Žemėlapis: Lietuva - tarp laimingiausių Europos šalių? Kaip statistika susuka smegenis?

 

Sveiki,

Statistika yra ne tokia jau jauna išrasta prostitutė masėms numesti, kad masė turėtų apie ką prie duonos ir žaidimų veikti. Kuo toliau gyvenu, tuo labiau įsitikinu, kad nėra didesnio melo už statistiką, reitingus ir apklausas, ypač kalbančius apie mano aplinkos žmones, kurie jokiose apklausose nedalyvauja, tačiau metai iš metų skaičiais suformuojama iliuzinė tiesa...

Labai geras pavyzdys yra neseniai paskelbtas reitingas, kad mūsų šalies jaunimas laimingiausias Europoje, o Lietuva kaip šalis – devyniolikta. Jeigu atvirai, nesu matęs nelaimingesnių jaunuolių, nei dabar, bet kam tas rūpi, nes psichinė ir emocinė sveikata tik menka dalis viso to politinio ir ekonominio reitingo, nes laimę apibrėžia ir galimybės, ir socialinės garantijos. Nežinau, kokie ekstrasensai ten buria, tačiau net neabejoju, kad ši melo statistika sudaryta iš atsiųstų kiekvienos šalies ir taip jau sumeluotos statistikos. Kai melą daugini iš melo, turi iškreiptų Veidrodžių karalystę. Jeigu šitą vidutinis lietuvis gali suvokti kaip melą, nes tikrovės figos lapeliu nepridengsi, bet realiai pagalvojus, juk kiekvieni skaičiai, įskaitant ekonomika ir mums nesuvokiamos sritys tėra tik iliuzijos skraistė, apie kurios neverta nė svarstyti, nebent galima skaniai pasijuokti. Galime nebent savo bulves lauke suskaičiuoti ir tikėti skaičiais, bet ne apklausomis ir statistika.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Leonidas Donskis apie laisvę Lietuvoje, pakantumą, toleranciją, orumą

 

Sveiki,

„Mus ištiko laisvės šokas. Taip, Lietuvoje išsigąsta laisvės ir laisvo piliečio. Paaiškėjo, kad iš demokratijos paketo negalima išsirinkti to, kas patinka, sykiu atmetant viską, kas mums atrodo svetima ir nemiela. Negalima tarti „taip“ vienai religija, kategoriškai atmetant kitas, lygiai kaip negalima gerbti tik mums problemų nekeliančių negausių etinių mažumų, tuo pat metu ignoruojant ir svetimkūniais laikant savo šalies homoseksualius piliečius. Mes ilgai tikėjome, kad privalome atkurti ignoruotas ir pažeistas mūsų teises – teisę laisvai vartoti gimtąją kalbą, lankyti bažnyčią, krikštyti vaikus ir panašiai. Bet egzistuoja daugumos skirtingų šalia gyvenančių žmonių teisės, tapatybė ir orumas. Apie tai mes, deja, pamirštame.“ Leonidas Donskis

Sakyčiau, kad neblogų tekstų šiemet gavo mūsų šalies trečiokai per tarpinį lietuvių kalbos ir literatūros patikrinimą. Žiūriu, kad neretai tai būdavo profesoriaus Leonido Donskio mintys iš įvairių straipsnių, kokių, žinoma, šiomis dienomis labai trūksta viešojoje erdvėje, kurie brėžtų punktyrus tarp lietuvybės ir pasaulio, trinant ir ryškinant kultūrines žymes. Kas šiomis dienomis gali būti aktualiau, nei mokytis būti laisviems ir priimti vieni kitus, kai iš tikrųjų kiekvienas jaunuolis tetrokšta būti pripažintas? Mokytis laisvai gyventi demokratijoje nėra lengva, juk daug lengviau, kad „griežta rankelė“ pasako, kas yra geras, o kas ne, kaip reikia daryti, o kaip ne.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 48: gerą dieną reikia švęsti širdyje!

 

Photo: Jonas Mekas Amerikoje

Sveiki,

Šiandien man buvo gera diena. Nepaisant to, kad daug dirbau, nepaisant to, kad dirbau vėl tą patį per tą patį sistemoje, tačiau jaučiausi gerai, nes suvokiau, kad vienaip veikia fizinis veiksmas, kitaip – mintis, kuri duoda suvokimą, jog nesi vien Sizifas. Suvokiau, kad šiandien švietė saulė man, kad nereikėjo tampytis skėčio, kad prajuokinau kelis kartus žmones, kad man tai buvo lengva ir malonu. Turėjau skanius pietus su kolegomis, džiūgavau važiuodamas į darbą, o labiausiai laimingas pasijutau, kai atmečiau visus išankstinius „man reikia to ar ano, man trūksta, aš nenoriu, aš pavargau, man nebeįdomu ir kt.“ įsitikinimus, kurie apibrėžia emocinių būsenų ribotumą. Tiesiog buvau vėl dėkingume už tai, kad viską, ką norėjau jau turiu, esu pakankamas ir niekam nieko nereikia įrodinėti, nuo nieko pabėgti. Tai be proto išlaisvina lygioje vietoje.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Leonidas Donskis apie optimizmą, blogį, kovą su savimi ir žmoniškumą

 Sveiki,

„Nesaugus žmogus ieško priešų ir grėsmių, leidžiančių jam sudėlioti savąją tapatybę – ypač kai iš neaiškumo, abejonių, pustonių ir niuansų ji niekaip nesidėlioja. Reikia stiprių dirgiklių ir tvirtos tapatybės. Žodžiu, būtina turėti priešų ir tik juodą ir baltą socialinę optiką. Savo paties vidinės abejonės ir neaiškumai represuojami išorės dirgikliais – demonais, raganomis, barbarais prie vatų.“ Leonidas Donskis.

Iš nesaugumo, sukuriame tarp savęs ir aplinkos įsivaizduojamus barjerus „demonus“. Taiklu.

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Širdingai atsidavę" / "Fellow Travelers" (1 sezonas / season 1)

 

Sveiki, skaitytojai,

Asmeniškai lieka vis mažiau laiko kokybiškiems ir geriems serialams, todėl vėl perbėgau labiau prie ilgametražių kino juostų. Šį pavasarį ne tik pasidarė šviesiau, bet ir atsirado proga vakarais po „Kino pavasario“ seanso, kai jau nebelabai lieka noro knygai, prieš pat miegą sužiūrėti mini serialą „Širdingai atsidavę“ (angl. Fellow Travelers), kurį sukūrė scenaristas ir prodiuseris Ron Nyswaner, tikriausiai labiausiai man žinomas už scenarijaus sukūrimą „Oskaru“ įvertintam filmui „Filadelfija“ (1993). Pastarasis buvo revoliucinis filmas ne tik dėl to, kad atkreipė dėmesį į LGBTQ bendruomenę (dėl ko dabar holivudiniai filmai ir serialai yra dėl šios temos pertekliaus kaltinami?), bet ir visuomenę gąsdinusią bei visokias, kas netingėjo, propagandą sklaidžiusius apie tuomet JAV ir kitas šalis kamavusią AIDS problemą, kuri buvo klaidingai laikoma išskirtinai tik tarp gėjų bendruomenės plintančia liga, todėl neverta politinio susirūpinimo.

Apie šią JAV medicinos ir homofobijos lūžį sukurtas ne vienas serialas, ne vienas filmas, tad savotiškai kurdamas „Širdingai atsidavę“ režisierius labai toli nenuklysta nuo politinių realijų ir toliau kalba apie paliktas abejingumo, smurto ir baimių stigmas JAV visuomenėje iš XX amžiaus perspektyvos. Serialas pastatytas pagal rašytojo Thomas Mallon romaną, išleistą tuo pačiu pavadinimu 2007 metais. Istorija, nors ir išgalvota, apima nesunkiai atpažįstamus istorinius, politinius ir kultūrinius JAV kontekstus nuo šeštojo dešimtmečio. Šeštasis dešimtmetis ypatingas tuo, kad JAV valdžia smarkiai rūpinosi savo valdžios galia, viešai persekiodama tariamus ir galimus komunistus, išskirdama juos kaip Sovietų Sąjungos infiltruotus agentus, pavojingus JAV vyriausybei. Prie jų buvo priskiriami ir homoseksualai vyrai, nes, kaip žinia, jie taip pat priešai kaip ir komunistai, nes pažeidžiami, marginalai ir pan.

Maždaug tokiame politiniame biurų, kur kiekvienas politikas gali būti apkaltintas esąs gėjus, susitinka pagrindiniai du veikėjai: žavusis alfonsiškos išvaizdos Hovkinsas, kurį suvaidina Mett Bomer, ir kuklus religinis berniukas Timotis, kurį suvaidina Jonathan Beiley. Jie užmezga eilinį romaną, tačiau nė patys nenutuokia, kad jis tęsis maždaug iki 1984-1986 metų, kai vieną po kito LGBTQ įsislaptinusius ar šiaip atvirus žmones ims guldyti AIDS. Iš esmės istorija apie beveik keturis dešimtmečius ir vaizduoja šias atkarpas: šešto dešimtmečio stagnaciją, septinto dešimtmečio Vietnamo karo siaubą, Seksualinę revoliuciją ir disco epochos narkotikų svaigulį ir, žinoma, juodą devinto dešimtmečio AIDS periodą. Per šias dekadas Hovkinsas ir Timotis išgyvena trumpus, bet lemtingus susitikimus. Hovkinsas vedęs turtingo tėvo dukrą paveldi didžiulius turtus, sukuria šeimą, tačiau visgi nuo prigimties nepabėga, jis gyvena dvigubą gyvenimą. Nemažiau banguotą pasirinkimų ir neigimų gyvenimą nugyvena ir Timis, kuris po nelaimingo romano įsitraukia į karinę veiklą, o vėliau į religiją ir tampa aršiu Wall Streeto riaušininku. Šalia pagrindinės poros yra pasakojama ir juodaodžių antraplanė meilės istorija, kurie susiduria dar ir su rasizmu, todėl serialas iš esmės problemiškai pastiprintas, nes aprėpia ir juodosios rasės nepripažinimą ir segregaciją, pvz., duodant darbą, lygiateisiškai integruojantis į visuomenę, kurioje įstatymai priimti, tačiau negalioja...

Kadrai iš serialo.

Šį mini serialą sudaro viso labo 8 dalys, tačiau man asmeniškai jis priminė ir kitus panašius darbus. Režisierius seriale nevengia homoerotinių scenų, kiekvienas Hovio ir Timio susitikimas pavirsta kokia nors išraiškinga ir gerai apšviesta pasimylėjimo scena, tačiau serialas visgi akcentuoja vyrų stigamtizuotą jausminį pasaulį, jų pažeidžiamumą, priverstinį ir dažnai neturinčių kitokių pasirinkimų tiek moraline prasme, tiek pilietine, kaip tik imituoti viešą gyvenimą, apgaudinėjant savo vaikus ir žmoną, nenorint jų įskaudinti. Taip pat kaip niekad seriale daug politinių manevrų ir šantažo, pagrįsto seksualinio pobūdžio skandalais. Patys žinote iš Billo Clintono ir Monicos Levinski laikų, kaip visuomenė mėgsta sekso skandalus. Tai tik parodo, kaip seksualumas, o šiuo atveju seksualinė orientacija, paverčiama politiniu galios įrankiu, kur maža vietos žmogiškumui, empatijai ir supratimui.

Atrodo, logiška, kad potencialiai laimingą gyvenimą turėję nugyventi personažai buvo pasmerkti ir veikiami aplinkybių, tad didvyrių seriale nerasite, nes Hovis renkasi šeimą, nes tą daro visi, kurie nori išsilaikyti politikoje ir versle, tad kažin kokių veikėjų nesuprantamų sprendimų neaptikau, tačiau labiausiai mane stebino tas senovinis komunikacijos sudėtingumas: visi tie laiškai, knygų inicialai, pasiklausomi skambučiai, žmonų ir sekretorių telegrafų skaitymas ir deginimas, nepasiekus adresato, o iš tikrųjų keičia pačių veikėjų poelgius ir sprendimus. Šakės, o ne komunikacija! Aišku, pagalvota ir apie laikmečio detales, kostiumus. Tuo atžvilgiu man serialas sietųsi su „Amerikietiška siaubo istorija: Niujorkas“ 11 sezonu, kuris labai panašiais rakursais, tik aišku, kiek kitokiame žanre atskleidžia šiuos dešimtmečius, gėjų bei lesbiečių problemas.

Šiaip ar taip serialas jautrus, po to reikėjo atsigerti vandens, kad suvirškintum ir atsitapatintum nuo šios tik iš pažiūros likimiškai neteisingos istorijos. Galima sakyti, panašius jausmus sukėlė anuomet matytas „Kuprotas kalnas“, per kurį verkė ir kai kurie homofobai, aišku, tie, kurie empatiškai sužiūrėjo viską nuo pradžių iki galo. Daug liaupsių noriu pasakyti pagrindiniams aktoriams Mettui Bomeriui ir Jonathanui Beiley, kurie sukūrė įtikinamai aistringą ir banguojantį dviejų vyrų sutrūkinėjusį ir vėl kaskart atsinaujinantį ryšį. Žinojau, kad su Bomeriu bus gerai, tačiau tikras atradimas šiame seriale man visgi buvo Jonathanas Beiley, kurio Timio personažas žaižaravo naivumu, labiausiai keitėsi dvasiškai ir temperamento prasme, todėl jo atliktas vaidmuo atrodo labiau dinamiškas, tragiškas ir evoliucionuojantis. Šiaip daug emocijų paliko šis pasakojimas, net nesitikėjau, nes iš pradžių gana sudėtingai „įsivažiavo“, tačiau, besikeičiant pasakojimo struktūrai, nuotaikai, imi ir priimi tai kaip paveikiai sukurtą pasaulį, kuris duoda ne tik emocijų, bet ir žinių.

P. S. Šiuo metu lietuviškai įgarsintą serialą galite legaliai žiūrėti per mokamą Go3 televizijos prieigą.

Jūsų Maištinga Siela

Ilgasis Tarptautinis Booker Prize 2024 sąrašas / The International Booker Prize’s 2024 Longlist

 

Sveiki,

 

Norisi padaryti tiek daug kitokių įrašų, tačiau dažnai pristinga ir laiko, ir noro, ir... neretai prasmės. Jau seniai norėjau padaryti The International Booker Prize’s 2024 Longlist knygų pristatymą, vos tik pasirodė sąrašas, tačiau vis pristigdavo laiko. Įrašą darau labiau sau, nes man įdomu, kokios kasmetinės tendencijos vyrauja literatūroje, kokiomis temomis autoriai rašo, nes juk ne paslaptis, kad šis sąrašas neretai inspiruoja leidėjus ir vertėjus griebtis kokių nors aktualiausių ir įdomiausių vertimų. Taigi apžvelgsiu kiekvieną knygą, rasite nuorodas į www.goodreads.com puslapį, paspaudę ant reitingo skaičiaus. Taip pat pasidalysiu nuomone, ar norėčiau, kad viena ar kita knyga pasirodytų lietuviškai.

 

Taigi šiemet Tarptautiniam Bookeriui (knygos, kurios pasirodė anglų kalba) nominuotos šios šalys: Argentina, Vokietija, du kartus Italija, Pietų Korėja, Venesuela, Brazilija, Ukraina, Peru, Nyderlandai, Švedija, Lenkija ir Albanija. Ką gi, gerų knygų!

 

1. Selva Almada „Nor a Rivert“.

Knyga nedidukė, įsivaizduoju, kad mūsų Rara laisvai galėtų išleisti. Istorija pasakoja apie du žvejus. Vyresnysis Enero pasiima savo mirusio geriausio draugo sūnų paauglį žvejoti toje pačioje upėje, kurioje nuskendo paauglio tėvas. Jie pagauna didžiulę žuvį, kurią galiausiai pavyksta įveikti tik kulkos pagalba. Žuvį pakabina ant medžio ir leidžia jai pūti, kai tuo pat metu irzlūs salos gyventojai ima kaltinti žvejus ir pamažu kyla didžiulė įtampa tarp žvejų ir vietos gyventojų. Knyga pristatoma kaip nuožmi, parašyta senu ir geru klasikiniu stiliumi.

Goodreads reitingas: 4.02 (2548 balsai)

Puslapiai: 104

2. Rodrigo Blanco Calderón „Simpatia“

Venesuelos autorius laikomas vienas įdomiausių šiuolaikinės Lotynų Amerikos balsų, o jo romanas „Simpatia“ pasakoja apie savo gimtosios šalies problemas. Tūkstančiai dėl skurdo pabėgėlių iš šalies istorijas atkartoja savaip palikti keturkojai, užplūdę miestus. Pagrindinis veikėjas Ulisas, beveik už dyką vedantis pamokas kino meno dirbtuvėse, ima rūpintis ir domėtis tais benamiais šunimis. Galiausiai Ulisas atkapsto savo šeimos ir šalies istoriją, kurioje išryškėja, kad tikrieji šunys yra ne tie, kas iš tikrųjų atrodė.

Goodreads reitingas: 3.73 (114 balsai)

Puslapiai: 272

3. Jenny Erpenbeck „Kairos“

Vokiečių rašytoja, gimusi Rytų Berlyne 1967 metais, rašo apie ypatingą vokiečiams laikmetį – devintąjį dešimtmetį, kada griuvo Berlyno siena. Devyniolikmetė Katerina Rytų Vokietijoje susitinka kone perpus vyresnį Hansą ir tarp jų užsimezga nepaprastas ryšys, likus keleriems metams iki 1989-ųjų lapkričio įvykių. Istoriniame kontekste pasakojama apie ribas nutrinančius santykius, pasakojime gausu Rytų Vokietijos tuometinės kultūros ir atmosferos detalių. Taigi, matyt, autorė visgi bus atkreipusi dėmesį istorinio romano imitavimu, bylojimu apie permainingus laikus naujosios kartos skaitytojams.

Goodreads reitingas: 3.52 (2214 balsai)

Puslapiai: 379

4. Ia Genberg „The Details“

Ar per ryšius su kitais iš tikrųjų tampame labiau savimi? Šito klausia švedų rašytoja savo romane „Detalės“. Serganti ir kliedinti pagrindinė veikėja lovoje ima vartyti prisiminimų knygų ir prisimena keturis mylimuosius, kuriuos kažkada paliko arba ją pačią paliko. Mažomis pasakojimo atplaišėlėmis nulipdomas jautrus moters gyvenimo pasakojimas, kuris susideda iš smulkmenų, pastarosios pasirodo, kad yra esminės. Romanas lyginamas su lietuviams pamėgta Rachel Cusk knygomis.

Goodreads reitingas: 3.90 (9671 balsai)

Puslapiai: 128

5. Urszula Honek „Białe noce“

Atrodytų, kad nieko nevyksta: mažas kalnų miestelis, keli žmonės, nepagaunamas laikas. Ir vis dėlto šviesa pritemsta, atmosfera tirštėja, kažkas karštą dieną miršta savo lovoje, kažkas nukrenta nuo šlaito, kažkas nuolat klaidžioja tamsoje. Debiutiniame Urszulos Honek apysakų rinkinyje, kuris tarsi romanas supintas subtiliomis sąsajų gijomis, kasdienybė tampa nerimą kelianti ir tamsi, nors grėsmės šaltinio nerandama. Žmonės gimsta ir miršta, ilgisi ir svajoja, liūdi ir bijo, kol galiausiai nepastebimai praranda protą. Čia susimaišo laiko perspektyvos, keičiasi pasakotojai, kažkas vyksta bundančiame pasaulyje, kažkas nutinka bepročio galvoje, o kalnų slėniuose pasklinda tamsa.

Goodreads reitingas: 3.80 (393 balsai)

Puslapiai: 160

6. Hwang Sok-yong „Mater 2-10“

Pietų Korėjos rašytojas, mano nuomone, tikriausiai vienas rimčiausių pretendentų šiemet laimėti Tarptautinį Bookerį. Jo didelės apimties romanas „Mater 2-10“ pasakoja apie tris kartas, kurios statė geležinkelį, statybos apima kolonistinę Japonijos epochą, vaizduoja Šiaurės ir Pietų Korėjos atsiskyrimą ir visa tai perteikia per industrines geležinkelio statybas. Jautrus pasakojimas yra ambicingai pavykęs, autorius naudoja magiškojo realizmo pasakojimo elementus. O tikrojo rašytojo užduotis – vaizduoti susiskaldžiusios tautos sielvartą ir priminti korėjiečių identitetą, kurį formavo ne viena masinė šalies tragedija.

Goodreads reitingas: 3.84 (90 balsų)

Puslapiai: 486

7. Ismail Kadare „A Dictator Calls“

Albanų rašytojo telefoninis romanas intriguoja pačiu sumanymu ir struktūra. 1934 m. birželį Stalinas tariamai paskambino Borisui Pasternakui ir jie kalbėjo apie Osipo Mandelštamo areštą. Stalinas nori iš Pasternako sužinoti, ką jis mano apie mirtį. Ismailas Kadare'as tyrinėja šio telefono pokalbio pomirtinį gyvenimą, naudodamasis liudininkų, žurnalistų, rašytojų, tokių kaip Isaiah Berlin ir Anna Akhmatova, žmonų, meilužių, biografų ir net KGB archyvarų pasakojimais. Romano rezultatai leidžia pamąstyti apie galią ir politinę struktūrą bei apie tai, kaip literatūra ir autoritarizmas susikuria vienas kito akivaizdoje. Kadare'o rekonstrukcija tampa šokiruojančia paslaptimi, tarsi tikras nusikaltimas būtų pateikiamas nebaigtoje dėlionėje.

Goodreads reitingas: 3.22 (375 balsai)

Puslapiai: 256

8. Andrey Kurkov „The Silver Bone“

Labai tikiuosi, kad šis Ukrainos įtraukimas į Tarptautinį Bookerį nėra politinis reikalas. Tiesiog negaliu pakęsti, kaip visa tai alina ir vargina... Bet, nepaisant visko, romanas iškrenta iš konteksto, nes jis daugiau ar mažiau pramoginis. Tikriausiai kažkas panašaus kaip Adomėno „Moneta ir labirintas‘. Autorius nukelia pasakojimu į 1919 metus, kai Pirmasis pasaulinis karas pasibaigęs, o pagrindinis knygos veikėjas Samsonas, spaudžiamas Raudonosios armijos atstovų, audžia meilės istoriją su Nadežda ir tuo pačiu ima tirti sidabrinio kaulo paslaptingą istoriją. Taip panašu į detektyvą, kuriame pilna XX amžiaus pirmosios pusės ukrainietiškų laikmečio detalių, todėl pasakojimas įtraukus. Kaip suprantu, tai pirmoji serijos knygos dalis ir ji jau ilgajame Bookerio sąraše. Argi neįtartina?

Goodreads reitingas: 3.49 (536 balsai)

Puslapiai: 304

9. Jente Posthuma „What I’d Rather Not Think About“

Nyderlandų literatūra! Istorija pasakoja apie brolį ir seserį (dvynius). Dėl brolio savižudybės sesuo bando sulopyti savo tapatumą, nes suvokia, kad neteko savasties dalį. Kaip išbūti šiame pasaulyje, kai viena tavo pusę pasitraukė iš pasaulio savo noru? Istorija nagrinėja šeiminius santykius ir depresiją, papasakota vinjetės (mažomis atkarpomis, portretais) metodu, daug ką „nusipiešia“ skaitytojo fantazija.

Goodreads reitingas: 3.84 (902 balsai)

Puslapiai: 224 

10. Veronica Raimo „Lost on Me“

Italų rašytojos knyga tėvynėje sulaukė tikros sėkmės. Knyga pelnė ne vieną literatūrinį apdovanojimą ir tapo bestseleriu. Istorija papasakota itin komiškai. Autorė vaizduoja Romą 1990-2000 laikotarpyje, o dėmesio centre – jauną merginą Vero, kuri bando tapti moterimi, todėl krečia visokius eksperimentinius dalykus, atsitiktinius sekso nuotykius, įsipainioja į neaiškius reikalus, bėga iš namų, tačiau visi nuotykiai baigiasi tuo, kad ji vėl grąžinama savo neurotiškai šeimai, kuri besąlygiškai bando kontroliuoti kiekvieną jaunos merginos žingsnį. Tai šmaikštus romanas apie Romą ir pastangas subręsti, apie toksiškus šeiminius santykius, perteiktus paradoksais ir nestokojančiu humoru.

Goodreads reitingas: 3.59 (11095 balsai)

Puslapiai: 224

11. Domenico Starnone „The House on Via Gemito“

Pati knyga Italijoje pirmąkart pasirodė 2000 metais ir pelnė Strega Prize apdovanojimą. Didžiuliame freskos būdu papasakotoje šeimos sagoje vaizduojamas Neapolis, o tiksliau – vieno tėvo tapytojo namai, pradvisę dažais. Tėvas save laiko genialiu tapytoju, tačiau visą kaltę dėl savo nepripažinimo verčia šeimai, nes reikia išmaitinti vaikus ir žmoną, todėl negali visą dėmesį skirti savo tapytojo ambicijoms. Tai tampa šeimos tragedija, o istoriją papasakoja sūnus, kuris nė už ką nenori susitapatinti su tokiu tėvu... Jaučiu, kad ši knyga verta šio bei to, man patinka tokios neigimo istorijos, tad linkiu knygai patekti į trumpąjį sąrašą.

Goodreads reitingas: 3.71 (549 balsai)

Puslapiai: 480

12.Itamar Vieira Junior „Crooked Plow“

Brazilų rašytojas romaną išleido 2019 metais ir beregint susišlavė šalies pačius ryškiausius apdovanojimus. Romanas Brazilijoje taip vertinamas, kad buvo išrinktas reikšmingiausiu brazilų grožinės literatūros kūrinių šį šimtmetį. Istorija pasakoja apie dvi seseris (trečioji karta po vergovės panaikinimo), kurios po močiutės lova randa keistą apeiginį durklą, su kuriuo, aišku, prisižaidžia ne be pasekmių... Iš esmės autorius vaizduoja skurdžiausius Brazilijos pakrančių ūkininkus, jų atsilikusią kaimo kultūrą, politines kovas, vergovę ir šeimos dvasingumą. Romano aprašas mane išties suintrigavo, tai viena iš tų knygų, kurios tikriausiai neatsisakyčiau perskaityti.

Goodreads reitingas: 4.53 (19239 balsai)

Puslapiai: 236

13.Gabriela Wiener „Undiscovered“

Rašytoja iš Peru jau pelnė pagrindinį savo šalies literatūros įvertinimą už šį romaną. Istorijoje rašytoja ir žurnalistė nagrinėja savo proprosenelio istoriją, kuri ją pačią kadaise šokiravo. Dekolonizavimo istorijoje ji vaizduoja, kaip apsilanko privogtų ir sukauptų senovės inkų darbų sandėliuose ir ten regi savo proprosenelio demoniškumą, kolonistinės žiaurumo ir veidmainiškumo viršūnes, iš naujo permąsto savo šeimos istoriją, sulipindama emocionaliai savo šeimos ir Peru šalies istoriją su išmone. Romanas reikšmingas, nes jis vis dar byloja apie negalėjimą išsivaduoti iš po kolonizavimo prievartos gniaužtų. Išties intriguoja ir mane patį!

Goodreads reitingas: 3.98 (3114 balsai)

Puslapiai: 192

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Nijolė Sadūnaitė apie gėrį ir blogį, apie gerumą ir prašviesėjimą

 Laba,

 

„Visiems linkiu optimizmo ir pasitikėjimo. Vienas kitu. Ir Dievu. Kai mane KGB rūsiuose tardė, kankino, kaip niekad arti jutau Dievą, tokią ramybę. Tada kagėbistams sakiau: mes vis tiek laimėsime, nes jūs einate su melu, o mes einame su tiesa. O tiesa anksčiau ar vėliau laimi. Pažiūrėkite, kaip per tą baisų genocidą, per tas baisias žudynes Ukrainoje atsivėrė mūsų žmonių širdys - į savo namus priimame pabėgėlius, visaip padedame. Mes tikrai prašviesėjome. [...] Linkiu visiems daugiau meilės, šviesios vilties ir tikėti, kad pergalė yra gėrio ir tiesos pusėje.“ Felicija Nijolė Sadūnaitė.

 

Šiandien, šv. Velykų dieną, visus pasiekė žinia, kad vienuolė ir disidentė Felicija Nijolė Sadūnaitė (1938-2024) paliko šį pasaulį. Neatsitiktinai per Velykas, tokie sutapimai tikriausiai gyvenime neatsitiktiniai. Šioje citatoje nuskamba pačios autorės išsakyti žodžiai šv. Velykų proga 2022 metais.

 

Jūsų Maištinga Siela