Netikėtai interneto
sraute išlindo šita fotografija, kuri mane nunešė labai toli į vaikystę.
Nesimpatizuoju sovietiniams laikams. Praeis dar keli dešimtmečiai ir nebeliks
visai Lietuvoje žmonių, kurie sakys, kad prie ruso buvo nors kiek geriau...
Nebuvo, tačiau lietuviai kaip išmanydami kūrė savo gyvenimą iš to, ką galėjo
gauti. Laiškų kultūra, kuri atstojo socialinius tinklus, tikriausiai buvo
vienintelė pažinčių galimybė, neskaitant artimojo rato pažinčių. Kiek žinau,
mano tėvai prieš susitikdami susirašinėjo būtent tokiais laiškais – su
sovietiniais Lenino ženklais, išvedžiojant ant paseilėto voko punktyruose
kampuotus skaičius.
Prisiminiau kaimo sodybą,
tą tarybinę sekciją, kokias turėjo beveik visi. Tą rakinamą nišą, kurion ir
buvo sugrūsti visokie laiškai, šeimai skirti kalėdiniai ir velykiniai
sveikinimai su sovietiniais pašto ženklais, tarp jų gausiai prigrūsta
nuvertėjusių ir jau iš apyvartos išimtų rublių, monetų, tarp jų buvo ir
vardinamųjų vagnorių (pinigų su gražiais žvėreliais), spaliukų segamų
medalių. Kai kas kvepėjo sovietiniu subėgusiu šampanu, kurie stebuklingai ilgai
išlaikyti patys iššaudavo, subėgindami skysčiu viską aplinkui. Tas popieriaus
ir šampano kvapas. Su niekuo nesulyginsi. Mirusi epocha. Kaip koks visiškai
atskiras pasaulis, kurį jau galima mitologizuoti kaip nugrimzdusią Atlantidą.
Šitą, sakau, reikia dėti
į archyvą! Labai įdomi Lietuvos tarpukario žiniasklaida, pradedant stiliumi ir
baigiant pačia tematika. Kiek sveikos ironijos pas žurnalistą! Ir tas pavykęs bažnyčios
ir muštynių sugretinimas – juk tai super! Pasidaliju, kad nepasimestų.
Man visada buvo keista,
kaip kai kurie žmonės neprisimena savo sapnų. Aš, pavyzdžiui, taip mėgstu
sapnuoti, kad dažnai pabudęs nusiviliu tikrove, nes sapno gyvenimas rodosi
įdomesnis už tikrąjį gyvenimą. Apie sapnus prirašyta daug knygų, tam sukurtas
ištisas mokslas. Kinui taip pat sapnų tema nėra svetima. Štai naujausias filmas
„Sapnų scenarijus“ (angl. Dream Scenario) (2023), kurį
režisavo Kristoffer Borgli. Kol kas man nežinomas režisierius, kuris turi
sukūręs neblogai įvertintų filmų.
Filme pasakojama
profesoriaus Polo neįprasta situacija. Vieną dieną jam visi pradeda sakyti, jog
jį sapnavo. Polas sapnuose dažniausiai pasirodo netikėtose situacijose ir stebi
sapnuotoją. Galiausiai šioji masinė žinia pasklinda po internetą ir žmonės ima
burtis, atpažindami Polą pagal išvaizdą. Iš pradžių keistumą ir net šiokį tokį
juoką kėlusi situacija pamažu Polo gyvenimą apsunkina, nes žmonėms pradeda
nepatikti tai, ką jis ima daryti sapne. Baisiausia, kad pats Polas nežino, ką
jis veikia tuose sapnuose, todėl pradeda tyrinėti pavienius atvejus ir net
atkurti tam tikras situacijas, kol galiausiai prarandamas realumo jausmas.
Polas ima save vertinti pagal tai, ką žmonės pasakoja jį išdarinėjus sapnuose,
su tuo tapatintis ir netgi keisti savo elgseną.
Scenarijus pavykęs tuo,
kad jis labai originalus. Juk filmas, nors ir labai rimto tono, vis tiek
primena parodiją. Parodijuojamas ne tik sapnų sureikšminimas, kiek profesoriaus,
kuris šiaip turi loginį mąstymą ir išsilavinimą, įsitraukimas į visą šią
absurdišką situaciją. Juk yra sakoma, kad neverta ginčytis su kvailiu, nes jis
tave apkvailins ir nusitemps į dugną. Panašiai pradeda skęsti ir Polas, infantiliai
įsitraukęs į sapnų aiškinimąsi. O kas lieka žiūrovui? Stebėti, kokią staigmeną pateiks
kintanti situacija. Manau, režisieriui labiausiai pavyko išgauti tą keistumą per
paradoksalią situaciją, priversti galvoti, o kaip aš pats daryčiau, jeigu vieną
dieną atsidurčiau panašioje situacijoje. Kaip žinomumas tampa nepakeliama našta,
kuri suardo gyvenimą.
Kitą vertus, tenka
pripažinti, nors filmas ir originalus, visumoje nesužavėjo. Būta tokių
nuspėjamų ir „tuščių“ scenų, kaip antai Polo susitikimas su jauna mergina, kuri
sapnuoja, jog jiedu mylisi – toji siužetinė linija nelabai kur įdomiai veikėją
nuvedė. Pabaigoje filmo pristatomos novatoriškos sapnų apyrankės, kurios padeda
keliauti į kitų žmonių sapnus, kitaip sakant, įsibrauti į intymiausius žmogaus
pasąmonės užkaborius. Filmas sako, kas tada nutinka, kai pažeidžiami
paskutiniai žmogaus privatumo principai, kad net sapne gali būti stebimas ir
vertinimas kitų. Iš principo, filmas lyg ir bando pranašauti, jog panašiai gali
ateityje ir nutikti, bet ar tada nebus įdomiau gyventi sapniškoje erdvėje,
kurią lengviau transformuoti ir kur vyksta nemokami nuotykiai, nei šiame
fiziniame gyvenime? Tikriausiai,
kad ne, nes sapnus valdžia spės irgi apmokestinti.
Niekada nesižavėjau nei
Elviu, nei jo muzika, gal todėl neskubėjau pažiūrėti 2022 metais specialiai
apie dainininko gyvenimą sukurto Baz Luhrmann filmo „Elvis“. Į pastarąjį daug
investuota, gražiai nufilmuotas, blizgus ir žaismingas kaip atrakcionų parkas,
skirtas masėms ir kažin, ar atskleidžia tikrąjį Elvį Preslį, todėl nemažai
tikėjausi iš Sofios Coppolos naujojo filmo „Priscilla“ (angl. Priscilla)
(2023), kuris kaip iš moters režisierės perspektyvos bando perpasakoti žymiojo
Elvio žmonos Priscillos ir atsikirsti holivudiškai nušlifuotam 2022-ųjų „Elvio“
versijai ir parodyti, kad dažnai tais, kuriais besąlygiškai žavimės, iš tikrųjų
gyvenime nenorėtume tapti nei jų mylimaisiais, nei artimo rato draugais.
Išties istorija gan slogi
ir niūri. Jaunutė mokyklinukė Priscilla susipažįsta su jau tuo metu žvaigžde iš
Memfio tapusiu Elviu, o Elvis nespjauna ir šiek tiek „pasiaugina“ savo naująją
pasiją, kol galiausiai ji atvažiuoja gyventi į jo namus. Priscillai tenka
nuolat ryti nuoskaudą po nuoskaudos, kai girdi ir mato Elvio aptarinėjimus
meilės romanus, kaip jis viešojoje erdvėje flirtuoja su aktorėmis. Meilė
netrunka ilgai, priklausomybė nuo narkotinių piliulių priveda prie keisto Elvio
elgesio, kuris pasireiškia nevaldomais smurtiniais proveržiais. Jaunutei ir
mylinčiai Priscillai tenka arba susitaikyti ir tylėti, arba susikrauti lagaminą
ir grįžti namo... Ir viskas. Filmas neeskaluoja Elvio muzikos, ji išvis tarsi
neegzistuoja, net pabaigoje nuskamba ne Elvio muzika, o Dolly Parton hitas.
Elvio sėkmė egzistuoja kaip Priscillos tragedijos fonas, kamera sekioja stambiu
planu paskui Priscillą ir rodo jos naivumą tol, kol žiūrovui tampa aišku: per
jauna ir per greitai savo likimą patikėjo šitam rokenrolo karaliui.
Ar filmas kryptingai
smerkia Elvį? Tikriausiai ne, nors nelygu, kaip pažiūrėsi, tačiau iš Priscillos
nulipdomas absoliučios aukos paminklas. Filmas slenka lėtai, kaip ir būdinga
Coppolos stiliui, bando lėtai perteikti toksiškų santykių tėkmę, iliustruojant
besikeičiančių dešimtmečių kostiumų madomis ir šukuosenomis, bet tiesa tokia,
kad filmas nuobodus. Mums, lietuviams, augusiems kitoje pasaulio pusėje be
elviškosios kultūros, tas dainininkas iki šiol yra amerikiečių produktas,
svetimas, todėl tikriausiai tik amerikiečiai supras ir pajus Elvio reikšmę savo
masinėje kultūroje, o mums belieka tik šypsotis ir pritarti, apsimetant, kad
viską suprantame. Melodramatiškas filmo tonas, erzinantys veikėjų tipažai man
pasirodė vienkrypčiai ir suprojektuoti pagal holivudinius štampus, nors būta
teiginių, kad filmas kaip tik pabėga toli nuo Holivudo, bet ar tikrai?
Šelmiškas chuliganinis Elvis leidžia sau tai, ko nori, o vargšė jaunutė žmona
turi susitaikyti su vyro nesąmonėmis ir tyliai izauriškai kentėti,
kentėti, kentėti... Jeigu tai ne tipinis holivudinis lyčių pozicijų žaidimas iš
XX amžiaus karikatūrinio lėlių nameliuko, tada nežinau, kas yra holivudinės
klišės.
Jeigu šiandien būtų šilta
pavasario diena, nueičiau į mišką ten, kur auga drėgnos samanos, atsigulčiau į
jų patalus ir klausyčiausi miško garsų. Ir nei erkės, nei kiti gyviai nebūtų
baisūs, vien tik miško paklotė, drėgnas žemės ir augmenijos kvapas. Toks
prisiminimas iš vaikystės grybaujant arba uogaujant, kai būdami vaikai,
prisiskindavome prie upelio tarp medžių pilnas saujas baltųjų plukių ir viskas
buvo daugiau ar mažiau aišku, kas teikia džiaugsmo, o kas galėtų nuliūdinti.
„Lėtas skaitymas
sąmoningas skaitytojo santykis su tekstu. Aukščiausia jo forma yra toks
rašytojo ir skaitytojo simbolinės bendraautorystės ryšys, kai kūrinys yra
išgyvenimas kaip nuolat modernus, aktualus ir atliepiantis skaitytojo
dabarčiai. [...] Lėtasis skaitymas mums gali padėti suvokti save ir savo
aplinką, savo jausmus ir estetinius išgyvenimus. Jis mums leidžia atverti
paprastą tiesą, kad Dantė, Viljamas Šekspyras, Migelis de Servantesas ar
Džonatanas Sviftas yra gerokai modernesni už absoliučią daugumą nūdienos
autorių“. Leonidas Donskis
Dažnai pagaunu save
galvojant, kad mokykliniame suole skaityti kokį Šekspyrą ar Servantesą buvo
tikra kančia. Nemokėjau jų skaityti, kad ir kaip lėtai beskaityčiau anuomet,
atmetimo reakcija dėl literatūrinės trumparegystės neleido pamatyti kūrinių
žavesio ir aktualumo. Tikriausiai daugelis panašiai kovojo ir su Kristijono
Donelaičio „Metais“, pastarasis yra fantastiškas kūrinys, tačiau retas, kuris
jame gali įžvelgti nepaprastą talentą. Manau, šiuo atveju mokytojo vaidmuo
atrakinti mokiniui kūrinį yra nepamainomas ir nesuvaidinamas per jokias vaizdo pamokėles
per zoom‘ą.
„Tikra palaima, jeigu
likimas kam nors lėmė mokytis ir studijuoti tokiame mieste, koks buvo Vilnius,
– keisčiausias baroko ir italų architektūros, perkeltos į šiaurės miškus
miestas; istorijos, įspaustos kiekviename akmenyje, keturiasdešimties
katalikiškų bažnyčių ir gausių sinagogų miestas, anais laikais vadintas Šiaurės
Jeruzale. Tiktai dėstydamas Amerikoje supratau, kiek daug į mane prasismelkė iš
tų storų mūsų senojo universiteto mūrų, iš įsimintų romėnų teisės formulių, iš
senosios lenkų istorijos ir literatūros, kurios stebina jaunus amerikiečius
savo ypatingais bruožais: nuosaikia anarchija, įnirtingus ginčus malšinančiu
humoru, organiškos bendrystės jutimu, nepasitikėjimu bet kokia centralizuota
valdžia“. Česlovas Milošas
Šiaurės Jeruzale anų
laikų primenantis Vilnius po Antrojo pasaulinio karo neatpažįstamai pasikeitė.
Kai 1992 metais žymus lietuvių lenkų kilmės rašytojas svečiavosi Lietuvoje, vis
galvoju, kokį jis pamatė tada Vilnių, nuplautą gilios sovietizacijos. Tiesa,
tai ir ne tas Vilnius, koks jis šiandien patrauklus turistams su sutvarkytomis
erdvėmis, jau be žydų kvartalų, be sinagogų. Ir visgi lenkų okupacijos
dešimtmečiai turėjo būti labai įdomūs. Miestas lyg ir lietuvių, tačiau viskas polonizuota.
