Asmenybė. Frydrichas II Didysis – homoseksualus Prūsijos karalius: asmenybė, charakteris, istorinės įdomybės

 Sveiki, skaitytojai,

 

Ši vasara yra mano tokia labiau tokia Europos istorijos mokymasis, o apie šią asmenybę norėjau įrašą padaryti labai seniai, dar anuomet, kai išgirdau istoriją studijų metais. Taip, tai apie Prūsijos karalių Frydrichą II Didįjį, kuris, kaip sako istorikai, buvo homoseksualus karalius. Kaip anuomet galėjo viešai būti karalius homoseksualus ir valdyti savo šalį, kai iš monarcho reikalaudavo ne tik santuokos, bet ir vyriškosios giminės palikuonių? Apie tai ir dar daugiau ir kalbėsiu šiame įraše.

 

Frydrichas II Didysis: oficiali istorija ir biografija

 

Frydrichas II, istorijoje žinomas kaip Didysis, gimė 1712 m. sausio 24 d. Berlyne, didingų asmenybių šeimoje, kuri vėliau pakeitė Prūsijos istorijos tėkmę. Jo tėvas buvo Frydrichas Vilhelmas I, vadinamas „Karių karaliumi“, o motina – Sofija Dorotėja Hanoverietė, Didžiosios Britanijos karaliaus Jurgio I duktė. Jo gimimo metu Prūsija buvo sparčiai kylanti Europos valstybė, kurios politinė ir ekonominė padėtis buvo tvirta, tačiau dar nepakankama tapti didžia valstybe. Tėvas valdė geležiniu kumščiu, sukūręs centralizuotą, drausmingą ir finansiškai stabilią valstybę, kurią ir paliko savo sūnui.

 

1740 m., mirus tėvui, 28-erių metų Frydrichas perėmė valdžią į savo rankas. Jo paveldėta karalystė buvo unikali to meto Europoje – ji turėjo didelę, gerai parengtą ir puikiai finansuojamą kariuomenę, kuri buvo ketvirta pagal dydį žemyne, nors Prūsija gyventojų skaičiumi tebuvo dešimta. Taip pat tėvas paliko jam nemažą valstybės iždą, neįsiskolinusį ir gausų, bei efektyvią, centralizuotą biurokratiją, kuri buvo Prūsijos valdymo stuburas. Tai sukūrė tvirtą pagrindą būsimiems užmojams.

 

Vos užėmęs sostą, Frydrichas II nedelsdamas ėmėsi veiksmų, kurie pakeitė Europos politinį žemėlapį. Tais pačiais 1740 m. jis įsiveržė į turtingą ir ekonomiškai svarbią Silezijos provinciją, priklausiusią Austrijos Habsburgams. Šis įžūlus žingsnis išprovokavo Austrijos įpėdinystės karą. Dėl Frydricho karinio talento ir gerai parengtos armijos, Prūsija ne tik sugebėjo nugalėti Austrijos pajėgas, bet ir įtvirtinti savo valdžią Silezijoje. Šios provincijos užkariavimas padvigubino Prūsijos populiaciją ir suteikė jai ekonominę galią, kuri pakylėjo karalystę į didžiųjų Europos valstybių lygą.

 

Antrasis, dar didesnis iššūkis Frydricho laukė Septynerių metų kare (1756–1763), kai Prūsija buvo priversta kovoti prieš galingą koaliciją, sudarytą iš Austrijos, Prancūzijos ir Rusijos. Karas pareikalavo milžiniškų aukų ir resursų, tačiau karaliaus strateginis genialumas ir geležinė valia leido jam atsilaikyti prieš priešiškas pajėgas ir išsaugoti Sileziją. Po šio karo Prūsijos, kaip karinės didvalstybės, statusas tapo neginčijamas. Vėliau, 1772 m., Frydrichas atliko svarbų vaidmenį pirmajame Abiejų Tautų Respublikos padalijime, kurio metu Prūsija gavo Vakarų Prūsiją, sujungdama savo pagrindines teritorijas ir dar labiau sustiprindama savo geografinę ir politinę padėtį Europoje.

 

Kaip valdovas, Frydrichas Didysis buvo apšviestojo absoliutizmo pavyzdys. Jis įvykdė daugybę svarbių vidaus reformų: panaikino kankinimus teisinėje sistemoje, įvedė visuotinį teisinį kodeksą (Prūsijos Generalinį žemės įstatymą), rėmė religinę toleranciją ir modernizavo valstybės ekonomiką. Jis skatino žemės ūkio plėtrą ir įkūrė valstybines pramonės įmones. Jo valdymas paliko tvarias struktūras, kurios vėliau leido Prūsijai dominuoti Vokietijoje ir tapti Vokietijos imperijos (1871 m.) pagrindu. Frydrichas II Didysis mirė 1786 m., palikdamas stiprią, modernią ir gerbiamą valstybę.

 

Nutylėta Frydricho II Didžiojo homoseksualumo istorija: sudėtingi santykiai su tėvu ir valstybe

 

Taigi, Frydrichas II tapo Prūsijos karalystės proveržiu, jis labai sustiprino šalį ir buvo veržlus ir protingas valdovas, tačiau kartu jis buvo ir... homoseksualus.

 

Frydricho II Didžiojo santykiai su tėvu Frydrichu Vilhelmu I buvo itin sudėtingi ir konfliktiški, pasižymėję nuolatiniu tėvo prievartavimu bei sūnaus asmenybės laužymu. Frydrichas Vilhelmas I, žinomas kaip „Karių karalius“, buvo pragmatiškas ir militaristinis valdovas, kuris reikalavo, kad jo sūnus taptų griežtu, drąsiu kariu ir būtų tinkamas įpėdinis. Tuo tarpu jaunasis Frydrichas II domėjosi menu, filosofija, muzika ir literatūra, o jo jausminga prigimtis ir tariamas „moteriškumas“ sukeldavo tėvo pasišlykštėjimą ir įniršį. Tėvas nuolat smurtavo prieš sūnų, atvirai jį žemindavo, vadindamas „ištižėliu“ ir „nevykėliu“, o tai tik gilino abipusę neapykantą.

 

Santykių įtampa pasiekė kritinį tašką 1730 metais, kai 18-metis Frydrichas, neapsikentęs tėvo despotiškumo, nutarė pabėgti į Angliją. Šį planą jis sugalvojo su savo artimu draugu ir, kaip daugelis istorikų mano, meilužiu Hans'u Hermann'u von Katte.  Tačiau pabėgimas buvo atskleistas tėvui, kuris šį įvykį įvertino kaip valstybės išdavystę ir tėvo autoriteto nepaisymą.  Frydrichas Vilhelmas I, norėdamas atkurti savo valdžią ir parodyti savo absoliutinę valią, įsakė suimti abu jaunus vyrus ir surengė jiems karinį teismą.

 

Nors teismas atsisakė skirti mirties bausmę Frydrichui, manydamas, kad sūnaus nubaudimas yra paties tėvo reikalas, 1730 m. lapkričio 6 d. Frydrichas Vilhelmas I įvykdė vieną žiauriausių ir dramatiškiausių bausmių savo sūnui. Jo nurodymu Frydrichas buvo priverstas stebėti, kaip jo artimas draugas, ko čia slėpti, ogi tikrasis Frydricho mylimasis ir meilužis Hans'as Hermann'as von Katte buvo tiesiai prieš jo akis nukirsdintas.  Šis įvykis giliai sukrėtė jaunąjį princą ir paliko žaizdą visam gyvenimui. Po to Frydrichas buvo įkalintas Küstrino tvirtovėje, kurioje jis praleido metus, apmąstydamas savo likimą ir galiausiai nusprendė paklusti tėvo valiai. Ši tragedija visiškai pakeitė Frydrichą: jis tapo pragmatiškesnis, kietesnis ir atsidavęs valdymo menui, pasiruošęs tapti valdovu, kokio norėjo jo tėvas.

Hans Hermann von Katte, Frydricho Didžiojo mylimasis

H. H. vo Katte egzekucija

 

Nors Frydrichas II Didysis po tėvo mirties tapo valdovu ir daugiau nepatyrė tiesioginio smurto dėl savo seksualinės orientacijos, jo homoseksualumas nebuvo viešai aptariamas, tačiau jis išliko žinomas artimame jo aplinkos rate.  Yra žinoma, kad jis palaikė intymius ryšius su vyrais, o šiuolaikiniai istorikai, remdamiesi laiškais, dienoraščiais ir kitais to meto šaltiniais, teigia, kad jo seksualumas buvo vieša paslaptis to meto elitinėje visuomenėje.

 

Žymiausias liudininkas, užuominomis rašęs apie Frydricho homoseksualumą, yra prancūzų filosofas ir rašytojas Voltaire'as. Frydrichas II ir Voltaire'as kurį laiką buvo artimi draugai, o Volteras gyveno ir kūrė Sanssouci rūmuose. Savo laiškuose ir asmeniniuose užrašuose, kurie tapo viešai prieinami tik po daugelio metų, Voltaire'as užuominomis aprašė karaliaus intymius santykius. Pavyzdžiui, laiške savo bičiuliui d'Alembert'ui jis rašė apie Frydrichą kaip apie „Salomono ir Sapfo meilės mišinį“, taip nurodydamas karaliaus polinkius tiek į vyrus, tiek į moteris. Kituose laiškuose jis vartojo subtilius, tačiau to meto išsilavinusiam žmogui suprantamus užuominų žodžius, kurie aiškiai rodė Frydricho homoseksualumą.

 

Be Voltaire'o, apie Frydricho homoseksualumą rašė ir kiti to meto šaltiniai bei asmenybės, nors dauguma jų naudojo užuominas. Karalius nuolat buvo apsuptas artimų vyrų draugija, ypač po žmonos atskyrimo. Jo aplinkos nariai, tokie kaip Jean-Baptiste de Boyer, markizas d'Argens, ir Francesco Algarotti, buvo laikomi jo artimais draugais ir patikėtiniais. Būtent su jais karalius atvirai bendravo savo gyvenimo pabaigoje. Šiuolaikiniai tyrinėtojai, pavyzdžiui, britų istorikas Thomas Carlyle, savo garsiuosiuose „Frydricho Didžiojo gyvenimo aprašymuose“ taip pat analizuoja karaliaus santykius ir jo homoseksualumą, pabrėždami, kad tai buvo svarbus jo asmenybės bruožas, kuris visam laikui jį skyrė nuo tėvo.

 

Ar Frydrichas II Didysis turėjo fetišą aukštaūgiams vyrams?

 

Aukštaūgių karių armiją, vadinamą „Potsdamo milžinais“ arba Lange Kerls, subūrė ne Frydrichas II Didysis, o jo tėvas – karalius Frydrichas Vilhelmas I. Šis valdovas turėjo neįprastą, istorikų dažnai apibūdinamą kaip fetišą, aistrą aukštiems vyrams. Jis tikėjo, kad milžiniškas karys simbolizuoja Prūsijos karinę galią ir tvirtumą. Dėl šios priežasties jis visą gyvenimą rinko tik ypač aukštus vyrus, o tai tapo didžiausia jo aistra. Į karių armija buvo priimami tik nuo 188 cm. ūgio, turint galvoje, kad pats karalius buvo vos 160 cm.

Frydrichas Vilhelmas I buvo apsėstas minties turėti milžinų vyrų armiją.

 

Šio unikalaus pulko formavimas buvo itin ekstravagantiškas ir brangus. Frydrichas Vilhelmas I nesišykštėjo lėšų aukštiems vyrams iš viso kontinento įsigyti. Jo agentai keliavo po Europą, ieškodami potencialių kandidatų. Jie naudojo įvairias priemones, kad įtikintų arba priverstų vyrus prisijungti prie pulko, įskaitant didelius piniginius atlyginimus, o kartais net ir pagrobimus. Šis pulkas tapo tikra karaliaus puošmena, o jis juos naudojo daugiausia paraduose, o ne mūšio lauke.

 

Paveldėjęs šią armiją, Frydrichas II Didysis turėjo visiškai kitokį požiūrį. Nors jis ir toliau naudojo „Potsdamo milžinus“ savo kariuomenėje, jis nevertino tėvo ekstravagancijos. Frydrichas II matė juos kaip brangų, paradinį vienetą ir neturėjo jokio fetišo aukštiems vyrams. Jam buvo svarbesnė karinė disciplina, strateginis mąstymas ir armijos efektyvumas mūšio lauke. Jis sumažino lėšas pulkui ir neberinko naujų narių su tokiu užsidegimu kaip jo tėvas.

 

Pagal to meto istorinius šaltinius ir laiškus, Francesco Algarotti buvo vienas artimiausių Frydricho II draugų ir patikėtinių. Jų santykiai prasidėjo dar prieš Frydricho II tapimą karaliumi, ir buvo paremti bendrais pomėgiais – menu, filosofija ir mokslu. Kai Frydrichas II užėmė sostą, jis pakvietė Algarotti prisijungti prie savo dvaro ir gyveno Sanssouci rūmuose. Jų ryšys buvo artimas, o laiškuose, kuriuos jie rašė vienas kitam, yra aiškiai matomos intymumo ir gilios draugystės užuominos. Nors tikslios šių santykių prigimties negalima vienareikšmiškai nustatyti, dauguma istorikų juos vertina kaip homoerotinius ir mano, kad Algarotti buvo vienas iš nedaugelio žmonių, su kuriais karalius jautėsi visiškai laisvas.

Frydrichas II Didysis, 1745 m. 

 

Nelaiminga Frydricho Didžiojo santuoka su moterimi

 

1733 m. birželio 12 d. Frydrichas, būdamas tuometiniu sosto įpėdiniu, vedė Elžbietą Kristiną Braunšveig-Bevernietę. Tai buvo priverstinė santuoka, kuriai jis smarkiai priešinosi, tačiau galiausiai nusileido griežtiems tėvo reikalavimams. Apie savo vestuves jis atsiliepė itin ironiškai, vadindamas jas „nemalonia būtinybe“.  Jausmų žmonai jis niekada nejuto ir beveik iš karto po vedybų pradėjo gyventi atskirai nuo jos.

 

Tapęs karaliumi 1740 m., Frydrichas II oficialiai atskyrė savo gyvenimą nuo žmonos. Jis įkurdino ją Schönhauseno rūmuose netoli Berlyno, o pats gyveno Potsdame, Sanssouci rūmuose. Karalius vengdavo jos lankyti ir su ja bendraudavo tik per oficialias valstybines šventes. Santuoka taip ir liko bevaikė. Šis atotrūkis, lėmęs jo santuokos formalumą ir bevaikystę, buvo ne tik asmeninio nepasitenkinimo, bet ir tėvo prievartos pasekmė, kuri Frydrichą II lydėjo visą jo gyvenimą.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Marija Teresė imperatorė apie kitų neapykantą ir paniekinimą, galią ir šlovę

 

Sveiki,

 

„Geriau visą gyvenimą būti nekenčiamai, nei vienai dienai pasijusti paniekintai.“ Marija Teresė

 

Marija Teresė (1717–1780) buvo viena įtakingiausių ir galingiausių XVIII a. Europos valstybių monarchių, vienintelė Habsburgų dinastijos moteris, valdžiusi Austrijos, Vengrijos ir Bohemijos karalystes. Nors ji niekada nebuvo oficialiai karūnuota Šventosios Romos imperatore, ji neoficialiai vadinosi imperatore, nes jos vyras Pranciškus Steponas Lotaringietis buvo išrinktas imperatoriumi. Ji įrodė, kad gali sėkmingai vadovauti didžiulei ir sudėtingai imperijai, o jos asmenybė ir valdymas paliko gilų pėdsaką Europos istorijoje.

 

Marija Teresė gimė 1717 m. gegužės 13 d. Vienoje, Austrijos erchercogo Karolio VI šeimoje. Po tėvo mirties 1740 m. ji perėmė Habsburgų dinastijos valdymą. Nors tėvas stengėsi užtikrinti jos paveldėjimo teisę vadinamąja Pragmatine sankcija, daugelis Europos valstybių, ypač Prūsija ir Bavarija, atmetė šį susitarimą. Tai paskatino Austrijos įpėdinystės karą, per kurį Marija Teresė parodė išskirtinį ryžtą ir politinį talentą. Nors Prūsijos karalius Frydrichas II užėmė Sileziją, ji sugebėjo sėkmingai apginti kitas savo valdas.

 

Kaip asmenybė, Marija Teresė buvo itin gili ir emocinga moteris. Ji pasižymėjo stipria valia, ryžtingumu ir giliu pamaldumu. Jos gyvenimas buvo persmelktas pareigos jausmo, tačiau ji taip pat buvo aistringa ir ištikima žmona bei atsidavusi motina. Su savo mylimu vyru Pranciškumi Steponu Lotaringiečiu ji susilaukė net šešiolikos vaikų (ne visi sulaukė pilnametystės), kuriuos vėliau sėkmingai ištekino ar apvesdino su kitų Europos monarchijų atstovais, taip sustiprindama Habsburgų politinę įtaką. Ji taip pat buvo ir Marijos Antuanetės, Prancūzijos karalienės, motina.

 

Marijos Teresės valdymas buvo žymimas nuosekliomis reformomis, kurios modernizavo imperiją. Ji centralizavo administraciją, reorganizavo mokesčių sistemą, įvedė privalomą pradinį mokslą ir įkūrė medicinos fakultetą Vienos universitete. Šios reformos sustiprino valstybę ir padidino jos efektyvumą. Jos pomėgiai atspindėjo renesanso epochos dvasią – ji rėmė meną, ypač baroko architektūrą, o jos mecenatystė praturtino Vieną ir kitus miestus.

 

Nepaisant savo didelės galios, Marija Teresė buvo itin jautri. Po mylimo vyro mirties 1765 m., ji paniro į gilų sielvartą ir iki pat gyvenimo pabaigos dėvėjo gedulo drabužius. Nors netekusi sutuoktinio, ji ir toliau tvirtai laikė valdžią savo rankose, tačiau pradėjo daugiau galių suteikti savo sūnui ir bendravaldžiui Juozapui II.

 

Marija Teresė mirė 1780 m. lapkričio 29 d. Vienoje nuo plaučių uždegimo. Jos mirtis užbaigė ne tik ilgą ir sėkmingą valdymą, bet ir žymėjo Habsburgų imperijos istorijos lūžį. Jos asmenybė ir valdymas iki šiol vertinami kaip vieni sėkmingiausių XVIII a. istorijoje, o jos atsidavimas pareigai ir šeimai tapo pavyzdžiu ateities kartoms. Ji buvo valdovė, kuri sugebėjo suderinti motinišką meilę su geležine valia ir politine išmintimi.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Augustas II Stiprusis apie savo nuodėmes ir prašymą iš Dievo gailestingumo

 

Sveiki, skaitytojai, besidomintys istorija,

 

„Mano visas gyvenimas buvo nepaliaujama nuodėmė; Dieve, pasigailėk.“ Augustas II Stiprusis. Istorikai sako, kad tai buvo paskutinieji Abiejų Tautų Respublikos karaliaus žodžiai prieš mirtį.

 

Šie žodžiai, anot istorinių šaltinių, priklauso Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Augustui II Stipriajam (lenk. Augustus II Mocny). Ši frazė atspindi jo didelę atgailą mirties patale. Augustas II, nors ir garsėjo išskirtine fizine jėga, buvo žinomas dėl savo palaido gyvenimo būdo, nesuskaičiuojamų meilužių ir nesantuokinių vaikų. Manoma, kad šie žodžiai buvo paskutiniai karaliaus ištarti, apmąstant savo gyvenimą, kupiną nuodėmių ir ištvirkavimo.

 

Augustas II Stiprusis (g. 1670 m. gegužės 12 d. – m. 1733 m. vasario 1 d.), gimęs kaip Frydrichas Augustas, buvo Saksonijos kurfiurstas (reiškia aukšto rango feodalą Šventojoje Romos imperijoje, kuris turėjo išskirtinę teisę rinkti imperatorių) ir Lenkijos karalius bei Lietuvos didysis kunigaikštis. Jo valdymo laikotarpis, pertrūkęs Didžiojo Šiaurės karo įvykių, žymi svarbų lūžį Abiejų Tautų Respublikos istorijoje, kai valstybė prarado politinę galią ir tapo vis labiau priklausoma nuo užsienio, ypač Rusijos, įtakos.

 

Augustas II buvo pravardžiuojamas Stipriuoju dėl savo išskirtinės fizinės jėgos – pasak legendų, jis galėdavo sulenkti plikomis rankomis pasagas. Jis pasižymėjo kaip aistringas gyvenimo būdo mėgėjas, nevengiantis prabangos, puotų ir meilės nuotykių. Jo palaidas gyvenimas ir gausus alkoholio vartojimas atsiliepė sveikatai: jam išsivystė cukrinis diabetas, dėl kurio vėliau teko amputuoti koją. Augustas II turėjo vieną teisėtą sūnų, būsimąjį karalių Augustą III, tačiau istorikai teigia, kad jo nesantuokinių vaikų skaičius galėjo siekti kelis šimtus.

 

Kaip valdovas, jis buvo ambicingas ir siekė įvesti absoliutizmą tiek Saksonijoje, tiek Abiejų Tautų Respublikoje. Jis stengėsi atnaujinti valstybės ūkį, tačiau jo polinkis į prabangą, didelės išlaidos menui ir architektūrai, taip pat nuolatinis kišimasis į Saksonijos reikalus pakenkė Abiejų Tautų Respublikos finansams.

 

Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Augustas II buvo išrinktas 1697 m., pasitelkęs Rusijos ir Austrijos paramą. Nuo pat valdymo pradžios jis siekė stiprinti savo pozicijas ir atgauti Švedijos valdomas Baltijos pakrantės žemes. Dėl šios priežasties 1699 m. jis sudarė sąjungą su Rusijos caru Petru I ir Danija, kas inicijavo Didįjį Šiaurės karą (1700–1721).

 

Prasidėjus karui, Augusto II kariuomenė patyrė keletą pralaimėjimų nuo Švedijos karaliaus Karolio XII pajėgų. Švedai užėmė didelę dalį Abiejų Tautų Respublikos teritorijos, o 1704 m. privertė bajorus nuversti Augustą II nuo sosto ir išrinkti savo statytinį Stanislovą Leščinskį. Augustas II pasitraukė į Saksoniją, tačiau po Švedijos pralaimėjimo Poltavos mūšyje 1709 m., jis grįžo į sostą. Šis grįžimas buvo įmanomas tik dėl Petro I paramos, o tai galutinai įtvirtino Rusijos įtaką Abiejų Tautų Respublikos politiniame gyvenime.

 

Augusto II valdymo laikotarpis pažymėtas kultūriniu pakilimu, ypač jo rezidencijoje Drezdene, Saksonijoje. Jis buvo aistringas baroko meno, architektūros ir keramikos (garsusis Meiseno porcelianas) rėmėjas. Nors jo pastangos sukurti galingą, absoliutistinę valstybę Lenkijoje ir Lietuvoje žlugo, jo valdymas buvo lemtingas šalių likimui. Didžiojo Šiaurės karo metu valstybė buvo nusiaubta, o po karo tapo priklausoma nuo užsienio įtakos. 1717 m. Nebylusis Seimas, kurio nutarimus diktavo Rusijos atstovai, dar labiau apribojo karaliaus ir Seimo galias, o tai lėmė tolimesnį Abiejų Tautų Respublikos silpnėjimą. Augustas II mirė 1733 m. Varšuvoje. Jo mirtis sukėlė dar vieną įpėdinystės karą, kuris dar labiau įtvirtino užsienio šalių, ypač Rusijos, dominavimą.

 

Maištinga Siela

Cytat dnia: August II Mocny prosi Boga o przebaczenie za swoje grzechy

 

Witajcie, czytelnicy, zainteresowani historią,

 

„Całe moje życie było nieustającym grzechem; Boże, zmiłuj się.” August II Mocny

 

Zgodnie ze źródłami historycznymi, te słowa należą do króla Polski i wielkiego księcia litewskiego, Augusta II Mocnego. Słowa te odzwierciedlają jego wielką skruchę na łożu śmierci. August II, choć słynął z wyjątkowej siły fizycznej, był znany z rozwiązłego trybu życia, niezliczonych kochanek i nieślubnych dzieci. Uważa się, że te słowa były ostatnimi, które król wypowiedział, rozważając swoje życie pełne grzechu i rozpusty.

 

August II Mocny (ur. 12 maja 1670 r. – zm. 1 lutego 1733 r.), urodzony jako Fryderyk August, był elektorem Saksonii (tytuł oznaczający wysoko postawionego feudała w Świętym Cesarstwie Rzymskim, który miał wyłączne prawo wyboru cesarza) oraz królem Polski i wielkim księciem litewskim. Jego rządy, przerwane wydarzeniami Wielkiej Wojny Północnej, oznaczają ważny punkt zwrotny w historii Rzeczypospolitej Obojga Narodów, kiedy państwo straciło siłę polityczną i stało się coraz bardziej zależne od wpływów zagranicznych, zwłaszcza Rosji.

 

August II zyskał przydomek Mocnego ze względu na swoją wyjątkową siłę fizyczną – według legend potrafił gołymi rękami zginać podkowy. Był miłośnikiem wystawnego stylu życia, nie unikał luksusu, uczt i miłosnych przygód. Jego rozwiązłe życie i nadmierne spożycie alkoholu odbiły się na zdrowiu: zachorował na cukrzycę, z powodu której później amputowano mu nogę. August II miał jednego prawowitego syna, przyszłego króla Augusta III, ale historycy szacują, że liczba jego nieślubnych dzieci mogła sięgać kilkuset.

 

Jako władca był ambitny i dążył do wprowadzenia absolutyzmu zarówno w Saksonii, jak i w Rzeczypospolitej. Starał się zreformować gospodarkę państwa, jednak jego skłonność do luksusu, wysokie wydatki na sztukę i architekturę, a także stałe angażowanie się w sprawy Saksonii, negatywnie wpłynęły na finanse Rzeczypospolitej Obojga Narodów.

 

Na króla Polski i wielkiego księcia litewskiego August II został wybrany w 1697 r., korzystając ze wsparcia Rosji i Austrii. Od początku swoich rządów dążył do wzmocnienia swojej pozycji i odzyskania kontrolowanych przez Szwecję ziem na wybrzeżu Bałtyku. Z tego powodu w 1699 r. zawarł sojusz z carem Rosji Piotrem I i Danią, co zapoczątkowało Wielką Wojnę Północną (1700–1721).

 

Po wybuchu wojny wojska Augusta II poniosły kilka porażek z rąk sił króla Szwecji Karola XII. Szwedzi zajęli dużą część terytorium Rzeczypospolitej, a w 1704 r. zmusili szlachtę do zdetronizowania Augusta II i wybrania na jego miejsce swojego protegowanego, Stanisława Leszczyńskiego. August II wycofał się do Saksonii, ale po szwedzkiej klęsce w bitwie pod Połtawą w 1709 r. powrócił na tron. Ten powrót był możliwy tylko dzięki wsparciu Piotra I, co ostatecznie ugruntowało wpływ Rosji na życie polityczne Rzeczypospolitej Obojga Narodów.

 

Rządy Augusta II upłynęły pod znakiem rozkwitu kulturalnego, zwłaszcza w jego rezydencji w Dreźnie, w Saksonii. Był on wielkim mecenasem sztuki barokowej, architektury i ceramiki (słynna porcelana miśnieńska). Chociaż jego próby stworzenia potężnego, absolutystycznego państwa w Polsce i Litwie zakończyły się niepowodzeniem, jego rządy miały decydujące znaczenie dla losów obu krajów. W czasie Wielkiej Wojny Północnej państwo zostało zdewastowane, a po wojnie uzależniło się od wpływów zagranicznych. W 1717 r. Sejm Niemy, którego postanowienia dyktowali przedstawiciele Rosji, jeszcze bardziej ograniczył uprawnienia króla i Sejmu, co doprowadziło do dalszego osłabienia Rzeczypospolitej Obojga Narodów. August II zmarł w 1733 r. w Warszawie. Jego śmierć wywołała kolejną wojnę sukcesyjną, która jeszcze bardziej umocniła dominację państw ościennych, zwłaszcza Rosji.

 

Buntownicza Dusza

Paveikslas. Janas Mateika "Liublino unija" / Jan Matejko "Unia Lubelska" : istorija, reikšmė, faktai

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Jano Mateikos paveiksle „Liublino unija“ (Unia Lubelska), nutapytas 1869 metais, sukurtas specialiai unijos 300-ųjų metinių proga, pavaizduotas istorinis įvykis – 1569 m. Liublino unijos pasirašymas, kuris sujungė Lenkijos karalystę ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę į vieną valstybę – Abiejų Tautų Respubliką. Matejko, būdamas patriotiškas dailininkas, šį įvykį perteikia ne kaip paprastą dokumento pasirašymą, o kaip grandiozinę, dramatišką ir simbolinę sceną, atspindinčią didelę politinę ir socialinę įtampą. Paveikslas idealizuoja unijos reikšmę, pabrėždamas lenkų didžiosios bajorijos triumfą ir Lietuvos interesų subordinaciją.

 

Jan Matejko (Janas Mateika) (1838–1893) buvo garsus lenkų dailininkas, laikomas vienu iškiliausių istorinio žanro tapytojų Lenkijoje. Jo kūrybai būdingas istorizmo ir romantizmo stilių derinys su stipriu simbolizmo prieskoniu. Matejko specializavosi tapyti didelio formato, dramatiškus istorinius įvykius, siekdamas pabrėžti Lenkijos didybę ir skatinti tautinę savimonę. Du reikšmingiausi jo darbai, puikiai atspindintys šį stilių, yra „Žalgirio mūšis“ ir „Liublino unija“, kuriuose jis įamžino esminius Lenkijos ir Lietuvos istorijos momentus.

 

Paveikslo „Liublino unija“ centre, sėdintis iškiliame krėsle, yra Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas. Jis vaizduojamas kaip didingas, bet melancholiškas ir pavargęs valdovas, jo gestai rodo abejonę, tačiau jis laiko rankoje krucifiksą, simbolizuojantį Dievo palaiminimą unijai ir jo, kaip karaliaus, ryžtą. Ant jo kelių guli atviras dokumentas – unijos aktas, o jo žvilgsnis nukreiptas į viršų, tarsi ieškant dangiškojo pritarimo. Ši kompozicija pabrėžia karaliaus lemiamą vaidmenį, tačiau kartu atskleidžia ir jo asmeninę dramą.

 

Aplink karalių susitelkusios įvairios politinės jėgos ir garsių asmenybių figūros. Iš dešinės pusės (žiūrint į paveikslą) yra Lenkijos didikai, triumfuojantys ir veržlūs, vaizduojami kaip tvirtos valstybės idėjos rėmėjai. Kairėje pusėje matome nusivylusius Lietuvos didikus, kurie jautėsi priversti pritarti unijai ir kurie matė, kaip mažėja jų valstybės savarankiškumas. Ypač išsiskiria kunigaikštis Mikalojus Radvila Rudasis, kuris vaizduojamas su nusivylimu veide, atsitraukęs nuo minios, tarsi protestuodamas ir išreikšdamas lietuvių pusės pralaimėjimą derybose.

 

Paveiksle gausu simbolinių detalių. Pavyzdžiui, ant grindų guli netyčia numestas kalavijas, simbolizuojantis karaliaus valdžios susilpnėjimą ir diplomatijos pergalę prieš karinę jėgą. Taip pat pavaizduota moteris, simbolizuojanti Lenkiją, kuri švelniai priglaudžia prie savęs merginą, simbolizuojančią Lietuvą. Šis gestas atspindi lenkų naratyvą, kad unija buvo „broliškas susivienijimas“, o ne agresija. Paveiksle taip pat matomi dvasininkai, kurie aktyviai dalyvavo unijos procese, simbolizuojantys Katalikų Bažnyčios įtaką ir vaidmenį.

 

Matejkos darbas yra idealizuotas, bet itin emocingas istorijos pasakojimas, kuriame Žygimantas Augustas vaizduojamas kaip vienytojas, nepaisant asmeninės kančios, o Lenkijos bajorija – kaip didvyriška unijos iniciatorė. Nors paveikslas perteikia dramatišką istorijos momentą, jame atsispindi ir Matejkos požiūris į uniją kaip į didingą įvykį, atnešusį Šventąją Abiejų Tautų Respubliką. Paveikslas tapo svarbiu simboliu ir nacionaline ikona, atspindinčia Lenkijos ir Lietuvos santykių sudėtingumą.

 

Maištinga Siela

Asmenybė. Žygimantas II Augustas: paskutinis Jogailaitis, sirgęs sifiliu, negalėjęs turėti vaikų, sujungęs Lietuvą su Lenkija

 Žygimanto Augusto portretas, XVI a. vidurys, dailininkas L. Cranachas

Sveiki, skaitytojai,

 

Paprastai apie Jogailaičių dinastijos paskutinįjį valdovą Žygimantą Augustą plačiojoje visuomenėje žinome iš jo itin suromantizuotos meilės istorijos su Barbora Radvilaitė. Tačiau koks iš tikrųjų buvo Žygimantas Augustas? Apie jo tamsiąsias kaip valdovo puses šiandien ir pakalbėkime.

 

Žygimantas Augustas: oficialioji valdovo istorija

 

Žygimantas II Augustas, dar vadinamas Žygimantu Augustu, gimė 1520 m. rugpjūčio 1 d. Jo tėvas buvo Žygimantas Senasis, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, o motina – garsi ir ambicinga Italijos kunigaikštytė Bona Sforca. Kilęs iš Jogailaičių dinastijos, jis buvo paskutinis Gediminaičių šeimos vyriškos linijos palikuonis, valdęs Lenkijos ir Lietuvos valstybes.

 

Jis pradėjo valdyti Lietuvą dar būdamas jaunas. Oficialiai Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą perėmė 1544 m. liepos 18 d., nors dar 1529 m. buvo paskelbtas šios pozicijos paveldėtoju. Jo tėvui mirus, 1548 m. jis be papildomų rinkimų procedūrų tapo ir Lenkijos karaliumi. Taip jis suvienijo dvi valstybes po savo valdžia.

 

Žygimanto Augusto valdymas pasižymėjo svarbiais įvykiais, ypač jo pastangomis išlaikyti taiką ir centralizuoti valstybę. Svarbiausias jo valdymo pasiekimas – 1569 m. Liublino unija, kurios metu Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė susijungė į Abiejų Tautų Respubliką. Žygimantas Augustas mirė 1572 m. liepos 7 d., būdamas 51 metų amžiaus, nepalikęs sosto paveldėtojų. Jo mirtis užbaigė Jogailaičių dinastijos viešpatavimą ir inicijavo renkamųjų valdovų laikotarpį.

 

Ar geras buvo valdovas Žygimantas II Augustas?

 

Žygimantas II Augustas charakteris, sprendimai ir požiūris į valdymą formavosi gilių permainų fone. Jis nebuvo tipinis karalius-karys, kaip daugelis jo protėvių, o labiau menų globėjas, diplomatas ir politikas, kurio sprendimus lėmė ne tik pragmatizmas, bet ir asmeniniai jausmai bei vidinės dilemos. Jo valdymo metu valstybė išgyveno svarbiausius pokyčius, o pats valdovas stengėsi laviruoti tarp skirtingų interesų, priimdamas sprendimus, kurie iki šiol vertinami itin prieštaringai.

 

Kaip žmogus, Žygimantas Augustas pasižymėjo išskirtiniu išsilavinimu ir humanizmo idealais. Motinos Bonos Sforcos dėka jis nuo pat jaunystės buvo apsuptas italų intelektualų, mokėjo kelias kalbas, domėjosi mokslu, menu, muzika ir literatūra. Jis buvo didelis meno mecenatas ir aistringas kolekcionierius, rinkęs gobelenus, brangenybes ir retas knygas. Būdamas jautrus ir sentimentali asmenybė, jis turėjo polinkį į prabangą ir prabangų gyvenimo būdą, kuris neretai viršydavo valstybės biudžeto galimybes. Tačiau labiausiai jo asmenybę atskleidė santykiai su antrąja žmona Barbora Radvilaite. Nepaisant tėvo, motinos ir visos diduomenės pasipriešinimo, jis atvirai kovojo už savo meilę, o Barboros mirtis jį giliai sukrėtė ir pavertė atsiskyrėliu. Tai rodo, kad asmeniniai jausmai jam buvo svarbesni už politinį patogumą.

 

Kaip valdovas, Žygimantas Augustas buvo labiau diplomatas nei karinis vadas. Nors jo valdymo metu vyko svarbus Livonijos karas su Maskva, jis asmeniškai retai dalyvaudavo mūšiuose. Jo valdymo stilius buvo paremtas taika ir derybomis, o ne agresija. Jam pavyko išlaikyti taikius santykius su Austrijos Habsburgų ir Osmanų imperijomis, tačiau su Ivanu IV Rūsčiuoju karo išvengti nepavyko. Šiame kare atsiskleidė jo, kaip vado, silpnumas. Nepaisant to, jo sprendimas įtraukti Livonijos ordiną į Lenkijos ir Lietuvos interesų sferą buvo strategiškai svarbus žingsnis, nors jis ir sukėlė ilgametį konfliktą.

 

Svarbiausiais jo valdymo sprendimais, kaip jau minėjau, tapo Liublino unija ir Valakų reforma. Iš pradžių priešindamasis glaudesnei unijai su Lenkija, karo su Maskva metu jis galiausiai nusileido lenkų spaudimui ir bajorijos reikalavimams. Atskyręs nuo Lietuvos dideles žemes, jis privertė Lietuvos didikus sutikti su unijos sąlygomis. Šis sprendimas, nors ir sustiprino valstybę ir iš dalies išsprendė sosto paveldėjimo problemą, istoriškai vertinamas kaip itin žalingas Lietuvai, nes lėmė didelių teritorijų praradimą ir politinės įtakos mažėjimą. Kitas svarbus sprendimas – Valakų reforma – modernizavo žemės ūkį, tačiau kartu įtvirtino baudžiavą ir praplėtė bajorijos teises, dar labiau susilpnindamas miestiečių ir valstiečių padėtį.

 

Šiuolaikiniuose rašytiniuose šaltiniuose Žygimantas Augustas vaizduojamas kaip prieštaringas valdovas. Tarpukario Lietuvos istorikas Adolfas Šapoka jį vertino palankiau, teigdamas, kad jo darbai, tokie kaip Valakų reforma ir švietimo reformos, turėjo didelę reikšmę. Tačiau šiuolaikiniai istorikai, pavyzdžiui, Zigmantas Kiaupa, yra kritiškesni. Jų nuomone, Žygimantas Augustas nesugebėjo apginti Lietuvos interesų unijos metu, o jo priimti sprendimai lėmė kultūrinę polonizaciją ir Lietuvos valstybės silpnėjimą. Tiesa, jo asmeninį indėlį į Lietuvos kultūrą, statant rūmus ir puoselėjant menus Vilniuje, pripažįsta visi istorikai.

 

Laisvalaikį ir kasdienį gyvenimą karalius leido mėgaudamasis prabanga ir kultūra. Jis Vilniuje pastatė renesansinio stiliaus rūmus, kuriuose surinko didelę biblioteką ir meno dirbinių kolekciją, o jo rūmuose gyveno ir dirbo daugybė italų menininkų, statybininkų bei mokslininkų. Jis taip pat mėgo medžiokles ir puotas, tačiau po Barboros Radvilaitės mirties jo gyvenimas tapo daug uždaresnis. Šis emocinis sukrėtimas, kurį aprašo to meto metraštininkai, tapo ryškiu bruožu, skiriančiu jį nuo kitų Jogailaičių. Jo melancholija ir vienišumas lėmė tai, kad jis tapo paskutiniuoju savo dinastijos valdovu, nepalikusiu įpėdinio.

 

Žygimanto Augusto ankstyva ir sunki mirtis, ligos

 

Žygimantas Augustas mirė ganėtinai jaunas, būdamas vos 51-erių metų, dėl nuolatinių ligų, kurios vargino jį didžiąją gyvenimo dalį. Skirtingai nuo savo tėvo, jis buvo trapus ir liguistas, o jo sveikata ypač pablogėjo po 50-ies metų. Istorikai ir šaltiniai nurodo kelias pagrindines ligas, kurios lėmė jo ankstyvą mirtį.

 

Žygimantą Augustą visą gyvenimą kankino įvairios ligos, kurios susilpnino jo organizmą. Svarbiausios iš jų – podagra, kuri sukeldavo stiprius sąnarių skausmus, ir inkstų akmenys, nuo kurių jis nuolat kentėjo nuo 1568 m. Daugelis šaltinių nurodo, kad pagrindinė Žygimanto Augusto mirties priežastis buvo tuberkuliozė (džiova). Ši liga sukėlė bendrą organizmo išsekimą, karščiavimą, krūtinės ir nugaros skausmus bei kraujavimą. Be to, dėl aktyvaus asmeninio gyvenimo, istorikai mano, kad valdovas galėjo sirgti lytiniu keliu plintančiomis ligomis (manoma, kad sifiliu), kurios galėjo paaiškinti jo vaisingumo problemas ir bendrą silpnumą.

 

Paskutiniaisiais gyvenimo metais, ypač nuo 1568 m., Žygimantas Augustas sirgo beveik nuolat, nustojo vaikščioti be lazdos, prarado dantis ir jėgas. Paskutiniuosius mėnesius jis praleido savo mėgstamoje rezidencijoje Knišine, Palenkėje, kur ir mirė 1572 m. liepos 7 d. Net ir paskutinėmis dienomis jis bandė palaikyti ryšį su diplomatais ir kilmingaisiais, teigdamas, kad sveiksta, tačiau liudininkų pranešimai rodo, kad jis buvo labai išsekęs ir kentė didelius skausmus. Jo mirtis užbaigė ne tik asmeninę dramą, bet ir visos Jogailaičių dinastijos viešpatavimą.

Jano Matejkos paveikslas „Liublino unija“ buvo nutapytas 1869 metais. Jis sukurtas specialiai unijos 300-ųjų metinių proga. Jo centre – Žygimantas Augustas.

Žygimanto Augusto santuokos, vaisingumas ir santykiai su tėvais bei seserimis

 

Žygimanto Augusto gyvenimas buvo pažymėtas trejomis santuokomis, kurios, nepaisant jo didelio noro, taip ir nedovanojo jam sosto įpėdinio. Tai lėmė Jogailaičių dinastijos pabaigą ir jo asmeninę tragediją. Visos trys santuokos buvo politiškai motyvuotos, tačiau antroji, su Barbora Radvilaite, tapo didžiausia jo gyvenimo drama.

 

Pirmą kartą Žygimantas Augustas vedė 1543 m. Austrijos princesę Elžbietą Habsburgaitę, imperatoriaus Ferdinando I dukterį. Tai buvo tradicinė politinė santuoka, skirta sutvirtinti Jogailaičių ir Habsburgų giminės ryšius. Deja, santuoka truko trumpai – Elžbieta mirė 1545 m. birželį. Ši sąjunga nebuvo laiminga, ir jaunas kunigaikštis nebuvo emociškai prisirišęs prie Elžbietos.

 

Antroji Žygimanto Augusto santuoka su lietuvių didike Barbora Radvilaite buvo visiškai kitokia. Tai buvo aistringa ir slapta meilės istorija, kuri sukrėtė visą Abiejų Tautų Respubliką. Žygimantas Augustas karštai įsimylėjo jauną našlę, o jų slapta santuoka įvyko 1547 m. Tai sukėlė milžinišką skandalą, nes jo tėvas Žygimantas Senasis, motina Bona Sforca ir Lenkijos bei Lietuvos didikai griežtai prieštaravo šiai nelygiai santuokai. Jie baiminosi Radvilų giminės įtakos ir laikė Barborą netinkama karaliaus žmona. Tačiau karalius atsisakė nusileisti ir kelerius metus kovojo, kad jo mylima moteris būtų pripažinta karaliene. Santykiai su motina, kurios intrigos buvo nukreiptos prieš Barborą, visiškai atšalo. Nors Barbora buvo karūnuota Lenkijos karaliene 1550 m., ji mirė po metų nuo ligos, manoma, vėžio. Jos mirtis giliai sukrėtė Žygimantą Augustą, ir jis iki pat gyvenimo pabaigos liko ištikimas jos atminimui, netgi atskirdamas savo gyvenamuosius kambarius.

 

Trečioji santuoka buvo sudaryta 1553 m., praėjus keleriems metams po Barboros mirties. Norėdamas užtikrinti įpėdinį ir sutvirtinti diplomatinius ryšius, jis vedė pirmosios žmonos seserį Kotryną Habsburgaitę. Tačiau ši santuoka taip pat nebuvo laiminga. Pora gyveno atskirai nuo 1562 m., nepalikusi vaikų. Žygimanto Augustas ir po šios santuokos bandė susilaukti įpėdinio, turėdamas meilužių, tačiau jam taip ir nepavyko.

 

Žygimantas Augustas neturėjo biologinių vaikų nė vienoje santuokoje, ir tai tapo didžiausia jo gyvenimo tragedija. Jo seserys, ypač Ona Jogailaitė, liko vienintelės artimos giminės. Būdamas paskutinis Jogailaičių dinastijos vyras, jis stebėjo, kaip jo giminė nyksta, o valstybės ateitis tampa neaiški. Vaisingumo problemos, manoma, galėjo būti susijusios su ligomis, kuriomis jis sirgo, ir nulėmė tai, kad po jo mirties nebeliko sosto paveldėtojo, o tai paskatino laisvai renkamųjų valdovų periodo pradžią.

 

Maištinga Siela