Filmas: "Prakeiktasis" / "The Cursed"

 Sveiki,

Nepamenu kas, bet rekomendavo man siaubo filmą „Prakeiktasis“ (angl. The Cursed) (2021), kai kur turi jis ir antrinį pavadinimą „Eight for Silver“, tad susidomėjęs griebiau jį ir pasižiūrėjau. Juolab kad filmas žadėjo išties tirštą atmosferinį gotikinę atmosferą, Viktorijos laikų kostiumus ir tai, kas nuo vaikystės daugelį iš mūsų žavi – senovinį bauginantį religinį laikotarpį. Istorija prasideda JAV provincijoje, kai vietos okupantai vis dar atiminėja iš vietos gyventojų žemes, juos žudo ir plečia savo galias. Viena tokia grupelė smarkiai išniekinama. Vienam nukapojamos galūnės ir iš jo kūno padaroma kaliausė, o moteris užkasama gyva, bet prieš tai ji spėja prakeikti ir giminę, ir žemę... Tad laiko klausimas, kada iš tikrųjų šis prakeiksmas pradės veikti.

O veikti jis pradeda tada, kai vienas jaunuolis iškasa senės palaikus ir jos mažą skrynutę, kurioje slepiasi iš Judo išdavystės monetų išlyduti ir sukalti dantų protezai. Jie tai jau tikrai pavojingi, nes jais įkandus kam nors, staiga mirtingieji tampa čiupakabriškais demonais. Žodžiu, cirkai be pabaigos...

Visgi daug žadantis filmas pamažu ima ir nusibosta jau po 15-20 minučių, nes viskas sukalta kaip iš seno chrestomatinio vadovėlio. Tos pačios loginės klaidos, ta pati nusibodusi „intriga“. Įkandimus ir paliktas pabaisų žymes bando tirti šeimos netekęs ekspertas, kuris tyrinėja kraujo lašelius, nagų paliktas žymes, todėl nejučia prisiminiau paauglystėje itin populiarų mūsų kraštuose rodomą filmą „Vilko brolija“, tačiau „Prakeiktasis“ yra nepalyginamai prastesnis ir nuobodesnis. Filmas siužetiškai bando bauginti religiniais motyvais apie Judo sidabrinius ir pabaisomis, tačiau neapleido jausmas, kad aš šios nesąmonės neištversiu, nes viskas nuspėjama iki panagių, tad likus 20 minučių iki filmo pabaigos, kai veikėjai sulenda į bažnyčią, ėmiau ir filmą išjungiau, nes miegas man pasirodė įdomesnis, nei pats filmas. Tai vienas prastesnių siaubo filmų, matytų šiemet.

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tu nebūsi viena" / "You Won't Be Alone"

 

Sveiki,

Naująjį siaubo europietiškąjį kiną vienu metu buvo apsiėmę kurti ispanai ir jie tai darė labai gerai, tačiau kažkas nutiko ir jų kinas pakrypo kitur. Po neseniai matytos „Telma“ ir „Avelės“ šį žanrą neprastai bando plėtoti skandinaviškasis kinas, tačiau Europa kažin, ar šiam specifiniam žanrui turi kokias nors tradicijas, nes viską, ką ji sukuria, dažniausiai yra pavieniai proveržiai. Štai režisierius Goran Stolevski šiemet pristatė siaubo dramą „Tu niekada nebūsi viena“ (angl. You Won't Be Alone) (2022), kuris persmelktas Brolių Grimų pasakų folkloriniais siaubo motyvais.

Filmas nufilmuotas Šiaurės Makedonijoje su prancūzų, makedoniečių ir amerikiečių aktoriais. Vienas netikėčiausių pasirodymų – Noomi Rapace, kuri po sėkmingos šiaurietiškos siaubo dramos „Avelė“ čia vėlgi atrodo savitai įtrauki. Filmų apie raganas yra pačių įvairiausių, na o šis vienas baisiausių. Dažnai mes linkę raganomis žavėtis, Holivudas nuveikė išties labai didelį darbą romantizuodamas raganas, vampyrus, monstrus įvairiuose kino ir serialų formatuose, šis filmas absoliučiai atsisako žengti šiuo žingsniu ir remiasi, kad raganos tai yra blogis ir visa jų magija ateina iš juodosios magijos, pardavus sielą, todėl svarbiausias filmo elementas gana šlykštus, gąsdinantis, bet įdomus – vietoj širdies į angą ragana prisikemša mirusio gyvo žarnokų ir pakeičia pavidalą.

Visgi net pas šlykščiausias raganas galima matyti paguodos ir atjautos motyvų. Savo mokine bjaurioji nudegusi ragana bando paversti nebylę šešiolikmetę, bet greitai jai nusibosta, todėl ją palieka. Šešiolikmetė patyrusi motinos apsaugą ir meilę, tačiau niekada negyvenusi bendruomenėje, trokšta patirti tai, kas iš jos buvo visą gyvenimą atimta, tačiau nebylei kaskart keičiant kaimiečių pavidalus vis dar sudėtinga patikėti, kad gali sukurti paprastą žmogaus artumo laimę, nes atstumtųjų raganų prigimtis, apie kurią nuolat primena pasirodžiusi senoji ragana, ją atbaido nuo svajonės. Galiausiai žudymo ir gyvybės saugojimo, meilės, geismo ir vienatvės bei raupsuotosios pozicijos pas jaunąją raganą susikerta ir įvyksta lemtingi gyvenimo pasirinkimai. Filmo pabaigoje suskambantys leitmotyvas „ir vis tiek...“ kalba apie pastangas siekti žmogiškosios laimės ir būti normaliai, žinant, kad lemtis raganoms galiausiai bus negailestinga.

Įstabus filmas! Netikėta pasakojimo folklorinė maniera naujai perteikia folklorinio siaubo tendenciją, o europietiško kino perspektyvoje įgauna naują prasmių perspektyvą. Galimas daiktas, kad eiliniams siaubekų mylėtojams šis filmas, balansuojantis tarp siaubo ir skausmingos meditacijos, tarp pastangų surasti savo laimę ir paneigti savo prigimtį atrodys pernelyg filosofiškas, beveiksmis, tačiau jis kur kas įdomesnis už daugelį pastarųjų metų užatlantinio siaubo kino, kurie aiškiai nukreipti į jausmų dirginimą ir nuotykio pasažus, o ne į biblinius ir folklorinius pasakojimų individualizavimus. Filmas vėl leido man prisiminti Robert Eggers nepriklausomo kino filmą „Ragana“ (2015), kuriame vėlgi iš folklorinės perspektyvos netikėtai suspindi novatoriškai pasakojami tautosakos siaubo motyvai. Išties filmą sužiūrėjau įtraukiai, nekomerciškai ir su pasimėgavimu.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Kalush Orchestra - Stefania [Ukraine Eurovision 2022] (žodžiai / lyrics)

 

Sveiki,

Dar viena „Eurovizija“ be didesnės intrigos. Kai rodėsi, jog ant kulnų lipanti Didžiosios Britanijos daina ir atlikėjas tuoj iš ispanės ir švedės paverš nugalėtojo titulą, po paskutiniųjų balų Ukraina praktiškai buvo nebepavejama. Ukrainai sudėtingais šaliai laikais atstovauja Kalush Orchestra  su daina „Stefania“. Prisiminkime, jog šaliai turėjo atstovauti visai kita muzikos grupė, tačiau šis konkursas, kaip ir viskas aplinkui, yra smarkiai politizuotas reikalas. Esu beveik tikras, jeigu ne karo padėtis šalyje, Ukraina nebūtų vėl laimėjusi „Eurovizijos“, bet Europos nuosprendis yra neginčijamas – ji solidarizuojasi ne tik „ant pakelio“ grikių ir humanitarinės pagalbos akcijomis, bet ir „Eurovizijoje“, kad ir kaip tai skambėtų kaip kičas.

 Visgi situacija gan graudi, nes primena man tą amerikiečių pernai prieš Naujuosius pasirodžiusią komediją „Nežiūrėk aukštyn“ (2021), kaip JAV prezidentė surengė Arianos Grande koncertą, kad avinai žmonės nežiūrėtų į viršų ir negalvotų, kad tuoj juos sunaikins kometa, visi plojo ir garbino prezidentę. Ši „Eurovizija“ man priminė, kad visgi gyvename tos komedijos distopijos rėmuose: vyksta karas, o mes „tūsinamės“ džiūgaudami, kad galime balsuoti už Ukrainą ir kažin kaip save paguosti, jog labai čia tiems žmonėms per tą kičą padedame. Ir tokių akcijų su gėrimais, maistu ir šokiais pokiais yra daug.

Visgi užsimerkus, kad tai šioks toks cirkas be pabaigos, man Ukrainos daina, kaip ir 2016 metais Jamalos pergalės daina, patiko. Jos abi netgi turi ukrainiečiams būdingos hipnozės, etninių šamaninių motyvų, persipynusių su elektroninės muzikos garsais, kas sukuria transo efektą. Tiesą sakant, tą turėjo ir pernykštė ukrainiečių daina. Šiandien ji skamba mano playlist‘e, tad kviečiu ir Jus pasiklausyti.

Žodžiai / lyrics

Kalush Orchestra - Stefania

Стефанія мамо, мамо Стефанія

Розквітає поле, а вона сивіє

Заспівай мені, мамо, колискову

Хочу ще почути твоє рідне слово

Вона мене колисала, дала мені ритм

І, напевне, силу волі не забрати в мене, бо дала вона

Напевне, знала, може, більше і від Соломона

Ломаними дорогами прийду я завжди до тебе

Вона не розбудить, не будить, мене в сильні бурі

Забере в бабулі дві дулі, ніби вони кулі

Дуже добре знала мене, не була обманута

Як була дуже втомлена, гойдала мене в такт

Люлі, люлі, люлі, гой!

Стефанія мамо, мамо Стефанія

Розквітає поле, а вона сивіє

Заспівай мені, мамо, колискову

Хочу ще почути твоє рідне слово

Я не в пеленах, но ма, но ма, хватить

Як би я не виріс, на виріст за речі платить

Я не мала дитина, вона далі нерви тратить

Я гуляв, шляк би тебе трафив!

Ти все молода, о мамо, на піку

Якщо не ціню опіку на піку слави, мені в тупіку

Забивайте піку, цю піку, я би попік, спік, своєю любов'ю

Люлі, люлі, люлі, гой!

Стефанія мамо, мамо Стефанія

Розквітає поле, а вона сивіє

Заспівай мені, мамо, колискову

Хочу ще почути твоє рідне слово

Стефанія мамо, мамо Стефанія

Розквітає поле, а вона сивіє

Заспівай мені, мамо, колискову

Хочу ще почути твоє рідне слово

Jūsų Maištinga Siela

Galutinė balsavimo Eurovizijos 2022 rezultatų lentelė / Eurovision results table 2022

Sveiki,

Kaip ir kasmet, tradiciškai po finalinės „Eurovizinės“ nakties pateikiu balsavimo finalinė lentelę (žiūri ir žiūrovų) bendrieji balai, nulemiantis galutines šaliu dainų vietas. Lietuva 14 vieta, o laimėjo Ukraina.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Vytautas Pliura "Švelnumas pragare"

 

Vytautas Pliura. „Švelnumas pragare“ – Vilnius: Kitos knygos, 2021. – p. 184.

Sveiki, knygų ir poezijos skaitytojai,

Lietuvoje poezija visada buvo elitinis literatūros reikalas, nes, visų pirma, jos skaito labai mažai žmonių, dažniausiai patys galandantys poeto plunksnas, literatūros kritikai ir, žinoma, pavieniai atskalūnai keistuoliai (čia galiu priskirti save, nors poezijos daug ir neskaitau). Visgi per pastaruosius penkerius-septynerius metus į lietuvių poezija ateina ryški LGBTQ temos banga, kurią pradeda formuoti naujoji poetų banga (Laima Kreivytė, Giedrė Kazlauskaitė, Neringa Dangvydė, Karolis Baublys, Nojus Saulytis...) Tos LGBTQ temos mūsų autorių poezijoje, nors ir yra, tačiau kažin kokios tik dėl akcento, papildančios poetų bazines kitas temas, tad sakyti, kad pas mus formuojasi gėjiška ar lesbietiška poezija visgi nedrįsčiau sakyti, bet panašu, kad toji literatūros temos lauko plėtotė visgi tendencingai ryškėja ir dar labiau ryškės (tas pats ir prozos lauke). Absoliučiai LGBTQ poezijos rinkinio centrine problemos ašimi galima laikyti į lietuvių kalbą išverstą Vytauto Pliuros (1951–2011) poezijos rinkinį Švelnumas pragare (angl. Tenderness in Hell), kuris originalo kalba pirmąkart pasirodė 2001 m., o pakartotinas leidimas su papildomais eilėraščiais 2009 m.

Vytautas Pliuros tėvas – lietuvis, kuris pabėgo iš Lietuvos per Antrąjį pasaulinį karą, pats poetas, kilęs iš Ilinojaus ūkininkų šeimos, tikriausiai nelabai tapatinosi su Lietuva ir save labiau suvokė per kitas amerikietiškas ir seksualines tapatybės prizmes. Tiesą sakant, kad jo poezija šiandien išversta į lietuvių kalbą jau nebestebina, nes LGBTQ poezijos eketė jau iškirsta ir apie tabu kalbama vis mažiau ir mažiau. Būčiau kur kas labiau nustebęs, jeigu kas būtų šią knygą išleidęs prieš 15 metų, kai net pačių lietuvių autorių kūriniuose ši tema (priklausomai nuo leidyklos) buvo cenzūruojama. Į lietuvių kalbą rinkinį išvertė Marius Burokas ir Gediminas Pulokas. Pats M. Burokas savo socialiniame tinklapyje komentavo, kad tikriausiai Švelnumas pragare yra reikalingiausia knyga šiomis dienomis Lietuvai iš to gausaus kraičio, ką jis išvertė per pastaruosius metus. Nesunku suprasti kodėl.

Vytautas Pliura, nors savo jaunystę praleido seksualinės revoliucijos eroje, kai, atrodo, viskas galima, tačiau gyvendamas pietinėje valstijoje, kuri nuo seno garsėja homofobiniais pasisakymais, kur juodaodžiai dar vis kovoja už lygias savo teises, toji seksualinė revoliucija, atrodo, labiau skirta vienai heteroseksualų maištininkų kartai, o visi gėjai ir lesbietės lieka užnugaryje. 1969 metų Stonewall‘io LGBTQ narių riaušės su vietos policininkais tapo nauja revoliucinga LGBTQ Amerikoje atkarpa, po kurios rimtai susimąstyta apie homoseksualių žmonių teisės į susibūrimus ir asmeninius santykius. (Viename eilėraštyje Pliura kaip tik aprašo, kaip užsislaptinęs homoseksualus policininkas su kolegomis greitkelyje išstumia homoseksualų jaunuolį, nes taip elgtis buvo „normalu“, šitaip policininkai su homoseksualais sadistiškai linksmindavosi). Šis istorinis-kultūrinis kontekstas labai svarbus, nes jis persmelktas faktografiniais liudijimais apie LGBTQ judėjimus ir padėtį JAV XX a. antrojoje pusėje, nuo besižudančių jaunuolių, išvarytų tėvų ir sumuštų savo bendraklasių iki Holivudo bulvarų, kur dienos metu atstumtieji jaunuoliai užsiima prostitucija dar iki AIDS protrūkio.

Eilėraščiai pasižymi akivaizdžiu autobiografiškumu t. y. tuo, ką šiuo metu itin mėgsta mūsų poetai – psichoterapinį apnuogintą rašymą, kuriame viešinamos visos skaudžios traumos ir patirtys. V. Pliura viso to meistras, kiekvienas jo eilėraštis perteiktas nuožmia traumuojančios patirties jėga, todėl eilėraščiai primena dirty style erotinį, kartais nešvankų pornografinį kalbėjimą, bylojantį subjektą iš pačios beviltiškiausios socialinės grupės atskirties. Kai kurie kalbėjimai primena brutalius manifestus, drąsius antihomofobinius protestus prieš priespaudą, smurtą, perfrazuojant aršius to meto katalikų ir homofobų politinius lozungus, pastarieji primena šių dienų lietuvių internautų kurstymus: „Žudykit heteroseksualus / Jie veisiasi kaip blusos / Airiai, lenkai, azijiečiai ir rusai // Žudykit heteroseksualus / Vykit juos iš namų / Nieko neturi likti / Net jų žiurkių ir pelių (p. 67).“

Eilėraščio kalba itin proziška, didžioji dauguma eilėraščių ilgi tarsi pasakojimai, lyrinės noveletės. Iš viso rinkinio galima susidaryti amerikiečio gėjaus vaizdinį, tą ir bandžiau padaryti, tačiau kai kur nesuvedžiau galų. Daugelyje eilėraščių teigiama, kad subjektas iš namų pabėgo 14 metų ir ima gyventi atskirą gyvenimą, tačiau dalyje eilėraščių vaizduojamas tas pats subjektas 17-metis pirmūnas, lengvosios atletikos miesto pažiba ir tęsia iš dalies sėkmingą Ilijonaus ūkininko šeimos gyvenimą bei fantazuoja savo jaunesniajam broliui. Iš vienos pusės subjektas užsiima prostitucija, atlieka oralinį dėdamas savo kontaktus į specialius gėjams skirtus periodinius leidinius, o jau kitur – mokytojas, dirbantis su Dauno sindromą turinčiais mokiniais, kuris savo automobiliu pravažiuoja kasryt pro gėjų kalėjimą ir nori numirti, nes ten dėl homoseksualumo įkalintas jo mylimasis... Tiesą sakant, manau, kad tam tikros autobiografinės detalės yra sumišusios su kitų LGBTQ asmenų istorijomis, sunku pasakyti, ką iš tikrųjų patyrė subjektas, o ką „pasisavino“ iš kitų kaip savo.

Vytautas Pliura

Vienas įsimintiniausių rinkinyje patyriminių eilėraščių, apimantis apie 20 puslapių, yra Čiuožinėjimas tamsiojoje Mėnulio pusėje, kurio centre vaizduojamas subjektas, kuris žeminančiai atlieka oralinį kitam vyrui, tačiau tuo pačiu apmąsto savo klientus ir meilužius iš įvairių socialinių sluoksnių. „Šitas – teisėjas / Iš centrinio Los Angelo. / Baudžiamasis teismas. / Dažosi plaukus juodai it smala. / Viena sėklidė nenusileidusi. / Kaskart po keletą sykių klausia, ar didelis jo pimpalas. / Aš patikinu, kad taip. // „Nuleisiu tau ant veido, blede tu!“ / Panorėjęs, galėčiau nukąsti jam pimpalą. / Sklinda kalbos, kad jis balotiruosis į merus. / Tai baisiai svarbu. (p. 96-97).“ Arba: „Vienas klajojančio cirko artistas užėjo pas mane su dramblio mėšlu / išteptais batais. Kai kuriems užtenka įžūlumo, ištraukus iš / piniginės, rodyti savo vaikų nuotraukas, kol aš stoviu greta, / su sperma, iš kurios buvo sumeistrauti jų vaikai, pilve (p. 99).“

Eilėraščiai tik iš pažiūros kūniški, sudaro klaidingą įspūdį, jog autorius trokšta kuo labiau aštriau šokiruoti, ryškindamas socialinius vaidmenis ir prigimtinio geismo prieštarą. Vienas prancūzų režisierius yra pasakęs, kad sekso metu tiek karaliai, tiek tarnaitės nebetenka socialinių vaidmenų ir tą akimirką nukrinta visos karūnos ir prijuostės, tad subjektai tampa lygiaverčiais, nes jų tikslas yra patirti malonumą. Panašiai, sakyčiau, ir Pliuros eilėraščiuose, kuriuose tiek daug geismo, bet iš esmės transliuojama ta pati su niekuo nepalyginama kosminė vienatvė, tuštuma, atskirties jausmas. Kuo daugiau kūniškumo, tuo didesnė subjekto dvasinė atskirtis nuo bendruomeniškumo ir sociumo. Kuo daugiau šiurkštumo, tuo didesnis poreikis patirti švelnumo, pripažinimo ir stabilius santykius. Virginija Kulvinskaitė-Cibarauskė pateikusi knygos pabaigoje apibendrinamąjį straipsnį Poezija anapus švelnumo ir pragaro pažymį oksimoroninį knygos pavadinimą, kuris žymi rinkinio jausminį subjekto prieštaringumą. Iš esmės idėja ta, kad ne tik politiniai veiksniai lemia, bet ir paties subjekto veiksmai, kuriant pragarą savo gyvenime, nes nesurandamas tinkamas savo atskirties pasaulio įžeminimas, savo tinkamo normatyvaus pripažinto dirvožemio stabilumui ir saugumui, visavertiškumui įprasminti.

Galiausiai perskaitęs šį aistringai išrėktą eilėraščių rinkinį susidariau įspūdį, kad subjektas viską matuoja socialiniais iškreiptais akiniais. Jeigu aplinkiniai sako, kad esi mėšlo gabalas, subjektas ir prisiima tą būseną kaip savo, nes kito požiūrio ir vertinimo sociume nėra. Aišku, galima kalbėti apie tai, jog viskas hiperbolizuota ir subjektas pernelyg tapatinasi su aukos vaidmeniu. Visgi prisimenu tuos homofobų klausimus, o kam reikia demonstruoti nuogus užpakalius tuose paraduose ir, manding, aišku tampa skaitant šį rinkinį – ogi tam, kad būtų išleistas džinas iš butelio, nes kuo daugiau visuomenė spaudžia, draudžia būti seksualine būtybe (kas ir yra žmogiškoji prigimtis), tuo labiau kaupiasi slėgis individo dvasioje, kuris sprogsta, prasiveržia protestu per seksualinį hiperbolės raiškos būdą. Juk V. Pliuros eilėraščiai ir yra protestas, nukreiptas prieš socialinę priespaudą. Kiekviena gyva būtybė, kuriai draudžiama būti tuo, kas yra, galiausiai ima rėkti, nes kitaip neišreikši beviltiškumo jausmo.

Užvertęs knygą visgi galvojau, kada skaičiau kažką tokio skaudžiai rėksmingo, ir prisiminiau, jog labai panašiai jaučiausi skaitydamas Ocean Vuong romaną Žemėje žavūs mes tik akimirką (Kitos knygos, 2021). Jeigu patiko anoji knyga, manau, patiks ir Vytauto Pliuros Švelnumas pragare.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Christina Aguilera – La Reina [žodžiai / lyrics / letra]

 

Sveiki,

Šios dienos dainos rubrikoje svečiuojasi balsingoje Christina Aguilera su daina „La Reina“ (liet. Karalienė), kuri buvo įtraukta į mini ispanišką albumą „La Fuerza“. Pastarasis albumas pasirodė vasario mėnesį ir Billboard Latin reitinguose pasiekė antrąją vietą. Albumą sudaro vos 6 dainos, o „La Reina“ pristatomas kaip ketvirtasis albumo singlas.

Nuo 2000 metų atlikėja nepristatė nė vieno ispaniško albumo, o 22 metų pertrauka leido iš naujo peržiūrėti savo ispaniškas šaknis, ištyrinėti Lotynų Amerikos ritmus. Atlikėja teigia, kad prie „La Fuerza“ turėtų pasirodyti dar du mini albumai, kurie sudarys albumų trilogiją. Kuo man patinka Aguilera? Dėl savo muzikinio chameleoniškumo. Vienu periodu ji gali dainuoti agresyvias roko dainas, kitu jau džiazą, kitu kabaretines dainas, dar kitu periodu - elektroninę eksperimentinę muziką, priartėjusi prie meditacinės muzikos, ji imasi vėl popso, o šiuo metu atlikėja Latino muzikos ritmuose. Kiekvienas atlikėjos muzikinis etapas drastiškai kitoks, tad ir naujasis raudonplaukės ispaniškas damos įvaizdis irgi yra dalis kelionės per įvairius stilius ir muziką.

Dainą „La Reina“ tikriausiai įkvėpė meksikiečių legendinė folklorinio stiliaus atlikėja Chavela Vargas. Taip pat daina yra atsakas į mačistinį V. Fernandez hitą „El Rey“ (Karalius), Aguilera pateikia moteriškąją tos dainos perspektyvą ir dainoje teigia: „koks tu karalius, jeigu neturi savo karalienės“. Lėtoko tempo meksikietiško rančero dainos stiliumi atlikta daina atlikėjai taip pat yra iššūkis, nes ji dar niekada nėra atlikusi ir įrašiusi nieko panašaus. Pasiklausykime.

Christina Aguilera – La Reina

[žodžiai / letra / lyrics]

Dicen por ahí que el tiempo lo cura todo

Dicen que también con el alcohol se olvida todo

Pero dudo que tú puedas conseguir de algún modo

Olvidar mis besos, que si los peso, valen más que el oro

Olvidar mis besos, que si los peso, valen más que el oro

Y lloré, y lloré, y lloré

El día que tú te fuiste

Y juré, y juré, y juré

Que ningún hombre volverá a ponerme triste

Y aunque sigas siendo el rey y no haya nadie que te comprenda

Aunque sigas siendo el rey, te quedaste sin la reina

¡Mujeres! Jajaja

¿Dónde están mis reinas?

¡Eso! Jajaja

Sé que tú vives de placeres

Que te llueven las mujeres

Y caminas sin paraguas

No te importa a quién hieres

Yo sé que al final del día

Por las noches tú me piensas

Eres más que un descarado

Un bandido y sinvergüenza

Por eso vas a rodar (por eso vas a rodar)

Como aquella piedra en tu camino

Por eso vas a rodar (por eso vas a rodar)

Pero no vas a encontrarme en tu destino

Lloré, y lloré, y lloré

El día que tú te fuiste

Y juré, y juré, y juré

Que ningún hombre volverá a ponerme triste

Y aunque sigas siendo el rey y no haya nadie que te comprenda

Aunque sigas siendo el rey, te quedaste sin la reina

Aunque sigas siendo el rey, no eres nadie sin la reina

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Cornelia Jakobs - Hold Me Closer [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki,

Nesu tikras, ar šiemet „Eurovizija“ man patinka, bandau suvokti Lietuvos persūdytą kasmetinį dėmesį šiam paprastučiam šiek tiek politizuotam konkursui, tačiau nori nenori pasiduodi nešamas to informacinio atlydžio su visais ižais ir ledokšniais. Turiu galvoje, kažin ar turiu šiemet muzikinius kūrinius (be lietuvės), kurių klausyčiausi, pavyzdžiui, važiuodamas į darbą. Be italų, kuriuos esu čia pristatęs, pasirodymo ir kūrinio, tikriausiai netikėtai paskutinę pusfinalio dieną man bemaž pradėjo patikti švedės Cornelios Jakobs atliekamas „Hold Me Closer“. Paprastutė daina apie santykius tikriausiai niekam nieko naujo lyg ir nepasakys bei nenustebins, betgi žinote, švedai moka pateikti neblogų kūrinių ir jų pasirodymai pusfinalio pasirodymais neapsiriboja. Tai itin gilios eurovizinės tradicijos šalis, tad visai nenustebčiau matydamas šią atlikėją kokiame finaliniame septintuke, turint galvoje, kad ryškių favoritų Ukrainos ir Rusijos karo kontekste neturime be pačių ukrainiečių.

Šiandien siūlau paklausyti Cornellios dainą.

Žodžiai / lyrics

Cornelia Jakobs – Hold Me Jackobs

No need to apologize

'Cause there's nothing to regret

Well, this is not what I wanted

Guess all the good things come to an end

So baby, bye, bye

Wish you the best

But most of all, I wish that I could love you less

Well, maybe you're right, I'll find someone else

You say it isn't me, but when did that ever help?

Hold me closer

Although you'll leave before the sunrise

Might be bleeding, but don't you mind, I'll be fine

Oh, it kills me

I found the right one at the wrong time

But until the sunrise

Hold tight, hold tight

Maybe it happened too fast

I guess that I understand

You say that you never felt this way for anyone

And that's why it scares you to death

So baby, bye, bye

Know it's for the best

Still I can't see how that would ease the pain in my chest

Hold me closer

Although you'll leave before the sunrise

I'll be bleeding, but don't you mind, I'll be fine

Oh, it kills me

I found the right one at the wrong time

But until the sunrise

Could you just hold me tight?

I know I have to let go, but just give me the night

'Cause tomorrow will hurt

Hurt really bad

'Cause I'm about to lose the best I ever had

Hold me closer

Although you'll leave before the sunrise

I'll be bleeding, but don't you mind, I'll be fine

Oh, it kills me

I found the right one at the wrong time

But until the sunrise

Could you just hold me tight? (Hold tight, hold tight)

I know, I have to let go

But just give me the night (hold tight, hold tight)

Can't you see that you

Found the right one at the wrong time?

It was just the wrong time

Hold tight, hold tight

 

Jūsų Maištinga Siela