Vinilinė plokštelė: Björk – Vespertine [Vinyl, 2LP] (2001)

 
Informacija apie albumą: Björk – Vespertine [Vinyl, 2LP] (2001)

Kino teatras "Skalvija" pasitinka festivalį "Scanorama" 2022

Sveiki,

 

Ruduo – Scanoramos sezonas! Visada gera žinoti, kad kino centras „Skalvija“ visada pasitinka „Scanoramą“.

 

Jūsų Siela

Knyga: Richard Powers "Sutrikę"

Richard Powers. „Sutrikę“ – Vilnius: Alma littera, 2022. – p. 320.

 

Sveiki, knygų skaitytojai,

 

Prieš kelerius metus susipažinau su garsaus amerikiečių rašytojo Richard Powers (g. 1957) literatūrine kūryba, perskaitydamas jo bene garsiausią romaną Medžių istorija, kuris visame pasaulyje pelnė pačių įvairiausių apdovanojimų, o man asmeniškai paliko nemenką įspūdį. Naujausias jo romanas Amerikoje buvo viena tarp laukiamiausių knygų, kuri beregint pateko į ilgąjį Booker Prize sąrašą, o vėliau ir į trumpąją. Kalbu apie romaną Sutrikę (angl. Bewiderment), kurį itin greitai į lietuvių kalbą išvertė Ieva Venskevičiūtė, o išleido Alma litteros leidykla.

 

Autorius naujausioje savo knygoje pasakoja intymius tėvo Teo ir sūnaus Robino santykius. Po  motinos Alės mirties tėvas vienas augina sutrikusį ir traumą patyrusį sūnų, kuris turi, sakyčiau, gana ryškius autizmo bruožus (kalba, elgiasi ir mąsto kitaip nei jo bendraamžiai vaikai). Pasakojimas apima vienerius metus, tačiau į pasakojimą įsiterpia ir seni prisiminimai apie žmoną, kuriuos dažniausiai sužadina berniuko klausimai apie mamą. Teo yra astrofizikas, puikus gamtos pasaulio žinovas, jis tyrinėja galimas perspektyvas gyvybei megztis kosmose, todėl daug žinių perduoda savo sūnui, kurie drauge vakarais kalbasi apie galimas gyvybės pilnas planetas kosmose. Robinas itin domisi gamta ir biologija, šį smalsumą paveldėjo iš gamtosaugininkės ir aktyvistės už gamtą ir prieš klimato kaitą motinos Alės, bet Robinui sunku mokytis su bendraamžiais valstybinėse mokyklose, o tėvui gresia vaikų teisių tarnybos, nes Robino pykčio protrūkiai mokykloje vis labiau neprognozuojami...

 

Visgi atsiranda nauja technologija, prie kurios yra dirbusi Teo žmona, jos smegenų schemos įrašytos įrenginyje, pastarosios pritaikomos Robinui gydyti. Prieš šios įrangos prieigą turi Alės buvęs geras draugas, kuriam stačiai Teo pavydėjo ir pavydi net po mirties. Nors romane konkrečiai tai neįvardyta, bet Teo galvoja, jog Alė su juo buvo meilužiai, o Robinas galbūt yra ne jo sūnus, tačiau tos minties neprisileidžia ir viską daro Robino labui. Galiausiai kopijuodamas mamos smegenis, Robinas ima ne tik gerėti, bet ir nepataisomai keistis, perimdamas kitas manieras, kaip atrodo Teui, jog pamažu Alė grįžta per sūnaus kūną.

 

Iš tikrųjų romanas Sutrikę gvildena gana aktualias temas ir problemas. Iš vienos pusės naratyvas pasakoja apie šeimos netektį ir santykių kūrimą, turint ypatingo likimo vaiką, iš kitos romanas mokslinės fantastikos žanro, nes pasakoja apie technologijas, kurios koreguoja ne tik žmogaus emocijas, bet ir atmintį. Galiausiai visa tai Richard Powers apgaubia šiuo metu itin pasaulyje daug diskusijų sulaukiančiomis klimato kaitos problemomis. Robinas vis bando turguje ir mokykloje parduoti savo rankomis pieštus nykstančius gyvūnėlius, kad gautus pinigus galėtų paaukoti aplinką gerinančioms organizacijoms. Knygoje net minima mergaitė, kurios prototipas tikriausiai būtų garsioji aplinkos aktyvistės Greta Thunberg. Fone pasakotojas, kuris yra pats Teo, nesibodi kritiškai paminėti JAV politikos gyvūnų ir aplinkos išsaugojimo klausimais, kurie ryškiai turi sąsajų su Donaldo Trumpo valdymo politika.

Richard Powers

 

Knyga persmelkta aktualijų, tačiau autorius nesubanalina ir knygos neiškelia kaip manifesto, o jautriai per tėvo ir sūnaus istoriją išskleidžia šias aktualijas kontekste. Kalbant apie kalbinį romano lygmenį, greitai pastebėsite, kad berniuko tiesioginė kalba skirtinga, ji išskirta pasvyruoju šriftu. Atrodo, kad tai dėl jo ypatingumo, bet galiausiai berniuko balsas įgauna ir simboliškos metaforos, kuri išryškėja romano pabaigoje, kai naujausiomis technologijomis ima naudotis pats Teo. Kalbant apie prozos struktūrą, trumpi skyreliai primena novelių dėlionę, knyga nors ir fragmentuota, joje netrūksta naratyvinės dinamikos, nes įvykis veja įvykį. Autorius bando išgauti natūralų tėvišką švelnumą kalbiniu lygmeniu, tačiau retkarčiais atrodo, kad tai romanui trukdo, nes nepaliekama aštrumo ir galimybės pačiam skaitytojui „surikiuoti“ veikėjų emocijas, kurias pasakotojas romane pernelyg erzinančiai reflektuoja: „Mėgstamiausias mano tėvo gydymas buvo diržu. Štai kaip tapau pavyzdiniu prieš tave sėdinčiu suaugusiuoju. Nusijuokiau ir pasijutau geriau. Gudrus žingsnis ir jo pusės (p. 114).“

 

Įdomiausias, bent man kaip skaitytojui, dalykas romane buvo išgauta keista ir nejauki mistika. Skaitytojui akivaizdu, jog Robinas sutrikęs, tačiau visai kitaip sutrinka tėvas, kai ima stebėti besikeičiantį sūnų, kuris ima byloti mirusios motinos atmintimi, ima išmanyti tai, ką išmanė Alė. Tai baugina, nes technologijos ir smegenų kopijavimas spartina kolektyvinės sąmonės susidvejinimą, todėl berniukas užsimindamas užuominomis, jog jo galvoje lankosi svečiai, tampa baugu ir kyla klausimas: kas tie svečiai ir ar jie gerai elgiasi? Iš esmės autorius kalba apie dirbtinio simuliaktinio intelekto įsiskverbimą į biologinę rūšį. Šalia plėtojami fantastiniai pasakojimai apie įvairių rūšių galimus ateivius ir jų invaziją į Žemės planetą tik padidina tą mistinę atmosferą ir jaudina, kuria linkme autorius plėtos šį iš dalies mokslinės fantastikos pasakojimą.

 

Galiausiai mistinis-filosofinis balansas išgaunamas iki galo nepažinus, pasakotojas palieka daug klausimų apie berniuko antgamtinius gebėjimus, kuris man labai priminė J. M. Coetzee romanų trilogijos Jėzaus vaikystė pasakojimais išgautus sunkiai nusakomą mistiką apie nepažintą vaiko protą ir tyrą širdį. Visgi Sutrikę skaitosi įtraukiančiai, tačiau istorijos pabaiga šaltoje upėje atrodo pernelyg dirbtina ir melodramatiška. Taigi, jeigu šį romaną atsiminsiu dar ilgai, tai dėl romano idėjos ir atmosferos. Akivaizdu, kad Richardui Powersui svarbu yra kalbėti šių dienų aktualijomis, kalbėti taip, kaip kalbėjo romane Medžių istorijoje apie globalius dalykus, jog kiekvienas iš mūsų yra atsakingas už kitą, nesvarbu, ar tu žmogus, ar medis, ar gyvūnas, dulkė kosmose, viskas yra susieta vienovėje. Galiausiai, kaip sakė Robinas, „viskas yra visame (p. 222).“

 

Jūsų maištinga Siela

Knyga: Jerome David Salinger "Rugiuose prie bedugnės"

 J. D. Salinger. „Rugiuose prie bedugnės“ – Vilnius: Alma littera, 2020. – p. 270.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kai legendinis amerikiečių rašytojas Jerome David Salinger (1919-2010) 1951 metais išleido romaną Rugiuose prie bedugnės (angl. The catcher in the rye) tikriausiai nė nesapnavo, jog jo literatūra padarys nepataisomą poveikį ištisoms jaunuomenės kartoms. Romanas iš pradžių skirtas tik suaugusiems beregint tapo paauglių ir jaunuolių maišto manifestu, nes anuomet puikiai atliepė XX amžiaus jaunuolių būsenas ir jausenas.

 

Negana to, ši knyga turėjo poveikį ir vėlyvosioms sovietinėms kartoms, o apie pagrindinio veikėjo Holdeno Kolfildo tapatumą ir įtaką grupei Fojė yra pasisakęs ir pats Andrius Mamontovas. Anų laikų sovietinėje verstinėje literatūroje nebūta daug marginaliosios literatūros, kuri kalbėtų apie jaunuolių problemas, seksą, maištą ir atskirties jausmą, todėl Rugiuose prie bedugnės tapo ir po Geležine uždanga esantiems pirmiesiems skaitytojams šioks toks paguodos talmudas, žodžiu, kitokia literatūra. Šiuo metu ši kultinė knyga yra nagrinėjama mokyklinėse programose ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.

 

Prisimenu, kai pirmąkart perskaičiau Rugiuose prie bedugnės. Man tada buvo 15 metų ir šioji knyga absoliučiai nepatiko. Aš jos tiesiog nesupratau, iš anų dienų perspektyvos neturėjau jokio tapatumo jausmo su H. Kolfildu, tačiau skaitant dabar, prabėgus tiek daug laiko nuo pirmojo įspūdžio, požiūris labai pasikeitė. Visų pirma knyga labai įdomus kūrinys kaip kultūrinis reiškinys, o antra – pamačiau literatūrinį talentą ir visus šios knygos „užkaborius“, kurių neįstengiau įvardyti ir pamatyti būdamas penkiolikos.

 

Istorija pasakoja apie paauglį Holdeną, kuris pakeitęs jau tris mokyklas, mokosi prestižinėje mokykloje, tačiau po lemtingos klaidos yra vėl išmetamas. Jis bijo grįžti namo ir pasakyti tėvams, jog ir vėl juos nuvylė, nes tėvai jį išsiųs į karo mokyklą. Gyvendamas studentiško stiliaus bendrabutyje, jis dangsto savo draugus, rašinėja už juos rašto darbus, nes tik literatūra jam sekasi gerai, tačiau neatrodo, jog Holdenas gebėtų pasirūpinti savo reikalais. Netrukus ima ryškėti jo maištingumas, keisti paaugliški įsitikinimai apie pasaulio gerumą ir žmones. Salingeris per Holdeną perteikia, sakyčiau, jaunuoliams būdingą baikštumą ir atžarumą, kuris virsta į stačiokišką ir jaunuoliams būdingą brutalų santykį su aplinkiniais ir pasauliu.

 

Holdeno poziciją išsako ir jo kalba, kuri anuomet literatūroje dar nebuvo tapusi standartu. Paaugliška, vulgari ir stačiokiška kalba pasižymi žeminančia tonacija. Čia suskamba ir keiksmai, ir merginos vadinamos mergšėmis, kalbama apie pederastus ir iškrypėlius, nes anuomet būta tik tokio socialinio žodyno. Visą tą buitinį slengą perteikia vertėjas Povilas Gasiulis ir šių dienų kontekste toji kalba vis dar atrodo gyva ir natūrali.

 

Net nekyla abejonių, jog Holdenas persunktas vienatvės, jis nėra „įleidžiamas“ į suaugusiųjų pasaulį, nors beveik viena koja gyvena jame, nes priima sudėtingus sprendimus, nors ir kvailokus, yra atlaidus savo klaidoms, tačiau be galo reiklus ir kritiškas aplinkiniams. „Man atrodo taip: jeigu žmogus nekvailas ir supranta humorą, jam nusispjaut, ar jo lagaminai geresni, ar blogesni. Bet taip nėra. Užtat aš ir gyvenau vienam kambary su tuo bukagalviu benkartu Stredleiteriu. Jo bent lagaminai buvo ne prastesni už mano (p. 140)“. Sakyčiau, nūdienos jaunuoliai taip pat nieko nesiskiria: daug lūkesčių kitiems ir mažai atsakomybės bei savidisciplinos, todėl kai kurie infantilūs Holdeno įsitikinimai, kaip antai vertinti žmones pagal jų lagamino  kokybę, atrodo kvailoki, tačiau puikiai iliustruoja jaunuolišką kategorišką būdą.

 

Kitą vertus, Holdenas turi ir savito gerumo. Paskutinius dolerius jis švaisto vienuolėms, sutiktoms tiesiog mieste, nevertindamas pinigų, jis juos taško tai kairėn, tai dešinėn, ir ne visada tik savo naudai, jis gerbia silpnesniuosius, nors jo kaip pasakotojo kalboje yra daug menkinančios leksikos.

J. D. Salinger

 

Holdenui rūpi saugoti vaikus nuo bedugnės, kuri knygoje (išėmus iš vienos dainelės citatą apie rugius) įgauna blogio, pavojaus, slenksčio metaforas. Kalbėdamas su seserimi Fibe, Holdenas galiausiai nenorom atskleidžia, kad labiausiai už viską pasaulyje jis norėtų stebėti, kaip nekalti, tyri vaikai žaidžia rugiuose prie bedugnės ir kad jis galėtų juos ganyti ir prižiūrėti, jog šie neįkristų į prarają. (Keistas noras, turint galvoje, kaip Holdenas „rūpinasi“ savimi). Bedugnė nebūtinai simbolizuoja mirtį ir blogį, veikiau tai takoskyra tarp tyro vaikiško pasaulio ir klaidų bei nuodėmių pilno suaugusiojo apsunkinto gyvenimo. Pats Holdenas jau „žino“ bedugnės „skonį“, žino, ką reiškia daryti klaidas, jaustis kaltu, jis beveik jau perėjęs į suaugusiųjų pasaulį, tačiau potraukis saugoti vaikus nuo bedugnės, sakyčiau, yra to saugaus ir tyraus, nesugadinto pasaulio ilgesys.

 

„Nesubrendęs žmogus pasižymi tuo, kad yra pasiryžęs dėl kilnaus tikslo numirti, o tuo tarpu subrendęs žmogus pasiryžęs tam tikslui atiduoti gyvenimą (p. 239).“ Tokius žodžius Holdenui pasako patikimas buvęs literatūros mokytojas Entolinis, kuris nakčiai priima Holdeną, nes supranta jo sudėtingą padėtį. Kadangi Holdenas dar tik besiformuojanti asmenybė, akivaizdu, kad jis apsėstas iliuzijų ir idealų. Ir ne vien dėl bedugnės. Knyga parašyta ne tiek daug laiko praėjus Antrajam pasauliniam karui, paties Holdeno vyresnysis brolis dalyvavo kare ir Holdenas nesupranta, kaip nesipriešinant sistemai galima žudyti kitą žmogų, veikėjo nuostata tokia: geriau mirti, nei eiti į karą. Vėliau toks manifestas turės nemenkos įtakos Vietnamo karo šauktiniams Amerikoje po kelerių dešimtmečių nuo knygos pasirodymo.

 

Holdenas empirikas, jam svarbu žinoti, kur dingsta žiemą paukščiai iš ežero Centriniame parke, jam svarbu pažinti moteris, gerti ir rūkyti, nes tai yra jo tapatybės dalis, kaip ir nauja medžiotojo kepuraitė, kuri simbolizuoja maištą, nes ją nešioja snapeliu į nugarą. Bet visgi prieš ką kovoja Holdenas? Iš pažiūros jis pasyvus maištininkas, jis kovoja ne tiek savo veiksmais, nes veiksmų ir elgesio plotmėje jis renkasi pražūtingus, destrukcinius sprendimus. Nors veikėjas tapo maišto simboliu daugeliui jaunuolių, visgi jo kova yra vertybinė kova t. y., Holdenas nenori susitaikyti su sisteminiais dalykais, nenori prisiimti atsakomybės, netgi priešingai – jis siūlo Selei, vienai iš savo merginų, viską mesti ir tučtuojau automobiliu patraukti į Vakarus. Spontaniškas paaugliškas idealizuotas elgesys, laisvės troškimas ir nepamatuoti sprendimai pas Holdena yra neatsitiktiniai, nes Holdenas tiesiogiai yra pažinęs mirtį, todėl pasąmoningai suvokia gyvenimo trapumo ir laikinumo kainą. Holdenas yra netekęs brolio Elio ir taip pat regėjo pro langą iššokusio jaunuolio lavoną, todėl toji pažintis jį traumavo ir pakeitė. Kitaip sakant, bedugnė įgauna ir dar vieną reikšmę: mirties ir laikinumo juodąją burną, kuri praryja gyvenimą.

 

Šiaip Rugiuose prie bedugnės nuostabus kūrinys ir man nuoširdžiai gaila, kad dabar didelė dalis mūsų mokinių nėra pajėgūs apmąstyti daugelį išplėtotų romano prasmių, nes pripratę prie tiesioginių tekstų, kurių pagrindinė mintis ir idėja jau žinoma perskaičius vos pastraipą. Deja, Rugiuose prie bedugnės toks plokščias nėra. Sakyčiau, netgi tai psichologinė knyga, kurioje regime su mirtimi susidūrusį Holdeną, kuris visomis išgalėmis bando pajusti pasaulio gerumą, priešinantis gyvenimo schematiškumui ir įrėminimui, nes įrėmintas pasaulis atima gyvenimo džiaugsmą. Holdenas tą supranta, todėl jis elgiasi ne pagal taisykles ir primestus lūkesčius, o intuityviai ieškodamas šešėliuose gyvenimo tyrumo... Beje, Suvalkijoje, Sudargo krašte, iš kurio kilo Salingerio protėviai, yra atidarytas nuostabus simboliškas paminklas – nuo kalvos atsikišęs Salingerio takas, kuris liudija apie saugomą ir ganomą gerumą, kad neįkristume į bedugnę.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "(Ne)tikros prancūziškos vestuvės" / "Qu'est-ce qu'on a fait au Bon Dieu?"

 Sveiki,

 

Kai amerikietiškomis komedijomis dažnai nusiviliama, tą reikalą gali išspręsti prancūziškos komedijos ir viena iš tokių, kuri man patiko, yra „(Ne)tikros prancūziškos vestuvės“ (pranc. Qu'est-ce qu'on a fait au Bon Dieu?) (2014), kuri jau yra sulaukusi ne tik žiūrovų pripažinimo, bet ir kitų filmo dalių. Prancūzų režisierius Philippe de Chauveron gana hiperbolizuotai perteikė Europos problemas, susijusios su migrantais bei rasizmu.

 

Istorija pasakoja apie pasiturinčią prancūzų šeimą, kurioje viena po kitos išteka dukterys už skirtingų rasės ir religijos atstovų. Viena iš jų išteka už azijiečio, kita už žydo, o dar kita už musulmono. Tėvams tai tikras smūgis, nes jie nuo seno puoselėjo senas buržuazines prancūziškas tradicijas, todėl per šventes paruošti maistą ir išvengti rasistinių juokelių jiems per sunku. Nuolat kyla kuriozinės nesąmonės, kurios gerai iliustruoja vakarų europietišką dvilypumą kitataučių atžvilgiu, pašiepia pačius prancūzus. Visgi šeima turi ir ketvirtąją dukrą, į kurią deda didžiules viltis, tačiau tėvai nė neįtaria, kad jai pasipiršo emigrantas iš Afrikos... Kaip tėvai priims į savo šeima dar ir juodaodį?

 

Iš tikrųjų filmas verčia iš koto, man labai patiko tas kandus prancūziškas humoras. Kitą vertus, tenka pripažinti, kad filmo pirmoji pusė buvo kur kas labiau pavykusi, o antroji filmo dalis pakrypo narpliojamo naratyvo pusėn ir čia režisierius neišvengia banaliausių komedijos klišių, pvz., rasistas tėvas su jaunikio tėvu iš Afrikos susiruošia žvejoti, o bežvejodami ima ir susidraugauja, nors buvo labai priešiški. Silpna filmo pabaiga, nuotakos bėgimas nuo altoriaus ir tėvų kivirčai nebesižiūri taip linksmai ir įdomiai, kaip žiūrėjosi tos scenos, kai tėvas bando būti pakantus žydui, musulmonui ir budistui. Visgi tai viena linksmiausių komedijų, kokią mačiau šį rudenį.

 

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Už borto" / "Overboard"

 

Sveiki,

 

Dar vienos komedijos perdirbinys, kurį režisavo Rob Greenberg yra filmas „Už borto“ (angl. Overboard) (2018), kuris pasakoja apie vienišą dviejų dukterų mamą Keitę, kuri stengiasi susitvarkyti su vaikais ir kaip nors pabaigti slaugės mokslus, kad galėtų išlaikyti vaikus. Per lemtingą atsitiktinumą ji paplūdimyje randa atmintį netekusį turtuolį Leonardą, su kuriuo konfliktavo. Iš paiko dykumo ji sukuria keistą istoriją, jog Leo yra jos vyras ir parsivedusi namo jį apgyvendina palėpėje, dienomis duodama užduotį prižiūrėti savo vaikus...

 

Filmo idėja išties nebloga. Kas nenorėtų namuose turėti vergo, kuris nudirbtų visus juodžiausius darbus? Įdomiausia, kad šioje komedijoje Leo yra absoliutus mulkis, nes praradęs atmintį net nesistengia nieko sužinoti apie save ir savo praeitį, net nepasitikrina savo asmens dokumentų, nepavarto kokio nors normalaus šeimos albumo, o besąlygiškai tiki ir priima Keitės informaciją, nors ir jaučia diskomfortą gyvendamas palėpėje.

 

Kitą vertus, tai komedijos absurdo reginys, kuriame ir neturėtų (?!) būti kokios nors logikos, filmas skirtas absoliučiai masinei pramogai. „Už borto“ prisodrintas klišinių amerikietiškų anekdotinių situacijų, žavių ir savo amplua išmanančių Holivudo aktorių, tačiau šioji komedija, kad ir kaip skaidrintų nuotaiką, ji neturi didelės išliekamosios vertės ir beveik galiu duoti nukirsti pirštą, jog ji pasimes ir pasimirš panašių „lengvų“ filmų virtinėje.

 

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb: 6.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Itališkas apiplėšimas" / "The Italian Job"

 

Sveiki,

 

Režisieriui F. Gary Gray buvo patikėta nelengva užduotis – perkurti populiarų ir kino klasika tapusį filmą „Itališkas apiplėšimas“, kurį 1969 metais režisavo Peter Collinson. Naujausiame „Itališkas apiplėšimas“ (angl. The Italian Job) (2003) versijoje pasakojama labai panaši nusikaltėlių keršto istorija, o jame nusifilmuoja tokios ryškios Holivudo žvaigždės kaip Charlize Theron ir Edward Norton.

 

Tiesą sakant, nesu didelis tokių trilerių mėgėjas ir šį filmą sužiūrėjau gerokai purkštaudamas dėl filme iki gyvo kaulų įsiėdusių kino klišių. Filmas absoliučiai holivudinio braižo, pasakojantis apie būrį gerai organizuotų plėšikų, kurie Venecijoje sumaniai apšvarina seifą, tačiau net ir tarp geriausių draugų yra vienas išdavikas, kuris apmulkina savo bendrininkus, o norėdamas išsisukti vieną iš jų nušauna. Po kurio laiko nušauto vyruko suaugusi dukra susiranda žudiką ir suviliodama bando įvykdyti kerštą...

 

Iš esmės šis gan dinamiškai nufilmuotas filmas savu laiku turėjo žiūrėtis gan neblogai. Čia netrūksta juokelių, veiksmo, sarkazmo ir trafaretinių kriminalinio pasaulio grimasų, bet iš esmės filmas, bent jau man šiandien, buvo ganėtinai nuobodus ir nuspėjamas. Pagrindinės veikėjos grožio standartas, besiseilėjantys dėl jos vyrukai su vaikėziškomis ir kvailomis savybėmis, kurios labiau tiktų komedijos komiksams, vedė iš proto. Naratyvas irgi labai primityvus. Visas filmas skirtas kelioms kriminalinėms operacijoms, tačiau viskas daugiau ar mažiau matyta ir girdėta, todėl visumoje filmas nuvilia. Suprantu, kad „Itališkas apiplėšimas“ buvo vienas iš tų pirmojo šio amžiaus dešimtmečių pamatinių filmų, davusių paspirties tokio žanro filmams kaip „Oušeno vienuoliktukas“ serijai ir pan., tačiau žiūrėdamas šį filmą vis graužiau save: dieve, juk reiktų žiūrėti geresnį kiną.

 

Mano įvertinimas: 3.5/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela