Filmas: "Skyrybų vakarėlis" / "Volveréis" / "The Other Way Around"

 

Sveiki,

 

Pasiilgau kokių nors lengvesnių komedijų, bet ne tų pačių lėkščiausių su akivaizdžiomis parodijomis! Skubu pasivyti nematytus šio sezono Kino pavasario filmus ir tai buvo du kriterijai, kodėl pasirinkau ispanų režisieriaus Jonás Trueba komišką dramą „Skyrybų vakarėlis“ (ispan. Volveréis) (2024). Trečias kriterijus – nieko gero nebegirdžiu iš ispaniškojo kino, kuris buvo taip suklestėjęs ir be jo neapsieidavo nė vienas Kino pavasaris. Pastaruoju metu mane persekioja ne ispanų, o šiuolaikinis italų kinas, kurį, sakyčiau, pamažu atrandu. Visgi daug vilčių dėl „Skyrybų vakarėlio“ taip pat neteikiau, nes internete lietuvių atsiliepimai po festivalio buvo gana prieštaringi: vieni tvirtino, kad tai vienas silpniausių šio Kino pavasario filmų, o kitiems labai patiko.

 

Istorija pasakoja apie Alės ir Alekso porą, kuri nugyveno drauge 15 metų ir vieną dieną jie nei iš šio, nei iš to nusprendžia išsiskirti ir pradeda kartu pranešinėti šią naujieną artimiesiems. Viskas atrodo liūdnai komiška, nes žiūrovas panardintas į tokius keistai abejotinus vandenis, nes iš pradžių atrodo, jog jiems nėra dėl ko skirtis ir viskas vyksta iš dyko absurdo. Filmo pagrindiniai veikėjai laikosi Alės tėvo kažkada pasakytos frazės, kad reikia švęsti ne vestuves, o skyrybas. Kažkada pokštu laikytas pasakymas veikėjams tampa lyg kokia mantra, burtažodžiu, todėl draugai pamažu įvairiai reaguodami sutinka atšvęsti jųdviejų skyrybas, nors taip pat nelabai tiki, kad tokios skyrybos įmanomos...

 

Iš tikrųjų filmas labai plepus, vyksta daug buitinių psichologizuotų dialogų ir mažai bandymų suprasti, kodėl jiedu skiriasi. Režisierius tarsi tyčia vengia paties svarbiausio – naratyvinio aiškaus paaiškinimo, todėl interpretacijas reiktų jau patiems žiūrovams susikurti. Man regis, pora troško didžiulio santykių atsinaujinimo, užuot kurdami pokyčius ir dinamiką, tad pasirenka desperatiškiausią variantą – jie nusprendžia skirtis. Kitas svarbus dėmuo – abu yra bendradarbiai, ne tik santuokinio gyvenimo partneriai. Alė – režisierė ir kino montuotoja, o Aleksas – aktorius, kuris vaidina montuojame filme, tad, žinoma, kad buityje išsiskiria požiūris į kuriamo meno moterišką ir vyrišką perspektyvas, naminiai darbiniai konfliktai tampa pas šią porą esmine skyrybos priežastimi, nes akivaizdu, jog abiem trūksta savojo realizavimo „kampo“. Kita vertus, stebina, kaip harmoningai jiedu išgyvena skyrybas pačioje buityje, kai kalba neina apie kiną, kai yra tiesiog drauge, tačiau atsidūrę atskirtyje išgyvena artėjančios vienatvės ir pokyčių baimė...

 

Tik iš pažiūros filmas atrodo plepiai naivus, neatskleidžia nieko rimto, šiaip paanalizavus gerai, yra ganėtinai literatūriškas ir turintis savitą formą. Abu dirbdami kino kūrybinėje industrijoje iš esmės patys tampa savo gyvenimo aktoriais, todėl žiūrovas patiria jų gyvenimo netikroviškumą, vaidybą, t. y. filmo forma kito filmo formoje, nes kas gi yra tas gyvenimas, jeigu ne dar vienas filmas, kurio vaidmenis tenka suvaidinti? Aišku, režisierius galėjo visa tai perteikti ypač dramatiškomis spalvomis, bet pasirinko subtilų humorą, tokį pusiau nerimtą kalbėjimo būdą kalbėti apie sudėtingus santykius. Visgi pirmoji filmo dalis man įsivažiavo ganėtinai sunkiai, nuo vidurio pagaliau pradėjau išgyventi tą romantinį dramatizmą ir ispaniškos kultūros koloritą – nuolatinis vyno gurkšnojimas namie, darbe ir susitikus su draugais, – tačiau tenka pripažinti, kad panašiomis temomis tiek italų, tiek prancūzų kinas yra papasakojęs įdomiau tas pačias ištarmes. Kai kas buvo pernelyg elementaru, pvz., nuolat užsikimšusi jų kriauklė, kuri yra aliuzija į jų santykių stagnaciją. Čia prisiminiau Sigito Parulskio eseistinį tekstą „Santechniko belaukiant“. Juk sakiau, filmas literatūriškas, nors ir ganėtinai apkrautas buitimi.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 118: kas iš tikrųjų yra reikšminga?

 

Sveiki,

 

Kaip seniai nepildžiau pozityvumo dienoraščio, nors įrašų visokiausių padariau! Svajoju apie tai, kad vieną dieną nustosiu rašyti „Maištinga Siela“ ir iš tikrųjų imsiu veikti ir rašyti ką nors reikšmingo. Bet gal tai ir yra reikšminga? Kai jauni žmonės „skrolina“ nuo ryto iki vakaro savo pasaulyje – gal tai ir yra reikšminga? Gulėti iki pietų lovoje ir skaityti pusėtiną knygą – gal tai ir yra reikšminga?

 

Mūsų įsivaizdavimas apie tai, kas yra reikšminga ir nereikšminga, manau, labai ribotas. Jis paveiktas darbo ir socialinių santykių, spaudimo būti svarbiam, našiam ir atsakingam. Tai susieta su reiklumu. Nors mėgstu discipliną, bet pajaučiu, kad tas perdėtas reiklumas neleidžia atsigerti arbatos su savimi.

 

Budistai išvis sako, kad nieko čia reikšmingo nėra, viskas Maja, didelė iliuzija. Visgi taip nemanau, nes kitaip nebūtume savo fizinėje tikrovėje. Man regis, kad už viską svarbiausia yra patyrimai. Nebūtinai mums suprantami. Įdomu, ką veikia siela, kai iš tikrųjų protas sako: tavo diena praėjo bergždžiai. Kam ji praėjo bergždžiai? Kas slepiasi už to įsitikinimo?

 

Jūsų Maištinga Siela

Žemėlapis: kaip kiekviena Europos kalba sako žodį PASAULIS?

 

Sveiki,

Mane nuo mažens domino kalbų skirtumai ir pranašumai. Vis dar tuo domiuosi, taigi, gal kam pravers šis žemėlapis?

Europos kalbų įvairovė atsispindi ir žodyje „pasaulis“. Štai kaip jis skamba skirtingomis kalbomis, suskirstytomis pagal kalbų šeimas.

Germanų kalbos

Anglų: World

Vokiečių: Welt

Nyderlandų: Wereld

Švedų: Värld

Norvegų: Verden

Danų: Verden

Islandų: Heimur (nors veröld yra archajiška ir rečiau vartojama)

 

Romanų kalbos

Prancūzų: Monde

Ispanų: Mundo

Italų: Mondo

Portugalų: Mundo

Rumunų: Lume

 

Slavų kalbos

Rusų: Мир (Mir)

Lenkų: Świat

Čekų: Svět

Slovakų: Svet

Ukrainiečių: Світ (Svit)

Baltarusių: Свет (Sviet)

Serbų: Свет (Svet) / Svet

Kroatų: Svijet

Slovėnų: Svet

Bulgarų: Свят (Svyat)

Makedonų: Свет (Svet)

 

Baltų kalbos

Lietuvių: Pasaulis

Latvių: Pasaule

 

Kitos indoeuropiečių kalbos

Graikų: Κόσμος (Kosmos) arba Κόσμος (Kósmos)

Albanų: Botë

Airijos gėlų: Domhan

Valų: Byd

 

Uralo kalbos

Suomių: Maailma

Estų: Maailm

Vengrų: Világ

Maištinga Siela

Žemėlapis BVP vienam gyventojui Europoje (2024 m.) / GDP per capita across Europe (2024) map

 

Baltijos šalys – Lietuva, Latvija ir Estija – 2024 metais demonstravo skirtingus, tačiau bendrai stiprėjančius ekonominius rodiklius, vertinant bendrąjį vidaus produktą (BVP) vienam gyventojui. Nors visos trys šalys siekia Vakarų Europos pragyvenimo lygį, tarp jų išlieka tam tikri skirtumai.

Lietuva 2024 metais išsiskyrė kaip lyderė tarp Baltijos šalių pagal BVP vienam gyventojui. Prognozuojama, kad nominalus BVP vienam gyventojui siekė apie 27 113 EUR (arba apie 28 740 EUR pagal kai kuriuos šaltinius), o pagal perkamosios galios paritetą (PPP) – apie 57 200 USD. Lietuvos ekonomika pasižymi sparčiu augimu ir augančiomis gyventojų pajamomis, o Vilniaus ekonomikos indėlis į bendrą šalies BVP yra ypač didelis, viršijantis kai kurių Baltijos šalių bendrą BVP.

Estija išlaikė savo poziciją kaip viena iš labiausiai išsivysčiusių Baltijos šalių. 2024 metais nominalus BVP vienam gyventojui Estijoje buvo maždaug 28 818 EUR (arba apie 31 855 USD), o pagal perkamosios galios paritetą – apie 49 670 USD. Estija pasižymi stipriu technologijų sektoriumi ir skaitmenine ekonomika, nors 2024 metais buvo stebimas nedidelis BVP susitraukimas, o ekonomikos atsigavimas yra lėtas.

Latvija 2024 metais pagal BVP vienam gyventojui šiek tiek atsiliko nuo kaimyninių šalių. Nominalus BVP vienam gyventojui Latvijoje sudarė apie 21 479 EUR (arba apie 24 222 USD), o pagal perkamosios galios paritetą – apie 44 560 USD. Nepaisant nedidelio ekonomikos susitraukimo 2024 metais, Latvija deda pastangas stiprinti savo ekonomiką ir didinti gyventojų gerovę, tikintis augimo 2025 metais.

Filmas: "Chimera" / "La chimera"

 

Sveiki, skaitytojai,

Savita italų režisierė Alice Rohrwacher prieš kelerius metus pasiūlė intriguojančiai suręstą istoriją „Chimera“ (ital. La Chimera) (2023), kuri sulaukė itin palankių kino kritikų vertinimų. Tiesa, su šios režisierės darbu „Laimingasis Ladzaras“ (2018) jau buvau susidūręs, tad maždaug įsivaizdavau, jeigu režisierė laikysis panašaus pasakojimo stiliaus, tad filmas bus įdomus ir kartu turės keistą man būdingą atmetimo reakciją. Žinokite, panašiai ir nutiko. Kodėl filmas „Chimera“ sukėlė prieštaringus jausmus, čia ir bandysiu lakoniškai išsakyti.

Istorija pasakoja apie anglą Arturą, kuris išėjęs iš kalėjimo atvykstą į Italiją ir dirba kartu su vietos kapų plėšikais. Iš esmės tie kapų plėšikai yra niekiniai parsidavėliai, o Arturas yra tas archeologas ekstrasensas, kuriame gyvena chimeros, t. y. tas galingas balsas ir jėga, kurie traukia Arturą prie kapaviečių, užpiltų per tūkstančius metų žemėmis. Galiausiai jis su gauja ieško kapų kaip kiaulė triumų, juos išrausia ir dažniausiai jų lobį, t. y. įvairi keramika, statulos ir t. t. parduodamas juodajai rinkai, slapties kolekcionieriams, kurie pasiryžę įvertinti etruskų civilizacijos palikimus. Deja, Arturą domina ne tik kapai ir parturėjimas, bet ir praeities skausmas, mat jis ilgisi dingusios ir galimai mirusios mylimosios Benjaminos, kurios motinos prielankumą jis nusipelnė sugrįžęs po daugel metų į griūvančius namus.

Iš esmės šiame filme svarbi simboliais išreikšta psichologija: kuo labiau Arturas plėšia ir iš po žemių į dienos šviesą atkapsto lobių, tuo jam rodosi, kad jis artėja prie pražuvusios mylimosios. Tai toks savigydos refleksas, t. y. eiti tamsiais sielos požemio labirintais – aliuzija į raudoną Ariadnės siūlą, su kuriuo kadaise iš Minotauro labirinto išėjo didvyris Tesėjas. Galiausiai istorija paliečia ir barbariškų kapų plėšikų elgseną. Atradę patį turtingiausią kapą vandalai be gailesčio nukerta marmurinę deivės skulptūros galvą manydami, kad galės ją suklijuoti dalimis. Arturą galiausiai tai sukrečia ir čia, sakyčiau, įvyksta esminis veikėjo dvasinis lūžis, jis apsisprendžia deivės galvą įmesti į jūrą, kad niekas neregėtų jos akių, nes nuo etruskų prabėgo daugybė amžių, tačiau žmonės vis dar neišmoko vertinti nei grožio, nei pagarbos, nei meno. Galiausiai Arturas atsiskiria nuo gaujos ir simboliškai iš tikrųjų kaip Tesėjas ar netgi Minotauras patenka į užverstą kapą, kuriame pamato siūlą, vedantį į jo dvasinio negalavimo aklavietę arba savotišką išsigelbėjimą...

Šiaip, žinokite, filmą labai smagu analizuoti kaip kokį literatūrinį kūrinį, nes jame susipina antika, romantizmas, šiuolaikinis pasaulis, Froido psichoanalizė ir kapų plėšikai, visos tos mitologinės istorijos daugiau ar mažiau atpažįstamos. Norisi sakyti, kad režisierė plėtoja nacionalinę itališką pasakojimo fabulą, tiesa, ne tokią drastiškai išdailintą kaip, pvz., Paolo Sorrentino „Partenopė“ (2024), kur mitas ir Italija siejasi su grožio galia. Sakyčiau, A. Rohrwacher renkasi priešingą kelią – žmonės nemoka elgtis su grožiu ir jo vertinti ir nukirsta deivės galva tai perteikia.

Visgi filmas savo stilistika ir braižu primena anksčiau matytą „Laimingasis Ladzaras“ – abu filmai klampūs, atsisakę epinio ir savaiminio kalbėjimo, o naratyvas „iškandžiotas“, sudėtas į savitą logiką turintį audinį, kuriame veriasi absurdas ir tragedija, mistika ir tikrovė. Išties, kokį 40 pirmųjų minučių nelabai aišku, kas iš tikrųjų tas Arturas ir kas čia vyksta. Iš vienos pusės mėgstu filmus, kurie kuria nežinomybę, bet kai kalbama apie Rohrwacher susiformavusią savitą kino kalbą, žinokite, ištinka toks stabas: reikia tokiam filmui pasiruošti, nes jis iš esmės metafiziškai provokuojantis, turintis, sakyčiau, tam tikrų serbo Emiro Kusturicos karnavališkų elementų, bet yra tėvynainio Federico Fellini pasakojimo triukų, pastarasis kaip ir Rohrwacher, panašiai per sapnus ir vizijas tyrinėja pagrindinio veikėjo Arturo (pa)sąmonę, dažnai susijusią su kalte ir sąžine, niuansus.

Ak, tiesa, pamiršau paminėti, kad esu labai nustebintas britų aktoriaus Josh O'Connor pasirodymu. Labai jį mėgstu dėl savitos energijos, toli gražu nėra super modelis, bet kažkuo labai pritraukia, o šis vaidmuo, manau, jo nebritiškoje karjeros pusėje bus itin išskirtinis ir reikšmingas. Tiesą sakant, „Chimerą“ ilgokai atidėliojau ir nusiteikinėjau, tačiau šis aktorius paspartino procesus. Taigi... Pirmiausia šį savitą filmą rekomenduočiau gurmanams, kurie mėgsta kine analizuoti daugiasluoksnes reikšmes ir atpažinti intelektualias aliuzijas.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb. 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Michailas Bulgakovas "Meistras ir Margarita": interpretavimo galimybės, kabala, judaizmas, masonai, mistika, magija, sąsajos su Gėtė ir Dantė, Biblijos neatitikimai

 

Sveiki, skaitytojai,

Dalijuosi šiokiu tokiu konspektu pagal Eleonoros Safronovos straipsnį, publikuotą Michailo Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita“ 1996 metų Vagos leidime.

Michailo Bulgakovo „Magiškasis romanas“

<...>

„Kultinio „Meistro ir Margaritos“ konteksto rekonstrukcija vykdoma daugel metų. Romanas yra prisodrintas kabalistikos ir judaistikos motyvų, jame gausu masoniškos simbolikos: brilijantinių trikampių, špagų, chlamidžių ir kaukolių. Čia galima rasti Gėtės juodąjį pudelį, Senovės Egipto nemirtingumo simbolį – auksinį vabalą – skarabėjų, veidrodinį krikščioniškosios liturgijos atspindį. Mokslininkai rašo apie albigojiečius ir manichėjų erezijas, E. Blavatskajos „Slaptosios doktrinos“. Anios Bezant teosofijos, E. Renaso ir F. Štrauso, P. Frezero ir F. Feraro darbų įtaka. Romanas tiesiog skęsta aliuzijų, kontaktų ir kontekstų vandenyne. Jis seniai pavirto poligomu, kuriame vykdomi vis nauji erudicijų ir metodologijų bandymai. Pirmiausia tai liečia senovės skyrius. Pernelyg daug kas nesutampa su Biblijos tekstais ir keturiomis evangelijomis. Ješua Ha-Nocri neprisimena savo tėvų, nėra Mergelės Marijos, dvylikos apaštalų. Nuo kryžiaus jį nukelia ne Juozapas Arimatietis, o Levis Matas. Juda ne mokinys, o nepažįstamas jaunuolis, kuris parsiviliojo Ješuą į savo namus ir išdavė. Liko trisdešimties sidabrinių motyvas, bet dingo Judos savižudybės motyvas – jį Poncijaus Piloto įsakymu nužudo Getsemanės sode. Romanui pritaikius grynai teologinius kriterijus, paaiškėja, kad nelieka ortodoksiškumo. Bulgakovas, be abejonės, remiasi apokrifais ir pasaulietiškais šaltiniais. Tuo jis yra artimas didiesiems savo pirmtakams. Dėmesys erezijos buvo būdingas Dantei ir Gėtei. Ypač tai svarbu, kuomet romano epigrafas nukreipia skaitytoją į Gėtės, o pomirtinė herojų lemtis – į Dantės kūrinius. Link šios tradicijos kaip ir krypsta Bulgakovo būties koncepcija. Ji dualistinė. Ir tik turint tatai omeny, nereikės kaip kažkada kviesti „smogti bulgakovystei!“, kaltinti rašytoją gnostinėmis erezijomis ir šventvagišku elgesiu su bibliniais tekstais. O tokia tendencija neabejotinai pastebima. Bulgakovo romanas, kaip ir Tomo Mano, G. Markeso, H. Hesės romanai, šlyja prie didžiojo kalnyno, kurio aukščiausios viršūnės yra pasaulinio meninio universalizmo pavyzdžiai. Tokie kūriniai reikalauja interpretacijos, išaugančios iš visumos architektonikos. Visa, su kuo jie liečiasi istorijoje, kultūroje ir religijoje, yra tik dvasinės amžių patirties arsenalas, jo kalba, simbolika, atributika. Menininkas semia iš jo, pats savo galiomis praplėsdamas kultūrinio vystymosi perspektyvą. Lietuvių klasikoje toks yra V. Krėvė, kuris, kurdamas paslėptas prasmes, remiasi Rytų filosofija ir europietiška romantizmo tradicija (p. 321-322).“

Eleonora Safronova

Maištinga Siela

"Meistras ir Margarita" iliustracijos.

Lekianti redaktoriaus Berliozo galva ir įgyvendinta velnio pranašystė

Poncijus Pilotas ir jo juodasis šuo.

Šios dienos citata: Giedrė Kazlauskaitė apie tikėjimą, religiją, ironiją

 

Sveiki,

 

Vakar, gulėdamas lovoje, prieš miegą perskaičiau Giedrės Kazlauskaitės interviu, kuri lyg ir pristatinėjo savo penktąją poezijos knygą „Marialė“. Štai kas pasirodė artima ir suprantama.

 

„Maldoje kreipiuosi į aukščiausiąją jėgą, bandau sukurti su ja santykį, o eilėraščių adresatas vargiai būtų Dievas ar Marija. Kartais kalbuosi su mirusiaisiais, bet neturiu iliuzijų, kad jie mane girdi. Be to, nesu iki galo įsitikinusi, kad Dievui ar šventiesiems reikia mūsų maldų. Man atrodo, kad jos, visų pirma, reikalingos pačiam žmogui, nes tuo metu jis susitelkia, nuramina kvėpavimą, pripažįsta Dievo valią. Galbūt tokiu būdu ir ateina ramybė, kylanti iš santykio pastangos. <...> Ko gero, ji rūpinasi stambesniais reikalais, gal pro šalį skriejančiais asteroidais. Galiausiai, visa krikščioniškoji vaizdinija man artima nuo vaikystės, nepaisant to, kad ji gali atrodyti komiškai. Tą pastebi ir dalis šiuolaikinių menininkų, kurie perteikia tuos vaizdinius ironiškai. Šiandien ironija man nebeįdomi, kreipiu dėmesį į autentišką religingumą.“ Giedrė Kazlauskaitė

 

Jūsų Maištinga Siela