Jurga Ivanauskaitė. Novelė "Pakalnučių metai", 1981.

 Pakalnučių metai

 

Pakalnutės nužydėjo

Nuo geltono šiaurės vėjo.

Švytintis raudonas kūnas

Dangumi triskart praskriejo.

Senas aklas marių paukštis

Savo maldą man šnabždėjo, -

 

deklamavo Saulius, grakščiais, pantomimos ištreniruotais žingsniais stypčiodamas pakele. Jo patraukliame šaltų bruožų veide sklandė ištisas spiečius pačių netikėčiausių išraiškų. Saulius nusiėmė akinius, ir jo žvilgsnis tapo ypač aštrus, keista, kaip palietęs kokį daiktą neperrėždavo jo pusiau. Saulius buvo mūsų kompanijos idėjinis vadas, jį besąlygiškai garbinome, nevargindami savęs klausimais, kuo gi jis mus traukia. Penkiolikmetis Danas ištikimai šlepseno šalia Sauliaus. Jis - jauniausias iš mūsų, todėl turėjo tam tikrų privilegijų. Sakykime, jam buvo leidžiama žavėtis Džeku Kerua- ku, kai kiti gilinosi į dzenbudizmo apologetus ir Dostojevskį. Danas net išsikovojo teisę kalbėti apie tai, ką veiktų tapęs milijonieriumi ar roko žvaigžde. Vienintelė mūsų kompanijos „mis“ - Vilija - ėjo nenuleisdama akių nuo Sauliaus (tikriausiai nereikia aiškinti priežasties) ir todėl nuolatos kniubo. Na o aš nenuleidau akių nuo Vilės. Jei jūs ją pamatytumėt - pateisintumėt mano elgesį. Žinoma, jei jums patinka Holivudo žvaigždės, Renuaro ar Kustodijevo moterys, gal ir palaikytumėt mane bepročiu. Tačiau, turiu pasakyti, Vilė buvo tikras masalas vairuotojams. Kai ji atsistodavo vidury plento plevėsuodama raudonom drapanom, juodais plaukais ir smulkiais žydrais karoliukais, it koks augalas, iškirptas iš Makso Ernsto paveikslo, nė viena mašina nepralėkdavo pro šalį nesustojusi. (Prašau atleisti, kad vis kaišioju įžymybių pavardes!) Vilės veide, judesiuose, kalboje pulsavo sielos potvyniai ir atoslūgiai, kurie keitėsi kas akimirką ir juos buvo galima stebėti tiesiog nemirksint. Užtat aš buvau visų vairuotojų siaubas. Mano plikai skusta galva kažkodėl buvo įgavusi nemalonų pilkšvą atspalvį, o žalios galifė kelnės (jas radau savo dėdės palėpėje) amžinai plyšo nuo senatvės. Vilė turėjo jas adyti ir adyti.

Tikriausiai jau supratote: mes keliavome stabdydami pravažiuojančias mašinas. Kelionė sekėsi puikiai. Vakar anksti rytą išvykome iš Vilniaus, naktį praleidome Daugpilio autobusų stotyje ir štai dabar, apie pietus, buvome tik keliolika kilometrų nuo Pskovo. Taip, mes traukėme į Pskovą ir Novgorodą, baltą milijono cerkvių, varpų gaudesio karalystę.

 

Kai tas paukštis pračiulbėjo,

Pakalnutės nubyrėjo, -

toliau deklamavo Saulius.

 

Ir baisi geltona šmėkla

Prie manęs staiga priėjo, -

 

užbaigiau aš ir prikandau liežuvį.

- Romai, tu amžinai iš visko tyčiojies, - sumurmėjo Vilė.

Paskutinius dešimt kilometrų mes, tikriau - Saulius, nutarėme kulniuoti pėsčiomis. Buvo puikus metas, pati birželio pradžia, kai pirmasis griaustinis sprogdina debesis ir papila žemėn pasiutusią žalumą. Ta žaluma iki kraštų užpildė erdvę mumyse ir aplink mus.

 

Pakalnutės nužydėjo,

Cerkvėse varpai skambėjo!

 

Aš nebetrikdžiau poetiškos mūsų kompanijos nuotaikos, juo labiau kad pakalnučių aplinkui tikrai buvo stulbinamai daug. Jos augo abipus plento, stangrių vėsių lapų beveik nesimatė, vien balti marmuriniai žiedeliai.

Pirmoji į pakalnutes įpuolė Vilė ir ėmė jas su neapsakomu azartu rauti. Paskui ją - Danas, kuris buvo ištikimas „gėlių vaikų“ tradicijoms. Saulius valandėlę dvejojo (tikriausiai mąstė, ką apie tai byloja dzen estetika), bet irgi nusimovė batus ir įbrido tarsi į pieno šaltinį. Pakalnutės buvo tokios tobulos, nuo jų sklindanti vėsa - tokia gundanti, jog ir aš įplaukiau kvapion augalijon. Džiūgavom it maži kumeliukai, išleisti palaigyti į pievą.

Vilija staiga šūktelėjo ir paslika nėrė į pačią baltų gėlyčių tankmę. Man tai buvo panašu į maudymąsi šampane, paniekinamai išsiviepiau. Tačiau kai Saulius su Danu atsisėdo pakalnutėse, aš, žinoma, pasekiau jų pavyzdžiu. Tarp mūsų it koks užklydęs angelas sklandė pakalnučių kvapas.

Saulius atsigulė, o Vilė ėmė raškyti pakalnutes ir krauti jam ant veido. Žiūrėjau, kaip žiedai juda nuo virpančių akių vokų ir besiskleidžiančios šypsenos.

- Kodėl tavo žmona nevažiavo su mumis? Jai čia taip patiktų, - pasakė Vilė, nubraukdama pakalnutes Sauliui nuo veido ir uždedama delną jam ant kaktos.

- Man rodos, jau daug kartų aiškinau. Ji dirba, rašo disertaciją. Ir, beje, tai dar nereiškia, kad jos nėra su mumis.

Ko gero, paties svarbiausio jums nepapasakojau! Sauliaus žmona! Būdamas vienuoliktoje klasėje, Saulius kažkokioje brošiūroje perskaitė, jog Buriatuos ATSR yra budistų. Jis susiskolino iš mūsų pinigų ir vienas - prieš pat egzaminus - išvažiavo pasižiūrėti šventojo Alchanajaus kalno ir stebuklingojo Aršano šaltinio. O sugrįžo... su žmona, dešimčia metų už save vyresne, tačiau jos tėvai, seneliai ir proseneliai buvo tikrų tikriausi budistai! Jos vardas buvo Cagansa- ra - „baltasis mėnuo“! Ji buvo graži, egzotiška, pikantiška, ekscentriška, temperamentinga... tačiau visai nesidomėjo budizmu! Mums visiems atrodė, kad Saulius klaikiausiai apsigavo. Jos intelektas buvo be kraštų, ji domėjosi semantika, politika, parapsichologija, archeologija, antropologija, fizionomika, egzobiologija, piešė plakatus ir rašė eilėraščius, dainas, pjeses, raginančias kovoti už taiką. Saulius, visiškai apolitiškas ir „įtūžęs“ ant pasaulio vaikas, mūsų akyse per kelis mėnesius tapo vyru, skelbiančiu meilę žmonėms, pacifistines idėjas, nuoširdžiai sielvartaujančiu dėl įvykių PAR ar Olsteryje.

Mūsų mokyklos ansamblyje jis ėmė groti politinių dainų melodijas. Nuodugniai žinojo, kas vyksta Salvadore ar Kuveite. Įstojo į žurnalistiką, nors buvo svajojęs apie tapybą.

Visi buvo priblokšti, bet ne taip lengva dievinamąjį Saulių nuversti nuo altoriaus! Neapykanta susitelkė ties vargše Cagansara (ji kartais motociklu atvažiuodavo pasiimti Sauliaus po paskaitų). Tačiau pyktis staiga kuo keisčiausiai virto susižavėjimu, labai greitai Cagansara tapo tokiu pat garbinamu objektu kaip ir Saulius. Dabar ji rašo disertaciją pritrenkiančiu pavadinimu: „Kultūros krizė ir totali filosofo atsakomybė“.

Saulius ir Cagansara gyvena drauge štai jau ketveri metai, ir jų meilei nėra ribų! Tiesa, prieš dvejus metus jiems gimė sūnus, Prusto garbei pavadintas Marseliu.

-Jūs taip mylit vienas kitą, kaip galit pakelti išsiskyrimą? - kažkokiu labai dirbtiniu balsu paklausė Vilija.

- Mes visą laiką kartu - ir ji, ir aš, ir Marselis, - pasakė Saulius įsikąsdamas pakalnutę. - Nesvarbu, kad mūsų materialūs apvalkalai ne visą laiką šalia. Aš jaučiu, kad jos meilė tarsi šilti vėjo gūsiai atsklinda iš kažkokių geltonų tolimų erdvių ir glosto mane ilgais, laike sustingstančiais prisilietimais...

- Tačiau, sprendžiant iš tavo žmonos pasakojimų, kūnas jums taip pat šį tą reiškia. Pati girdėjau ją sakant, jog absoliutus dviejų žmonių bendrumas įmanomas tik fizine prasme, - pareiškė Vilė. (Toji Cagansara tikrai papasakodavo labai intymių ir pikantiškų dalykėlių apie juodu su Sauliumi. Ir toli gražu ne prakilniu stiliumi...)

- Toji dvasinė jėga ir sielų žaidimai visoje jūsų fantastiškoje meilės istorijoje labai nedaug tereiškia, - tęsė Vilė. - Pakalbėk taip Froidui, ir jis pasakys, jog tai nieko daugiau, o tik nepatenkintas libido. Viskas gerokai paprasčiau, nei tu norėtum.

Aš žiūrėjau į Vilę ir mačiau, kaip jos veide blykčioja išgąstis. Žinojau, ji suvokia: užuot priartėjus prie Sauliaus, tolsta nuo jo, degindama tiltus ir statydama užtvaras. Žinojau, kad ji netiki nė vienu savo žodžiu. Pastebėjau, kaip išgąstis joje ėmė tiesiog nepakenčiamai spengti, kai išvydo Sauliaus akis tviskant liūdesiu, o ne pykčiu, ironija ar abejingumu (kaip dažniausiai mes įpratę gintis). Puikiausiai ją supratau. Pamenu, kartą Saulius man ilgai kalbėjo apie karą Vietname. Aš sėdėjau ir stengiausi dėtis visiškai abejingas politikai, apskritai - aplinkiniam pasauliui, tačiau nervingai tabaluojanti koja mane išdavė, kad daug mieliau pasiklausyčiau apie juodviejų su Cagansara naktinius žaidimus. Staiga Saulius išsiėmė kažkokią nuotrauką. Amerikiečių kareivis, laikydamas už kojų kelių mėnesių vietnamietį vaiką, teškia jį į milžinišką akmeninio Budos galvą. Salia jau guli keli kruvini kūneliai ir stovi nuogai išrengta tų vaikų motina. Prisimenu, su kažkokiu šlykščių godumu puolęs prie tos nuotraukos, pasakiau keletą pasibaisėtinai ciniškų žodelių. Pažvelgiau į Saulių, ir mane it verdančiu vandeniu nuplikė. Jo gražiame įkvėptame veide buvo tiek liūdesio ir nuostabos it mažo berniuko, staiga suvokusio, kad niekada nesuras stebuklingosios lazdelės ir nepajėgs skraidyti.

Dabar man irgi lyg kas už liežuvio timptelėjo.

- Vilė priklauso Saulių Mylinčių Vienišų Panelių Klubui. Kurioms pavyko su tavim praleisti naktelę kitą, tos pasakoja stulbinančius dalykus...

Kad nematyčiau Sauliaus veido, žiūrėjau, kaip oranžiniai Dano plaukai degte dega pakalnutėse.

- Aš juk puikiausiai žinau, kad jūs tokie nesate, kaip dabar norite atrodyti. Jūsų idėjos tos pačios kaip ir mano, kitaip jūs neįstengtumėt gyventi, - staiga prabilo Saulius. - Atsimenate Kanto kategoriškąjį imperatyvą? Žmogus daro gera, nes jis geras ir taurus iš esmės, nepriklausomai nei nuo tikslų, nei nuo aplinkybių. Jūs tiek energijos išeikvoja- te pykčio, sarkazmo priepuoliams, o galėtumėt gyventi vien gėriu, meile. Juk matau, kaip jūsų veiduose nervingai trūkčioja abejingumas, kai aš sakau, kad visi žmonės lygūs ne tik socialine, bet ir dvasine prasme, nesvarbu koks jų talentas, intelektas, mąstymo struktūra, kad didžiausias menas pasaulyje - mylėti žmones, o noras pirmauti ir mėgavimasis savo pranašumu tėra sielos skurdumo požymis.

- Bet klausyk, - įsiterpė Danas, - atsimeni Keruaką? Arba pankus? Juos nuskriaudė gyvenimas, ir jie savo pykčiu protestuoja prieš miesčioniją, - ir nuraudo pasakęs tokią „drąsią“ mintį.

- Pyktis ir nusivylimas - tai ne protestas, o konformizmas atvirkščiąja puse. Ir lietaus, ir saulės šviesos gyvenimas visiems dalija po lygiai. Yra amžinų šventų dalykų, kurie gali įlieti harmonijos ir gėrio net į labiausiai išdraskytas sielas. Japonų menas, Bacho muzika, Šagalo tapyba, net ir šios pakalnutės, - pasakė jis ir atsistojo, paskui tyliai pridūrė: - Žinoma, yra ir kitų dalykų - karai, prievarta, nelygybė, tačiau gana apie tai, jus ir taip verčia vemti nuo mano pamokslavimų.

- Bepigu tau taip kalbėti, - pareiškė Vilė, irgi atsistodama, - kai tau viskas gerai. Tu turi moterį, kuri tave myli ir kurią tu myli, jūs. turit žavingą vaiką. Apskritai visi tave myli, lengva ir tau visus mylėti. O aš? Aš myliu tave ir tai yra viskas, kuo aš egzistuoju. Jei tu staiga išnyktum, aš už- dusčiau, aš sprogčiau lyg patekus į vakuumą. Viską, ką aš darau, darau dėl tavęs: vaikščioju, miegu, valgau, skaitau, piešiu, galvoju, domiuosi, kas dedasi pasaulyje, stengiuosi būti gera kitiems. Tačiau aš žinau, jog tu myli tik ją, ir negaliu iš tavęs reikalauti, kad nors truputėlį domėtumeis manimi. Jei parpulčiau prieš tave ant kelių kaip prieš Dievą, tavo basas dulkinas pėdas savo ašarom numazgočiau, savo plaukais nu- šluostyčiau, jei susideginčiau tavo akivaizdoje, jei išsipjaus- tyčiau ant veido tavo vardą, tu vis tiek mylėtum ją, o ne mane, ir būtum absoliučiai teisus! - Vilė ūmai atsiklaupė ir apkabino jo kojas. Saulius įsitempė tarsi styga, paskui staigiai pasilenkęs pakėlė ją, priglaudė ir pabučiavo. Aš ir baisiausiai nuraudęs Danas stovėjome gniaužydami pakalnučių puokštes ir spoksojome į juos it kokie idiotai. Pagaliau aš tariau:

- Ak Vile Vile, ką tau pasakytų didysis Buda Sakjamuni! Savo prakalboje tu keliolika kartų pavartojai asmeninius įvardžius „aš“, „mano“, „man“ ir taip toliau!

-Tu vis tiek myli tik ją, - pasakė Vilė.

- Aš myliu visus, - atsakė Saulius, užsidėdamas akinius.

- Taip, žinoma. Tu myli visą žmoniją. Gal tikrai tavyje įsikūnijęs Buda? Aš visą savo meilę sukroviau ant tavo altoriaus, kitiems - nebeliko. Tu sakai, kad yra amžinos gėrio idėjos, o aš sakau, kad yra amžinos griaunančios jėgos. Jėgos, o ne idėjos. Kad ir karas. Visi nori taikos, bet kyla karas. Tai stichija. Tu ir tavo žmona savo gyvenimą skiriat kovai už taiką, tačiau tai tolygu šamano pastangom atitolinti uraganą ar žemės drebėjimą. Kokia nors estrados žvaigždė paaukoja savo koncerto lėšas badaujantiems Bangladešo vaikams, bet tai bandymas šaukštu išsemti jūrą. Tu sakai, jog myli visą žmoniją, bet niekuo negali padėti vienui vienam žmogui, kad ir man.

- Individo išgyventos kančios fakto negali nuplauti ištisas universalaus gėrio okeanas, yra pasakęs Santajana, - pareiškiau užsirūkydamas (jūs jau tikriausiai pastebėjote, kad esu visai kvaištelėjęs?).

- Kai praeina noras griauti, dingsta ir kančia. O tu be reikalo apsiriboji tokia meile. Man rodos, jei myli žmogų, myli jame visą pasaulį, visus šjnones. Nežinau, ar gali tikra meilė sukelti pykčio ar nevilties protrūkius, net jei ji būtų be atsako. Jei meilė daro tave svetimą visam pasauliui, jei tolina nuo žmonių, vadinasi, tu, nors ir susijusi su manim, manęs nemyli. Tu myli kažką savyje, tačiau ne mane. Svarbu net ne meilės objektas, o jos ypatinga kokybė. Jei aš myliu žmogų, aš myliu jame visą žmoniją, visa, kas gyva, kartu ir save. Reikia susyti su aplinkiniu pasauliu taip, kad jaustum jį kaip savo dvynį. Užuot mėgavęsis savo kančia, turi užsimerkti ir sugebėti išgirsti, kaip iškalbingai gaudžia tyla. Ištirpti akimirkoje, įtraukdamas save į visatos ritmą, be jokios refleksijos, taip kaip mėnuo kad nesvarsto, ar atsispindėti jam ežero vandenyje, ar ne, - Saulius nutilo ir sukluso.

Iš netolimos gyvenvietės sklido keista nenusakoma muzika.

Pakalnučių glėbiais nešini, mes išėjome į kelią. Muzika tebeskambėjo. Mano pamėlusiai plikei toptelėjo, kad čia bus laidotuvių maršas. Ir tikrai, netrukus iš šunkelio į plentą išsuko laidotuvių procesija. Gavom įsimaišyti į juodai apsitaisiusių žmonių būrį. Jie slinko užtvindydami visą kelią, nepraleisdami mašinų, kurios įkyriai, nepagarbiai tūtavo. Velionį nešė atvirame karste. Mane apėmė keistas susižavėjimas. Netikėjau, jog tas mirusysis nemato pavasarinės laukų ir dangaus erdvės, paskutinįkart atsiveriančios prieš jo užmerktas akis. Vilė drąsiai priėjo prie karsto ir padėjo pakalnučių puokštę mirusiajam ant krūtinės. Pamačiau, kaip jos ranka staiga virptelėjo, o žvilgsnis sustingo ties velionio veidu. Arčiausia karsto ėjusi moteris stvėrė pakalnutes ir nusviedė žemėn.

- Нет, нет, голубушка, только не ландыши,- pasakė ji.

Vilija atšoko į šalį, įsikibdama Sauliui į ranką. Aiškiai mačiau, kad ji labai išsigandusi.

Prasidėjo visai keisti dalykai. Aš vilkausi nuošaly, nesi- maišydamas į tą juodą būrį, tačiau ir prie manęs priėjo kokių šešiolikos metų mergaitė ir atėmė pakalnučių puokštę.

- Не надо ландышей,-pasakė ji, braukdama sugniaužta sauja per gėles. Vienoje jos rankoje liko pliki stiebeliai, o kitoje - sauja smulkių baltų žiedų.

- Не надо слушать, как звенят эти колокола, - pasakė ji ir nuėjo, pabėrūsi baltus varpelius ant žemės.

Pažvelgiau į Saulių, Daną. Jų puokštės taip pat buvo atimtos, numestos ant žemės, sumaigytos.

Mes atsilikome nuo procesijos. Ji pasuko į šalį, kur pamiškėje stūksojo kapinės.

Vėl susėdome pakalnutėse, šalia kelio.

- Keisti papročiai, lyg Rubliovo laikais, - tarė Saulius, - kuo gi jiems užkliuvo tos pakalnutės?

- Nežinau, ar labai tu susižavėtum, - pasakiau, - jei tokie siaubūnai kaip mes ant mirusio tavo artimo užmestų pakelės žolių puokštę?

- Tai aišku. Ciagi provincija. Ką jie išmano? Jie apie bit- nikus, hipius, Keruaką ir visą kitą avangardą nė girdėti negirdėjo, - tikriausiai suprantate, jog taip pasakė Danas.

-Jie nei supyko, nei aprėkė. Tik labai mandagiai išplėšė tas gėles mums iš rankų, - sumurmėjo Saulius užsirūkydamas.

Vilė tylėjo. Paskui prisidegė nuo Sauliaus cigaretę.

- Sauliau, - prašneko labai tyliai, - aš buvau visai arti jo. Jo visas veidas, kaklas ir rankos nusėta smulkiom smulkiom žaizdelėm, lyg būtų adatom subadyta.

Mums tai nepasirodė keista. Ligų būna visokiausių.

Pavakare pasiekėm miestą. Prisiminiau, kaip kažkada Saulius mums pasakojo: „Jeigu kada keliausit į Pskovą, būtinai pasistenkit pirmą kartą įžengt į jį pavakare, kai dienos šviesą užlieja klampi prieblanda. Nesuskaičiuojamos baltos cerkvės, apgaubtos varpų gaudesio ir juodų klegančių paukščių, palengva sūpuodamosi, blykčiodamos variniais kupolais, staiga kyla į žalią dangų. Lygiai taip pat netikėtai, kaip pakilo, klesteli ant neaukštų kalniukų net neišguldydamos žolės. Tai įvyksta akimirksniu, jūs galite net nepastebėti, tik į veidą tvokstelės drėgnas vėjo šuoras - lyg iš milžiniško rūsio“.

Keletą valandų bastėmės po miestą, nuo cerkvės prie cerkvės. Prisipirkom varinių varpelių, plonyčių kvepiančių žvakių. Vilė ir Saulius kas penkios minutės bučiavosi. Bet paskui Saulių it kas būtų uždaręs į dėklą veidrodiniais stiklais. Mes jį matėm, o jis mūsų - ne.

Patraukėme į priemiesčius ieškoti nakvynės. Vėl miegoti stotyje nebesinorėjo, be to - paprasčiausiai buvom pasiilgę normalių žmonių (juk tarp mūsų tokių nebuvo). O šiame krašte žmonės - puikūs!

Vos išėjus iš miesto centro, vėl prasidėjo pakalnutės. Jos bolavo mėlynoje prieblandoje, it kas pievose būtų pridrabs- tęs kefyro. Gaivaus kvapo buvo sklidinas oras. Mes pavargo ше ir tylėjome. Tik Danas pasakė, jog mes visi esam bai- šiai mieli, tarsi nužengę iš „Dharmos bastūnų“ ar „Satori Paryžiuje“ puslapių. Aš bandžiau įsivaizduoti, ką dabar veikia mano mažoji sesutė Rasa (jai buvo tiek pat metų kiek ir Marseliui). Vilė ėjo įsmeigusi akis į Saulių, ir jos lūpos krutėjo.

Prasidėjo neaukšti mediniai priemiesčio namukai. Atsidarę vartelius, įžengėme į vieną kiemą. Jame, kaip ir daugelyje kitų, liepsnojo laužas. Kiemas buvo tiesiog užtvindytas nušienautomis pakalnutėmis. Prie laužo stovintis vyras rankose laikė dalgį. Mažas berniukas raudona vilnone kepuraite mėtė pakalnutes ugnin. Prie laužo gulėjo katinas. Priėjau jo paglostyti. Pasilenkiau ir išvydau, jog jis - negyvas. Visas nusėtas smulkiom žaizdelėm, lyg jį kas būtų subadęs vinimis ar adatomis.

Iš namo išėjo moteris su glėbiu pakalnučių. Paprašėme nakvynės. Mus priėmė, pavalgydino arbata su bulvėmis ir parodė visiškai tuščią kambarį. Jame nebuvo nė vieno daikto, tiktai keli pakalnučių lapai ant grindų. Suskardeno futbolo komentatoriaus balsas, kažkas už sienos žiūrėjo televizorių. Seimininkė davė mums kelias antklodes, turėjome ir savų. Su didžiausiu malonumu mes, ypač Danas, išsitiesė- me asloje.

- Если что-нибудь почувствуете, зовите нас. Спокойной ночи, ребята, - meiliai mus nužvelgė šeimininkė ir išėjo.

- Kiek mistikos, brangieji! - pasakiau. - Jei kas nakčia išvysite ties savim pasilenkusį vampyrą, šaukit, rėkit. Šių namų šeimininkė - įsikūnijęs kunigaikštis Drakula. Dabar jis žiūri televizorių, tačiau naktį, brangieji, naktį...

 - Naktį prasivers po mumis oranžinė praraja ir krisime jon, o paukščiai klyks, ir mums prieš akis prabėgs visi mūsų gyvenimai, nuo dabarties momento iki pradžių pradžios, - tarė Saulius.

Vilė atidarė langą ir prie rėmo rankenos pririšo mūsų varinius varpelius.

- Gal neatidarinėk, - Danas nejaukiai apsidairė. Jis pasiklojo savo užtiesalą tolimiausiame kampe.

Aš pasitiesiau milžinišką polietileno plėvę, lyg ketinčiau miegoti pelkės vidury. Atsigulėme ir šį kartą kažkodėl ne- žaidėme savo mėgstamiausio žaidimo: sakyti viską, kas tik ateina į galvą. Žinote, susidaro stačiai fantastiškos grandininės žodžių reakcijos, sklindančios tiesiai iš pasąmonės. Pamėginkit ir jūs kada prieš užmigdami. Seniai svajoju tokį dalykėlį įsirašyti į magnetofoną. Tačiau dabar visi tylėjo, nes tylėjo Saulius. Kartą jis sakė, jog nenorėtų, kad mes bendrautume tik žodžiais. Jis niekada nesipasakojo apie savo sielos laimėjimus.

Naktį pabudau nuo keisto jausmo: lyg kas adatėlėmis badytų man ranką, kurią laikiau padėjęs ant grindų. Oras buvo pilnas pakalnučių aromato ir vos girdimo tilindžiavimo. Maniau, jog kvapas sklinda pro langą, o skamba mūsų pirkti varpeliai. Tačiau skimbčiojimas nebuvo varinis, o aromatas buvo ne tik aplink mane, bet ir manyje.

Ūmai aštrus skausmas pervėrė man dešinę ranką. Atsimerkęs pakėliau galvą. Aplinkui - vien pakalnutės. Dešinįjį delną vėl suskaudo. Pažvelgęs apstulbau - kiaurai perdygę du pakalnučių stiebeliai. Aš pašokau ant kojų, nustėrau - mano draugai buvo sužydę pakalnutėmis. Tarsi prikalti prie grindų trapiais skambančiais stiebeliais, jie negalėjo pajudėti. Mano basas pėdas badė nesmarkus skausmas - it uodo įkandimas. Pradėjau nesavu balsu šaukti.

Į kambarį įpuolė šeimininkė.

- Ах, это год, год ландышей, - vaitojo ji ir, prišokusi prie mano draugų, ėmė rauti iš jų nebegyvų kūnų pakalnutes.

Aš vos atplėšiau pėdas nuo žemės (jos jau buvo sužydėjusios) ir puoliau prie atviro lango. Į mane trenkėsi kažkoks stiprus vėjo, o gal tuštumos sūkurys, aš loštelėjau, alkūne išmaliau stiklą. Atsisukęs išvydau, kaip pakalnutės ant Sauliaus kūno ėmė lėtai siūbuoti. Cagansara?

Iššokau pro langą ir pasileidau bėgti.

Jau minėjau, kad mus siejo tik žodžiai. O pakalnučių metai galutinai išskyrė.

Norite, kad imčiau teisintis?

Prašom!

Luktelėkit, kažkas skambina į duris.

Tai Cagansara ir Marselis, abu su pakalnučių puokštėmis rankose...

 

1981

Jurga Ivanauskaitė. Eilėraštis "Žiema" (Iš rinkinio "Odė džiaugsmui")

Žiema

 

Žiemą jaučiuosi saugiai

kaip kalėjime

tarp keturių sienų:

šalčio, sniego, ledo ir liūdesio.

 

Žiemą esu niekam neskolinga

ir nieko neįsipareigojusi.

neprivalau dainuoti alyvų,

deklamuoti diemedžių

nei susitikti po ievomis,

mylėti ar būti mylima.

 

Žiemą prisirenku kamščių

ir užsikemšu visus savo džinus

pilkuose tingulio buteliuose

tegu miega, miršta, teneprisikelia.

Ritualai: Nerijus Cibulskas, Veneros, Voruta, Adam Zagajewski, strelės ir bangos

Sveiki,

 

Pradėjau skaityti Nerijaus Cibulsko trečiąją poezijos knygą „Veneros“. Tiesą sakant, dar neperskaičiau nė vieno naujo eilėraščio, tik raudonomis raidėmis įžangines citatas ir jau noriu dalytis!

 

Štai lenkų poeto Adam Zagajewski citata.

 

ir du pasauliai egzistuoja vienas šalia kito

vienas tykus, kitas pamišęs; viena strėlė

skrieja nesusimąstydama, o kita ją atlaidžiai

stebi; ta pati banga kyla ir stovi vietoje

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Paskutinis portretas" / "Final Portrait"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ką teko girdėti apie italų kilmės šveicarų moderniojo meno skulptorių, tapytoją ir grafiką Alberto Giacometti (1901-1966)? Aš, galima sakyti, nieko. Nesu moderniojo XX amžiaus meno žinovas, galėčiau išvardyti vos kelias pavardes, tarp kurių iki šiol tikrai nebūtų buvę A. Giacometti. Visgi tai vertinamas menininkas, su kuriuo galite susipažinti, bent jau iš dalies, žiūrėdami biografinę draminę komediją „Paskutinis portretas“ (angl. Final Portrait) (2017), kurį režisavo puikiai visiems žinomas kino aktorius Stanley Tucci. Filme pasirodo mano du labai mėgstami aktoriai Geoffrey Rush ir Armie Hammer, dėl kurių, žinoma, ir pasirinkau pažiūrėti šį filmą. Ir dar dėl to, kad mėgstu biografinius filmus apie rašytojus, tapytojus ir kitokius „pačiuožusius“ menininkus.

 

Istorija pasakoja apie paskutiniuosius A. Giacometti gyvenimo metus, kai šis imasi tapyti turtingo amerikiečio Džeimso portretą. Didžioji filmo dalis nufilmuota atkūrus menininko studiją. Naivuolis Džeimsas mano, kad garsus menininkas nutapys jo portretą per kelias dienas ir jis galės grįžti į savo šalį, tačiau alinantis menininko darbas pamažu sudaužo jo viltis, kadangi portretą Albertas tapo itin preciziškai kankindamas, atrodo, kad net perdėtai vilkindamas kaip kokiame „Tūkstantis ir viena naktis“ pasakojime. Sizifinis kantrybės reikalaujantis darbas Džeimsui atrodo įdomus, nors jis tik modelis, jam patinka analizuoti Alberto asmenybę, kaip jis žiūri į jį ir kankinasi, kaip lėbauja su paleistuvėmis, kaip atžagariai elgiasi su žmona ir taško pinigus tai į kairę, tai į dešinę.

 

Iš tikrųjų filmui pavyko perteikti šizofreniškų bruožų turintį paleistuvio menininko charakterį ir gyvenimo būdą. Mažose ir lokaliose vietose nufilmuota juosta atrodo hermetiška, sandari tarsi menininko drobė. Man labiausiai patiko tos akimirkos, kai Alberto sėsdavo tapyti ir kamera priartindavo pozuotojo veidą itin stambiu planu, kad net matydavosi odoje poros. Tapybos ir meno gimimo stebuklas! Juosta tapybiška, turi savo pilko ir niūraus žavesio, o aktorių duetas puikiai tapo moliu išreikšti kiek absurdiškai ir preciziškai Alberto asmenybei. Visgi paskutinysis pusvalandis kiek nuviliantis, tampa aišku, kad daugiau intrigų nebus, o vilkinamas portreto darbas yra Alberto ciniško elgesio viršūnė. Čia nebus nei homoerotikos, nei kitokios meilės, nei itin romantiškų santykių, kokių galėjote pamatyti šiemet prancūzų filme „Degančios moters portretas“, kuriame jauna tapytoja tapo jaunos moters portretą. „Paskutiniame portrete“ iš esmės viskas aišku nuo A iki Z, kad tiesiog, sakyčiau, pritrūko tik aštrumo ir intrigos. Pirmą pusvalandį jaudinęs filmas staiga tampa tiesiog tipinių menininko bruožų turinčio asmenybės pažintiniu filmu, bet tai nėra blogai!

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Laura Kromalcaitė "Mūsų čia niekad nebuvo"

 Laura Kromalcaitė. „Mūsų čia niekad nebuvo“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – p. 74.

 

jei nelėkčiau dideliu greičiu į nebūtį

papasakotum man apie savo dieną

( p. 47)

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tradiciškai skaitau Pirmosios knygos nugalėtojus. Kažkaip praleidau pernykščius autorius, bet stengiuosi suskaityti šiųmetį derlių. Paskutiniuoju metu Pirmosios knygos konkursas tapo skandalingu. Konkursas ilgą laiką orientuotas į jaunus pradedančiuosius autorius. Konkurso organizatoriai buvo apkaltinti amžiaus cenzo diskriminacija ir tai yra vienas iš retesnių atvejų, kada iš didelio rašto išeinama iš krašto, todėl priėjome prie tokio absurdo, kad beveik visas teikiamas premijas teks keisti, kadangi jos turi tam tikrus kriterijus. Visgi šįkart poezijos Pirmosios knygos konkursą laimėjo ne Pageidavimų koncerto programos 88 metų poetė iš Pakruojo rajono (gink dieve, neįžeidinėju, o tik juokauju!), o jauna ir perspektyvi debiutantė Laura Kromalcaitė su rankraščiu Mūsų čia niekad nebuvo.

 

Autorė, kaip žinia, nestandartinė. Modelis. Todėl iškart paneigia seną mitą: jeigu graži, vadinasi, nelabai protinga. Kur čia turės laiko ji skaityti, o tuo labiau rašyti? Jau ko verta vien vengrų rašytojo L. Krasznahorkai citata iš tikrai nelengvai paskaitomos Priešinimosi melancholija knygos. Pirmuosius L. Kromalcaitės eilėraščius tikriausiai perskaičiau prieš kelis mėnesius 15min.lt portale – visi jie buvo publikuoti iš šios debiutinės knygos.

 

Viso eilėraščio rinkinio raktažodžiu galima laikyti pavadinimą mūsų čia niekad nebuvo. Šis motyvas atsikartoja eilėraščiuose, kartais visai kitais žodžiais. Ką reiškia nebūti ir vienu metu būti, egzistuoti, arba įsivaizduoti, kad esi, arba kaip galėtų būti? Kažkodėl nestebino autorės pasirinkta vyriško subjekto perspektyva. Retai kada vyrai poetai rašo iš moteriškosios perspektyvos, o štai moterys lyg priešgyniaudamos, lyg besislėpdamos, lyg norėdamos būti lygiavertės mėgsta „apsimesti“ vyru. Kitą vertus, vyriškąją gimine mes nusakome ir moterų, ir vyrų visumą, tąja gimine priimtina kalbėti apie visuotinus reiškinius apskritai. Žvelgiant į rinkinio visumą, kuri kalba apie ribų nebūvimą, patogi pozicija kalbėti vyriškąja gimine.

 

Subjektas nuolat yra tarp sapno ir realybės, neretai „prigautas“ kasdienėje judėjimo būsenoje, pavyzdžiui, vaikštau gatvėmis užsimerkęs / mano kūnas dalyvauja / judėjime (p. 27). Atrodo, kad judesys ir judėjimas veikia realybės tikrovėje, o subjekto būvis ir jausmai reiškiasi onirinėje, sapniškoje, metafizinėje būtyje ir yra neretai atskirti nuo savo kūno. Subjektas nuolat vaikšto gatvėmis, nuolat pakuoja daiktus, kažkur vis vyksta, eina, kruta, juda, bėga ir nuolat ką nors palieka. Subjektas, sakyčiau, netgi atsisveikina, tačiau neįvardijama su kuo, galgi net vengiama, per skaudu, todėl šią atskirtį, distanciją tarp subjekto ir numanomo kito subjekto-objekto skiria būtent judesiai, ritmas, vaikščiojimas: kitais kartais užstringu besisukančiose duryse / ką tuomet darau? / stoviu ir žiūriu į stiklą / tada ateina tikras žmogus ir aš išsilaisvinu (p 12); mano miestas yra / mano namai / mano žmonės / šoka juose / nepastebėdami // kad manęs čia / niekad / nebūta (p. 28).

Laura Kromalcaitė

 

Nebūti, bet būti, arba norėti, kad būtų buvę kitaip. Subjektas neatkleidžia savo tikrosios istorijos, jis neatsiveria, neatlieka išpažinties. Poetė randa kitą būdą nusakyti skaudžias subjekto patirtis, ji pertransformuoja praeities siužetus, suteikdama jiems (ne)būties simbolines prasmes. Daug kur minimas miestas, kuris sudega, rinkinio pradžioje minimi karo detalės, gašlumas, po sijonu lendantis vėjas koreliuoja su seksualinio priekabiavimo prasmėmis, mano mergaitė parodė ką / turi po sijonu / ne man / sakiau tau kad būtum / gerasmanieringaslipšnus (p. 35).

 

Centrinė subjekto figūra – močiutė, baba, kurios jis klausosi. (Vytauto Mačernio senolės fenomenas!) Subjektas padeda močiutei rinkti obuolius, grįžta pas ją kaip į namus, klausosi kaip išmintingos moters. Pas močiutę subjektas jaučiasi saugus. Daugelis eilėraščių visgi primena sausoką prozinį kalbėjimą, kuris suprantamas kaip „nepaklusimu“ tradicinei lietuvių poezijai. Kai kurie eilėraščiai primena pasakojimus, mažytes noveles, kurių pabaigoje bandoma suteikti netikėtos atomazgos įspūdį. Kai kada išties pavyksta nustebinti, kai kada eilėraštis/pasakojimas pasibaigia prėskai, bandau suprasti, kur čia eilėraščio mintis, „skonis“, prasmė, o galiausiai neatradęs gelmės, bandau ieškoti estetinių dekoracijų ir suprasti, už ką eilėraštis buvo įtrauktas į rinkinį.

 

Kai kurie eilėraščiai neįtikėtinai infantilūs, pavyzdžiui, Apie Murką – Jono Biliūno Brisiaus galo maniera papasakota poetizuota istorija nesukėlė nei gailesčio, nei žavesio, o štai prieš tai kitame lape esantis Mano sufijus ironiškai rytų dvasine praktikos maniera (suktis aplink save!) taikliai pertransformuoja nesąmoningame ir mechaniniame Vakarų pasaulyje esantį kitą subjektą, kur visi sukasi tik apie savo darbus ir problemas.

 

Galiausiai IV skyriaus eilėraščiuose „įvedamas“ sunkiai savo tapatumu apibrėžiamas veikėjas Timas, kuris ir klounų karalius, ir putpelės motinos jauniklis, ir žvejo aptiktas ikras... Atrodo, jis iš eilėraščio į eilėraštį keičia ne tik tapatybę, bet ir formą, pokštauja, linksmina, trina ribas tarp formos ir turinio. (Čia prisiminiau Marcelijaus Martinaičio Kukučio balades), tačiau be fantasmagoriškos detektyvinės virsmo istorijos šiuose eilėraščiuose niekas nejaudina, emocinė perspektyva neišvystyta, lieka tiesiog žaidimas dėl žaidimo, fokusas dėl fokuso, riba tam, kad ji būtu nutrinta ir atrasta nauja riba.

 

Mūsų čia niekad nebuvo knyga pasirodė truputį be prieskonių. Nors ir nustebino Timo veikimas eilėraščiuose, kai kuriuose eilėraščiuose perteiktos ribinės patirtys, novelistinė eilėraščių dikcija, ritmas, kai kada prasiveržęs netikėtas subjekto būties vaiduokliškumas, subjekto nematomumas (neįvertinimas?) po fiziniu apvalkalu, kuris liudija slaptą, neviešinamą, aplinkinių neatpažįstamą dvasinį būvį, atskirtą nuo fizinių veiksmų ir socialinio įvaizdžio, visgi visumoje kažko stinga, kad galėčiau pasakyti: mes turime hitą! Laurai Kromalcaitei, manyčiau, sektųsi rašyti dar lakoniškiau, kone haikinius eilėraščius, kurie skambėtų dar labiau išgrynintai, kaip, pavyzdžiui, guliu ant tilto užvertęs galvą / kregždė skrodžia debesies / pilvą / pamato jame mane / nurimusį / ašaros telkšo ausų kaušeliuose (p. 17).

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Čikagos septyneto teismas" / "The Trial of the Chicago 7"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Paskutiniu metu mane traukia politizuoti filmai apie teisingumą. Anądien matytas filmas „Valdžia“ (2018) išties buvo neblogas, tad nusprendžiau pratęsti šią temą išsirinkdamas naujausią režisieriaus Aaron Sorkin filmą „Čikagos septyneto teismas“ (kai kur galite rasti kaip „Čikagos septyniukės teismas) (angl. The Trial of The Chicago 7) (2020). Na, A. Sorkin tikriausiai daugelis žino kaip „Pokerio princesės“ (2017) režisierių, kuris pasižymi kokybišku Holivudiniu „sukirpimu“ – tinka ir masėms, ir gurmaniškam kinui.

 

Naujausias jo filmas „Čikagos septyneto teismas“ remiasi tikrais įvykiais ir bando rekonstruoti 1969 metais, praėjus metams po M. L. Kingo mirties, skandalingą teismo procesą. Tuo metu JAV iš tikrųjų pasiekė hipių ir gėlių vaikų epochos kulminaciją. Masiniai protestais prieš karą Vietname ir susimovęs prezidentas Nixonas – iš tikrųjų JAV gyvena neramias dienas, kada visuomenė nepritaria daugeliui politinių sprendimų, todėl išeina į gatves, nes amerikiečiams nusibodo karas ir tai, kad amerikiečiai per loteriją išrenkami, kas dalyvaus kare. Per masinį protestą, kurio iniciatoriai buvo septyni aktyvistai, yra sulaikomi ir teisiami kaip kurstę pralieti kraują per riaušes.

 

Taigi didžiausia filmo dalis nufilmuota teismo salėje, kurioje pamažu rekonstruojami tų riaušių įvykiai, atskleidžiami to laikmečio kultūriniai ir istoriniai kontekstai. Filmas labai „plepus“ – tai nesiliaujančių dinamiškų pokalbių pliūpsniai, kuriuose išryškėja nedemokratiškos demokratijos sąlygotumas. Čia turime ir rasizmo, ir hipių diskriminacijos, socialinių sluoksnių susiskaldymą, kurie iš esmės lemia tiek teisėjo, tiek prisiekusiųjų sprendimus. Niekur nesu filme matęs tokio absurdiško teismo, kurio byla buvo svarstoma net 150 kartų, o kaltinamųjų pusė savo elgesiu šį procesą paverstų atskiru avangardiniu cirko pasirodymu, kitaip sakant, hermetišku protestu teismo salėje. Niekada nebūčiau patikėjęs, kad tai įmanoma, bet, pasirodo, režisierius šio teismo proceso metu panaudojo originalius teismo pokalbių įrašus.

 

Manau, tai kokybiškai sukalta kino juosta, kuri leidžia dirstelėti į praeitį ir tam tikra prasme „pasimatuoti“ demokratijos raidos etapus, kiek mes patobulėjome. Ar tikrai toji demokratiška teisminė sistema, palaikoma pačių piliečių, yra piliečiams teisinga? Neseniai matytas TV serialas „Apkaltintas žmogžudyste“ šokiravo, kaip šiuo metu 20 metų besitęsianti nekaltai sėdinčio sūnaus byla yra nepajudinama, nes kitaip kris įtakingųjų galvos. Žiūrint tokius filmus, Amerika nebeatrodo svajonių šalis, ji turi išties užterštą korumpuotą istoriją, ką jau kalbėti apie Vietnamo ir Irako karus... Filme sutiksite ištisą tuntą pačių ryškiausių Holivudo aktorių, kurie atliko hipių ir pasitempusių advokatų vaidmenis. Visus juos buvo smagu atpažinti. Manau, filmas išties vykęs, daugeliui tikrai patiks.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jūsų Vincentas" / "Loving Vincent"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Jau labai seniai planavau pažiūrėti animaciniu šedevru laikomą filmą „Jūsų Vincentas“ (angl. Loving Vincent) (2017), kurį galėjote išvysti ne tik per „Kino pavasarį“, bet ir televiziją. Animacinis filmas apie vieną garsiausių visų laikų tapytoją Vincentą van Gogą. Pernai matytas vaidybinis biografinis filmas „Prie amžinybės vartų“ (2018) iš tikrųjų sužavėjo savo kitoniška ir tapybiško filmo tekstūra, leido žavėtis aktoriumi Willem Dafoe atliekamu van Gogo vaidmeniu. Šis animacinis filmas tarsi pratęsė vaidybinį filmą, pasakotojas kalba jau po van Gogo mirties: kas nutiko toliau, kaip klostėsi van Gogo reputacija?

 

Neišvengsiu tų reklaminių antraščių, nes jos šįkart nepaprastai svarbios: filmas nutapytas daugiau nei 100 dailininkų van Gogo paveikslų stiliaus maniera. Tai iš tikrųjų įspūdingas darbas, kurio, kaip teigiama, istorijoje dar nebuvo. Neįsivaizduoju, kaip tokį filmą kūrė ir kiek reikėjo resursų, manau, viskam papasakoti reiktų atskiro dokumentinio filmo... Visgi šis animacinis filmas gana greitai įtraukė, nors maniau, kad pasimesiu tų spalvų ir tapymo stebėsenoje, tačiau greitai pati istorija įtraukė į pasakojimą, kad nepajutau žiūrįs tapytą animaciją. Priešingai – detektyvinė linija leido tarsi įsijausti į „Midsomerio žmogžudysčių“ bylą ir patikėti, kad veikėjai iš tikrųjų gyvi. Retai kada suaugusiems skirti filmai taip gyvai ir natūraliai atsiveria, nors raiškos priemonės ir būdai itin dekoratyvūs ir dirbtini.

 

Esminis filme keliamas klausimas: ar galėjo van Gogas pats nusišauti į pilvą? Jeigu į pilvą, tai kodėl ne į galvą? Jeigu jis jautėsi gerai ir sveikas, kodėl nusprendė nusižudyti? Ilgą laiką kentęs patyčias, niekinamas vaikų, globojamas jo menu susižavėjusiu daktaru, manding, filmas naujomis detektyvinėmis spalvomis bando iš naujo sudominti van Gogo asmenybe, jį iš naujo mistifikuoti. Jeigu „Prie amžinybės vartų“ mes regėjome kiek kuoktelėjusį, regėjimų ir misterijų ištiktą van Gogą, kuris iš savo beprotybės ir sėmėsi kūrybinės energijos, tai šiame filme mes jį matome kaip nusikaltėlį ir auką vienu metu. Tiriamaisiais pokalbiais grįstas pasakojimas – tai paminklas van Gogo tapybos vizionieriškumui, postmodernistinio meno pradžios įprasminimui. Tai filmas, kuris turi dvasią, kuris atranda pusiausvyrą tarp tikrovės ir dekoratyvios imitacijos – taip, kaip atrado ir van Gogas.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 7.8

 

Jūsų Maištinga Siela