Maištinga siela

2025 m. liepos 7 d., pirmadienis

Vinilinė plokštelė: Kesha – Period [vinyl / LP] (2025)

Informacija apie albumą: Kesha – Period [vinyl / LP] (2025)

Maištinga Siela

Filmas: "Rašytojas" / "The Writer"

Sveiki, skaitytojai,

Lietuvoje turime unikalų režisierių Romą Zabarauską, kuris vienintelis kine Marijos Žemėje kuria lietuvišką LGBTQ kiną. Šįkart apie jo filmą „Rašytojas“ (angl. The Writer) (2023) tikriausiai, jeigu neklystu, iš trilogijos „Advokatas“ (2020), „Rašytojas“ ir „Aktyvistas“ (2025), kuris pasirodys šiais metais.

Visgi buvau kone šventai įsitikinęs, kad R. Zabarauskas gali režisuoti gerai, tačiau jam papuola silpnoki scenarijai ir siužetai, tačiau šįkart pažiūrėjęs „Rašytoją“ pagalvojau visiškai priešingai: neblogas scenarijus, tačiau realizuota labai taupiai ir silpnokai. Žinau, kaip sudėtingai kartais reaguoja į kritiką kūrėjai, tačiau turiu lyg ir atsiprašinėdamas būti sąžiningas – filmas silpnokas ir bandžiau visaip žiūrėdamas pateisinti tam tikrus realizavimo sprendimus, kurie, manau, visgi buvo sprendžiami tikriausiai dėl pandemijos ir finansinių dalykų.

Istorija pasakoja apie du pagyvenusius vyrus – lietuvį Kostą, kuris gyvena JAV-ose jau kokius tris dešimtmečius ir yra rašytojas, tačiau vienišius, bei apie Dimą – po Nepriklausomybės Lietuvoje pasilikusį rusą. Abu juos sieja sovietinės armijos praeitis, jiedu turėjo romantinių santykių. Dima – biseksualus, Kostas – gėjus. Po daugybės nesimatymo metų Dima aplanko Kostą ir šis filmas yra vieno vakaro jų susitikimo ir prisiminimų istorija. Praktiškai beveik visa istorija nufilmuota viename dideliame amerikietiško stiliaus bute, kuriame vakarieniauja šie veikėjai ir dalijasi savo istorijomis.

Prie scenarijaus dirbo Artūras Tereškinas, tad man suprantami tie diskusiniai dialogai. Iš esmės filmas suspaustas į labai plačius problematikos blokų rėmus, tad kartais atrodo, kad susitiko ne du seni buvę meilužiai, bet „Valanda su Rūta“ skirtingoms pozicijoms atstovaujantys TV kviestiniai politikai. Kita vertus, tai lyg ir pateisinama, nes vyrai dalijasi skirtingomis patirtimis, bet esminė problema yra jųdviejų tapatybės ir pritapimo klausimai, kurie atskleidžia politiškai skirtingas perspektyvas, todėl vyrai lyg ir diskutuoja, tačiau empatiškai vienas kito tarsi tyčia nesupranta, nes pirmenybę teikia debatams – štai kas gal trukdė, t. y. takoskyra tarp literatūrinio diskurso ir intymaus namų jaukumo, įvyksta kažkoks parodomasis pokalbių šou formatas neformalioje erdvėje.

Filmas labiau pavyko kaip politinis teatralizuotas manifestas, nei meninis. „Atsišaudantys“ vienas kitam Dima ir Kostas kuria iš esmės žiūrovams parodomuosius probleminius Lietuvoje aktualius homoseksualumo klausimus, susijusius su homofobija, (po)sovietine ir amerikietiška politika. Kovos ringas: ką reiškia būti rusu Lietuvoje ir gyventi biseksualiam santuokoje ir ką reiškia būti pripažintam, bet svetimam dėl savo lietuvybės JAV-ose. Nors pritapimo svetimoje kultūroje jausmas yra atraminis „Rašytojo“ atskaitos abiejų veikėjų taškas, tačiau daug politizuojama dėl tautinių ir politinių sąlygų, kurios apibrėžia kas yra kas.

Galiausiai Dima vienoje vietoje ištaria, kad jį apibrėžia ne politika ir tautinė tapatybė, bet jo kaip asmens pasirinkimai, tačiau vėlei grįžtama prie tų pačių politizuotų koncepcijų, atrodo, kad dialogai tyčia konstruojami kuo daugiau perteikti aptariamų problemų su vis kitoniškais pavyzdžiais, todėl atrodo, kad filmas panoramiškai stengiasi pereiti per visus esminius klausimus: homoseksualų santuokų įteisinimą, homofobiją, biseksualumo šeimos kūrimo perspektyvą, sovietines traumas, tapatybės užsislaptinimą dėl nesaugumo... Be jokios abejonės, scenarijus, sakyčiau, geriau tiktų ne kino filmo formatui, bet teatro scenos pastatymui, nes dialogai labai literatūriškai angažuoti (kita vertus, ar ne didžioji Holivudo filmo dalis irgi kalba panašiai?).

Šiaip dialogas kaip diskusinis žanrinis variantas sukaltas funkcionaliai permąstyti ir žadinti žiūrovą platesnėms diskusijoms už filmo ribų, tačiau meniniame filme tai tapo pernelyg akivaizdžiai deklaratyvu, neliko subtilumo kalbėjime, įtampos tarp veikėjų, todėl aktoriai (Jamie Day ir Bruce Ross) neatrodė itin sau patogūs, kur kas paprasčiau jiems mylėtis, pjaustyti svogūnus, pilstyti vyną, nes tikriausiai pratę ne prie kalbėjimo, o prie natūralesnio veiksmo. Nesakau, kad toks kinas nereikalingas, priešingai – jis reikalingas ir man suprantama R. Zabarausko vizija, tik ar jis paveikia šiame intymiame Kosto namų bute, kai pilstomas vynas ir iš lentynos traukiamos knygos? Pradžioje išties man suskambėjo intelektualinės Woody Allen (įskaitant ir garso takelį Niujorke) pokalbių situacijos, tačiau Allenas turi savitą braižą, kuriame daug pašaipos ir intelektualaus komizmo iš šiaip jau pažeidžiamų nacionalistinių pozicijų, o Zabarauskas kuria politizuotą atleidimo graudžią susitaikymo ir priėmimo istoriją labai įprastais ir matytais kine būdais. Manau, filmas nors ir menine prasme nėra itin pavykęs, bet dialogais ir diskusija Lietuvoje aktualus ir reikalingas.

Mano įvertinimas: 4.5/10

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Šiogūnas" / "Shōgun" (1 sezonas / season 1)

Sveiki, skaitytojai,

Vasara – tai laikas, kada žiūriu nematytus serialus, kuriems paprastai neturėdavau laiko ir tekdavo atidėlioti. Labai norėjau pamatyti pačiais įvairiausiais apdovanojimais apipiltą FX parengtą dešimties serijų serialą „Šiogūnas“ (angl. Shōgun), kuris pasirodė 2024 metais ir beregint tapo vienu populiariausiu šio sezono debiutantu, o televizijos apdovanojimų sezonuose triumfavo įvairiose kategorijose, užtenka paminėti, kad jis pelnė rekordinį 18 „Emmy“ statulėlių ir taip pat ne vieną „Auksinį gaublį“ pagrindinėse kategorijose.

Vedamas smalsumo turėjau pažiūrėti geriausią praėjusio sezono serialą ir jis išties susižiūrėjo asmeniškai nevienareikšmiškai: buvo ir abejotinų dalykų, buvo ir labai gerų, bet noriu viską nuo pat pradžių.

Kokia „Šiogūno“ reikšmė lietuviškai, nes pasirinktas žodis išlaiko tiek angliškoje, tiek lietuviškoje versijoje japoniško žodžio tarimo tradiciją. Ir štai ką radau: Serialo pavadinimas „Shōgun“ („Generolas“) atspindi pagrindinę politinę valdžią ir siekiamą tikslą Japonijoje tuo laikotarpiu, kuriame vyksta veiksmas (ankstyvieji XVII a.). Tikroji „Shōgun“ (将軍) prasmė japonų kalboje yra „vyriausiasis karinis vadas“ arba „generolas“. Istoriškai šis titulas buvo suteikiamas kariniam vadui, kuris realiai valdė Japoniją, net jei imperatorius formaliai buvo aukščiausias šalies valdovas. Ši sistema gyvavo kelis šimtmečius, kol Meidži restauracija (1868 m.) atkūrė imperatoriaus valdžią. Taigi istorija mus nukelia į 1600-ųjų Japoniją, jau Europa po didžiųjų geografinių atradimų, tačiau intensyvioji kultūrinė ir geografinė kolonizacija tik prasideda. Japonijos krantus pasiekia europiečių išbadėjęs ir merdintis anglų laivas, kuriam vadovauja John Blackthorne (aktorius Cosmo Jarvis) po nusižudžiusio tame pačiame laive kapitono, vedamas asmeninių ambicijų savaip atrasti ir pakeisti Japoniją. Bet vos pasiekęs po audros Japonijos krantus suvokia, kad europiečiams čia ne vieta, jo įgula paimama kaip barbarai į nelaisvę...

Įdomu tai, kad 1600-aisiais Japonijoje jau vietomis įsigali krikščionybė. Portugalų ir ispanų keliautojai (anglų priešai) čia įkūrę ir bažnyčių, ir atvertę dalį japonų į krikščionybę. Netrukus aplinkybėms susiklosčius Džonas (kurį visi vadina Andži) atsiduria itin karštų politinių perversmų sūkuryje: iš vienos pusės Osakoje valdančiosios tarybos dalis trokšta nuversti galimą Šiogūną ir tapti vienvaldžiais, bet tam įvyksta pasipriešinimas, į kurį įsisuka ir krikščionėmis tapę japonų tarybos nariai bei suktieji portugalai, kurie turi savo ketinimų... Galiausiai Džonas gauna vertėją, tragiško likimo kilmingąją ponią Mariko, kuri puikiai susikalba su Džonu ir galiausiai tarp jų įsivyrauja keisti jausmai, tačiau Japonijos galingiesiems šiedu turi tik pasitarnauti politiniams manevrams, o jųdviejų jausmai nesvarbūs...

Reikia paminėti daugeliui žinomą faktą, kad serialas „Šiogūnas“ nėra originalus. Tai yra 1980 m. miniserialo „Shōgun“, kuris taip pat buvo sukurtas pagal Jameso Clavello to paties pavadinimo romaną. 1980 m. „Shōgun“ buvo didžiulis hitas JAV-ose ir visame pasaulyje. Jis buvo transliuojamas penkias naktis iš eilės per NBC ir pritraukė milžinišką auditoriją (apie trečdalį Amerikos namų ūkių). Tikriausiai dėl šių reitingų buvo vėl surizikuota kuriant naująją versiją. Visas serialas buvo nufilmuotas Kanadoje, nors pirminis sumanymas dėl autentikos buvo sumanytas Japonijoje ir Didžiojoje Britanijoje, tačiau prasidėjo pandemija ir kiekvienos šalies skirtingų apribojimų buvo nuspręsta, kad tam tikri Kanados gamtiniai motyvai daugmaž atitinka Japonijos salyno peizažo reljefą ir atmosferą. Serialas išties pavyko niūriai atmosferiškas, nežinau, kokiu metų laiko filmuotas, tačiau visas serialas tamsiai tirštas, o ir atrodo, kad virš sukurtos seriale Japonijos niekada nebūna vaiskiai saulėta.

James Clavell (1924-1994) parašė dviejų dalių romaną „Šiogūnas“. Abi dalis galite aptikti išverstas į lietuvių kalbą. Įdomu tai, kad per Antrąjį pasaulinį kartą rašytojas buvo paimtas į japonų nelaisvę ir patyrė daug baisių dalykų, tad grįžęs iš nelaisvės pradėjo rašyti apie japonus ir jų kultūrą. Yra išversta ir kitų jo knygų į lietuvių kalbą.

Taigi pats serialas „Šiogūnas“ pasakoja apie XVII amžiaus pradžios Japoniją, vadinasi, apie samurajų kultūrą ir egzotiškąją tradicinę Japoniją. Iškart stebina tai, kad Japonija turi savitą požiūrį beveik į viską, nuo higienos (nes tuo metu europiečiai maudydavosi tik kartą per metus) iki mirties apeigų. Čia rasite viską, kas yra tradiciška: moterų padėtį tuometinėje Japonijoje, santuokos reikalus, galvų kapojimą, batalijas, akmenų sodus, kimono, geišas ir kurtizanes, jojančius samurajų karius... Išties filmas japoniškai dekoratyvus, nors nepasakyčiau, kad veiksmo ir dinamikos čionai labai daug.

Kai kurios serijos įdomesnis. Man patiko šio sezono pirmosios serijos, o iš paskutiniųjų dramatiškiausia serija tampa devintoji. Serialo kūrėjai nemažai skiria dėmesio poetizavimui, stacionariems politiškai strateginiams dialogams ir politiniams disputams, pabrėžiant dekoratyvinį japonų kultūros dvilypumą: garbė ir gėda tampa japonų aristokratijos varomoji jėga ir egzotika šių dienų žiūrovams. Smurtas ir estetika, nepaprastas psichologinis palaužimas ir baisios apeigos galiausiai tampa dar vienu diskusiniu klausimu apie japonų tradicijų pamatus. Nežinau, kiek čia vakariečiai išnarpliojo japonų kultūrą ir kiek viską „padailino ir nušlifavo“ dėl vakariečių akių ir paties serialo nuotykinių vyksmų, bet šiek tiek jautėsi gumos tempimas, sakyčiau, 6-7-8 serijose, kai atrodo niekas taip ir nevyksta, nors auginama finalinė atomazgos įtampa. Iš tikrųjų serialo kūrėjai žaidžia ne vien japonų kultūros estetiniais elementais, bet taiko ir istorijų tradicinę šekspyriškąją įvykių sanklodą: vienu rakursu pasakojama apie teisingos ir blogos politinių galių kovą, o tuo pačiu metu užgimusią ir tragišką meilės istoriją tarp europiečio ir ištekėjusios japonės vertėjos, pastaroji gal net asmeniškai buvo įdomesnė.

Batalinių kovų scenų seriale nedaug, kaip ir paties veiksmo. Primena „Sostų karų“ pirmuosius sezonus, tam tikras jėgų ir intrigų rokiruotes, atidumą ir neskubėjimą Japonijos tuometinei politikai. Aišku, veikia japoniškos ir europietiškos kultūros sankirta ir čia... europiečiai turi taikytis prie samurajų kultūros, tad Džonas pamažu su laiku pramoksta japoniškai ir pabaigoje jau padrikai gali susikalbėti. Deja, paskutinioji serija šokiruojančiai nuvylė: vien pokalbiai, vienas galvos nukirtimas iš pagrindinių veikėjų ir daug mąslaus vaikščiojimo palei Japonijos uolėtus krantus... Žodžiu, serialas ruošia tęsinį 2026 metams, kuris jau nebebus romano medžiaga, tad scenaristai turės galimybę vystyti dinamiškesnius įvykius, tad manau, kad serialas išties dar tik patirs pakylėjimą ir tikrąjį populiarumą. Arba ne, priklausys viskas nuo to, kaip viską kūrėjai sudėlios.

Nepaisant kokybės, sutelktumo ir dėmesio Japonijos samurajų tradicijoms, manding, vis tiek serialas kėlė tam tikrus klausimus. Japonų kultūra persmelkta mirties ir savižudybės kulto (nepasakyčiau, kad šiuo metu mango ar anime kultūroje yra kitaip). Veikėjų poelgiai šių dienų žiūrovui gali pasirodyti kai kada absurdiški, veikėjai (išskyrus akivaizdžius piktadarius) taip trokšta viešai atlikti sepuku (seppuku), kad net darosi juokinga. Sepuku – tai yra oficialus, formalesnis ir labiau preferuojamas terminas japonų kalboje, reiškiantis „pilvo pjaustymą“ (pažodžiui „kirpti pilvą“). Sepuku apima visą išsamų ir griežtai ritualizuotą procesą, kuris dažnai apima apsiprausimą, specialius drabužius, mirties poemos rašymą ir pagalbininko (kaishakunin), kuris nutrauktų kančias nukirsdamas galvą, buvimą. Tai buvo laikoma garbinga mirtimi samurajams. Taigi japonų aristokratai be gailesčio nori šitaip numirti, toks įspūdis, kad didžiausia vaiko svajonė yra surengti savo mirties „gražią šventę“. Ko vertas gyvenimas, jeigu visos problemos sprendžiamos šitaip? Kita vertus, tai kiti amžiai ir svetima kultūra, kuri ir turi būti egzotiška, bet tai kelia tam tikrą šypsnį man kaip šių dienų žiūrovui.

Kitas keistas niuansas – gebėjimas susikalbėti. Anglas Džonas kuo puikiausiai angliškai kalbasi su ispanais ir portugalais, o štai ponia Mariko moka tik šiek tiek lotyniškai ir puikiai portugališkai, tačiau su Džonu pyškina kuo puikiausiai angliškai, tačiau žiūrovams primetama, kad maždaug turėtų įsivaizduoti, jog jie bendrauja portugališkai. Tam tikra prasme, serialo kūrėjai susikvietė japoniškai mokančius aktorius, kuria autentišką serialą, bet negali išvengti tos absurdiškos kitataučių kalbų rokiruotės, todėl serialas šiuo atžvilgiu dekoratyvus, imitacinis kalbine prasme. Jeigu yra kalbine, gali būti ir kitais apsektais, kurių mes tiesiog dėl japonų kultūros neišmanymo negalime identifikuoti, todėl FX serialas „Šiogūnas“ sukuria įspūdį, jog iš tikrųjų mes žiūrėdami pažįstame tikrąją XVII a. Japoniją, tačiau tikriausiai reikia susimąstyti ir galvoti, kad visgi tai imitacinis serialas pagal vakariečio parašytą romaną.

Ką galbūt esu matęs panašaus? Tai Martino Scorsetės 2016 metų filmą „Tyla“, kuris anuomet padarė įspūdį apie europiečių misionierių iliuzijas pakeisti panašaus laikotarpio Japoniją. Galima sakyti, kad Scorsetės tam tikrų teminių ir raiškos kino būdų šiame seriale tikrai atpažinsite, tačiau serialas yra serialas, jis kuria herojus, o Džonas absoliučiai kaip ir ponia Mariko tampa šio sezono nuspėjamais šabloniniais veikėjais, kad ir kaip sudievintai bežiūrėsite į atnaujintą „Šiogūno“ serialą.

Jūsų Maištinga Siela

2025 m. liepos 6 d., sekmadienis

Knyga: Barbara Kingsolver "Demonas Variagalvis"

Barbara Kingsolver. „Demonas Variagalvis“ – Vilnius: Balto, 2024. – p. 570.

Sveiki, skaitytojai,

„Kai visa širdimi stengiausi likti neišlavintas, iš pono Armstrongo išmokau viena: geras pasakojimas ne vien mėgdžioja gyvenimą, o ir jam priešinasi (p. 539-540).“

Ilga šios vasaros knyga tapo amerikiečių rašytojos Barbaros Kingsolver (g. 1955) romanas Demonas Variagalvis (angl. Demon Copperhead), kurią į lietuvių kalbą išvertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Labai nebuvau nusiteikęs šiai knygai, bet, tiesą sakant, nepamenu, kada beskaičiau tokią storą knygą, nuo kurios tirptų ranka, nes paprastai jau privengiu storesnių nei 300 puslapių kūrinių, tačiau pradėjęs skaityti supratau, kad vėlgi be jokio reikalo, nes ilgi ir aistringai parašyti pasakojimai buvo tai, ko iš tikrųjų ir norėjau šios vasaros pradžioje, atsiradus laiko daugiau skaityti. Visgi skaitymo procesas sekėsi įvairiai, nes buvo dienų, kada pastrigęs skaitymas neleisdavo grįžti prie knygos, tačiau viską nuo pat pradžių...

Nieko nebuvau girdėjęs apie Barbarą Kingsolver, nors JAV-ose ji garsenybė, bet nieko nuostabaus, nes angliškai knygų neskaitau, o ir tai yra pirmasis jos romanas pasirodęs lietuviškai. Tikriausiai tokiai įprastai lietuviškai rinkai yra būtini kokie ryškūs komerciniai laimėjimai, o Demonas Variagalvis iš tikrųjų toks ir yra: 2023 metais pelnė autorei Pulitzerio ir Womens Prize for Fiction premijas. To užtenka, kad knyga būtų išversta į lietuvių kalbą ir viršelyje pažymėta etikete kaip prestižinė. O aš mėgstu prestižinę literatūrą!

Istorija pasakoja maždaug apie dešimtą ir pirmąjį XXI amžiaus dešimtmečius, o istorijos centre – Demonas Variagalvis (tikrasis veikėjo vardas Deimonas Fyldas) , kurio pravardė susiformavo pagal Apalačų kalnuose aptinkamą variagalvį žaltį, pastarasis nieko bendro neturi su lietuviška „varine gyvate“, o iš esmės yra nuodinga gyvatė JAV-ose ir jos įkandimas yra ganėtinai pavojingas, bet, kaip teigia šaltiniai, retai kada mirtinas. Žodžiu Demonai (Deimonas) iš tikrųjų tokią pravardę gavo dėl specifinės genetikos, kuri knygoje vadinama melunžeonais (angl. melungeons). Melunžeonai yra istorinė, mišrios rasės gyventojų grupė, gyvenusi ir tebegyvenanti Apalačų kalnuose, ypač Virdžinijos, Tenesio ir Šiaurės Karolinos valstijose JAV, paprastai susimaišius baltųjų, indėnų ir Afrikos imigrantų rasėms. Demonas Variagalvis pasižymi tuo, kad jis yra raudonplaukis, labai aukštas ir žalių didelių akių, t. y. mirusio Velnio Duobėje tėvo genetinis palikimas. Autorė fokusuojasi į Vakarų Virdžinijoje ten gyvenančius kaimų ūkiuose ir mažuose miesteliuose gyventojus, prasimaišiusius su anų laikų indėnais, kartu kenčiančiais nuo narkotikų, alkoholio, nedarbo ir smurto.

Visgi Demono Variagalvio romano genezę ateina iš britų klasiko Charleso Dickenso romano Deividas Koperfildas. Nesunku susieti: šių dienų Demonas Variagalvis ir anų – Deividas Koferfildas (anglų kalboje ryškesnis pavardžių skambesio žaismas). Anuomet Dickenso romanai labai stipriai sukrėtė britų visuomenę, nes kalbėjo apie vaikus, augančius socialinės neteisybės, smurto ir išnaudojimo paribiuose, tad autorė kuria steigdama šių dienų probleminį gyvenimą JAV-ose, kuris dažnai nėra matomas, o ko čia slėpti, dažnai ir nenorima matyti. Šįkart – tai vaikų narkomanija, apleisti vaikai, tėvų traumos ir pasikartojantis disfunkcinis elgesys iš kartos į kartą.

Istorija prasideda išties provokuojančiai, o ją pasakoja pats Demonas Variagalvis apie savo gimimo dieną, kai jį pagimdė narkotikų privartojusi motina. Iš tikrųjų istorija tęsiasi nuo vaikystės iki tol, kol Demonas tampa pilnamečiu, tačiau per šiuos 18 pasakojimo metų jis išgyvena tiek, kiek paprastai gali patirti eilinis žmogus per visą gyvenimą: tėvų netektį ir socialinę kaitą, pabėgimus ir globėjus, įvairiausius narkotikus, begalinį įsimylėjimą, nežabotą seksą ir, atrodo, kad jau knygos pabaigoje Demonui (pagal jo minčių raišką) ne 18, o kokie visi 45 metai!

Ilgą laiką Demonas, kaip įprasta tos aplinkos žmonėms, gyveno namelyje ant ratų su narkomane motina, vieną dieną ji, kaip ir buvo galima numanyti, perdozavo. „Galbūt dėl to ji tapo Stounerio žaidimų aikštele, bet aš niekaip nesupratau, kuo jis nusipelnė stovėti prie karsto. Mamą jis pažinojo vos metus. Tai aš šitiek metų šluosčiau jos vėmalus, keldavau iš lovos, surasdavau mašinos raktelius ir rūpindavausi, kad ji laiku nueitų į darbą. Būčiau galėjęs ir paskutinįsyk ją suruošti, bet niekas neprašė (p. 118).“ Neatrodo, kad motinos mirtis labai paveiktų Variagalvį, o skaitytojui kelia nepagrįstas viltis, jog vaiką priims kaimynai ponai Pegotai ir prasidės naujas etapas. Visgi nutinka taip, kad vaikis susiruošia ieškoti savo mirusio tėvo giminaičių ir leidžiasi į pavojingą kelionę, kol galiausiai feministė radikalė močiutė sutvarko jo gyvenimą ir įtaiso futbolo trenerio namuose, kur jis susipažįsta su androgeniška panašaus amžiaus mergaite Angusu, tarp kurių užsimezga toks keistas platoniškos meilės ryšys, teikiantis daug vilties, tačiau... Deimonas netrunka įsimylėti narkomanę gražuolę Dorę, su kuria pats ima vartoti nuskausminamuosius dėl per amerikietiškame futbole patirtos traumos.

Nors romanas vadinasi Demonas Variagalvis, visgi autorė be galo myli ir saugo savo kuriamą personažą. Knyga išties primena sėkmingai projektuojamą Netflix serialą, nes kad ir kas Demonui benutiktų, skaitytojas jau beveik nuo romano pradžios gali nujausti, kad visgi autorė vesdama veikėją per baisiausius gyvenimo išbandymus, išves jį į viltingą šviesą. Demonas apdovanotas begaline kantrybe, pvz., jis ne tik geba kęsti skausmą, bet ilgai plušti tabako ir gyvulių ūkių fermoje. Nuostaba kėlė tik vaikų teisių tarnybos atsainumas (argi Amerikoje jos tokios buvo baisios ir nelogiškos?): iš narkomanės atimtas vaikas patupdomas sadistiniame sunkiųjų darbų ūkyje skinti rankomis nuodingą tabaką? Niekas jų beveik net nepatikrino, nei sveikatos, nei psichologinės būsenos, nors visur akcentuojama ūkininko nepriežiūra ir baisi netvarka namuose! Kitaip sakant, tos tarnybos atrodė dar baisesnis variantas, nei gyventi su motina narkomane, bet gal Kingsolver atkreipia dėmesį į šių tarnybų atsainumą ir iš tikrųjų nehiperbolizuoja jų veiklos? Visgi Demonas ne tik augantis kantruolis, bet jis puikus dar ir futbolininkas, apdovanotas puikia dailininko ranka piešti komiksus. Žodžiu, beveik multitalentas!

Barbara Kingsolver

Kitaip sakant, Demonas yra absoliučiai pavojingame gyvenime įmestas pašėlęs vaikis, kuris netrukus taps eiliniu sexy blogiuku! Kurdama Demono asmenybės tipažą Kingsolver, man regis, jį kaip reikiant padaro tokį... dirbtinoką, suholivudintą variantą. Kita vertus, knygoje jo blogoms patirtims yra atsvaros – Džunė Pegot, meilė jos įdukrai Emei, vaikystės draugas Magotas (Metju Pegotas), kuris iš esmės yra augantis gėjus, tačiau stebino ir tas suholivudintas Gazo Dugno veikėjas, kuris visus sužavi savo narciziška elgsena ir išvaizdos patrauklumu, pastarasis tampa dideliu Demono autoritetu ir galų gale nusivylimu. Iš esmės Demonas yra blaškomas tarp gerų ir prastų žmonių, išbandomas įvairiose situacijose, stebina ir ankstyvas lytinis gyvenimas ir donkichotiškas naivumas persikelti iš trenerio namų į Dorės namus ir gyventi šeiminį gyvenimą, neturint jokių elementarių gyvenimiškų įgūdžių, t. y. nežinant nei kaip išsilaikyti, nei kaip susimokėti mokesčius. „O vieną dieną nebeatlaikiau. Už sankabos taisymą man pasakė nežmonišką kainą, parėjęs namo radau tuščią šaldytuvą, vis dar dvokiantį nuo ano karto, kai nebuvo elektros, paleidau tuščią degtinės butelį į ekraną. Per visą kambarį – ranką tebeturėjau taiklią. Niekas smarkiai nesudužo, tik susiraukšlėjo paviršius, o ekranu dryžiais pasiliejo spalvos. Durnius. Už tą teliką būčiau galėjęs gauti bent buteliuką „Xanax“. Visai nemąsčiau kaip šeimos galva (p. 457).“

Autorė antroje romano pusėje išryškina Demono priklausomybę nuskausminamiesiems ne tik kaip asmeninę veikėjo problemą, bet visos Li apygardos ir, galima sakyti, visos JAV šalies prieinamumą prie visokiausių stiprių priklausomybę skatinančių medikamentų, įskaitant ir medikų nekompetenciją ir korupciją platinant juos nelegaliai už atlygį. Kitaip sakant, liberali vaistų kontrolė pražudė ištisas kartas, tačiau galiausiai, kaip ir galima įspėti, Demonui pavyksta išsivaduoti, tačiau kitiems ne.

Galvoju apie šios knygos subalansuotą gėrio ir blogio proporcijas. Knyga veikia ir kaip intensyvus nuotykis, atskleidžiantis socialines problemas (kai kur dar aidi ir įsisenėjusios atleistų Apalačų kalnų angliakasių ir ekologinės problemos), bet kartu jis kaip koks serialas, jame veikia atpažįstamas ir nuostabos jau nekeliantis schematiškumas. Kitaip sakant, autorė žaidžia saugiai ir niekuo pernelyg nenustebina. Kai kada atrodė, jog tikrai esu kažką panašaus skaitęs ir iš prisiminimų ateina Trent Dalton Berniukas nuryja visatą (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019) bei Douglas Stuart Šugis Beinas (Baltos lankos, 2022), kuriuose taip pat vaizduojami augantys berniukai, kurie vieną dieną po didžiausių sukrėtimų, netekčių ir narkotikų išsivaduoja ir pradeda gyventi savo gyvenimą. Iš kitos pusės Demonas šioje knygoje yra herojus, nes jam pavyksta viską patirti ir atsitiesti, kitaip sakant, Kingsolver pateisina mintį, kad gera literatūra nemėgdžioja, o priešinasi gyvenimui.

Visgi romanas primena dėl savo schematiškų veikėjų ir tam tikrų scenų, situacijų populiariosios literatūros braižą. Iš kitos dėl savo chuliganiško slengo tarsi tyčia pamina išdailintą ir supoetintą klasikinį romano žanro kalbėjimą. Čia laurus reikėtų skirti puikiai šią knygą išvertusiai Gabrielei Gailiūtei-Bernotienei, kuri pasitelkusi netaisyklingos kalbos manierą sukūrė paaugliškai jaunatvišką Demono toną ir filosofiją ir, kaip kiti teigė, išvertė ir pritaikė lietuvių kalbai tai, kas iš pažiūros sunkiai pritaikoma ir išverčiama. Tai tiesa. Visgi pirmoji romano dalis buvo efektyvesnė ir įtraukesnė, stebino Demono vaikystės padėtis, kalba, aplinka ir situacijos, tačiau vėliau romanas šiek tiek prailgsta, atsiranda pernelyg pabrėžtinas Demono schematiškumas ir jo šiek tiek nemotyvuotas dorovingumas niekšelių apsuptyje, pvz., gailestis, užuojauta, empatija ir požiūris į kitus žmones... Turint galvoje, kokia tai vaizduojama socialinė terpė, Demono orumas ir sąžiningumas pasirodė šiek tiek suherojinti variantai, tad nebelieka jokių abejonių, kad Demonas Variagalvis, nors ir apie klystantį žmogų, tačiau visada moraliai pateisintą, todėl, sakyčiau, knyga pasmerkta pritikti masiniam skaitytojui. Beje, manęs tas ne itin erzino ir suskaičiau pakankamai įtraukiai ir įdomiai.

Jūsų Maištinga Siela

Žurnalas "370 Diena": dainininkė Angelou

Sveiki,

Lietuvos dainininkė Angelou, tikruoju vardu Andželika Petrauskaitė, yra viena ryškiausių pastarojo meto šalies muzikos scenos atstovių. Ji žinoma dėl savo išskirtinio balso, modernaus R&B stiliaus ir emocingos kūrybos, kuri sulaukė didelio populiarumo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Žurnalas „370 Diena“ yra publikavęs straipsnių, susijusių su Angelou kūryba. Pavyzdžiui, naujausiame, 2025 m. birželio 25 d. numeryje, „370 Diena“ siūlo pažintį su Angelou, apibūdinama kaip dainininke, puoselėjančia ritmenbliuzo žanrą. Tai rodo, kad žurnalas domisi ir pristato jos kūrybą savo skaitytojams, tikėtina, interviu ar išsamesnio straipsnio forma.

Angelou, kilusi iš Klaipėdos, nuo pat vaikystės svajojo apie muzikinę karjerą. Baigusi muzikos mokyklą ir įgijusi išsilavinimą Didžiojoje Britanijoje (kur studijavo rinkodarą), ji pradėjo kurti ir leisti savo muziką. Pirmuosius profesionalius vaizdo klipus ji išleido užsienyje, tačiau tikrasis proveržis Lietuvoje įvyko 2017 metais, grįžus į tėvynę. Jos pirmoji lietuviška daina „A lyga“, sukurta kartu su prodiuseriu Free Finga, greitai išpopuliarėjo ir tapo hitu.

Angelou kūryba apibūdinama kaip alternatyvus R&B su moderniais elektronikos ir pop muzikos elementais, turintis ir 70-ųjų soulo bei 90-ųjų R&B atspalvių. Ji pati save apibūdina kaip dainų autorę ir atlikėją, kurią visuomet traukė emocinga muzika. Jos dainos pasižymi giliais ir jausmingais tekstais, dažnai nagrinėjančiais santykių, emocinio artumo ir atstumo, pasitikėjimo bei pažeidžiamumo temas. Angelou išsiskiria ir tuo, kad pastaraisiais metais aktyviai gilinosi į muzikos prodiusavimo žinias, vis labiau įsitraukdama į savo kūrinių prodiusavimo procesus.

Per savo karjerą Angelou ne kartą buvo nominuota prestižiniuose M.A.M.A. muzikos apdovanojimuose įvairiose kategorijose, įskaitant Metų proveržį ir Metų progresyvios pop muzikos atlikėją. Jos debiutinis albumas „Fazė“ (2021 m.) tapo klausomiausiu lietuvės moters atlikėjos albumu Lietuvoje. Neseniai, 2025 m. gegužės mėnesį, ji išleido ir savo antrąjį albumą „Rodeo“, kuris, pasak atlikėjos, yra tarsi „emocinė kelionė, reikalaujanti drąsos“. Angelou muzika surinko milijonus perklausų skaitmeninėse platformose, patvirtindama jos populiarumą ir įtaką Lietuvos muzikos scenoje. Ji yra laikoma viena iš naujosios lietuviškos pop, R&B ir elektroninės muzikos bangos lyderių.

Maištinga Siela