Filmas: "Metas išeiti" / "Sprendimas išvykti" / "Heojil kyolshim" / "Decision to Leave"

 

Sveiki,

Pietų Korėjos kino meistras Park Chan-wook per savo karjerą sukūrė ne vieną ryškų ir savitą kino reginį, pelniusių pačius prestižiškiausius apdovanojimus. Man asmeniškai labai patiko „Tarnaitė“ (2016), „Stokeriai“ (2013), „Troškulys“ (2009) – pastarieji tapo įsimintinais metų filmais, tad labai laukiau naujausio režisieriaus filmo „Metas išeiti“ (kaip kur verčiama „Sprendimas išvykti“) (angl. Decision to Leave) (2022), pastarajam kino kūrėjas ruošėsi net šešerius metus, o filmą šiuo metu galite pamatyti kino festivalyje „Kino pavasaris“.

Istorija pasakoja detektyvinę-kriminalinę istoriją apie detektyvą Jangą, kuris tiria nuo Sviesto kalno nukritusio turtuolio mirties aplinkybes. Į apklausą iškviesta prastai korėjietiškai kalbanti velionio žmona Song Soė tiek detektyvui, tiek komisariatui kelia tam tikrų klausimų, mat moteris elgiasi nerūpestingai ir neslepia abejingumo, jog vyras mirė. Tačiau nei detektyvas, nei kiti neturi įrodymų, jog užsienietė žmona turi kokių nors sąsajų su vyro mirtimi. Pats Jangas jau 16 metų sėkmingai vedęs, jo žmona trokšta persikraustyti į kitą Seulo rajoną, tačiau Jangas pamažu taip susižavi įtariamąja, kad pamažu pradeda ją sekdamas įsimylėti...

Šis filmas po „Tarnaitės“ novatoriškumo, sakyčiau, yra grįžimas prie to, nuo ko režisierius ir pradėjo savo kiną. Smurtinių kriminalinių istorijų, kuriuose pavydo, meilės ir maniakiška trauka veikiami herojai nusižengia humanistiniams principams. Nepasakyčiau, kad ši istorija kuo nors mane nustebino, priešingai, kaip tik pasigedau gelmės, įdomesnių siužeto vingių, netikėtų veikėjų sprendimų, papildomų įdomesnių šalutinių veikėjų ir šiaip aštresnės provokacijos. Istorija remiasi iš esmės detektyvo aistra imigrantei iš Kinijos, o toji aistra pateisina ir galimus veikėjos kriminalinius veiksmus, tad detektyvas blaškydamasis tarp namų ir meilužės galiausiai suserga depresija, nuolat bando palaikyti sveiką protą varvindamasis akių lašus. Toliau beveik nieko nevyksta, finalas daugiau ar mažiau žinomas, nes aistra ir žmogžudystės sunaikina pačius veikėjus kaip paprastuose tradicinių panašių siužetų filmuose.

Visgi be silpnoko siužeto reikia pagirti režisieriaus pasakojimo būdą, dėl ko būtent ir verta pamatyti šį filmą. Autorius originaliai fragmentuotai pasakoja nusikaltimo istoriją, įterpdamas mistines detektyvo vaizduotės žaismus, leidžia dirstelėti į veikėjo mintijimą, analitinį mąstymą, išlaiko įtampą, paslaptingumą, todėl labai stiprus šio filmo montažas, primenantis, koks režisierius yra geras pasakotojas, netgi kai siužetas yra vienkryptis, paprastas ir nuspėjamas. Retai kada kine pasakojimo maniera filmo turinį gali pakylėti į tokias aukštumas. Nors „Metais išeiti“ nėra mano mėgstamiausias Park Chan-wook filmas, visgi praleidau pustrečios valandos kokybiškame reginyje, kuriame banalūs ir šimtus kartų matyti istorijos vingiai perteikti originaliai ir patraukliai.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.1

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“: ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Visos mūsų baimės" / "Wszystkie nasze strachy"

 

Sveiki,

Jau kuris laikas šis filmas „stovėjo“ eilėje dėl vienos labai paprastos priežasties. Jame pasirodo tikriausiai vienas įdomiausių ir talentingiausių lenkų kino aktorių Dawid Ogrodnik, kuris kine sukūrė ne vieną labai įsimintiną vaidmenį. Vienas naujausių jo vaidmenų filme „Visos mūsų baimės“ (lenk. Wszystkie nasze strachy) (2021) pasakoja apie provincijoje gyvenantį menininką ir LGBTQ aktyvistą Danielių. Tas, kas žino Lenkijos politiką ir įsigalėjusias bažnyčios struktūras, tas žino, jog būti gėjumi ar lesbiete šioje šalyje yra ne ką lengviau nei Lietuvoje, o čia dar turime Danielių, atvirą provincijos gyventoją, kuris ant savo firminių treningų prisiuvo LGBTQ vaivorykštę taip kaimo ūkininkams demonstruodamas savo tapatybę.

Ši istorija tikra, mat, toks Danielius iš tikrųjų egzistuoja, nesunkiai galite paguglinę rasti tikrojo Danieliaus fotografijų ir pasiskaityti apie jo meną, eksponuojamą Varšuvoje. Visgi kaimo gyventojai, nors ir vadina Danielių pederastu, toleruoja jo tapatybę tik dėl to, kad Danielius uolus katalikas, jis priklauso vietos vaivorykštės katalikų bendruomenei, kiekvieną sekmadienį lanko mišias, eina išpažinties. Nepaisant visko, pačioje Lenkijoje ši katalikų bendruomenė nemažai kritikuojama, vadinama nukrypimu nuo tikrojo tikėjimo ir daug kas norėtų, jog jie savęs nesietų su Kristaus mokymu. „Visos mūsų baimės“ šiame politiniame ir socialinio susipriešinimo fone pasakoja apie Danieliaus geros draugės savižudybę. Patyrusi eilinį pažeminimą dėl savo lytinės orientacijos jauna mergina pasikaria atokiame miškelyje. Danielių tai galutinai traumuoja, todėl jis organizuoja Kristaus eiseną pagerbti savo draugę, tačiau vietos gyventojai ne labai nori prisidėti prie jo sumanymo ir yra nusižudžiusią draugę kaltinti dėl atvirumo nei tuos homofobus, kurie iš jos tyčiojosi.

Iš tikrųjų visa likusi filmo dalis pasakoja apie tai, kaip Danielius nukerta medį, ant kurio pasikorė draugė, padaro iš jo kryžių ir skandalingai sudalyvauja Varšuvos meno parodoje. Puikus Dawid Ogrodniko pasirodymas, istorija daugiau nei keista, net sunku patikėti, jog kažkas panašaus vyko Lenkijoje. Tačiau tenka pripažinti, jog pats filmas siužetiškai išskydęs. Galiu tik numanyti, kaip sunku Lenkijoje kinu byloti LGBTQ temomis, kiekvienas toks bandymas sulaukia religinių fanatikų aršių protestų, tačiau menas tikriausiai vienintelis visuotinis būdas byloti apie traumuojančias šių žmonių patirtis. Visgi tenka pripažinti, kad iš šio filmo tikėjausi daugiau. Keistas ir liguistas Danieliaus įtikėjimas prieštaringai jungia LGBTQ ir katalikų bendruomenę, o jo troškimas išpirkti kaltę ir tampyti Varšuvoje sukonstruotą kryžių atrodo mažų mažiausiai neorganizuotas ir pakrikusių nervų žmogaus performansas. Manęs asmeniškai neįtikino pagrindinio veikėjo nuoširdi atgaila ir gyvuliškas užsispyrimas tapti šventesniu už kitus, tačiau tikiu, kad šioji istorija pačioje Lenkijoje sukėlė nemažą atgarsį.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Švėkšna: Švėkšnos Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčia, klebonija, miestelis

 Sveiki,

Neseniai teko lankytis Švėkšnos miestelyje, kuri garsėja ne tik savo moliūgų festivaliu vėlyvą rudenį, bet ir nuostabia neogotikine Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia. Teko užlipti netgi į patį bažnyčios laikrodžio bokštą. Neįtikėtina, kad tokiame mažame miestelyje stovi toks didingas pastatas.

Jūsų Maištinga Siela

Vydūnas: Vydūno paminklas Klaipėdoje (Bokštų g. 6), Vydūno skveras

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sukčiavimas" / "Sharper"

 

Sveiki,

Naujausio pramoginio kino išalkusiems žiūrovams daug kas tikriausiai rekomenduos naująjį režisieriaus Benjamin Caron filmą „Sukčiavimas“ (angl. Sharper) (2023). Pastarasis režisierius buvo atsidavęs prabangiausio visų laikų serialo „Karūna“ režisūrai, kuriam sukūrė net 11 serijų, nors žvelgiant į jo ankstyvąjį režisūrinį kelią darosi akivaizdu, kad užlipti į „Olimpą“ gana sudėtinga, nes pradžioje daug mėgėjiškų ir gana prastų bandymų kurti savitą filmą. Kitą vertus, kai turi palaikymą ir finansavimą, tau keliai daug kur atviri kurti tai, kam iš tikrųjų esi gabus.

„Sukčiavimas“ prasideda visai ne kaip trileris, o kaip graži romantinė istorija viename Amerikos didmiesčio knygyne. Kone Pelenės istorija, veikėjai kalbėdami apie Charlottes Bronte „Džeinę Eir“ ir kitus klasikus įsimyli, tačiau akivaizdu, jog istorija slepia kraupią tiesą, kurios su nekantrumu laukia žiūrovas, juk filmo pavadinimas nieko neslepia – apie sukčiavimą.

Būtų kvaila Jums atskleisti šio filmo siužetines detales, nes prarasite malonumą žiūrėti, o žiūrėti pramogai toks filmas, sakyčiau, tinka, nes jis pavykęs daugel aspektų. Visų pirma reiktų pagirti pasakojimo kompoziciją, kuri primena novelių romaną, tad atrodo, kad nieko kelios pernelyg nesusijusioms istorijoms lemta susikirsti. Istorija kiekvienam „iššokusiam“ veikėjui suteikia savitą pasakojimo atkarpą, todėl toks koliažinis pasakojimo būdas pateisina trilerio galvosūkio struktūrą, išlaiko žaismingumą ir veržlumą.

Tiesa, reikia pasakyti, kad daugiau ar mažiau prie tokio kino pripratusiam žiūrovui nesunku įvardyti, kuo filmas daugiau ar mažiau baigsis: užkietėjusius sukčiaus apgauna diletantai sukčiai, išmokę amato iš savo mokytojų. Nors filmas įtraukus, leido mėgautis charizmatiškai nuodėmingais aktorių Julianne Moore ir Sebastian Stan kuriamais veikėjų charakteriais, tačiau tenka pripažinti, kad šis kokybiškai „atidirbtas“ filmas daugiau už pramoginio kino rėmų žiūrovo neišveda. Filme atpažinsite tam tikrus triukus, kurie stebina tik tiek, kiek esame įpratę panašiuose trileriuose apie sukčiavimą matyti, pavyzdžiui, „Apgaulės meistrai“, todėl turinio prasme filmas nepasiūlo nieko daugiau nei spalvingą ir temperamentingą lėlių namelio šou, kurį smagu žiūrėti tol, kol žiūri, tad novatoriškumo ar kokių gluminančių dalykų nesitikėkite, viskas pagal taisykles.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pomirtinės nuotraukos" / "Post Mortem"

 Sveiki,

Kad dažniau europiečiai moka kurti geresnius siaubo filmus už amerikiečių – jau seniai žinomas faktas. Europietiški siaubo filmai, ar tai būtų tamsus ispanų siaubo trileris, ar šaltas ir mitologija apipintas skandinavų šiurpą keliantis pasakojimas, filmai dažniausiai išsiskiria savitu režisūriniu braižu. Maždaug to tikėjausi iš vengrų kino režisieriaus Péter Bergendy siaubo filmo „Pomirtinės nuotraukos“ (angl. Post Mortem) (2020). Tiesą sakant, nepamenu nieko, ką galėčiau įvardyti kaip matytą vengrų siaubo filmą, todėl tikriausiai šis bus pirmasis tokio žanro. Filmas teiktas nuo šalies į „Oskarus“ kaip geriausias vengrų metų filmas.

Pasakojimas mus nukelia į 1918-uosius, Pirmojo pasaulinio karo pabaigą. Tas žmonijai tragiškas laikotarpis paženklintas daugybe mirčių, įskaitant ir Ispaniškojo gripo tragedija. Vokiečių fotografas Tomašas keliauja po Vengriją, pats per stebuklą išgyvenęs karo apkasuose, daro pomirtines šeimų fotografijas. Priminsiu, kad XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje buvo normali praktika aprengti mirusįjį tarsi gyvą, pasodinti ant kėdės ir su juo atminčiai nusifotografuoti, tos fotografijos iki šiol vadinamos pomirtinėmis. Galiausiai Tomašas atvyksta į atokų vengrų kaimelį, kuriame imasi fotografuoti mirusiuosius, bet pastebi, jog vyksta paranormalūs reiškiniai, kuriuos jaučia ir maža mergaitė Ana. Tomašas labai prisirišęs prie Anos, nes ją buvo regėjęs savo mirties akimirką karo metu...

Šiame nejaukiame filme didelį įspūdį, bent jau man, paliko būtent pati Tomašo kaip fotografo darbo specifika. Lavonų fotografavimo momentai perteikti taip bauginančiai šaltai, kad atrodo beveik patologiška. Neblogai perteikti ir tam tikri antgamtiniai elementai, pvz., šmėkla, žaidžianti su šunimi, naktiniai žingsniai palėpėje bei daržinėje suguldyti lavonai, kurie laukia atlydžio, kad kaimiečiai galėtų iškasti kapo duobes... Ir tikrai, pirmoji filmo pusė atrodo savita, unikali, bauginančiai gluminanti, tačiau filmo negalėčiau įvardyti kaip fenomeno, nes akivaizdžiai strigo mergaitės aktoriniai sugebėjimai, makabriško iki beveik juoduoju humoru perteiktos klykiančių kaimiečių išraiškos, jų elgsenos ir sprendimo būdai. Nors režisierius labai stengėsi istorijos finalą pavaizduoti įtikinamai savitai, tačiau gūžčiojau pečiais, kodėl name skęsdamas Tomašas žvalgosi kaip mėmė, kol vanduo pasiekia lubas, o ieškoti išėjimo pradeda tik po vandeniu. Ar nebūtų paprasčiau gelbėtis tada, kol vanduo dar plūsta? Pabaigoje karikatūrinė kelionė su šmėklomis į transcendentinę pomirtinę salę kėlė daugiau klausimų, nei atsakymų (ar tai nėra tiesiog nieko nesakantys estetiniai vaizdiniai, perteklinė pompastika?).

Filmo visumą vertinčiau, nepaisant tam tikrų keistai nederančių dalykų, eklektikos tarp juodojo humoro ir bauginimo, visai neblogą, netgi kaip savitą europietiško siaubo filmo pavyzdį. Filmas tikrai suteiks ne vien nuobodaus kaip iš vadovėlio sukalto siužeto, bet ir glumins (to visada tikiuosi iš siaubo filmo!), tačiau be įtraukos didesnio stebuklo visgi nesitikėkite. Tarp kitko, filme yra keletas itin gerą siaubą perteikiančių pavykusių scenų, kurios perspjauna daugelį standartinių siaubo filmų sumanymų.

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 5.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Hannah Kent "Atsidavimas"

Hannah Kent. „Atsidavimas“ – Vilnius: baltos lankos, 2022. – p. 448.

Sveiki,

Kaskart vis sunkiau man įveikti storesnę nei 300 puslapių knygą, bet jeigu renkuosi storesnę, tai atranka milžiniška, kad nepasijusčiau skaitydamas tarsi elektros kėdėje t. y. nuobodžiaudamas ar tik bukai sekdamas siužeto vingius, kuriuos galima gana lengvai nuspėti. Kadangi australų rašytojos Hannah Kent (g.1985), galima sakyti, Lietuvoje irgi bestseleriais tapusios knygos Paskutinės apeigos (Baltos lankos, 2016, 2022) ir Gerieji žmonės (Baltos lankos, 2017) mane buvo įtraukusios ir sudominusios, tad laukiau, kada pasirodys trečioji talentingosios australės knyga Atsidavimas (angl. Devotion), kurią į lietuvių kalbą išvertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė.

Istorija prasideda jautriu pasakotojos kreipimosi į klausytojus-skaitytojus. Pamaniau, kad čia tas senas efektas, kada iš mirties patalo apžvelgiamas gyvenimas, tačiau pasakotoja neapibrėžia nei laiko, nei erdvės ir tik pačioje knygos pabaigoje atskleidžiamas tikrasis pasakojimo atskaitos taškas t. y. pomirtinis laikas, kitaip sakant, trys dienos iki paėmimo dangun, o pačių biblinių motyvų romane rasis ir daugiau, nes istorija mus nukelia į 1836-ųjų Prūsiją, kurioje vyksta religinės reformos. Kas žino ankstesnes H. Kent romanus, tas žino, kaip autorė stengiasi autentiškai perteikti istorines ir kultūrines detales, tad ir šiame romane ji remiasi Prūsijos senųjų liuteronų emigracija į Australiją istorija. Prūsijoje tuo metu karalius, norėdamas suvienodinti ir reformuoti tikėjimą, buvo uždraudęs senąjį liuteronų religiją, tačiau Kajaus gyvenvietės žmonės nenorėjo atsižadėti senojo tikėjimo, todėl miškuose slapta rengė mišias pagal savo konfesijos ritualus. Galiausiai karalius davė šansą nepaklūstantiems emigruoti svetur... Šioje Kajaus gyvenvietėje autorė kuria dviejų labai jaunų merginų Hanės ir Tėjos draugystės istoriją, kurių magiška trauka perteikta draugystė šiek tiek priminė Tarjei Vesaas trumputį romaną Ledo rūmas (Baltos lankos, 2021).

Tėjos tėvai – visko per pirmąją nepavykusią emigraciją netekę Kajaus naujakuriai, kurie įsitaiso pakrypusioje pamiškio trobelėje. Taip jau buvę ne kartą, kad karalius atšaukęs savo leidimą emigruoti, tad viską išpardavusiems sentikiams liuteronams belikdavo skurdžiai klajoti po kraštą ir kur nors prisiglausti. Hanės tėvai taip pat svajoja apie laisvą tikėjimą emigracijoje, tačiau jie irgi baiminasi Tėjos tėvų likimo. Kol visi senojo tikėjimo gyvenvietės žmonės galiausiai gauna leidimą išvykti, niekur negalėjusi pritapti Hanė spėjo susidraugauti su šviesiaplauke atėjūnų dukra Tėja. Hanė jai išduoda paslaptį, jog geba girdėti giesmes gamtoje, ji savo naujajai draugei atvėrė tiesą, jog medžiai, vandenys ir samanos jai dainuoja. Tai antgamtiški sugebėjimai, tačiau ir Tėjos motina vendė Ana Marija taip pat laiko pas save uždraustą burtų ir žiniuonių knygą, dėl kurios šeima rizikuoja būti išvaryta ir sentikių bendruomenės...

Knyga sudaryta iš kelių pasakojimo dalių. Pirmoji skirta Kajaus gyvenvietei ir liuteronų istorinei situacijai apsakyti, Tėjos ir Hanės draugystei išskleisti bei vaizduoja pirmąją kelionės dalį laivu „Kristi“. Nuo Europos iki tolimosios Australijos keliauti tenka šešis mėnesius, tad autorė didelę dalį istorijos skiria šiai įspūdingai varginančiai kelionei aprašyti. Blusos, skorbutas, šiltinė, prasta mityba, surūgęs vanduo, audros ir sekinančios mirtys naujakurius australus imigrantus labai išsekina. „Visi atrodė išblyškę, neramūs. Suprantant, kad dabar mes jūroje, kad tvirta žemė nepasiekiama, nėra net užtektinai vietos nelaimės padariniams tvarkyti, atmosfera darėsi įtempta (p. 175).“ Šioje kelionėje autorė kuria įtampą ir tarp tikinčiųjų. Vyrauja puritoniškas atsidavimas bendruomenėje, todėl prietaringieji matydami, jog Ana Marija prie merdinčios dukros glaudžia Mozės uždraustą knygą, suformuoja neigiamą kitų požiūrį į Tėjos šeimą. Atrodo, kad toji įtampa dėl uždraustosios knygos tuoj išsispręs, bet autorė išlaiko šį kozirį iki pasakojimo galo, kol galiausiai šioji uždrausta knyga tampa Tėjos lemtimi.

Kelionės metu dėl ligos žūva Hanė, tačiau istorija nesibaigia, kinta tik jos pasakojimo perspektyva. Antroji knygos dalis perteikta magiško realizmo būdu. Hanės šmėkla, nesitraukdama nuo Tėjos, bando suvokti savo pomirtinę ne tik būseną, bet ir prasmę. Jos lavonas atsidūręs jūros dugne nuolat rezonuoja su paskui Tėja keliaujančia dvasia. Stebėdama savo mylimąją Hanė nuolat patiria pavydo, meilės ir rūpesčio akimirkas, kurių metu junta smėlį, jūros vandenį, kriaukles, šaltį, regi pasaulį užtvindančius apokaliptinius potvynius – kūno pojūčius iš jūros dugno. Nepastovi svyruojanti būsena tampa Hanės egzistencijos laiko ir erdvės nauju matmeniu; vienu metu ji gali būti įsikibusi Tėjos, tačiau aplinkybės bloškia ją į kitą erdvę ir leidžia klajoti po kitų žmonių gyvenimus. Hanė įkūnija angelą sargą, tačiau pati išgyvena transcendentines akimirkas, įsikūnija į eukaliptus, žvėris, pajaučia, kaip gera įsikūnyti į skerdžiamą kiaulę ir padėti gyvuliui nebijoti. Iš vienos pusės autorė, kurdama šmėklos liuteronės paveikslą, leidžia kaip niekad sau fantazuoti, iš kitos pusės kuria seną klišę, jog meilė yra stipresnė už mirtį.

Hannah Kent

Autorė gera strategė, būtent šmėkliška veikėja pasitarnauja kaip „žiūronai“ perteikti antrosios romano dalies vokiečių prūsų kolonijos įkurtuves. Ji aprašo nesvetingą kraštą, bet daug žadančią prasiskolinusiai bendruomenei ateitį, pirmuosius bandymus ręsti namus, statyti bažnyčią, bet perteikia ir jaunuolių pirmuosius bandymus kurti santuoką ir šeimą. Hanė su pasigėrėjimu ir šiokiu tokiu pavydu stebi brolio dvynio Matijaus gyvenimo istoriją, Tėjos vestuves su Hansu, savo tėvų ir bendruomenės gyventojų likimus, tačiau tiek Tėja, tiek Hanė, net išskirtos mirties, jaučia viena kitos begalinį ilgesį. „Eukaliptai, raudonieji, mėlynieji, dėkoju jums. Žinoti, ką reiškia mausti kaip šakniai, ieškančiai vandens. Ką reiškia savyje turėti švelnią laiko apimtį. Ačiū už malonumą tos kelionės greta Tėjos alkį, kai galėjau būti jos lapija (p. 318).“

Akivaizdu, jog knyga apie dviejų merginų meilę puritoniškais šios religinės bendruomenės anais laikais būtų tapusi tikra tragedija, tačiau autorė nesistengia kurti LGBTQ literatūros, jai kur kas svarbiau atsidavimo, dvasinio ryšio paieškos ir to ryšio laikymasis, kuris aiškiai koreliuoja su harmoninga meilės santvarka gamtoje, kurioje neuždrausta mylėti taip, kaip myli begalinę giesmę giedančios visumos dalys, kurias jaučia ir suvokia Hanė. Akivaizdu, jog šiai darnai priešprieša tampa krikščioniškoji griežtai savo santvarkos rėmuose besitvarkanti bendruomenė. Kitą vertus, knygoje minimi ir kolonistų susidūrimai su vietos čiabuviais Peramangk žemėse, pastarieji padėjo pirmaisiais metais atėjūnams išvengti bado. Senieji Australijos gyventojai taip pat jaučia ryšį su gamta ir neturi nuosavybės sąvokos, jiems pasaulis panašiai patiriamas kaip patiria Hanė – visumą iš dalių ir dalis kaip visuma.

Autorė šioje knygoje be proto stengėsi perteikti transcendentinę pasaulio pajautos visumą, pasitelkdama mistiką, liaudies prietarus, pagoniškus ritualus, žiniuonių išmintį ir pomirtinio gyvenimo sampratą, artimą čiabuvių ir krikščionių hibridiniam požiūriui. „O Dieve, koks didingas tas mirties blyksnis, kai pamiršdavau artėjančias vestuves ir sužeistą savo širdį! Tai buvo mano panacėja nuo nepaliaujamai tvinkstančios meilės, grasinančios mane uždusinti (p. 378).“ Nors autorė pabaigos žodyje teigia, kad nesiekė sentimentalios istorijos, tačiau skaitant šią knygą būtent su sentimentalumu teko grumtis. Autorė taip užsispyrusiai stengiasi plačiai aprašyti meilės jausmą ir begalinį atsidavimą, jog, atrodo, peržengia saiką, jaučiasi perdėtas rašymo tęstinumas. Žinoma, autorės proza labai poetizuota, sutaurinta, tačiau Hanės meilė perteikta labiau kaip liguista manija, sakyčiau, panašiai kaip tie depresyvūs žmonės, kurie po skyrybų traumos nebepajėgia sukurti naujų santykių, todėl panyra į nihilizmą. Kitą vertus, suvokiama, jog autorė šneka apie amžiną sielų dvynių sąryšį, kuriam nepavaldūs nei puritoniški teisingo tikėjimo apynasriai, nei pati mirtis.

Atsidavimas – iš vienos pusės sentimentalokas lesbietiškas meilės romanas, kuriame Hannah Kent daro viską, kad jis toks nebūtų, t. y., sentimentalumą bando paversti į žmogaus ribotam protui neapibrėžtus belyčių sielų amžinuosius ryšius, o Australijos kolonijinę istoriją pateikti transcendentine šmėklos istorijos mistifikuota perspektyva. Iš vienos pusės romanas įtraukia, jį lengva skaityti, jis pulsuoja kultūriniais-istoriniais kontekstais, tačiau be kelių netikėtų pasakojimo perspektyvų, atrodo, jog romanas drungnas, daug kas nuspėjama, nors sudėtos nemažos autorės pastangos viską perteikti ypač jausmingai ir estetiškai. Tikriausiai Atsidavimas mažiausiai man patikęs šios autorės romanas, kol kas didžiausią įspūdį padarė Gerieji žmonės.

Jūsų Maištinga Siela