Spektaklis: "Mūsų klasė" režisierius Oskaras Koršunovas

 Sveiki,

Labiausiai pasaulyje nuo 2009 metų pasirodymo Londono teatre statoma lenkų pjesė yra Tadeusz Slobodzianek „Mūsų klasė“. Įspūdinga medžiaga apie prieš Antrąjį pasaulinį karą besimokančius vienoje klasėje vaikus. Pusė klasės – žydai, kita – lenkai. Besipešdami ir visaip kitaip bežaisdami ir augdami, jie nežino, kad iš esmės ruošiasi karui. Jų likimai Lenkijos provincijoje susiklosto tragiškai. Kas galėjo patikėti, kad vieni klasiokai slėps savo žydus klasiokus palėpėse, o kiti juos su malonu žudys ir degins...

Į lietuvių kalbą pjesę išvertė Rolandas Rastauskas, o spektaklį, trunkantį pusketvirtos valandos, pastatė žymusis mūsų teatro korifėjus Oskaras Koršunovas su Klaipėdos dramos teatro aktoriais. Sunku apsakyti tą sukeltą gyvenimo įspūdį, kai istorinės aplinkybės lemia mūsų įsitikinimus ir veiksmus. Apie ką šis spektaklis? Tiek daug aspektų į jį sueina. Teatras gyvybingas tuo, kad jis aštrus, aktualus, iškeliantis klausimus ir nemoralizuojantis. Eilinįkart įsitikinau, kad Koršunovas yra provokatorius – žavus mūsų teatro genijus, o jo „Mūsų klasės“ versija infantiliai nekalta, tačiau monstriška. Pleškinami žydai, dekoracijos virstančios liepsnojančiu pastatu, vestuvių stalu ir žydų antkapiais, už Atlanto atskriejantys Abraomo laiškai...

Ar bereikia mums siaubo filmo „Pjūklas“  ar „Skerdynių Teksase“, kai turime tokią istorinę medžiagą? Kraupu, kai pjesės medžiaga atspindi istorinius gyvus procesus, kuriuos dabarties protas suvokia, bet sunkiai priima. Prikimštos lėlės ir gyvi aktoriai, kurie varijuoja tarp teatro ir marionečių iš tikrųjų simboliškai byloja diskriminacijos baisumus ir šiomis dienomis, kai suskaldytoje Lietuvoje „intelektualai“ oponentus vadina buduliais ir „nelietuviais“ ir patys pila patyčių mazutą. Toks jausmas, kad vėl gyvename panašiuose laikuose, kai dažnas vakceris persekios antivakserį, o kai kurie nepasiskiepijusius arba šeimos maršistus slėps palėpėje – arba priešingai.

Išeidamas iš spektaklio prisiminiau legendą apie Babelio bokštą, kai siekdami dangaus buvome nubausti senojo dievo, kuris suskaldė žmones į 72 skirtingas kalbas, kad jie negalėtų susikalbėti. Nuo Antrojo pasaulinio karo praėjo nemažai laiko, tačiau vis dar nesusikalbame tragedijos kalba, vis dar sutartinai kolektyviškai neatpažįstame vieni kitų kaip unikalių žmonių ir vis dairomės skirtybių tarsi priešų ir metui atėjus, visada gniaužiame kišenėje akmenį, kurį sviesime į klasioką, kitaip sakant, į kitą žmogų už tai, kad patikėjome atskirties iliuzija.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Antanas Kandrotas (Celofanas) apie savo dviejų metų bausmės paskyrimą

 

Sveiki,

Šiandien vieno didžiausių pastarųjų metų be Orlausko politinių skandalistų, žinoma, galima drąsiai įvardyti Antaną Kandrotą, kitaip viešojoje erdvėje žinomą kaip Celofaną. Pastaruoju metu įsivėlęs į septynis ar aštuonis teisminius procesus, vyras, atrodo, laisvalaikiu, išsilaikydamas iš suaukojamų pinigų (juos aukoja maršistai), sėkmingai dirbo dviem frontais: varstė teismų duris ir kėlė skandalus. Dar vasarą pastebėtas važinėjantis su baltarusių diplomatiniais numeriais, atvirai grasinęs ir raginęs anų metų pavasarį nužudyti politiką Vytautą Tomą Raskevičių, puikavęsis, kad uždarysiąs (per įtakingus JAV draugus) deMiko YouTube kanalą, šiandien Celofanas galėjo pasakyti tik šmaikštų posakį apie kelnes. Jam kalėjime nebus nepatogu, kaip teigia jis, bet bus patogu tiems, kuriuos jis kritikavo. Pagal pasakymą išeina, kad ir jam, ir oponentams bus gerai, tai kokios problemos? Nors, reiktų paminėti, jis nuteistas už finansinius nusikaltimus, o ne dėl to, kad kitiems gadino gyvenimą.

Visgi per vieną dieną Šeimų maršo (nesakau, kad visų) herojus tampa internetinių memų žvaigžde. Liūdnas tas gyvenimas, kai pagalvoji... Visgi prisiminęs itin rimtus gąsdinimus ir keistus Celofono išsišokimus, ar tai būtų Stonkaus pasirodymas, ar riaušės prie Seimo, man kelia abejonę apskritai jo psichika. Su tokiu rimtumu įtikėjęs žmogus, pripažinkime, negali būti sveiko proto. Man primena tuos filmus apie viduramžius, kai misterijos ir vizijų ištikti nuprotėję šventeivos miesto aikštėse ima suokti apie jiems suteiktą Dievo galią skelbti tikrąjį tikėjimą. Negana to, jie nebijo būti nei sudeginami, nei nukankinti, nes Dievas vis tiek jų pusėje. Štai tokia beprotybė sklinda nuo Celofano paliktų vaizdo įrašų.

Du metai prabėgs žaibiškai. Beveik neabejoju, kad išėjęs į laisvę vyrukas bus dar kietesnis „kritikuotojas“. Mes dar išgirsime apie jį.

Jūsų Maištinga Siela  

Dailė: Karina Bon Goût ir jos paveikslų paroda Klaipėdos PC Molas

Sveiki,

Šiuo metu Klaipėdos prekybos centre Molas, prie Pegaso knygyno, vyksta nauja dailės paroda. Kaip visada dalinuosi savo įspūdžiais ir pastebėjimais. Šįkart eksponuojami Karinos (Karina Bon Goût) darbai, kuri save pristato kaip netaisyklingos dailės meno atstovę, kuriai svarbiausia yra per portretus išreikšti tai, kas yra jos viduje.

Darbai pasižymi sodriomis spalvomis, dažniausiai juose vaizduojamos afroamerikietiškos šiuolaikinės moterys (neįmanoma nepastebėti storų ir putlių lūpų) ir rasinių išskirtinių bruožų. Kaip pati kūrėja pažymi, jos darbai yra tarsi dekoras, todėl nesunku kokį vieną kitą darbą įsivaizduoti specializuotoje kavinėje, kur groja specifinė muzika ir galima užsisakyti skanios kavos.

Jūsų Maištinga Siela 

 Autorė Karina.

Filmas: "Baimės gatvė 3: 1666" / "Fear Street: 1666"

 Sveiki,

Niekaip neprisimenu, ar esu matęs šios frančizės pirmąsias dalis, tačiau šia susidomėjau dėl rekomendacijų, tad ir pasižiūrėjau. Filmas vadinasi „Baimės gatvė 3: 1666“ (angl. Fear Street: 1666) (2021), kuris, kaip suprantu, tęsia apokaliptinę siaubo istoriją apie atostogaujančius jaunuolius ypatingoje vietoje, tačiau netinkamu laiku. Šiaip senas geras ir iki mirties atsibodęs filmo siužeto karkasas, kuris atbaido iš toli, bet šioji dalis, kaip man buvo pažadėta, yra novatoriška ir evoliucionuojanti, lyginant su ankstesnėmis.

Ir iš tikrųjų filmas vaizduoja maždaug Salemų raganų laikus (1666 m.), kada JAV provincijos religinėje bendruomenėje ima dėtis keisti dalykai. Mergina pasibučiavusi su kita mergina per jaunuomenės vakarėlį tampa atpirkimo ožiu (gal sakyti ožkomis?) ir kitą dieną jas išskundžia pavydus jaunuolis. Dvi jaunos merginos netrukus tampa persekiojamos visos bendruomenės, nes kažkas į šulinį įmetė šunį, kaulė suėdė savo paršiukus, o bažnyčioje vaikams ir sau kunigas iškabino akis... Šiurpūs viduramžiški dalykai iš tikrųjų šiame filme veikia ir, atrodo, kad vėl žiūrėčiau anuomet matytą siaubo filmą „Kaimas“ (2004). Nors tam tikri siužetiniai dalykai nesunkiai atspėjami, tačiau tas rimtumas visgi įtraukia iki tol, kol vėl neatsiduriame 1994-uosiuose, kur viskas apsiverčia pagal to meto siaubo filmo standartus.

Tiesą sakant, labai džiaugiuosi, kad nemačiau pirmųjų dalių, nes antroji šio filmo dalies valanda smarkiai nuvilianti. Atrakcionų centre zombiai puola jaunuolius, o šie šaudo plastikiniais šautuvais savo krauju, kad galėtų išsigelbėti. Primena prastus filmus, o veikėjų bendravimo maniera tuos ypač klaikius filmus, kol kai vyksta mirtinos grumtynės (Skubis dū!), veikėjai dar spėja vienas kitam permesti kokį nors lėkštą amerikietišką juokelį. Visumoje filmas prastokas. Nemažai žadanti pradžia beregint prarado intrigą ir tapo siaubo komedijos absurdu, tad paskutinį pusvalandį sužiūrėjau sukandęs dantis.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Košmarų skersgatvis" / "Nightmare Alley"

 

Sveiki,

Guillermo del Torro dėl daugelio priežasčių laikome vieną iškiliausių vizualiųjų dramų meistru kine. „Pano labirintas“, „Vandens forma“, „Purpurinė kalva“ ir kiti jo filmai visada sužadina tam tikrą tikrovės ir Viktorijos laiko gotiškos mišinį, primena siaubo kriminalines pasakas, sumišusias su įprastomis Holivudo dramomis. Panašius įspūdžius man sukėtė ir naujausias jo režisūrinis darbas „Košmarų skersgatvis“ (angl. Nightmare Alley) (2021), kuriam be rimtesnio pagrindimo buvo ir tebėra prognozuojama daugybe „Oskarų“ nominacijų. Nominacijų filmas gaus (ir gal net pelnys) nebent už vizualiuosius ir kostiumo dalykus, nes turinio atžvilgiu filmas kiek tuštokas.

Istorija paremta 1946 metais Amerikoje pasirodžiusiu populiariu romanu. Filmas persmelktas XX amžiaus pradžios amerikietiškos kultūrinės tradicijos. Pagrindinė to meto pramoga – keliaujantis cirkas, į kurį patenka pagrindinis veikėjas Stentonas, nužudęs ir sudeginęs tėvą su visu namu. Čia jis nesunkiai įsilieja į kolektyvą ir išmoksta cirko meno, galiausiai įsimyli ir palieka kolektyvą bei sėkmingai tampa iliuzionistu. Netrukus jam sėkmingam gyvenimo etapui lemta žlugti dėl ambicijų ir pinigų troškimo... Iš esmės turime labai mėgstamą XX amžiaus rašytojų vaizduojamo vyro, pakirdusio iš pelenų ir vėl į juos sugrįžusio istoriją, todėl visą laiką, kol žiūrėjau šį filmą, galvojau, kad šiame filme viskas jau nugrandyta iki panagių, nebėra nieko įdomaus, provokuojančio ir įtraukiančio.

Žinoma, jeigu seksime vien naratyvą ir pasiduosime siužetui, filmas teiks estetinį pasigėrėjimą, aktoriai atlieka savo charizmatiškus vaidmenis, o jų šiame filme ištisas žvaigždynas! Kiekvienas atlieka gerai nuspėjamą stilingą savo socialinį vaidmenį. Visgi prisiminiau ketvirtą „Amerikietiška siaubo istoriją“ sezoną, kuris buvo skirtas cirko temai, tad galiu pasakyti, kad šiame filme viskas ganėtinai perteikta holivudiškai švelniai. Veikėjas iš vienos pusės kelia susižavėjimą dėl tam tikro nuoširdumo ir atvirumo, o iš kitos – atpažįstame buko vyro programą ir šios istorijos baigtį. Nežinau, šis pustrečios valandos epas tapo gražus ir blizgus paviršius su žinomais siužetais, nepasiūlo daugiau nieko, tik pramogą ir tas metai iš metų nusibodusias potekstes. Ir jeigu ne aktoriai, ir ne tam tikri techniniai sprendimai, sakyčiau, kad filmas galėjo būti pastatytas ir dešimtam dešimtmety.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Paulius Daukšas (ParaDaukšas) apie nedalomą esatį ir pasirinkimus

 

Sveiki,

Visą savaitę viduje, galvoje, nešiojausi šiuos Pauliaus Daukšos žodžius apie tai, kad kiekvieno iš mūsų sprendimai lemia ir pasitarnauja viskam, nors mūsų protas to ir nesugeba visada įvertinti. Ypač tuos sprendimus, kurie atrodo nepakeliamai blogi, gniuždantys, atribojantys nuo pasaulio. Ir vis tiek, jie pasitarnauja apsivalymui, santykiams, pastumia vienokia ar kitokia linkme. Sakoma, kad be Dievo žinios nė plaukas nuo žmogaus galvos nenukrenta, manau, panašiai ir su ta nedaloma esatimi, viena sąmone, kurioje priklausome mes visi.

Beje, Pauliu Daukšas turi savo YouTube ir oficialų dvasine tema kanalą „Budinimo kanalas“, kviečius susidomėjusius apsilankyti.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Makbeto tragedija" / "The Tragedy of Macbeth"

 

Sveiki,

Daug gerų, legendinių, vidutinių ir visai prastų kino režisierių buvo vienaip ar kitaip prisilietę prie anglų dramaturgo V. Šekspyro dramų. Tai tikriausiai labiausiai kada nors ekranizuotas dramaturgas kino istorijoje, todėl kaskart imti ir „padaryti“ iš jo medžiagos ką nors kitokio yra gana rizikinga, nes daugelis vakariečių žiūrovų, kurie puikiai pažįsta ne tik medžiagą, bet ir buvusias ekranizacijas, žiūri gana pretenzingai į bet kokį novatorišką Šekspyro pateikimą. Sakyčiau, viena sėkmingiausių režisierių, kuri „atnešė“ sumodernintą Šekspyrą į didįjį kiną buvo Julie Taymor. Kada paskutinįkart mačiau „Makbeto“ ekranizaciją? Tikriausiai Justin Kurzelo ekranizacijos variantą su Marion Cotillard ir Michael Fassbender, pastarasis filmas buvo itin vizualus, tarsi stebuklinė siaubo pasaka. Naujausią ekranizaciją siūlo Joel Coen, kuris tikriausiai pavargęs su broliu dirbti prie komedijų, nusprendė išbandyti ir perteikti savo „Makbeto tragedija“ (angl. The Tragedy of Macbeth} (2021) viziją.

Daugeliui filmas, manau, patiks nuo pat pirmųjų kadrų (turiu galvoje, ne komercinio kino žiūrovą). Režisierius vėl renkasi pastaruoju metu itin kine madingą retro spalvų spektrą, kurdamas viduramžių baugią rūmų intrigų atmosferą. Ši versija gerokai skiriasi savo raiška nuo matyto J. Kurzelo versijos. Makbetas nužudo karalių, užima jo vietą, o jį pakursčiusi žmona pamažu išprotėja. Filme laikomasi tradicinio V. Šekspyro medžiagos, net veikėjai kalba poetizuota literatūrine kalba, lyg vaidintų teatro scenoje. Režisierius nesistengia perteikti pilies ir viduramžių įprastą kine vaizdinį, jis renkasi scenas statyti lokaliose menėse tarsi teatrui suręstose specialiose statiškose scenose, o dinamiką atperka besikeičiančios veikėjų intencijos, nuotaikos, veido išraiškos – čia juoda-balta spalvos itin tinka, o poroje esantys Denzel Washington ir Frances McDormand (ypač ji!) labai tiko šiems vaidmenims, nepaisant to, kad galbūt pagal Šekspyro dramą veikėjai turėjo lyg ir būti perpus jaunesni.

Tam tikrų istorinių neatitikimų visgi yra nemažai. Režisierius absoliučiai laikosi naujos Holivudo nuostatos, kad norint gauti „Oskaro“ nominaciją, filme pagal aktorių kastingą negali būti vien baltaodžiai ar be homoseksualių aktorių. Viduramžiuose neįmanomi dalyką (turiu galvoje, juodaodžius veikėjus), šiandien ganėtinai tradiciškai perteiktame „Makbete“ gali vaidinti tiek azijiečiai, tiek afroamerikiečiai, tiek kitos rasės žmonės, ir tai neturi nieko bendra su medžiaga, tarsi aktoriaus gymis yra atribotas nuo istorinės tiesos. Apie tai nemažai kalbėjo ir istorinių romanų rašytoja Kristina Sabaliauskaitė. Ar tai gerai? Aš nežinau, bet retkarčiais dėl tos perdėtos diskriminacijos baimės nuvažiuojame iš kelio į takelį. Nepaisant to, šis filmas telkiasi į meniškumo pusę, teatro mizanscenų integracija ir panaudojimas šiame kine tampa raiškos paraku. Nežinau, kaip kitiems, bet kol žiūrėjau šį filmą, visąlaik galvojau apie Ingmat Bergman filmą „Septintasis ženklas“ (1957), kuris savo raiška ir dvasia smelkiasi į šį „Makbeto“ variantą.

Visgi filmas užsibaigia taip, kaip ir Šekspyro drama: valdžios ir pripažinimo godulys veda prie pamišimo ir tragiškos gyvenimo baigties. Žiūrėjau, ir galvojau, kad su šiuo filmu viskas gerai: kaip gražu, kaip vizualu, kaip išraiškinga, tačiau neaptikau (gal ir nereikėjo ieškoti) aktualizacijos su šiais laikais aliuzijų.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela