Šios dienos daina: Katy Perry - I'M HIS, HE'S MINE ft. Doechii [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki,

 

Po ilgų atlikėjos Katy Perry klajonių televizijoje, kurioje ji ilgą laiką buvo vieno populiaraus muzikinio šou teisėja, ji grįžta su nauja muzika. Tiesa, neatrodo, kad planingai ir užtikrintai, nes naujausias jos įvaizdis ir muzika sulaukė nemažai kritikos. Rugsėjo 20 mėnesį tuoj pasirodys jos visas solo albumas keistoku pavadinimu „143“ – ką jis reiškia, nelabai žinoma, nors atlikėja sako, jog tai moteriškumo įtvirtinimo skaičius, o kodėl toks, neaišku. Kad ir ką tai reikštų. Net Lady Gaga, kuri savo karjeroje yra pateikusi ne vieną kontraversišką scenos ir muzikos koncepciją, buvo galima perprasti. Kol kas aš Katy Perry „neperkandu“.

 

Naujausias jos singlas su vaizdo klipu I'M HIS, HE'S MINE pasirodė šiandien, likus savaitei iki albumo išleidimo ir jai antrina atlikėja reperė Doechii. Tiesą sakant, pirmieji du singlai buvo abejotini. „Woman‘s World“, pirmasis konceptualusis prisistatymas, pavirko internautų mūšiu, nes vieni kūrinį gyrė, kiti peikė. Man asmeniškai jis tiesiog nuobodus, įskaitant ir vaizdo klipą. Regis, Katy Perry tai nė motais ir toliau tikslingai kuria seksualios brunetės įvaizdį. Pati atlikėja jau ne viename interviu teigė, jog siekė šiuo albumu sukurti drąsų ir stiprų moteris reprezentuojantį albumą.

 

Ką gi, tenka sutikti, kad albumo pirmieji singlai, įskaitant ir „I‘m his, he‘s Mine“, yra labai moteriški ir ji pati tikrai atrodo labai moteriška. Koncepcija gal ir būtų drąsi ir įdomi prieš 20 ir daugiau metų, bet tik ne dabar, dabar tai tiesiog pernelyg nuobodu. Lyg ir siunčiama žinutė apie moters nepriklausomybę, valdžią, jėgą, galią dar vieną emancipacijos bangą epochoje po #metoo judėjimo, tačiau pasižiūrėkime kokiais įvaizdžiais? Vėl krutinamas užpakaliukas, Katy Perry vaikšto nuogu torsu ir su stringais bei kitais apatinukais, demonstruoja atsibodusį hiperseksualumą ir jokios iš esmės naujos feministinės idėjos. Viskas, ką Katy Perry reprezentuoja – tai moterį neišlaisvinančios, o, sakyčiau, įkalinančios į seksualumo tipažą koncepciją, lyg vėl grįžtume į Britney Spears iškilimo metus.

 

Nežinau, nebūtų veikęs ir Billie Eilish antiseksualumas, nes jis ne Katy Perry kartos konceptas, būtų keista... Visgi žvelgiant ne tik į šią dainą, bet ir į tris visus singlus, manding, nieko Katy Perry novatoriško nepateikia, bet kad ir didelių hitų, kurie skambėtų be perstojo kaip jos prieš 10 metų išleisti kūriniai, irgi, atrodo, nekvepia. Žaismingi ir su humoru nufilmuoti vaizdo klipai tiesiog slepia gan lėkštokus pop muzikos tekstus, deklaruoja senas idėjas, nedaro didesnio įspūdžio, proveržio. Visgi šioji daina, sakyčiau, iš visų trijų singlų yra toji „geresnioji“, kuri labiausiai patinka, nes jau ne tokia periška, tačiau pašonėje turėti juodaodę reperė (atleiskit, aš ne rasistas), bet ar tai ne per pigus ir jau nusibodęs gęstančios pop atlikėjos koziris, kuris paleistas tik dėl to, kad nieko kombinacijoje įdomesnio nėra? Ką jūs patys manote? Pasidalykite.

 

Katy Perry - I'M HIS, HE'S MINE ft. Doechii

[lyrics / žodžiai]

 

Do-Do-Do-Do-Do, Doechii and Katy up in the spot

Doechii and Katy

 

I'm his queen, I'm his freak

I'm every woman he wants and needs

I'm his dream, I'm his drug

I'm every woman he wants, so what?

I'm his boss, I'm that bitch

I'm every woman he knows exists

I'm his main, I'm his side

I'm every woman that's in his mind

 

La-da-dee, la-da-da

La-da-dee, la-da-da

I'm his, he's mine

La-da-dee, la-da-da

La-da-dee, la-da-da

I'm his, he's mine

 

I can see you flirtin'

Why you overworkin'?

On him like a suntan

Go and get your own man

Thinkin' that we're over (Over)

We only gettin' closer (Closer)

You're creepin' in his DMs

I'm sleepin' in his sweatpants

 

We good, we fine

Don't even try

(Don't you try)

Don't waste your time

I'm what he likes

(What he likes)

 

I'm his queen, I'm his freak

I'm every woman he wants and needs

I'm his dream, I'm his drug

I'm every woman he wants, so what?

I'm his boss, I'm that bitch

I'm every woman he knows exists

I'm his main, I'm his side

I'm every woman that's in his mind

 

La-da-dee, la-da-da

La-da-dee, la-da-da

I'm his, he's mine

La-da-dee, la-da-da

La-da-dee, la-da-da

I'm his, he's mine

(Doechii)

 

What you tryna do? Baby, lock in

We could get it in, you could bring a friend

Hoes so pressed when I step in the spot

I'm so possessive and nonchalant

Upper echelon, pullin' up in the shade

If you try to vibe with him, might catch a fade

I be so aggressive and narcissistic

You know I'ma slide on a ho about a big D

Baby, we good

 

We good, we fine

Don't even try

(Don't try)

Don't you try

(Don't try it)

Don't waste your time

I'm what he likes

(What he likes)

What he likes

(What he likes)

 

I'm his queen, I'm his freak

I'm every woman he wants and needs

I'm his dream, I'm his drug

I'm every woman he wants, so what?

I'm his boss, I'm that bitch

I'm every woman he knows exists (Yeah)

I'm his main, I'm his side

I'm every woman that's in his mind

 

La-da-dee, la-da-da

La-da-dee, la-da-da

I'm his, he's mine

La-da-dee, la-da-da

La-da-dee, la-da-da

I'm his, he's mine

 

Maištinga Siela

Šios dienos daina: Mateo Falgas - FELIZ CONTIGO (ft Carolina Alabau) [žodžiai / lyrics / letra]

 

Sveiki,

 

Šią dainą atradau šią vasarą ir vis dar dalijuosi iš to sąrašo, kurį klausausi šį rugsėjį. Tai viena tokių liūdnesnių dainų, kurias atsirinkau, ne visada pagal nuotaiką norisi klausyti graudžių baladžių, bet šioji daina man tokia graži, nuoširdi ir išjausta, tad tiesiog priskyriau prie mėgstamųjų. Šios dienos rubrikos autorius jaunas ispanų dainininkas Mateo Falgas, kuris gimė Londone, gyveno Madride. Jo šeimoje senos muzikos tradicijos ir su fortepijonu jį nuo ketverių metukų, pirmiausia, supažindino ir pamokė jo senelis. Mažasis Mateo „užsikabino“ ir jam labai pradėjo patikti muzika. Vėliau, jau baigęs mokyklą, jis įstojo Didžiojoje Britanijoje į Braitono miesto muzikos mokyklą ir nuo 2012 iki 2015 metų tęsė studijas, ieškojo savęs kaip atlikėjo.

 

Šiuo metu Mateo Falgas ištikimas fortepijonui, mėgsta koncertuodamas prie jo jaukiai, intymiai sėdėti. Jam svarbi jauki aplinka, autentiškumas ir nuoširdumas su klausytoju. Žiūrint jo vaizdo klipus ir klausantis ispaniškai atliekamų dainų tiesiog to nepajusti ir nepastebėti neįmanomą. Šią vasarą jis pristatė dainą „Feliz contigo“, kurią atliko duetu su Carolina Alabau. Pastaroji iš Barselonos kilusi profesionali kompozitorė, dainų autorė ir dainininkė nuo 2020 metų spėjo išleisti gana skirtingų stiliaus 3 solo albumus. Šiuo metu atlikėja gyvai koncertuoja po Ispaniją ir Meksiką ir su Mateo Falgas įrašė šį jausmingą kūrinį. Kviečiu pasiklausyti.

 

Mateo Falgas, Carolina Alabau – Feliz Contigo

[letera / žodžiai / lyrics]

 

Quiero ser feliz contigo

Ser tu amante y tu mejor amigo

Dime que me esperaras hasta cambiar

 

Quiero ser feliz contigo

Que acaricies todos mis sentidos

Dime que me esperaras un día más

 

Porque sé que volverán

A llamar a nuestra puerta

Esas tormentas violentas

 

Sé que volverán

A irrumpir en plena cena

Y nos domina la tempestad

 

Quiero ser feliz contigo

Y ser libre en todo lo que pido

Dime que no me ataras nunca más

 

Quiero ser feliz contigo

Sé mi amante y mi mejor amigo

Dime que no tardaras hasta cambiar

 

Porque sé que volverán

A llamar a nuestra puerta

Esas tormentas violentas

 

Sé que volverán

A irrumpir en plena cena

 

Me da pena

Me da pena

Me da pena

 

Y nos domina la tempestad

Nos domina la tempestad

 

Porque sé que volverán

A llamar a nuestra puerta

Esas tormentas violentas

 

Sé que volverán

A irrumpir en plena cena

Y nos domina la tempestad

 

Y nos domina la tempestad

 

Y nos domina la tempestad

Quiero ser feliz contigo

 

Y nos domina la tempestad

Quiero ser feliz contigo

 

Y nos domina la tempestad

Quiero ser feliz contigo

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytoja Fernanda Melchor apie žmogiškumą ir emocijas

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Esame linkę manyti, kad žmogiškumas kyla iš teigiamų emocijų, pavyzdžiui, meilės, drąsos, draugystės, tačiau aš tikiu, kad neigiamos emocijos yra tokios pat žmogiškos kaip ir teigiamos. Savo knygose stengiausi perteikti nevilties, tuštumos, apsėdimo, dvilypumo patirtį, visas tas emocijas, kurios nėra gražios, kuriomis nesididžiuojame ir kurias visuomenė dažnai skatina slėpti ir neigti.“ Fernanda Melchor

 

Manau, meksikiečių rašytoja Fernanda Melchor, kurios knygos pasirodė lietuvių kalba „Uraganų sezonas“ ir „Paradis“, yra teisi. Išties šiek tiek gaila, kad „Uraganų sezonas“ patekęs į Bookerio trumpąjį sąrašą autorę vertė priimti tai, kad visgi finale jos kūrinys nelaimės šio įvertinimo, nes romanas pernelyg tamsus, smurtingas, o laimėtojo kūrybai reikia šiokios tokios emocinės atsvaros, kitaip sakant, visuomenei „patogesnio“ varianto. Ji, sakyčiau, buvo teisi, bet ką tai rodo? Mes esame giliai įsitikinę, kad emocijas reikia kontroliuoti, o negatyvą neigti ir sumenkinti, tačiau tai juk savo asmenybės apkarpymas, to iš mūsų visų tikisi visuomenė, to tikimės netgi iš savo artimojo, netgi tai žinodami.

 

Maištinga Siela

Šios dienos daina: Andrew McMahon in the Wilderness, Something Corporate - Death Grip [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki,

 

Šią dainą atradau ilgame grojaraštyje ir iškart įsimečiau dar šią vasarą. Šį ankstyvų rudenį vėl jos klausausi ir, manau, kad ši daina puiki ir ja reikia pasidalyti su jumis. Atlikėjas man, žinoma, nebuvo girdėtas (kur čia juos visus supaisysi, net neįmanoma), tačiau visgi kažkas patraukė, kad ši daina viena iš nedaugelio, atrinkta iš tūkstančių atsidūrė mano dėmesio centre.

 

Amerikiečių atlikėjas Andrew Ross McMahon gimė 1982 metais ir savo muzikinę veiklą ugdė nuo jaunų dienų. Atlikėjas dažnai pasivadina Andrew McMahon in the Wilderness – tokiu pavadinimu galite aptikti ir jo YouTube kanalą. Taip pat jis yra pagrindinis muzikos grupės Something Corporate vokalistas, todėl daina „Death Grip“ yra jo, bet kartu ir tos grupės repertuaro daina, pasirodžiusi 2024 metų vasarą. Nuo 1998 metų jis yra šios grupės lyderis, o pats atlikėjas nuo 2013 metų išleido įvairių formatų 4 muzikos albumus. Deja, atlikėjas ir grupė nėra itin populiarūs, neturi savo mega hito ar kokios nors super žvaigždės, ne, jis keliauja su grupe ir daro po šalį koncertus, rašo dainas, koncertuoja ir vieniems patinka, kitiems nelabai, bet svarbiausia, kad atlikėjui patinka tai, ką jis daro ir geba iš to uždirbti tiek, kad galėtų koncertuoti ir gyventi.

 

Kuo man patiko šioji daina? Ogi skambesiu – gitara, vaiduokliški aidai antrame plane, vokalo tembras ir, žinoma, dainos tokia nostalgija, primenanti tam tikras senas Coldplay dainas. Pasigilinau į tekstą ir daina dar labiau nustebino, nes ji apie terapiją, savipagalbą, kada zoom‘ais bandome susijungti su savo psichoanalitikais ir save kaip nors suvaldyti, išgelbėti, pagelbėti. Tačiau, kaip teigiama priedainyje, gyvenimas yra vandenynas ir jo sukontroliuoti neįmanoma. Žodžiu, daina man skamba, man ji patinka ir dalijuosi vaizdo klipu.

 

Andrew McMahon in the Wilderness, Something Corporate - Death Grip

[žodžiai / lyrics]

 

Doing therapy on Zoom

On the patio in the afternoon

Flashback to the year I lost my mind

If I'm better than I was

If I'm better than I ever knew

How come it's so blue here all the time?

I'm just waiting for the tide that's taking me home

Hey, hey, guess we're just guessin'

Hey, hey, crash course correction

You can't control it, life is the ocean

Waves are waves

Hey, hey, loosen the death grip

Can't win white knuckle wrestlin'

Cracked open my solar plexus

All that comes next is floating

Waves are waves

(Waves, waves, waves, waves)

I was waiting in the queue

Got hung up trying to write verse two

Shadowboxed my way across the line

I keep reaching for my zen

But I never had to reach back then

Supernova 1999

Hey, hey, guess we're just guessin'

Hey, hey, crash course correction

You can't control it, life is the ocean

Waves are waves

Hey, hey, loosen the death grip

Can't win white knuckle wrestlin'

Cracked open my solar plexus

All that comes next is floating

Waves are waves

Now you let go and see what happens

And then you just collapse to the ground

Or am I letting gravity do it's thing?

Fuck, it's bad

Letting gravity just work it's field

Inspiring the right steps

Jesus Christ, let us do this

You're fucking blowing it

Hey, hey, guess we're just guessin'

Hey, hey, crash course correction

You can't control it, life is the ocean

Waves are waves

Hey, hey, loosen the death grip

Can't win white knuckle wrestlin'

Cracked open my solar plexus

All that comes next is floating

Waves are waves

(Waves, waves, waves, waves)

(Waves, waves, waves)

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Alice Munro "Brangus gyvenime"

 Alice Munro. „Brangus gyvenime“ – Vilnius: Alma littera, 2014. – p. 312.

 

Sveiki, brangieji skaitytojai,

 

Ką žinau iš kanadiečių rašytojų? Tikrai, kad Margaret Atwood! Nemažai jos kūrinių išleista ir išversta į lietuvių kalbą, ji man toji, kuri apskritai reprezentuoja Kanadą ir jos literatūrą. 2013 metais gal kam buvo nemaža nuostaba, kad literatūros Nobelio premija buvo skirta apsakymus rašančiai kanadietei Alice Munro (1931-2024), nes daug kas lažybose statė už Haruki Murakami, kuris, tenka pripažinti, galbūt niekada to Nobelio ir negaus. Rašytoja taip pat 2009 metais pelnė Tarptautinį Bookerį (anuomet buvo kitokios šios premijos taisyklės). Paskutinė Alice Munro knyga originalo kalba pasirodė 2012 metais ir tai buvo apsakymų rinktinė Brangus gyvenime (angl. Dear Life), kurią į lietuvių kalbą išvertė šiaip jau knygas apie Indiją verčianti Danguolė Žalytė. Taigi, Brangus gyvenime tapo taip pat ir autorės atsisveikinimu su literatūra, bet užtat koks – po metų ji sako kalbą per Nobelio ceremoniją!

 

Apsakymai pamažu, bet sunkiai pradeda pildyti lietuvių verstinę literatūrą nišą. Tai lemia ir autorių žinomumas bei visuotinai matomi tarptautiniai laimėjimai, premijos, ir tai, kad patys lietuviai ima rašyti daugiau apsakymų, nors, tenka pripažinti, kad su romano populiarumu apsakymo knygoms sudėtinga konkuruoti. Tai viena iš priežasčių, kodėl leidyklos kažkada dovanota knyga Brangus gyvenime nugulė lygiai dešimtmečiui į mano namų biblioteką, kadangi knygos neapžvelgiau, leidykla nustojo man siųsti naujienas ir perbėgau prie kitų leidyklų knygų, nors Alma littera iki šiol išleidžia per metus puikių knygų. Šie man apsakymų atradimo metai. Po Lauren Groff Floridos (Baltos lankos, 2019) kibau į Alice Munro prozą, o pastarąją, kiek menu, labai mėgsta mūsų puikioji eseistė Giedra Radvilavičiūtė.

 

Šiaip knygos neketinau skaityti, jeigu nebūtų patikęs pirmasis apsakymas; tokią sau esu įsivedęs taisyklę, nes gaila laiko nepatinkantiems kūriniams, tačiau po pirmojo apsakymo norėjosi tučtuojau skaityti kitą, po to dar kitą... Brangus gyvenime yra puiki knyga! Gal pačiu laiku atėjusi pas mane, nes anuomet gal ir nebūčiau įvertinęs šios knygos unikalumo. Knygą sudaro 15 apsakymų, o paskutinieji 4, kaip pati autorė rašo, yra iš jos pačios gyvenimo, autobiografiniai. Tenka pripažinti, kad tai atsisveikinimas, nors man paskutinieji apsakymai galbūt mažiausiai įsiminė, nes mažokai vidinės pasakojimo įtampos, sakyčiau, kūriniai galbūt svarbūs labiau pačiai autorei, nes dažniausiai juose veikėja, bylojanti pirmuoju asmeniu, prisimena savo įsimintinus vaikystės momentus, pavyzdžiui, kaip ji norėjo pasmaugti savo seserį; kaip numirusi namų tvarkytoja ir vietos keistuolė dainininkė, kuri važiuodavo į šokius viena, jai karste pamerkė akį; kaip tėvas ją pliekdavo daržu, kaip motina sirgo Parkinsono liga ir pan. Paskutinieji labiau primena vaikystės peizažus, tam tikrus vaizdelius, bandymą rašymo būdu rekonstruoti laiką, atmintį, grįžti dar kartą į praeitį.

 

Alice Munro pasakojimo stilius taupus ir tikslus. Tai nėra toji grožinė literatūra, kurioje autorė stengiasi perteikti vietovių autentiką, pasakoja ilgiausias biografijas ir istorinius kontekstus. Ne, kontekstams ji labai reikli ir taupi, kartais užtenka jai paminėti, kad tai laikotarpis per karą arba Didžiosios Depresijos laikmetis, todėl nebuvo pasirinkimo ir, atrodo, nieko daugiau neplėtojama. Autorė susitelkia į pagrindinių veikėjų veiksmus ir pasirinkimus, dažnu atveju nesistengia perteikti įmantriai dvasinių potyrių ar vidinių išgyvenimų, paprastai kritines situacijas perteikia vienu viską užmušančiu esminiu sakiniu ir to taupiam tekstui užtenka.

 

Visgi 20-30 puslapių apimantys apsakymai gana platūs turiniu ir bylojantys apie žmogaus pasirinkimus, dažnai nepaaiškinamus, vedamus aistros, geismo, nuslėptų ir neišrašytų traumų, skaitytojams numanų ir pasilikusių už teksto ribų. Alice Munro nemėgsta to, kas pas mus lietuvių literatūroje vadinama lyrine proza. Jai metaforos ir vidiniai žmonių parametrai iškyla ir atsiskleidžia per veikėjų gyvenimo tėkmę, veiksmą, todėl jos apsakymus lengva skaityti, tekstas neapsunkęs įmantrybėmis, tačiau A. Munro mėgsta struktūriškai sumaišyti laiko linijas – tai jos literatūrinis triukas, kuris pasiteisina, nes dažnoje pasakymo pabaigoje pavyksta nustebinti. Apsakymas gali prasidėti vienu laiku, po to, atrodo, veikėjai lyg ir dalyvauja panašiu laiku, bet pasirodo, jog iš tikrųjų jau praėję dešimtmečiai nuo kokio nors pokalbio traukinių stotyje.

 

Galima sakyti, kad Alice Munro absoliučiai apolitiška, neradau jokio apsakymo, kuris bandytų aprėpti daugiau nei paprasto ir privataus žmogaus gyvenimą. Net istoriniai bei socialiniai kontekstai atrodo tik kaip lengvas štrichas, todėl autorė nesukuria nė vieno veikėjo, kurį būtų galima dėl ko nors pasmerkti, jai nerūpi ir moraliniai bei didaktiniai aspektai, šiuo atveju savo taupumu ir intymiu priartinimu prie būties kasdienybės ir gyvenimo tėkmės man primena mūsų novelistę klasikę Bitę Vilimaitę, nors B. Vilimaitė dar subtilesnė, dar labiau tausojanti, tačiau tiek mūsų lietuvei, tiek kanadietei rūpi ne politika, ne istoriniai kontekstai, bet vyrų ir moterų gyvenimai be jokių feministinių, Seksualinės revoliucijos ar kitų rėmų, kas deklaruotų iškart A. Munro prozišką vertybinę kryptį ir leistų priskirti literatūrą kokiai nors nišai. Kitą vertus, rašytojos kuriamų veikėjų sprendimus veikia absoliučiai seksualiniai įgeidžiai, kitaip sakant, tik iš geismo, aistros kitam veikėjai daro lemtingus pasirinkimus. „Dabar suprantu. Dabar iš tikrųjų supratau, ir iš tikrųjų kaltų nebuvo. Kaltas žmogaus seksualumas ir tragiška padėtis (p. 189)“. Sakyčiau, tai psichologizuoti tekstai, primenantys amerikietiškąją prozos tradiciją.

Alice Munro

 

Apsakymai dažniausiai aprėpia meilės temą, dažnai neįmanomą, nelaimingą, gyvenimo pasirinkimuose paklydusią, nerealizuotą, nors būta ir laimingai pasibaigusių istorijų. A. Munro pavyksta įtikinamai perteikti savo veikėjus, atrodo, kad jie nėra sukonstruoti dirbtinokai iš pastangų. Aišku, tą įspūdį sukuria ir tai, kad rašytoja atsisako pasakojimuose literatūriškumo, arba jį prislopina tiek, kad svarbiausia lieka tik pati istorija. Man asmeniškai labiausiai patinkantys apsakymai buvo knygos pradžioje. Apsakyme Amundsenas pasakojama apie jauną mokytoją, kuri atvažiuoja į provincijoje esančią vaikų sanatoriją. Ten ji susipažįsta su atšiauriu daktaru ir nusprendžia už jo ištekėti, tačiau gyvenimas lemtingą dieną taip sumaišo kortas, kad moteris negali pamiršti iki paties gyvenimo galo. Taip pat labai geras apsakymas Kad jis pasieks Japoniją, kuris byloja apie moters pasirinkimus tarp mylimųjų, vieną netikėtą pasimylėjimą traukinyje su nepažįstamuoju, kai tuo metu per atsitiktinumą vos nemiršta mažametė dukra. Ribinė situacija kelia įtampą, tačiau A. Munro pasakojimas kartu visada yra kažin kuo nuskausminamai saugus, nes pasitiki, kad taip ir turi būti, nes taip gali nutikti ir iš tikrųjų nutinka gyvenime.

 

Puikus apsakymas Išvykimas iš Meiverlio apie policininką, kuris vežiojo pilką pelytę primenančią religingos šeimos merginą iš kino teatro, kur ji dirbo, namo. Akivaizdu, kad mergina ir policininkas turėjo užmegzti romaną, tačiau Munro nėra primityvi, jai rūpi taip, kaip veikėjai stebi kitų gyvenimus ir per juos permąsto savąjį, geba jį įvertinti. Apsakymo policininko žmona galiausiai miršta nuo sunkios ligos, o nepavydėtinoje situacijoje atsidūrusi mergina iš kino teatro Lėja savo likimu tarsi pamaino, patvirtina, kad gyvenime tenka susitaikyti su didžiuliais praradimais. Štai apsakymas Uostas pasakoja apie patriarchalinę šeimą, kurioje žmona, užguita vyro, stengiasi atlikti žmonos ruošos darbus ir įtikti bei patenkinti sutuoktinį. Šiuos užguitus santykius stebi moters sesers palikta paauglė, kuri taip pat greitai dėl griežtų namų taisyklių pritaria patriarchatui. Galiausiai scena bažnyčioje, kada vyras tampa dėl nemalonios situacijos pažeidžiamu vyruku, jis nesulaukia tylios žmonos užuojautos, nes tas, kas kitą dėl savo galios sumenkina ir nejaučia pagarbos, tas negali sulaukti užuojautos.

 

Autorei taip pat svarbi ir senėjimo tema. Štai apsakyme Ežeras arti ji vaizduoja senutę, kuri turi atminties sutrikimų. Pastaroji važiuoja į miestelį, ieško duotu adresu daktaro ir prisimena malonų vyriškį, kuris prižiūri puikų sodą, tačiau galiausiai, pasirodo, istorija tėra tik tikrovės iliuzija atminties praradimu sergančios moters atmintyje, vizijoje. Idėja: nesvarbu, kad netenki atminties, paskutinieji tavo likučiai išnyksta, bet tai, kas buvo gera ir malonu, tave gali aplankyti kaip apreiškimas ir priminti apie gyvenimą.

 

Knygoje Brangus gyvenime esama ir kitų gerų apsakymų, visų neapžvelgsiu, tačiau A. Munro proza paliko tikrai puikų įspūdį. Tiesą sakant, mėgavausi tvirtai sukurtais pasakojimais, dažnu atveju, sukurta įtaigia vidine įtampa. Buvau pamiršęs, kad galima šitaip paprastai, taupiai rašyti iš esmės apie gyvenime vykstančius dalykus, kurie yra pamatiniai. Brangus gyvenimas – tai knyga, kuri tinka ir jaunuoliams, ir vidutinio amžiaus žmonėms, ir jau vyresnio, nes autorė nepolitizuodama sugeba byloti universalias temas, kurios nėra jokios kanadietiškos ar egzotiškos, priešingai – labai tapačios visiems, kas yra žmogiški. Knyga, iš kurios tikėjausi daug, tad daug ir gavau.

P. S. Ne vienas A. Munro apsakymas vyksta traukinyje arba yra minimas traukinys kaip esminė transporto priemonė. Įdomu tai, kad vieną iš apsakymų ir pats perskaičiau traukinyje, todėl šioks toks kvapas ir atmosfera!

 

Maištinga Siela

Filmas: "Sniego draugija" / "La sociedad de la nieve" / "Society of the Snow"

 

Sveiki,

 

Nemėgstu filmų apie katastrofas ir sudėtingas situacijas, kuriose pademonstruojamas visas žmogaus ryžtas ir tikėjimas, kad išgyventų. Man sunkoka, nes greitai susitapatinu. Beveik visada filme tai pasiteisina, todėl man kaskart sudėtinga tai priimti ir patikėti, ar tai būtų iliustratyvus ir disnėjiškas „Pi gyvenimas“, ar Angelinos Jolie režisuotas „Nepalaužiamas“ – visi jie man arti tokio parodomojo didvyriškojo melo, pažodžiui perfrazuoto kiek naiviam žiūrovui, kuris mėgsta tik tokius filmus, kuriuose kas nors nuspėjamas nuo pat pradžių tampa pabaigoje didvyriu. Dažnai dar ir principingai vertybiniu aspektu, nes neišdavė savęs, nepaliko kitų bėdoje, todėl likimas, dievas ar kas nors kitas už tai jam atseikėjo.

 

Nesakau, kad toks kinas meluoja ir kad kinas turėtų mums teigti vien tik žmones, kurie yra blogi ir ydingi, tiesiog gal per daug tokių filmų prisimenu, tad baidausi šablonų? Visgi „Oskarui“ nominuota naujoji istorinių įvykių ekranizacijos versija „Sniego draugija“ (ispan. La sociedad de la nieve) (2023) pagal 2009 metais pasirodžiusį romaną tuo pačiu pavadinimu leido apie didvyriškumą pamiršti. Tiesa, kai kas teigė, kad tai 1993 metų „Išlikę gyvi“ versija, bet, deja, senesnysis filmas statytas ne pagal romaną, o pagal surinktus kitus liudijimus, nors panašumų gali turėti itin daug.

 

Istorija autentiška ir bando rekonstruoti tikrus 1972-ųjų metų įvykius, kada urugvajiečių jaunuolių regbio komanda spalio mėnesį (Lotynų Amerikoje tai pavasario metas) išskrenda į Čilę, tačiau nutinka aviacijos avarija ir lėktuvas nukrenta į Andų kalnų snieguotas viršūnes. Iš pradžių liko 27 gyvieji, bet pamažu, niekieno neaptinkamiems žmonėms tenka prasimanyti, kaip išgyventi, todėl prasideda atranka. Dažnu atveju, atrodo, kad vyrukai gyvi vien vilties ir tikėjimo dėka. Tai išties neįtikėtina istorija, bet galiu pasidžiaugti, kad scenografiškai pavykusi, nes filmas įtraukus, jausmingas, kiek, žinoma, gali būti katastrofos jausmingos, tad pradedi tiesiog užjausti tuos jaunus vyrukus, kurie taip išmoningai išgyvena šaltį, badą ir aplinkinių mirtis. Dar baisiau – imi šlykštėtis, nes jie ima ėsti mirusiųjų mėsą, kad išgyventų, todėl aplink nuolaužas ima mėtytis atviri ir nugraužti griaučiai, dažnu atveju mirusiųjų draugų. Po to imi pateisinti, nes pats nežinia, ką darytum jų vietoje, bet kokiu atveju kai kuriems iš jų tai padėjo išgyventi.

 

Man patiko, kad pagrindinis šio filmo veikėjas numiršta ne finale, o tada, kai kančios ir išbandymai dar tik laukia išlikusiųjų. Geras režisieriaus fokusas (galgi net romano autoriaus) persimesti nuo pasakotojo prie kitų veikėjų, kurie tam tikra prasme pademonstruoja neįtikėtiną žmogaus ištvermę kovojant už išlikimą ir savo gyvybę, peržengiant visas moralines ribas.

 

Kuo man patiko šis filmas? Beveik viskuo, bet labiausiai, kad jis įtikinamai perteikė mintį, jog moralė, vertybės, socialiniai statusai ir visas tas dirbtinis ir išgalvotas civilizacijos burbulas iš esmės ekstremaliose sąlygose nebegalioja, žmogus nunulinamas, jis tampa instinktyvus ir nuogas, pasiryžęs paneigti visus savo suinstaliuotus įsitikinimus, kad išliktų gyvas. Kitą vertus, filmas taip pat sudeda ir vertybinius kriterijus, nes išlikusieji tikriausiai be vienas kito palaikymo nebūtų išgyvenę, todėl filme išryškėja pamatinė žmogiškųjų ryšių vertybė – tik gaujoje, bandoje žmonės kaip vilkai, remdamiesi draugyste, teikdami ir priimdami pagalbą, gali išgyventi. Po filmo, kuris pilnas veiksmo ir emocinės įtampos, kurį rekomenduočiau daugeliui, manding, norėjosi sužinoti, ar po visko beįmanoma kaip nors integruotis tiems veikėjams į visuomenę kaip normaliems žmonėms? Juk tikrieji išgyvenusieji turėjo tą padaryti ir kažkaip tą padarė. Čia panašiai kaip tie žydai, kurie grįžo iš koncentracijos stovyklos, jie niekada nebebuvo tokiais, todėl šioji istorija iš tikrųjų, manau, dar tęsiasi.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.8

 

Jūsų Maištinga Siela