Informacija apie albumą: Amanda Lear – Let Me Entertain You [vinyl / 2LP] (2024)
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
KOKIUS IŠ TIKRŲJŲ SALOMĖJA NĖRIS KŪRĖ KŪRINIUS APIE
STALINĄ IR BOLŠEVIKUS? Kontekstai, istorija, faktai
Salomėjos Nėries kūryba,
ypač sukurta 1940 m. ir vėlesniais metais, yra viena jautriausių ir
prieštaringiausių temų lietuvių literatūros istorijoje. Šiuo laikotarpiu poetė
aktyviai įsitraukė į sovietinės ideologijos propagavimą, o tai paliko gilų ir
kompleksišką pėdsaką jos palikime ir visuomenės sąmonėje.
Eilėraščiai laikraštyje „Tiesa“ ir „Poema apie
Staliną“. Po Lietuvos okupacijos 1940 metais, Salomėja Nėris tapo viena iš
penkių Liaudies Seimo delegacijos narių, vykusių į Maskvą „prašyti“ Lietuvos
prijungimo prie SSRS. Šios kelionės metu ir po jos ji aktyviai kūrė
ideologizuotus eilėraščius, kurie buvo spausdinami tuometinėje sovietinėje
spaudoje, įskaitant laikraštį „Tiesa“. Minimas eilėraštis „Mum Konstitucija
kaip saulė šviečia“ nėra tikslus pavadinimas (jį tokį suteikė, matyt, „Tiesa“),
tačiau jis atspindi tos poezijos dvasią. Jos kūriniuose, publikuotuose 1940 m.,
buvo šlovinamas sovietinis režimas, džiaugiamasi „išlaisvinimu“ ir garbinamas
Josifas Stalinas.
Vienas žinomiausių ir labiausiai diskutuojamų kūrinių
yra „Poema apie Staliną“, kurią, pasak šaltinių, S. Nėriai buvo pavesta
parašyti. Šios poemos ištrauką ji perskaitė 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS
Aukščiausiosios Tarybos sesijoje, kai buvo sprendžiamas Lietuvos įjungimo į
Sovietų Sąjungos sudėtį klausimas. Ši poema, apimanti daugiau nei 40 posmelių,
vertinama kaip itin mechaniška, konvejerinė propagandinė eilė, išskyrus vieną
kitą posmą. Ji įsiminė tautos atmintyje kaip ryškus kolaboravimo su okupaciniu
režimu pavyzdys. Šalia jos greitai buvo išspausdintas ir Leninui skirtas
„Bolševiko kelias“. Šie kūriniai nuo pat pradžių buvo plačiai perskaityti ir
žinomi iš spaudos.
Pačio poetės Salomėjos Nėries požiūris į savo
prosovietinę kūrybą laikui bėgant keitėsi ir buvo sudėtingas. Iš pradžių, 1940
m., tikėtina, kad ji iš tiesų galėjo patikėti „Stalino saule“ ir komunizmo
idėjomis, galbūt veikiama iliuzijų, asmeninių ambicijų ir tuo metu plačiai
skleistos propagandos, kuri žadėjo „šviesias galimybes“ ir didelį pripažinimą.
Kai kurie istorikai teigia, kad ji tikėjo, jog sovietų režimas pasiūlė dideles
galimybes ir pripažinimą menininkams.
Tačiau 1941 m. birželio 14-osios trėmimai, palietę ir
jos artimuosius, ir baisios karo metų sąlygos (gyvenimas Penzoje, vėliau Ufoje,
vargas, maisto ir drabužių trūkumas) išblaivino ją iš šios euforijos būsenos.
Jos vėlyvojoje kūryboje, ypač rinkinyje „Prie didelio kelio“ (kurį cenzūra
vėliau pertvarkė), aiškiai matomi atgailos, skausmo, tėvynės ilgesio ir kaltės
motyvai. Eilėraštis „Maironiui“, kuriame poetė tarsi atsiprašo dėl savo klaidų,
liudija apie gilų asmeninį lūžį ir atgailą. Yra pasakojimų, kad prieš pat
mirtį, pamačiusi cenzūros pakeistą savo paskutinį rinkinį, ji apsiverkė ir
atstūmė knygą. Tai rodo, kad ji nepritarė jai primestai ideologijai ir galbūt
gailėjosi dėl savo ankstesnių politinių pasirinkimų. Tačiau viešai, aiškiai ji
niekada neišsižadėjo savo veiklos dėl tuometinių politinių aplinkybių.
Šiandien Salomėjos Nėries politizuota kūryba ir jos
biografija vertinama itin prieštaringai ir yra nuolatinių diskusijų objektas. Desovietizacijos
kontekste Lietuvoje kyla diskusijos dėl jos vardo gatvių, mokyklų pavadinimų
keitimo. Komisijos ir dalies visuomenės aktyvistų nuomone, Nėris prisidėjo prie
sovietinės okupacijos įtvirtinimo, todėl jos garbinimas per gatvių pavadinimus
yra nepriimtinas. Ji vertinama kaip akivaizdi kolaborantė ir „tautos išdavikė“,
kuri „vežė Stalino saulę“.
Talento ir politikos atskyrimas: Kita dalis
visuomenės, įskaitant kai kuriuos istorikus ir literatūrologus, linkusi
atskirti poetės talentą nuo jos politinių sprendimų. Jie pabrėžia, kad S. Nėris
buvo išskirtinio talento poetė, kurios lyrika yra neatsiejama lietuvių
literatūros dalis. Manoma, kad jos kūryba turėtų būti nagrinėjama kartu su
biografiniu kontekstu, aiškiai nurodant jos kolaboravimo faktą, tačiau visiškai
jos neatmetant. Argumentuojama, kad tuo metu, kai ji važiavo į Maskvą, trėmimų
ir okupacijos žiaurumų lietuviai dar nebuvo patyrę, o informacija apie tikrąjį
sovietų režimo veidą buvo ribota.
Istorinės atminties sudėtingumas: Diskusijos atspindi
sudėtingą Lietuvos istorinės atminties procesą. Yra bandymų išmokti gyventi su
kontroversiškomis asmenybėmis, pripažįstant tiek jų indėlį į kultūrą, tiek jų
moralines klaidas. Literatūros pamokose S. Nėries poezija vis dar dėstoma, bet
akcentuojamas ir sudėtingas istorinis kontekstas bei jos biografijos
prieštaringumas.
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Sudėtinga apsilankius „Baltame ruonyje“ kaskart su
meniu, tad įdedu meniu, kad būtų lengviau susigaudyti. Jie neturi skenuojamo
meniu, o kaskart eiti ir skaityti surašytą ant afišos meniu nepatogu. Taigi...
Taip pat pateikiu trumpą šio pamėgto restorano aprašą.
Melnragėje, vaizdingoje ir populiarioje Klaipėdos
dalyje, įsikūręs restoranas „Baltas ruonis“ yra viena iš geriausiai atpažįstamų
ir mėgstamų vietų, kuri kviečia mėgautis jūra, smėliu ir gardžiu maistu. Šis
restoranas garsėja ne tik savo puikia lokacija – jis yra prie pat paplūdimio,
siūlydamas kvapą gniaužiančius Baltijos jūros vaizdus, ypač saulėlydžio metu.
„Baltas ruonis“ veikia kaip šeimos restoranas, pritaikytas patogiam lankymui su
vaikais, o jo koncepcija apjungia ramų poilsį prie jūros su kokybiška virtuve.
Istorija ir įkūrimas: Nors tiksli įkūrimo data viešai
nėra plačiai skelbiama (aptikau, kad maždaug nuo 2019-ųjų), „Baltas ruonis“ jau, galima sakyti, yra ilgametis Melnragės
simbolis. Jis išaugo iš paprastos paplūdimio kavinės, tapdamas šiuolaikišku,
visus metus veikiančiu restoranu. Jo koncepcija, kaip ir pats pavadinimas,
siejasi su Baltijos jūra ir jos gyvūnija, sukuriant unikalią ir atpalaiduojančią
atmosferą. Per savo veiklos metus restoranas nuolat tobulėjo, atnaujino
interjerą ir meniu, siekdamas užtikrinti aukščiausios kokybės paslaugas.
Meniu ir virtuvė: „Baltas ruonis“ meniu orientuotas į
europietišką virtuvę, ypatingą dėmesį skiriant šviežioms jūros gėrybėms ir
žuviai. Kadangi restoranas yra prie pat jūros, čia galima mėgautis tikrai
šviežia žuvimi, kuri ruošiama įvairiais būdais – kepta, grilinta, troškinta. Be
jūros gėrybių, meniu taip pat siūlo platų mėsos patiekalų, šviežių salotų,
sriubų ir užkandžių asortimentą. Ypatingas dėmesys skiriamas desertams ir
gėrimams, o kavos ir kokteilių pasirinkimas leidžia atsigaivinti po ilgos dienos
paplūdimyje. Kiekvienais metais meniu atnaujinamas, atsižvelgiant į sezoninius
produktus ir naujausias kulinarines tendencijas.
Atmosfera ir atsiliepimai: Lankytojų atsiliepimai apie
„Baltą ruonį“ dažniausiai yra labai teigiami. Dauguma akcentuoja nuostabią
lokaciją ir panoraminius jūros vaizdus kaip pagrindinį privalumą. Aplinka
apibūdinama kaip jauki, rami ir tinkama tiek romantiškoms vakarienėms, tiek
šeimos pietums. Teigiamai vertinamas aptarnavimo kokybė – personalas yra
paslaugus ir dėmesingas. Nors kai kurie lankytojai gali paminėti aukštesnes
kainas, lyginant su kitomis vietomis, dauguma sutinka, kad tai atitinka patiekalų
kokybę, atmosferą ir unikalią vietą. Ypatingai gausu pagyrų už šviežius žuvies
patiekalus ir galimybę mėgautis saulėlydžiu su gardžiu maistu ir gėrimais
rankose. Tai puiki vieta, norintiems pajusti tikrą pajūrio dvasią ir
atsipalaiduoti gamtos apsuptyje. Man patinka, kad yra lauko ir vidinės terasos,
o atšalus pasiūlo antklodžių.
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki, skaitytojai,
Nesu kažin koks didelis Gabrieliaus Vagelio
klausytojas, nors tikiu, kad jis turi didelį ir ištikimų gerbėjų ratą. Visai
neseniai, birželio 11 dieną, jis viešai pristatė savo trečiąjį solo albumo „Prizmė“,
kurį kūrė kartu su Jāniu Jačmenkiniu. Albumą sudaro aštuoni nauji kūriniai,
tarp kurių yra ir kūrinys „Ženklai“. Paklausiau atkarpomis visą albumą
ir galbūt šioji daina man kol kas labiausiai patiko, turiu galvoje, jo ritmiką,
melodiją ir žodžius, kurie man primena lietuvišką populiariąją muziką iš kokių
nors 2005-ųjų metų (gal grupę Pikaso?). Šiaip tai sveikinu už pavykusį
priedainį ir melodingą priedainį, kuris, manau, daugeliui patiks, nors pats
Vagelio balso tembras labai jau savitas... Prislopintas, patiks tikrai ne
kiekvienam, bet yra kaip yra, tad belieka sveikinti dėl kūrinio.
Gabrielius Vagelis –
Ženklai
[žodžiai / lyrics]
Nieko nemačiau – raudonai degė ženklai
Krūtinė plyšta, bet nieko nesakai
Ar gyvas aš išeisiu, ar liksiu čia
Užmigsiu su tamsa
Nieko nejutau, man taip apmaudu
Nebandžiau prieiti iki pat gelmių
Paviršium pažinau tavo kūną
Dabar šaltesnis vis arti, kai jis būna
Suku atgal minutę tą, pasibaigė joje daina
Kas buvo, nesuprantu, aš nepamenu
Kada dingo svaigulys, tavo artuma
Norėjau, kad vestum mane
Į vietas, kur driekias ramuma
Nesuprantu, aš nepamenu
Kada dingo svaigulys, tavo artuma
Norėjau, kad vestum mane
Į vietas, kur driekias ramuma
Liečiu, atrodo, ne pirštus
O ledo gabalėlius
Bandau tirpdyti juos karštais
Lietimais lūpų kraštais
Išduoda man tai vieną
Kad nešvis taip, kaip kasdieną
Kitas vaizdas akyse tavo
Apkrėtęs taip, kaip tu mano
Suku atgal minutę tą, pasibaigė joje daina
Kas buvo, nesuprantu, aš nepamenu
Kada dingo svaigulys, tavo artuma
Norėjau, kad vestum mane
Į vietas, kur driekias ramuma
Nesuprantu, aš nepamenu
Kada dingo svaigulys, tavo artuma
Norėjau, kad vestum mane
Į vietas, kur driekias ramuma
Jūsų Maištinga Siela
Madonna, the iconic pop superstar, is set to release a new remix album titled "Veronica Electronica" on July 25, 2025. This project has been a long time coming, with its origins tracing back to 1998 during the creation of her acclaimed studio album, "Ray of Light." At that time, "Veronica Electronica" was Madonna's pseudonym while recording "Ray of Light," signaling her electronic alter ego for that period.
The upcoming collection will feature newly edited
versions of club remixes by renowned DJs such as Sasha, BT, and Victor
Calderone. Additionally, the album will include a previously unreleased track:
the original demo version of the song "Gone, Gone, Gone," which
Madonna herself produced alongside Rick Nowels. The album's release was
officially announced on June 5, 2025, concurrently with the debut of its first
single, "Skin" (The Collaboration Remix Edit).
"Veronica Electronica" will be available on
digital and streaming platforms, as well as a limited-edition silver vinyl
record. This album marks a significant event in Madonna's career, offering fans
a chance to experience new and previously unheard versions of tracks from one
of her most prolific musical periods. It further underscores Madonna's
consistent desire to experiment and reinterpret her music.
Informacija lietuviškai
Madonna, popmuzikos ikona, ruošiasi
išleisti naują remiksų albumą, pavadintą „Veronica Electronica“, kuris
prekyboje pasirodys 2025 m. liepos 25 d. Po daugiau nei 25 metų, ši idėja
pagaliau išvys dienos šviesą – albumas buvo sumanytas dar 1998 metais, kartu su
kultiniu studijiniu albumu „Ray of Light“. Tuo metu „Veronica Electronica“ buvo
Madonnos slapyvardis, kurį ji naudojo įrašinėdama „Ray of Light“, taip
pabrėždama savo elektroninį alter ego.
Būsimoji kolekcija gerbėjams pasiūlys
naujai redaguotas žymių didžėjų, tokių kaip Sasha, BT ir Victor Calderone,
klubinių remiksų versijas. Be to, albumas apims anksčiau niekur negirdėtą
kūrinį – originalią dainos „Gone, Gone, Gone“ demo versiją, kurią prodiusavo
pati Madonna kartu su Ricku Nowelsu. Albumo išleidimas buvo oficialiai
paskelbtas 2025 m. birželio 5 d., o kartu su pranešimu buvo išleistas ir
pirmasis singlas – „Skin“ (The Collaboration Remix Edit).
„Veronica Electronica“ bus prieinama tiek
skaitmeninėse ir transliacijos platformose, tiek riboto tiražo sidabrinės
spalvos vinilo plokštelėje. Šis albumas žymi reikšmingą įvykį Madonnos
karjeroje, suteikdamas gerbėjams galimybę išgirsti naujas ir anksčiau
nepublikuotas kūrinių versijas iš vieno produktyviausių jos muzikinių
laikotarpių. Tai dar kartą patvirtina Madonnos norą nuolat eksperimentuoti ir
naujai interpretuoti savo kūrybą.
Maištinga Siela
Megan Nolan. „Desperatiški
veiksmai“ – Vilnius: Balto, 2024. – p. 288.
Sveiki, skaitytojai,
Vasaros pradžioje nusprendžiau paskaityti tokį romaną,
kuris nebūtų itin įmantrus ir postmodernus, kitaip sakant, kad tekstas be
pastangų slystų akimis, o istorija būtų įtraukianti. Pasirinkau Viktorijos
Uzėlaitės verstą airių rašytojos Megan Nolan (g. 1990) romaną Desperatiški
veiksmai (angl. Acts of Desperation). Rašytoja į literatūros pasaulį atėjo ne staiga, o per
nuoseklų rašymo ir publikavimo kelią. Jos ryškus įžengimas į literatūrą įvyko
2021 metais, išleidus romaną Desperatiški veiksmai. Nolan kūryba dažnai
nagrinėja šiuolaikinės moters patirtis, sudėtingus santykius ir savęs paieškas,
o jos proza pasižymi atvirumu ir gebėjimu giliai įsiskverbti į žmogaus
psichologiją, kas ir lėmė jos greitą tapimą viena ryškiausių šiuolaikinių
Airijos rašytojų.
Iš tikrųjų romaną pasirinkau perskaitęs
literatūrologės Virginijos Kulvinskaitės lakonišką recenziją, kurioje labai
užkliuvo šio romano palyginimas su prancūzų autorės Leilos Slimani Žmogėdros
sode (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017). Kadangi Žmogėdros
sode anuomet man padarė didelį įspūdį, nutariau, kad ir šioji knyga taip
pat įtrauks. Deja, šiek tiek apsirikau, visgi šias knygas sieja tik panašios moterų
savidestrukcinės problemos.
Istoriją pasakoja jauna moteris, neseniai įžengusi į
trečiąjį dešimtmetį, kuri susipažįsta su aukštu, liestu ir jai labai patraukliu
Kiranu. Su pastaruoju užmezga santykius, pradeda susitikinėti ir beprotiškai
idealizuoti. Bėda tame, kad Kiranas neatsako tuo pačiu, jis šaltai manipuliuoja
pagrindine veikėja, t. y. kada nori sekso – jo ir gauna, kada nori praleisti
laiką, nes nėra ką veikti, tada jis ją gauna, o pati pasakotoja dažniausiai yra
paliekama ant ledo, t. y. amžinai laukti, kol Kiranui ji vėl taps reikalinga. Knygoje
pavaizduota visa jų santykių linija iki
paskutiniojo išsiskyrimo, kada moteris pabėga iš Airijos į Atėnus ir ten bando
suvokti, kas iš tikrųjų esanti.
Iš tikrųjų šis romanas gana mazochistinis ir pagrįstas
obsesiniais žmonių sutrikimais, kada emocinis prisirišimas prie subjekto yra
toks didelis, kad žmonės ima nevalingai save apgaudinėti, neigti tikrovę, o bet
koks atmetimas ar atstūmimas iš obsesinio subjekto žmogui gali sukelti
nepaprastą emocinį skausmą, peraugantį net iki fizinės nepakeliamos kančios. Manau,
pagrindinė veikėja būtent tokia ir jos maniakišką aistrą Kiranui iš tikrųjų
suformuoja paauglystėje išgyventi sudėtingi procesai, susiję su valgymo
sutrikimais, pjaustymusi ir santykiais su motina. „Net ir dabar grįžusi namo
droviuosi jos ir noriu slėptis. Bijau, kad ji pamatys, kiek svorio priaugau. Negaliu
pakęsti, kai ji ima pasakoti, ką dabar valgo ir ko nevalgo arba kuo užsiima
sporto salėje. Negaliu pakęsti, kad šios jos šnekos man atrodo kaip iššūkis,
kaip raginimas aukščiau pakelti kartelę. Negaliu pakęsti, kad niekada
nesugalvoju, kaip atsikirsti, tegaliu apimta pykčio nieko nevalgyti arba
šlamšti viską, lyg norėdama parodyti, kad man tokie dalykai neberūpi, kad
pakilau aukščiau menkų jos rūpestėlių, kad esu dvasia, o ne kūnas, kad aš
geresnė už ją (p. 82).“ Paauglystėje patyrusi fizines badavimo kančias
mergina išsiugdė nuolatinį socialinį dvilypumo kaukę: kitiems reikia nuolatos
šypsotis ir teigti, kad viskas gerai su tavimi, o viduje išgyventi skausmą kaip
nuolatinę savasties dalį.
Manau, tai suformavo ir santykį su Kiranu. Iš tikrųjų
pasakotojos netgi gaila, nes ji lyg ir suvokia, kokioje apgailėtinoje
priklausomybėje yra, bet negali pripažinti. Žeminimas, menkinimas ir
psichologinis veikėjos nuolankumas yra kaina, kuria nepelnytai susimoka už meilės
ir reikalingumo iliuzijas. Nepaisant to, kad veikėja užsiima badavimu, ji dar
priklausoma nuo alkoholio, ypač ji daug pradeda gerti, kai santykiai su Kiranu
įgauna pagreitį, tarsi pats kūnas maldaute maldautų emocinio būtino
atsipalaidavimo, tačiau tai tėra vienos priklausomybės laikinu pakeitimu kita
priklausomybe. „Jeigu gerti leidžiama vieną vakarą, galėčiau, pavyzdžiui,
pusę šešių pareiti namo su dviem buteliais vyno, primą išmaukti, tada
prisipilti taurę iš kito, prisidegti cigaretę ir laukti jo grįžtančio. Šalia manęs
stovėtų artipilnis butelis, rodantis, kad viskas vyksta pagal planą. Nuo tokio
neišmanėlio kaip Kiranas lengvai nuslėpčiau savo girtumą (p. 173).“
Romane nuostabą kelia ir paties Kirano portretas,
kuris man priminė šaltą nesubrendėlį, kuris neturi jokios normalios empatijos
savo merginai. Kiranas įsimylėjęs Frėją iš Norvegijos, net žinant pasakotojai
jis bendrauja su ja laiškais, rašo jai eilėraščius, neslepia savo jausmų,
tačiau pasakotojai nesvarbu, jai svarbu, kad Kiranas jos tik nepaliktų. Kiranas
reiklus pasakotojai, mėgsta ją kontroliuoti, tačiau nerodo jokio vertinimo. Iš pradžių
bando sukontroliuoti jos išgėrinėjimus, tačiau nesugeba pagirti už tai, kad ji
sumoka nuomos mokesčius ir kasdien pagamina valgį. Tas principingas Kirano
šaltumas romane taip pat atskleidžiamas, t. y. jo destruktyvūs santykiai su
tėvu. „Jie buvo sudarę tokį sandėrį: tėvas lieja ant sūnaus visą savo
pagiežą, visą įtūžį, o Kiranas neverkia, nepakelia balso, neišlekia pro duris. Jis
viską ištveria ir savo ištverme nubaudžia tėvą. Pasitelkęs antžmogiškas galias
Kiranas išlieka ramus, taigi tėvui nepavyksta jį įskaudinti ir iš to patirti
malonumo. Taip klostėsi jų santykiai Kiranui suaugus (p. 190).“
Kitaip sakant, tiek Kiranas, tiek pasakotoja yra
paveikti kopriklausomybės. Kirano veiksmų ir elgesio sekas diktuoja santykiai
su tėvu, o pasakotojos – baimė priaugti svorio ir motina. Negana to, pasakotoja
dar yra priklausoma ir nuo sekso, ji išties mėgsta dulkintis su vienadieniais
partneriais ir to neslepia, tokiu būdu ji gali užpildyti ir kompensuoti
reikalingumo kitam stygių. Apskritai tariant, visas romanas toks psichoanalitinis,
tačiau su erotika ar BDSM elementais kaip kad Penkiasdešimt pilkų atspalvių
visgi neturi. Autorė išties nagrinėja kraštutinumus, desperatiškas nemeilės sau
padiktuotas veiksmų schemas.
Įdomu, kad visgi pasakotojai pavyksta pabėgti į Atėnus
ir pamažu prasideda gijimo procesas, t. y. savo sąmoningo pasirinkimo procesas,
o ne nuolankus noras įtikti vyrams. Tam tikra prasme pabaigoje suteikiamas toks
feministinis, sakyčiau, akcentas, kuris leidžia pagrindinei veikėjai tapti
oria ir atsakinga už savo veiksmus. „Nebe pirmą kartą man atėjo mintis,
kad toks zyzimas, kokiu jis bandė mane paveikti, vyrams turėtų būti uždraustas.
Jau ir taip beveik neįmanoma pasakyti „ne“ vyrui, sunku susitaikyti su
galimybe, kad būsi įskaudinta, aprėkta, kad nepatiksi. Kai esi išmokyta visada
sutikti, su viskuo susitaikyti, padaryti vyrą laimingą, prireikia visų jėgų
ištarti paprastą „ne“ (p. 276).“
Knyga išties apie desperatiškus disfunkcinius
santykius, kurie yra itin pavojingi. Nemeilė veda jaunus žmones prie meilės
iliuzijos, t. y., kad kitas, kažkas iš išorės turi tave pripažinti ir užpildyti,
ir to sąmoningai ir nesąmoningai nemeilę patyrę žmonės siekia. Tačiau veikėja
turi mylimą tėvą, kuris yra jos gyvenimo atsvara, tad suvokusi, kad gali tėvo
netekti, pasakotoja iš tikrųjų pradeda suvokti, kas išties gyvenime yra brangu.
Megan Nolan Desperatiški veiksmai skaitėsi
nepaprastai lengvai – maži skyreliai ir lakoniškumas išties šios knygos
privalumas. Kalbant apie kūrinį kaip romaną, man regis, autorė nieko pernelyg
naujo nesukūrė. Literatūroje šios temos jau seniai įvairiai pavaizduotos. Man asmeniškai
kur kas literatūriškesnė ir paveikesnė buvo Leilos Slimani Žmogėdros sode
ar net Lauren Groff Moiros ir Furijos (Baltos lankos, 2016). Šiek
tiek savo dėl intensyvaus pagrindinės veikėjos žalojimosi priminė ir Lietuvoje
itin didelio populiarumo sulaukusį Hanya Yanagihara romaną Mažas gyvenimas
(Baltos lankos, 2021). Visgi Desperatiški veiksmai yra knyga apie
sudėtingas veikėjų psichologines problemas, tačiau perteikta populiariosios
literatūros elementaria ir neapsunkinta kalba. Kitaip sakant, bent jau man,
knyga literatūriškumo ir įdomesnių fabulos formų stokoja, tačiau kitiems, kaip
pvz., Virginijai Kulvinskaitei, tai yra netgi knygos privalumas, o ne trūkumas.
Tiesa, man knyga dvelkė nepaprastu autobiografiškumu, atrodė, kad autorė yra
labai kažką panašaus patyrusi. Pasirodo, autorė yra interviu minėjusi,
kad knyga iš tikrųjų turi sąsajų su jos gyvenimu, o tai išties prideda įtaigos.
Taigi knygos pirmąją pusę skaičiau atmestinai, atrodė, jog skaitau kažin kokį Cosmopolitan
straipsnį, skirtą moterims, tačiau nuo kūrinio vidurio labai įsitraukiau ir
galiausiai apsidžiaugiau, kad įveikiau iki galo.
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Pasiilgau kokių nors lengvesnių komedijų, bet ne tų
pačių lėkščiausių su akivaizdžiomis parodijomis! Skubu pasivyti nematytus šio
sezono Kino pavasario filmus ir tai buvo du kriterijai, kodėl pasirinkau ispanų
režisieriaus Jonás Trueba komišką dramą „Skyrybų vakarėlis“ (ispan. Volveréis)
(2024). Trečias kriterijus – nieko gero nebegirdžiu iš ispaniškojo kino, kuris
buvo taip suklestėjęs ir be jo neapsieidavo nė vienas Kino pavasaris. Pastaruoju
metu mane persekioja ne ispanų, o šiuolaikinis italų kinas, kurį, sakyčiau,
pamažu atrandu. Visgi daug vilčių dėl „Skyrybų vakarėlio“ taip pat neteikiau,
nes internete lietuvių atsiliepimai po festivalio buvo gana prieštaringi: vieni
tvirtino, kad tai vienas silpniausių šio Kino pavasario filmų, o kitiems labai
patiko.
Istorija pasakoja apie Alės ir Alekso porą, kuri
nugyveno drauge 15 metų ir vieną dieną jie nei iš šio, nei iš to nusprendžia išsiskirti
ir pradeda kartu pranešinėti šią naujieną artimiesiems. Viskas atrodo liūdnai
komiška, nes žiūrovas panardintas į tokius keistai abejotinus vandenis, nes iš
pradžių atrodo, jog jiems nėra dėl ko skirtis ir viskas vyksta iš dyko absurdo.
Filmo pagrindiniai veikėjai laikosi Alės tėvo kažkada pasakytos frazės, kad
reikia švęsti ne vestuves, o skyrybas. Kažkada pokštu laikytas pasakymas
veikėjams tampa lyg kokia mantra, burtažodžiu, todėl draugai pamažu įvairiai
reaguodami sutinka atšvęsti jųdviejų skyrybas, nors taip pat nelabai tiki, kad
tokios skyrybos įmanomos...
Iš tikrųjų filmas labai plepus, vyksta daug buitinių
psichologizuotų dialogų ir mažai bandymų suprasti, kodėl jiedu skiriasi. Režisierius
tarsi tyčia vengia paties svarbiausio – naratyvinio aiškaus paaiškinimo, todėl interpretacijas
reiktų jau patiems žiūrovams susikurti. Man regis, pora troško didžiulio
santykių atsinaujinimo, užuot kurdami pokyčius ir dinamiką, tad pasirenka
desperatiškiausią variantą – jie nusprendžia skirtis. Kitas svarbus dėmuo – abu
yra bendradarbiai, ne tik santuokinio gyvenimo partneriai. Alė – režisierė ir
kino montuotoja, o Aleksas – aktorius, kuris vaidina montuojame filme, tad,
žinoma, kad buityje išsiskiria požiūris į kuriamo meno moterišką ir vyrišką
perspektyvas, naminiai darbiniai konfliktai tampa pas šią porą esmine skyrybos
priežastimi, nes akivaizdu, jog abiem trūksta savojo realizavimo „kampo“. Kita vertus,
stebina, kaip harmoningai jiedu išgyvena skyrybas pačioje buityje, kai kalba
neina apie kiną, kai yra tiesiog drauge, tačiau atsidūrę atskirtyje išgyvena artėjančios vienatvės ir pokyčių baimė...
Tik iš pažiūros filmas atrodo plepiai naivus,
neatskleidžia nieko rimto, šiaip paanalizavus gerai, yra ganėtinai literatūriškas
ir turintis savitą formą. Abu dirbdami kino kūrybinėje industrijoje iš esmės
patys tampa savo gyvenimo aktoriais, todėl žiūrovas patiria jų gyvenimo
netikroviškumą, vaidybą, t. y. filmo forma kito filmo formoje, nes kas gi yra
tas gyvenimas, jeigu ne dar vienas filmas, kurio vaidmenis tenka suvaidinti? Aišku,
režisierius galėjo visa tai perteikti ypač dramatiškomis spalvomis, bet
pasirinko subtilų humorą, tokį pusiau nerimtą kalbėjimo būdą kalbėti apie
sudėtingus santykius. Visgi pirmoji filmo dalis man įsivažiavo ganėtinai
sunkiai, nuo vidurio pagaliau pradėjau išgyventi tą romantinį dramatizmą ir
ispaniškos kultūros koloritą – nuolatinis vyno gurkšnojimas namie, darbe ir
susitikus su draugais, – tačiau tenka pripažinti, kad panašiomis temomis tiek
italų, tiek prancūzų kinas yra papasakojęs įdomiau tas pačias ištarmes. Kai kas
buvo pernelyg elementaru, pvz., nuolat užsikimšusi jų kriauklė, kuri yra
aliuzija į jų santykių stagnaciją. Čia prisiminiau Sigito Parulskio eseistinį
tekstą „Santechniko belaukiant“. Juk sakiau, filmas literatūriškas, nors ir
ganėtinai apkrautas buitimi.
Mano įvertinimas: 5.5/10
Kritikų vidurkis: 77/100
IMDb: 6.4
Jūsų Maištinga Siela