuriame yra nemažai sudėtingos šnekamosios kalbos, savito kalbinio stiliaus, netgi tam tikro rajono sukurto slengo. Ilgi sakiniai dažnai sukasi apie vieną kokį nors įvykį, pavyzdžiui, kaip mergina ateina pas galbūtvaikiną, kuris tvarko savo automobilį. Mažas susimatymas tampa beveik ištisu skyriumi, kuriame perteikiami vos keli pastebėjimai, tačiau pasakotoja leidžia sau daugžodžiauti, smarkiai hiperbolizuoti pačius paprasčiausius kasdienius įvykius. Kitą vertus, būtent tas hiperbolizavimas tampa ir kandus, ir ironiškas, ir atskleidžia tvyrančias pavojingas teroristines nuotaikas.

Anna Burns

Kai kada labai smagiai ir greitai skaitosi tos situacijos, o kai kada sunkoka supaisyti dėl klampaus ir perteklinio stiliaus niuansavimo, sudėtinga išsigryninti pačią mintį, kurią retsykiais užgožia sakinio ekspresija. Galimas daiktas, kad tai dėl vertimo, kuris, kiek žinau, kai kuriems skaitytojams užkliuvo. Turint galvoje, kaip puikiai Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė išvertė kitą Booker laimėtoją George Sanders Linkolnas Bardo, galima tik dėkoti, kad ji apsiėmė išversti ir šį nelengvą romaną.

Paradoksalu, tačiau romano stilius, kuris gerokai apsunkina, kartu tampa viena svarbiausia šio kūrinio meninės vertės rodikliu. Būtent kalbėjimas yra itin literatūriškas, išsiskiriantis iš kitų knygų. Autorei pavyko per jaunos protagonistės kalbėseną atskleisti ir sukurti savitą veikėjos dvasinį pasaulį, tokį nesaugų, pilną seksualinio, fizinio ir psichologinio smurto. Veikėjos kalba išduota jos patiriamą stresą, o situacijų „užaštrinimas“ rodo menkavertiškumo ir nesaugumo būsenas, kurias anuomet tikriausiai išgyveno daugelis Šiaurės Airijos gyventojų.

Romane yra vienas epizodas, kada mergina su tabletėmis, kuri vos nenunuodijo pasakotojos, palieka laišką, kuriame aprašo šio pasaulio ir tikrovės luošinantį absurdiškumą, kurio niekaip negali įvardyti pati pasakotoja, nes niekada nepatyrė normalaus pasaulio. Nuodytojos laiškas tarsi balsas iš už teksto, iš laisvojo pasaulio, kuris leidžia suvokti, kad tai, kas vyksta su aplinkiniais, yra baisus getas, baisi tikrovė, kuri yra priimama kaip normatyvas, tačiau taip neturėtų būti. Žmonės yra įbauginti, priveikti politinės prievartos, kur galioja ne atskiro individo poreikiai, ne asmeninė laimė, bet viso rajono, kurį galima laikyti kaip visą britų uzurpuotą Šiaurės Airijos simbolį, mikroorganizmą, kurio ląstelės žmonės turį pasiaukoti vardan bendruomenės. Bendruomenė yra aukščiau visko, todėl pasakotojos motina dar ilgai negali patikėti, kad turi absoliučią teisę pradėti naują gyvenimą su tikruoju pienininku. Ji bando atsisakyti laimės, nes atsisakymas yra normalu, kančia yra normalu. Tam tikrai prasme tai romanas, kur kaip Margaret Atwood Tarnaitės pasakojime, žmonės yra priversti vergauti bendruomenei, atiduoti geriausias savo svajones, nes jeigu esi laimingas ir sėkmingas, tau gali pavydėti ir su tavimi gali susidoroti.

„Tiesiog ji pati visą laiką buvo įsimylėjusi, vis dar buvo įsimylėjusi tikrąjį pienininką. O tėtė – ar jis žinojo, kad buvo ne tas sutuoktinis? Ar jam rūpėjo, ar skaudėjo širdį – ne vien dėl to, kad pakliuvo ne į tą padėtį, bet ir dėl to, kad leidosi į tą padėtį pastatomas? Ar tėtė žinojo, kad mama visus tuos vedybų metus, net ir prieš vedybas jam ir buvo ne ta sutuoktinė? (p. 281).“  

Galbūt makabriškai ir kiek juokingai atrodo, kada prancūzų kalbos mokytoja prašo mokinių įvardyti dangaus spalvą, visi sutartinai sako, kad dangus būna tik mėlynas, nors tikrovė visai kita, nes dangaus spalva priklauso nuo paros meto ir debesuotumo, tačiau kolektyvinis vienkryptis mąstymas sustyguotas tik taip, kaip to geidauja kolektyvinis susitarimas. Kartais tikrovę privaloma neigti iki tokio absurdiškumo kaip dangaus spalva. 

Pienininkas nelengvas romanas, kuris primena visuomenės antiutopiją, kuri pasireiškia kaip politikos ir „laisvos“ visuomenės susipriešinimo tragedija, šiame romane tai regime kaip perspėjimą. Parklupdyti, suluošinti žmonės tampa masiniu moliu, kurį lengva minkyti ir statyti naujas pavojingas valdymo struktūras, kur legaliai gali pasireikšti prievarta, kur gali dėl menko simbolio ant automobilio, kaip kad nutiko galbūtvaikinui, sprogti bomba. Nesaugioje visuomenėje lengva įteisinti nerašytus įstatymus, kurie tampa pražūtingi, kur pamirštamas kritinis mąstymas ir priimama viena tiesa ir savaip suprantamas brutaliai vykdomas teisingumas. Geras, sudėtingas, nelengvai paskaitomas romanas, manau, reikalingas jau vien dėl kritinio mąstymo ugdymo ir literatūrinio nenuolaidžiavimo masėms.

Jūsų Maištinga Siela