Dailė: šešėliuotojas Vincent Bal ir jo šešėliniai personažai

 

Sveiki,

 

Garsus belgų vizualinio meno kūrėjas Vincent Bal jau seniai savo šalyje žinomas dėl šešėlio projektavimo ir savo sukurtų personažų darbų konjunktūros. Tiesą sakant ilgą laiką nieko apie jo įdomius ir komiškus, ir nuoširdžius darbus nežinojau, todėl dalijuosi jo populiarių darbų fotografijomis, kuriose jūs galite pamatyti suprojektuotus šešėlius ir nupieštus pačius įvairiausius ir netikėčiausius veikėjus. Atrodo, kas čia tokio, labai paprasta, bet kiek daug reikia fantazijos pamatyti šešėlyje paslėptą galimą perspektyvą ir ją realizuoti.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Chimamanda Ngozi Adichie "Pusė geltonos saulės"

Chimamanda Ngozi Adichie. „Pusė geltonos saulės“ – Vilnius: Metodika, 2012. – p. 432.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kai šiemet prieš paskelbiant, kad literatūros Nobelio apdovanojimą pelnė prancūzė Annie Ernaux, buvau nustebintas, kad viena iš pretendenčių pelnyti šį apdovanojimą buvo ir afrikiečių rašytoja iš Nigerijos Chimamanda Ngozi Adichie (g. 1977). Nenustebčiau, jog vieną dieną taip ir nutiktų, nes jos knygos itin populiarios ir vertinamos visame pasaulyje.

 

Pirmąkart Chimamanda Ngozi Adichie skaičiau, kai man buvo šešiolika, ir tai buvo neseniai lietuviškai pasirodęs romanas Kinrožės žiedas (2005, Alma littera), vėliau pasirodė ir leidyklos Metodikos išleistas romanas Pusė geltonos saulės (angl. Half of Yellow Sun), vertė Jolanta Narkevičienė, ir galiausiai Amerikana (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019). Anuomet Kinrožės žiedas buvo lyginamas su Arundhati Roy Mažmožių dievu, nes lygiai  tokia pat negailestinga ir žiauri vaizduojamiems veikėjams, todėl po A. Roy romano Kinrožę griebiau labai greitai ir likau labai patenkintas, nes knyga buvo itin nuosekli, jautri ir žiauri, kas anuomet man paliko itin didelį įspūdį. Įdomu, kaip šiandien toji knyga skaitytųsi?

 

Tiesą sakant, Pusę geltonos saulės pradėjau skaityti dar itin karštą ir tvankią rugpjūčio popietę, tikėdamasis, kad knyga beregint įtrauks ir nepaleis kaip anuomet Kinrožės žiedas, tačiau knyga tapo metų stabdžiu, nes ją skaičiau pusantro mėnesio ir maniau, kad kaip skaitytojas pasiekiau absoliutų neskaitymo bloką, kuris nežinia, kiek tęsis ir kada baigsis. Visgi knygą galais ne galais įveikiau, nors nebuvo lengva.

 

Neapsirikite, knyga nėra prasta ar toji, kuri stabdo skaitymo procesą, galimas daiktas, kad ji įkrito man į rankas netinkamu metu. Pusė geltonos saulės – tai didžiulė rašytojos duoklė Nigerijos ir visos Vakarų Afrikos istorijai. Autorė vaizduoja Nigeriją nuo praėjusio amžiaus šešto dešimtmečio pabaigos, perteikdama išgalvotų veikėjų Olanos ir jos sesers dvynės, brito Ričardo bei vietos gyventojo Ugvo gyvenimo vingius siautulingais ir pilnų revoliucijų Nigerijos dešimtmečiais. Kiekvienas iš šių veikėjų pakaitomis skyriuose pasakoja įvykius iš savo perspektyvos, todėl pasakojimas tampa daugiabalsis. Autorė išmoningai siekia atskleisti, kaip šalies istoriniai įvykiai darė įtaką to meto vietos gyventojams ir čionai pasilikusiems kolonistams britams, todėl romane nuolat tarp veikėjų verda diskusijos apie imperialistų britų ir vietos ibų bei jorubų genčių kultūrinių ir politinių konfrontacijų. Galiausiai bėgant dešimtmečiams veikėjų požiūris keičiasi tiek į politiką, tiek vienas į kitą, nes jų likimus ir požiūrį formuoja kraugeriškos karo aplinkybės.

 

Pusė geltonos saulės – tai anuomet 1967-1970 metais pietų Nigerijoje gyvavusios separatistinės valstybės vėliavos simbolis. Pasitraukus britams iš Nigerijos įtakos zonos, vietos valdžioje ima klestėti nesantaika ir korupciją. Iš vienos pusės atrodo, kad jorubai sukilo prieš ibus ir viskas vyksta tik Nigerijos valstybės ribose, bet toli aidi ir Šaltojo karo konkurencingų šalių įtaka ir finansinis bei ginklinis rėmimas. Jeigu Europoje karas jau seniai pasibaigęs, tai Nigerija tampa tų pačių šalių karo pratęsimo aikštele, o kaina didžiulė – vietos gyventojai.

Chimamanda Ngozi Adichie

 

Autorė daug dėmesio skiria karo vyksmo procesams ir kontekstui, tačiau ji visa tai atvaizduoja iš to meto nigeriečių buržuazininės aristokratijos. Seserys dvynės, kurios visą gyvenimą augo po turtuolio tėvelio sparneliu, staiga jaučia imperialistinį griūtį, nes šalyje sustiprėja socializmas ir ibus ima persekioti iki tol nuošaliau nuo valdžios laikyti jorubai. Šalyje prasideda kruvinas karas ir jame atsiduria trys pagrindiniai veikėjai, kurie blaškomi tiek besikeičiančio pasaulio, tiek vertybių.

 

Tiesą sakant, tie išblaškyti karo likimai iš vienos pusės romane veikia kaip galimybė „iš vidaus“ priartinti ir parodyti suasmenintus to laikotarpio procesus, tačiau didžioji romano dalis, manding, pasirodė pernelyg melodramatiška. Autorė šįkart linkusi piešti muilo operą, todėl kiek prėskai ir dirbtinai atrodo veikėjų neištikimybė vienas kitam, sesers išdavystė, visokie „permiegojimai“ su vienas kito vyrais, todėl visa tai kėlė šypsnį. Nors autorė puiki pasakotoja ir puikiai atskleidžia socialines realijas, pavyzdžiui, nieko apie vakarų civilizaciją nenusimanančio jauno berniuko Ugvo augimą naujojoje aplinkoje, tačiau iš kitos pusės ji labai melodramatiškai užsiplepa bandydama išlaikyti balansą tarp politinio konteksto ir kasdienių veikėjų kasdienybės ir bandymo juos perteikti kuo gyviau. Man atrodo, romanas tampa gerokai ištęstas, balansuojantis tarp pop meilės trikampių ir keturkampių vaizdavimo, tačiau daug ką išgelbsti istorinės žinios apie Nigeriją, kurios labai praplėtė, neslėpsiu, mano sampratą ne tik apie Nigeriją, bet ir visą Afriką.

 

Man nesunku įsivaizduoti, kodėl romanas sulaukė populiarumo ir pripažinimo daugelyje šalių, nes jis turtingas istoriniais ir kultūriniais plačiais kontekstais, primena užtęstą Netflix serialą, įtraukų ir patrauklų, tad, jeigu kas ryžtųsi statyti pagal šią knygą serialą, manau, jis būtų gerai sukaltas, nes romanas būtent toks ir yra. Visgi, mano nuožiūra, romane santykių linijos, bandymas „per lovą“ regzti santykių konfliktus yra naiviai perteiktas. Kad ir tas juokingai naivus įvykis, kai Olanos potenciali raganiais ir šamanais tikinti prietaringoji uošvė savo sūnų nugirdė žolelėmis, kad ant jo galėtų „pajodyti“ savo kaimo tarnaitę ir įskaudinti Olaną. Rezultatas neįtikėtinas, nes po tos sueities iškart nekalta mergaitė tampa nėščia ir pagimdžiusi kūdikio atsisako ir jį pasiima pati Olana... Man jau tampa įtaru, jog knyga pernelyg plokščia turtingoje kultūrinėje ir istorinėje romano plotmėje. Ar man patiko romanas? Nelabai. Ar jis gerai ir patraukliai parašytas? Tikrai taip!

 

P. S. Prie knygos visada turėjau pieštuką, naiviai tikėdamas aptikti vietą, kurią norėčiau pacituoti šioje recenzijoje. Nieko nesugebėjau rasti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šventasis voras" / "Holy Spider"

 Sveiki,

 

Kino festivalis „Lokys, liūtas iš šakelę“, kurie suinteresuoti perteikti Kanų, Venecijos ir Berlyno kino festivalių apdovanotus ir įvertintus filmus, šiemet siūlo pažiūrėti naujausią režisieriaus Ali Abbasi filmą „Šventasis voras“ (angl. Holy Spider) (2022), kuris nepraėjo pro Kanų kino festivalį nepastebėtas ir tapo vienu labiausiai aptarinėjamu šio sezono filmu, o pagrindinė aktorė Zar Amir-Ebrahimi pelnė geriausios aktorės įvertinimą. Ali Abbasio filmą su norvegų aktoriais „Riba“ seniai mačiau, bet tuo metu tai buvo vienas labiausiai įsimenančių filmų, peržengiančių tiek mąstymo, tiek fantazijos ribas visomis prasmėmis. Vaizduodamas skandinavų trolius realistiškai, manding, bent jau man absoliučiai anuomet nurovė stogą, o, pasirodo, dar ir režisierius – iranietis!

 

Visgi „Šventasis voras“ absoliučiai kitokio turinio, raiškos ir temos filmas, sakyčiau, tam tikra kritiška duoklė režisieriaus kraštams. Filmas persmelktas tamsiai niūriu Irano didmiesčio naktinių spalvų ir garsų, jis pasakoja apie gatvėje įsigalėjusią prostituciją. Nelaimingos moterys, spaudžiamos nepritekliaus ir sunkaus gyvenimo yra priverstos uždarbiauti teikdamos seksualines paslaugas. Turint galvoje, jog tai Iranas, kuriame galioja griežti religiniai reglamentai, jos, žinoma, nėra apsaugotos. Viename Irano mieste atsiranda tokių prostitučių žudikas, kuris pasivadina Šventuoju voru ir imasi valyti miestą ir pasaulį nuo blogio. Šiuos nusikaltimus ima tirti vietos policija ir ambicinga žurnalistė iš Teherano Rahimi. Tad tik laiko klausimas, kada Šventasis voras sumedžios žurnalistę, kuri, ko ir galima buvo tikėtis, apsimes naktine plaštake, kad pati sumedžiotų žudiką...

 

Filmas paremtas tikra visą Iraną 2000-2001 metais sukrėtusi istorija, kada serijinis moterų žudikas tautos akivaizdoje, prisidengęs Alacho vardu, tapo netgi didvyriu. Šioje nelengvoje juostoje iš esmės nagrinėjamas ne tiek trileris-detektyvas, nes žudiką žiūrovas mato nuo pat pradžių, kiek pretekstas žudyti ir žudiko psichologija bei motyvai. Kaip paprastas vyras, kovodamas su asmeninėmis aistromis, gali fanatiškai įtikėti savo misija ir pradėti žudyti moteris. Dar baisesnis dalykas – visuomenės pateisinimas, netgi aistringas pritarimas nusikaltėliui, kuris man priminė biblinę sceną apie Jėzaus suėmimą ir nusikaltėlio Barabo paleidimą.

 

Kita labai svarbi filmo tema – moterų teisinė padėtis Irane. Už tiesą ir garbę kovojanti žurnalistė ant kortos stato viską, tačiau dėl to, kad ji netikėjusi moteris, Rahimi net negali išsinuomoti viešbutyje kambario. Patyrusi daug šmeižto ir neteisybės, spaudimą iš vietos policijos, ji vis vien ryžtasi eiti iki galo. Galiausiai režisierius kaip antitezę smurtiniam ir fanatiškam suaugusiųjų pasauliui pastato augančius žudiko vaikus, kurie iš pažiūros perima tėvo su motinos pritarimu idėjas apie smurtu grįstą teisingumo pasaulį. Paauglio kojos ant sesers gerklės filmo pabaigoje simbolizuoja ne tik fanatizmo tęstinumą, bet ir patriarchato valdžios diktatūrą moterų atžvilgiu.

 

Žiūrint filmą, nesunku suvokti tą klaikią ir iki absurdo įsigalėjusią Irano politinę ir pilietinę tikrovę, kurioje esti tiek daug nusikaltimų. Filmas apskritai iškelia ilgaamžes Irano tautos problemas, žinomos mums iš įvairių straipsnių, tačiau kinas tuo ir įdomus, kad jis geba perteikti labai suasmenintai ir artimai tai, kas dažniausiai atrodo kaip tolima distopija.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Fokus Pokus 2" / "Hocus Pocus 2"

 Sveiki,

 

Beveik trisdešimt metų reikėjo laukti antrosios Helovyno kultinio filmo visai šeimai „Fokus Pokus“ dalies „Fokus Pokus 2“ (angl. Hocus Pocus 2) (2022) su tomis pačiomis charizmatiškai seseris Sandersonomis anuomet įkūnijusiomis aktorėmis Bette Midler, Sarah Jessica Parker ir Kathy Najimy. Apie tai, kad kultinis filmas sugrįš į ekranus, buvo jau kalbama gal prieš dešimtmetį, o aktorės nuolat įvairiuose interviu užsimindavo apie tokius žadamus planus, tačiau darbai kaip nevyko, taip nevyko. Dėl pandemijos projektas nusikėlė dar keleriems metams, bet galiausiai ištikimiausi šio filmo gerbėjai šiemet sulaukė antrosios dalies.

 

Tiesą sakant, kaip pirmąkart pamačiau pirmąją dalį, man gal buvo kokie devyneri, negalėjau užmigti, nes nuolat galvoje sukosi šis pasakos, siaubo ir komedijos kupinas siužetas, kuris remiasi JAV giliomis Helovyno tradicijomis bei Salemo žiauria raganų medžioklės istorija. Mums, lietuviams, anuomet Helovynas šalia stoiškų Vėlinių minėjimų atrodė kaip linksmos Užgavėnės, neturinčios tradicijų su mūsų kraštais, tačiau Helovynas ir jo dvasia smelkiasi į mūsų kultūrą kaip komercinis reiškinys. Visgi filmas tapo tokiu kultiniu, kad jį rodydavo kasmet tuo pačiu metu, panašiau kaip „Vienas namuose“ per Kalėdų laikotarpį. Tai privaloma televizinė programa visai šeimai, kol močiutės ir mamos kuičiasi virtuvėje baiginėdamas šventinius patiekalus, todėl kalbėti apie filmo turinį neapsimoka, nes jį moka daugelis atmintinai.

 

Visgi nežinia, ko buvo galima tikėtis iš antrosios dalies praėjus tiek laiko. Nors antrąją dalį kurti buvo patikėta visai kitai režisierei, bet jau nuo pat pirmųjų kino kadrų tampa aišku, kad misija tampa išlaikyti pirmosios dalies ritmiką, koloritą ir žanrą. Nepiktnaudžiaujama specialiaisiais efektais, atrodo, kad be to, jog juodaodžių aktorių jau pagausėjo, daugiau niekas pernelyg nepasikeitė. Nepasikeitė ir daugelis scenarijuje esančių pasakojimo elementų, pvz., Helovyno vakarėlis, juoda žvakės liepsna, daina užburti miestelėnai, paaugliai-jaunuoliai lakstantys nuo raganų ir lakstantys paskui jas, bandydami išgelbėti garbėtroška merą ir visą Salemo miestą.

 

Galiausiai netgi prikeliamas senasis vyriausiasis sesers mylimasis, sušmėžuoja ir filmo simboliu tapęs juodas katinas... Kartais visgi žiūrint neaplenkdavo mintis, kad žiūriu ne tęsinį, o šiek tiek atnaujintą senosios versiją, tačiau labiausiai skiriasi tikriausiai filmo įrėminimas. Šioje dalyje pateikiami atsakymai, kaip seserys tapo raganomis ir kokia tikroji yra seseriškų ryšių draugystė. Ar nustebino? Tikrai ne. Ar buvo smagu žiūrėti? Taip. Ar galėjo būti geriau ir įdomiau? Tikrai taip. Bet tikriausiai filmo užduotis ir liko tiesiog į ekranus prikelti šiaip jau chrestomatijon nugrimzdusią nostalgiją tiems, kurie švenčia Helovyną ne metai iš metų spoksodami tuos pačius filmus per TV, o kurie traukia kasmet į kino teatrus pasižiūrėti naujausio helovininių filmų derliaus.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Trys tūkstančiai metų troškimų" / "Three Thousand Years of Longing"

Sveiki,

 

Šį rudenį vienas laukiamiausių didžiojo ekrano reginių buvo „Pašėlusio Makso“ dalių režisieriaus George Miller naujausias fantastinis romantinis filmas „Trys tūkstančiai metų troškimų“ (angl. Three Thousand Years of Longing) (2022), kurį, jeigu ne dėl spalvingo ir dinamiško reginio, kurį žadėjo anonsas, buvo verta pamatyti bent jau dėl Tildos Swinton ir Idrio Ellbos aktuarinio dueto.

 

Visgi pernai matytas filmas su Williu Smithu apie Aladiną buvo, nors ir linksmas, tačiau ekrane be naujesnių vaizdo efektų nieko naujo iš pačios istorijos neišspausta, todėl „Trys tūkstančiai metų troškimų“ lyg ir žadėjo naują bei netikėtą mirtingosios šiuolaikinės mokslininkės ir jos rankon atsidūrusio stebuklingo buteliuko su džinu kiek kitokią perspektyvą. Nors filmas ir apdailintas, visgi tikėjausi šio bei to įdomesnio ir sudėtingesnio. Didžioji pagrindinės veikėjos Alitės ir džino pokalbio dalis vyksta vien viešbučio erdvėje, džinui dalijantis tūkstantmečiais prisiminimais apie senuosius Rytų kraštus dar prieš mūsų erą iki renesansinio laikotarpio. Džinas įpratęs, jog  visi žmonės yra kamuojami kokių nors troškimų, bando atskleisti savo naujai šeimininkei ilgametes žmonių aistrų ir troškimų paslaptis, kitaip sakant, sugundyti, kad jis galėtų išpildyti tam tikrus norus ir tapti laisvu, tačiau jau nebe pirmos jaunystės Alitė, gyvenime daug ko mačiusi ir patyrusi, nežino, ko norėtų, todėl įdėmiai klausosi istorijų, kol galiausiai ištaria savo netikėtą norą...

 

Gerai, pradėkime nuo to, kad filmas prisodrintas pasakiškų arabiškų ir šiaip jau rytų kraštų spalvomis, nes didžioji atsiminimų dalis vyksta būtent tuose kraštuose prieš daugel metų. Istorijas, kurias išgyveno džinas, primena Aladino atmosferą, jos pagrįstos pasakų motyvais, tačiau įvilktos į chronologinį istorinį laiką, kurį nesunku sekti. Filmo kūrėjai stengėsi nagrinėti troškimų ir jų išsipildymų bei atsakomybės svertus. Kas yra žmogus, kuris vergauja savo troškimams ir kas yra tas, kuris suvokia savo norų padarinių mastą? Naratyvas gan paprastas, o nagrinėjimo laukas pasakiškai tiesmukas, todėl filmo energetika fokusuojasi ne į temos sudėtingumą, tarkim, į Getės faustišką filosofinį naratyvą (pažink visatą!), kiek į spalvingą pramoginį reginį.

 

Žodžiu, didžioji fantastikos artilerija visgi pritaikyta masiniam žiūrovui. Patiko man toji standartiškai raminanti filmo pabaiga, sužmogintas džinas leidžiasi į kitokius santykius, o aplinkinių kuoktelėjusi literatūros mokslininkė leidžia gražiausias ir ramiausias savo gyvenimo dienas taip ir neapskriejusi Visatos, tačiau suvokusi laikinumo grožį. Filme džinas užsimena apie žmogaus nepažinumo stebuklą, apie jo progresyvumą, gebėjimą didžiuliame chaose rasti schemas ir trajektorijas keisti savo likimą ir kartu susitaikyti su savo ribotumu – tai gražiausia man šios istorijos mintis. Visgi tai filmas tinkantis ne tik jaunimui, bet ir brandiems žmonėms, svajingai ir lengvai tarsi pasakoje permąstyti, o ką keistumėte savo gyvenime, jeigu jums būtų suteikta galimybė rinktis čia ir dabar.  

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Alice Oseman "Heartstopper" 1 knyga

 Alice Oseman. „Heartstopper. 1 knyga“ – Vilnius: Baltos lankos, 2022. – p. 288.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Jeigu prieš 15 metų man būtų kas pasakęs, kad lietuviškai skaitysiu komiksų knygą apie dviejų mokyklinio amžiaus vaikinų meilę, tikriausiai būčiau labai nusijuokęs arba pasisukiojęs pirštą prie smilkinio, nes anuomet, kai už aptvaro vyko pirmosios Baltic Pride eitynės, viskas atrodė labai sunkiai progresuojama, o aršios tuomet TV laidose rodomos „diskusijos“ veikiau buvo ne diskusijos, o patyčių klano puolimas į vienerius vartus.

 

Vis dėlto tenka pastebėti, kad praėjus tiek laiko visuomenės požiūris labai pasikeitė, o į masinę kultūros rinką LGBTQ+ temos ir problemos ateina labai dideliu mastu ir tai dažnai nėra dėl grožio ar tolerancijos „prieskonis“ kaip šalutinė naratyvinė istorija šalia pagrindinės heteroseksualios poros santykių. Šiemet netgi pasirodė serialas Interviu su vampyru gėjiškos perspektyvos ekranizacija, serialas Su meile, Viktoras jau sulaukė trijų sezonų, o Netflix filmai ir TV serialai tiesiog sproginėja pačiomis įvairiausiomis LGBTQ+ temomis, tik spėk rinktis ir turėk laiko žiūrėti.

 

Kalbant apie literatūrą, tendencija labai panaši. Vis dažniau ir dažniau sulaukiame ne vien homoseksualius santykius vaizduojančių knygų šalutinėse siužetinių vingių paraštėse, bet ir pagrindinių tose knygose esančių siužetų. Neseniai pasirodžiusi Bookeriu įvertinta britų rašytojos B. Evaristo knyga Mergaitė, moteris, kita, Lauren Groff Matrix, Anne Enright Užžėlęs kelias, Anne Carson Raudonos autobiografija, o dar šiemet pasirodys Bookeriu įvertintą Douglas Bain romanas Shiggie Bain, o ką jau kalbėti apie tokį bestselerį Lietuvoje Hanya Yanagihara Mažas gyvenimas, kuris niekaip nedingsta iš populiariųjų knygų topų, tad galima teigti, kad leidyklos, pasauliniu mastu teikiamos premijos nebijo nestereotipinių kūrinių. Lietuvių poezija taip pat šiomis temomis išgyvena augantį klestėjimą. Baltos lankos ką tik išleido pirmąją (čia jau tikra, sakyčiau, literatūros istorija!) lietuviškai LGBTQ+ komiksą jaunimui. Britų autorė Alice Oseman (g. 1994) išgarsėjusi vos devyniolikos, leidžia itin populiarią seriją Heartstopper (angl. Heartstopper), kurį tikriausiai reiktų versti kaip Širdies stabdis, pagal knygą jau sukurtas Netflix serialas, pastarasis labai, kiek mačiau anonsą, panašų į Su meile, Viktoras.

 

Kiek esu kalbėjęs su jaunimu, jų komiksai (jeigu tai nėra vaikystės Donaldas ir kiti žurnalai) šiuo metu dažniausiai atkeliauja arba iš interneto, arba specializuotuose japonų anime kultūros parduotuvėlėse, žinoma, dar užsisakoma internetu. Mes, deja, neturime komiksų tradicijos ir šis žanras, kad ir kaip bežiūrėsime, yra invazinis, dažniausiai suprantamas kaip jaunimo ir paauglių brendimo ir augimo stadijoje supaprastintas prozos žanras. Prisipažinsiu, kad tai apskritai pirmoji komikso knyga, kurią skaičiau lietuviškai. Užtrukau nepilną valandą, buvo labai smagi skaitymo patirtis, kadangi teksto nėra daug, įvykis seka įvykį ir atrodo, jog iš esmės neskaitai, o žiūri TV serialą. Tai patrauklu, šiuolaikiška ir įdomu.

Alice Oseman

 

Žinoma, nereikia apsibrėžti, jog komiksai vien tik jaunimui skirtas žanras, vakarietiškoje tradicijoje juos skaito ir kaupia užkietėję komiksų skaitytojai, netgi yra, kiek žinau, senų leidinių (periodinių ir knygų) aukcionai. Visgi grįžtant prie Heartstopper, kurio pavadinimas tikriausiai paliktas originalus kaip rinkodaros prekės ženklas, manding, aiškiai Baltos lankos taiko į jaunąjį skaitytoją, kuris tikriausiai po knygos žiūrės serialą, arba po serialo pirks šią knygą. Ir puiku!

 

Kad ir kaip bežiūrėtume, knygos siužetas labai paprastas, netgi primityvus. Pagrindiniai veikėjai 14 metų Čarlis ir 16 metų Nikas lanko tas pačias pamokas, tarp jų užsimezga draugystė, kuri pamažu pereina štampinius, TV serialų nudėvėtus santykių etapus t. y. drovumas, pirmasis vakarėlis, per kurį įvykstą lūžis, homofobinius iššūkius, santykių kūrimą, atsakomybę už kitus ir savo jausmų analizę. Iš esmės tai tvarkingai palaipsniui atidirbtas ir sutvarkytas siužetas, kuris jautriau galbūt užkabins kokioje Lietuvos provincijoje gyvenantį paauglį ar paauglę, kurie patiria panašius išgyvenimus. Bet nebūtinai ir jie, nes su knygos veikėjais lengva susitapatinti bet kuriam skaitytojui, tad ir puslapis po puslapio, piešinys po piešinio, aiškiai vedamas draugystės naratyvas atveda ir prie sunkių veikėjų išbandymų, su kuo, manau, dažnas tokio amžiaus žmonės susidūrė nepriklausomai nuo seksualinės orientacijos.

 

Autorė remiasi plačiai paplitusiais seksualinės orientacijos ankstyvajame amžiuje šablonais ir daugiau ar giliau nesikapsto. Knygoje nerasite jokių atsakymų ar priežasčių, kodėl veikėjai yra tokie, kokie jie yra, čia nėra ir psichoanalitinių ar kokių sudėtingų socialinių veiksnių analizės. Čia nerasite nei tėvų su vaikais konfliktų, nei konfrontacijos su religija, viskas tvyro gana lengvoje romantikos atmosferoje, todėl knyga, nors ir apie savęs suvokimą, ji pavykusi gana skaidri ir tokios knygos, sakyčiau, mūsų literatūros lauke reikėjo dar prieš visą Netflix saulėtekį, prieš 15-20 metų, kai iš tikrųjų nebuvo savipagalbos nei straipsnių, nei filmų, nei konsultacijų, nei kažko pozityvaus, už ko galėtų skaitytojas užsigriebti. Kitaip sakant, Alice Oseman skatina ne analizuoti, o jausti, ne kapstytis kas, kodėl ir dėl ko, o priimti save tokį, koks esi, o tai daug lengviau.

 

Žvelgiant iš šios dienos perspektyvos, visgi knyga labiau raminamai veikia ne kaip edukacinis jaunuoliams skirtas kūrinys, o kaip pramoginis laisvalaikio žanras, nes, kai po ranka internetas, jau daugelis dalykų išsiaiškinta pačių skaitytojų (jeigu kalbėsime apie LGBTQ+ auditoriją). Bet neapsigaukime, iki šiol nelabai (bent jau niekas nešauna į galvą be jaunuoliams skirtos knygos Pierre Szalowski Šaltis keičia žuvyčių trajektoriją) lietuviškai neturime tokių kūrinių, todėl šios knygos pasirodymas, sakyčiau, tampa ir tam tikru komerciniu išbandymu, ir literatūros apie LGBTQ+ asmenis įsteigimu šiaip jau heteronormatyvinėje jaunimo literatūroje. Komiksai versti su jaunuoliams būdingu mokykliniu slengu, juos vertė prityrusi vertėja Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, todėl tas buitinis kalbinis lygmuo tik dar labiau, manau, leidžia susitapatinti su Čarliu ir Nikiu. Knygos gerbėjus galiu nudžiuginti, nes leidykla suinteresuota išleisti ir kitas komikso dalis lietuviškai.

 

Jūsų Maištinga Siela  

Dailės paroda: Neringa Dubietytė ir jos dailės darbai, paveikslai

 Sveiki,

 

Šiuo metu Klaipėdos prekybos centre BIG‘as vyksta dailininkės Neringos Dubietytės (g. 1989) dailės darbų paroda. Mėgstu nemokamai apžiūrėti naujausias ten vykstančias parodas, galiu ilgai prie vieno paveikslo išstovėti ilgai, kol pajuntu perteiktą idėją, mintį, prisijaukinu tapybos techniką, tekstūrą, spalvas, vaizduojamų objektų pustonius ir nuotaiką.  

Jūsų Maištinga Siela