Spektaklis "Laukinė antis", režisierius Oskaras Koršunovas, Valstybinis jaunimo teatras

 

Sveiki, skaitytojai!

Jau tampa mano kultūrine tradicija prieš pats Naujuosius (išvakarėse) nueiti į teatrą, tad šįkart pavyko gauti bilietus arti scenos iš anksto į vieną iš premjerinių režisieriaus Oskaro Koršunovo sukurto spektaklio „Laukinė antis“ Vilniaus jaunimo teatre pasirodymų. Labai mėgstu garsiojo norvego Henriko Ibseno dramaturgiją! Tik priminsiu dėl konteksto, kad Henrikas Ibsenas buvo žymus XIX amžiaus norvegų dramaturgas, vadinamas šiuolaikinės dramos tėvu, kuris savo kūryba drąsiai kvestionavo tuometines visuomenės moralės normas bei vidinę žmogaus psichologiją. Jo penkių veiksmų pjesė „Laukinė antis“, pirmą kartą pasirodžiusi 1884 metais, tapo vienu svarbiausių autoriaus kūrinių, žyminčių posūkį nuo socialinio realizmo link simbolizmo. Pagrindinė kūrinio idėja sukasi aplink vadinamąjį „gyvenimo melą“ – nuostatą, kad iliuzijos ir saviapgaulė paprastam žmogui yra būtinos norint iškęsti pilką bei skurdžią kasdienybę. Per tragišką Ekdalių šeimos likimą Ibsenas parodo, jog brutali tiesa, pasėta fanatiško idealisto rankomis, ne visada išlaisvina, o dažnai tiesiog sugriauna trapią žmonių laimę ir veda į nepataisomą katastrofą.

Taigi O. Koršunovas vėl stato kanoninę dramaturgiją ir tai jis moka daryti geriausiai! Visgi spektaklis „Laukinė antis“ Koršunovui netikėtai (iš šiaip jam būdingų įvairiomis provokacijomis, hiperbolizuota ironija ir perversijomis pasižyminčių kitų spektaklių pastatymų) dvelktelėjo labiau teatro klasika, tarsi režisierius tausotų savo teatrinį šmaikštųjį stilių ir labiau perteiktų klasiškas Ibseno pjesės ištarmes. Kitaip sakant, spektaklis nesistengia pokštauti, jis laikosi Ibseno dramaturginių dvasios principų ir šio spektaklio versijai tas labai nepaprastai tiko. Matyt, tai labai sužavėjo Darių Kuolį, kuris savo socialiniame tinkle liaupsino šį Koršunovo pastatymą. Koršunovo matytas variantas man labiau patiko už tais pačiais metais matytą režisieriaus Árpád Schilling H. Ibseno spektaklio „Mažasis Ejolfas“ su Klaipėdos jaunimo teatru.

Pasakojimo centre – turtingo tėvo sūnus Gregersas (aktorius Donatas Želvys), grįžęs po ilgo laiko namo. Jis susitinka su vaikystės draugu Jalmaru (aktorius Valentinas Novopolskis), pas kurį galiausiai susikivirčijęs su tėvu dėl to, kad jis negerbia motinos atminimo ir tuoj ves kitą moterį, kuri Gregersui taps pamote, atsikrausto į namus. Priešingai nei Gregersas, Jalmaras jau sukūręs šeimą, augina su žmona Gina paauglę Hedvygą, tačiau Gregersas nėra iš tų, kurie tenkintųsi kitų tariama laime, jis, atsisakęs tėvo turtų dėl tariamo teisuolio mesijo vaidmens (o iš tikrųjų atrodo kaip puikybė ir egoistinis kerštas tėvui), jis save įtikina esantį mesiją skleisti nuogą, karčią, nepatogią tiesą, nes tik žmogus, gyvenantis tiesos nušviestame kelyje, gali būti atviras, laimingas ir teisingas. Deja, savo teisuolio kelyje pirmiausia imasi Jalmaro ir Ginos santuokos, kurios paslaptys turėtų, anot Gregerso, išvaduoti juos iš melo ir kančios bei iš tikrųjų sutvirtinti santykius, tačiau efektas išties išeina liūdnas, nes, pasirodo, tiesa gali ne tik sugriauti šeimą, bet ir tiesiogine to žodžio prasme pražudyti.

Tiesos ir teisingumo problema šioje pjesėje atsiskleidžia per tragišką susidūrimą tarp Gregerso Verlės siekio apvalyti šeimą nuo paslapčių ir gydytojo Relingo (aktorius Andrius Bialobžeskis) įsitikinimo, kad iliuzijos yra būtinos žmogaus išlikimui. Režisierius parodo, kad prievarta brukama tiesa sugriauna trapią Ekdalių šeimos laimę, nes asmenybės, kurios nėra pakankamai stiprios priimti tikrovę, po jos svoriu tiesiog palūžta. Galiausiai Hedvygos auka tampa skaudžiausia išvada, kad bekompromisis teisingumas be empatijos atneša ne išganymą, o nepataisomą katastrofą.

Nors teatrologei Audronei Girdzijauskaitei, kuriai iš esmės spektaklis patiko, nepatiko scenografija, prikrauta buitiškų daiktų, kurie trukdė vaidinti aktoriams. Tačiau man scenografija patiko, toks seniai nematytas natūralus senovinių namų (kaip kokiame Ingmaro Bergmano filme), pilnų gyvenimo ir daiktų pavyzdys, kuriame žiūrovas irgi drauge apsigyvena. Puikiai perteiktos Ibseno pjesės ištikimybės ir (savi)apgaulės niuansai, o pabaigoje Jalmaras tampa labai komiškas, kaip jis trokšta socialinių šeimos vaidmenų, tačiau jo išdidumas ir puikybė, vyriškumo pažeminimas verčia „pakuotis lagaminą“ nenoriai. Šįkart man labai patiko V. Novopolskio vaidyba, ji buvo įvairesnė, simpatiškesnė už Donato Želvio sukurtą teisuolio. Pagirčiau labai Vytauto Anužio stulbinančią organiką ir natūralumą, nustebino ir mažoji Hedvygos aktorė Inga Juškevičiūtė, kuri labai jautriai perteikė šeimos suirutės aukos vaidmenį, kad net aš likau labai sujaudintas jos jautrumo ir ašarų.

Scenoje – įmantrus ir karališkas krėslas tampa teisuolio tribūna, ant kurios sėdi veikėjai ir kalbasi. Sėdėti jame – tai atsidengti visuomenei, išpažinti, byloti tiesą, teisti kitus. Spektaklį papildo ir technologiniai sprendimai, pavyzdžiui, palėpėje esančios pašautos anties lizdas, kuris tampa yrančios ir griūvančios šeimos simboliu, pro jį į pasaulį plačiomis akimis žiūri palinkę pjesės veikėjai iš esmės per anties lizdą žiūri į save pačius. Laukinė antis simbolizuoja į nelaisvę patekusią ir prie dirbtinės aplinkos prisitaikiusią sielą, kuri, kaip ir Ekdalių šeima, pasirenka gyventi iliuzijų dugne, užuot bandžiusi kilti į tikrovės šviesą. Šis paukštis taip pat tampa Hedvygos tyrumo ir tragiško likimo atitikmeniu, nes jos pasiaukojamas galutinai parodo, kaip negailestinga tiesa sužeidžia tuos, kurie yra per trapūs išgyventi be savo saugaus melo užuovėjos.

Nors spektaklis lokalus ir labai ibseniškas, bet jų prasmės sietinos su šių dienų aktualijomis, ypač su mūsų visuomenės susiskaldymu dėl „tiesos“ ir „teisingumo“. Sužvėrėję nuo tiesos troškulio, lupame atminimo lentas nuo Lietuvos miestų gatvių, pervadinėjame gatves ir mokyklas, savaip neigiame istorines asmenybes, perrašinėjame istoriją, išvežame paminklus į Grūto parką, pernelyg nesigilindami į aplinkybes, užklijavę vieną etiketę iš teisuolio perspektyvos. Mes mylime tariamus teisuolius dažnai dėl jų chamiškos formos, pamynę etikos ir garbės kodeksus, pvz., kai laidoje dalininkės rėkia vyrams, kad „jūs bekiaušiai!“ ir tai tampa laidos reitingų kulminaciniu akstinu ir susivienijimo moterų ženklu, o socialiniuose tinkluose Petro Gražulio europarlamentare moterų pažeminimas yra skatinamas ir palaikomas patiktukais, jis vadinamas tų pačių moterų „tikru vyru“ ir liaudis mėgaujasi teisuolio pozavimu, aistringai lekiančiais žodžiais iš burnos, bet ne tų žodžių turiniu, juk iš tikrųjų kalbama apie tai, ką gerai pasakė pats O. Koršunovas: „Kuo labiau pasaulis pakrinka, tuo labiau išryškėja takoskyra tarp tiesos ir teisingumo. Kuo daugiau atsiranda „teisuolių“, tuo mažiau lieka teisingumo. Kai tiesą keičia post-tiesa ar propaganda, o teisingumą lemia ideologijos, kai tiesa įpainiojama socialiniuose tinkluose, o teisingumas vykdomas patiktukais ir algoritmais, pats laikas teatrui atsigręžti į moralę. Ir prabilti apie ją taip, kaip tik teatras ir gali: maksimaliai perfekcionistiškai, su visu emociniu tyrumu ir intelektualiniu skaidrumu. Nematau tam tinkamesnės pjesės už Ibseno „Laukinę antį“. Tik reikia ją apgyvendinti šiuolaikybėje, kad pjesės moralinė įtampa spengtų dabarties žodžiais ir ženklais.“

Spektaklis labai patiko ir tapo tikra Naujųjų metų išvakarės kulminacija, suteikusi daug minčių ir emocijų palikti 2025-uosius. Susitelkęs kaip niekad į Ibseno pjesės pasaulį, sakyčiau, režisierius išliko ištikimas klasikiniam dramaturgijos variantui, tad nėra daug kokių nors netikėtų interpretacijų. Gerbiu ir džiaugiuosi šiuo pasirinkimu, nes, kaip sakiau, labai mėgstu H. Ibseno dramas, o lietuviškame teatre Ibseno „Laukinės anties“ dar nebuvau matęs. Labai rekomenduočiau pamatyti!

Režisierius O. Koršunvas kalba apie "Laukinę antį".

Maištinga Siela

Filmas: "Prisiekiu" / "Rėkiu, šaukiu, keikiu" / "I Swear"

 

Sveiki, mieli skaitytojai!

Paskutinieji mano filmų pasirinkimai susiję su apdovanojimų ir nominacijų sezoniškumu. Paprastai juostos laikomos metų geriausiomis ir populiariausiomis. Štai britų režisierius Kirk Jones pristatė filmą „Prisiekiu“ (kai kur verčiama kaip "Rėkiu, šaukiu, keikiu") (ang. I Swear) (2025), kuris paremtas realiai egzistuojančia asmenybe, kurio vardas John Davidson gyvenimo istorija. John Davidson iš Edinburgo gyventojas, turintis itin retą Tureto sindromą. Galima sakyti, kad filmas, nors ir vaidybinis, jo funkcija išskirtinai atrodo edukacinė, kad visuomenė plačiau susipažintų su šią ligą turinčių žmonių kasdienybe, empatiškai reaguotų į šio sindromo pasireiškimus. Šiaip tokių „padailintų“ edukacinių filmų per meninę viziją nesu didelis gerbėjas. Panašus, galima sakyti, iš dalies buvo prieš ketverius metus amerikiečių „CODA“ (2021), kuris prasibrovė į „Oskarus“, tačiau kaip filmas man itin didelio įspūdžio nepaliko. Kaip, beje, ir „Gyvenimo stebuklas“ (angl. Wonder“) (2017). Suprantu šių filmų šviesiąją prasmę, reikalingumą ir empatijos galią. Galų gale nuostabu, kad toks filmas apskritai yra, kurį gali žiūrėti visos šeimos ir mokytis priimti įvairovę. Koks visų šių didaktinių filmų sraute yra „Prisiekiu“?

Man filmas labai patiko! Jis toks škotiškas, šiek tiek chuliganiškas. Ne kažin ką žinau apie Tureto sindromą.  Tureto sindromas yra paveldimas neurologinis sutrikimas, pasireiškiantis nevalingais kūno judesiais ir garsais, kurie moksliškai vadinami motoriniais bei vokaliniais tikais. Ši būklė paprastai išryškėja vaikystėje, o jos simptomų intensyvumas bėgant laikui gali kisti, dažnai pasiekdamas piką paauglystėje ir vėliau susilpnėdamas. Nors tikus suvaldyti yra itin sunku, tinkama aplinka ir supratimas padeda sergantiesiems sėkmingai integruotis į visuomenę bei valdyti patiriamą įtampą. Filme rekonstruojama biografinė tikrojo Johno Davidsono istorija. Aktoriai perteikė jo sutrikimus paauglystėje ir jau subrendus (jaunąjį Johną suvaidino Scott Ellis Watson, vyresnįjį – aktorius Robert Aramayo). Abu aktoriai, mano akimis, pasirodė labai gerai ir įtikinamai. Labai nenorėjau itin nusaldintos ir pernelyg pretenzingai empatiško filmo. Visgi pats sutrikimas, kai veikėjas nevalingai trūkčioja ir keikiasi net tokiose vietose kaip bažnyčioje, prie vėžiu sergančių žmonių ar darbo pokalbyje, atrodo skaudžiai komiškos.

Režisieriui, sakyčiau, pavyko subalansuoti juodąjį humorą ir sindromo požymius iš Johno perspektyvos, perteikti ne vien tik kaip likimo pokštą, aukos poziciją, bet ir kaip natūralią būtį. Neturėdamas ryšio su motina, Johnas randa prieglobstį empatiškoje draugo šeimoje, pas kuriuos kurį laiką apsigyvena, labiausiai juo rūpinasi ir palaiko draugo mama Dotė, vėliau ir darbdavys Tomis. Deja, dėl savo nevaldomo ir neprognozuojamo sutrikimo (nuolatinių keiksmų ir nevalingų judesių) Johnas nuolat sulaukia atakų, grasinimų, atstūmimo. Netgi būta tokių atvejų, kai jis pabunda atgavęs sąmonę ligoninėje. Iš tikrųjų filmas atskleidžia šį sutrikimą turinčių žmonių stigmą plačiojoje normalizuotoje visuomenėje. Iš pradžių nesusidūrusiems, kaip sako filmas, sunku priimti ir toleruoti. Tikrasis Johnas už savo iniciatyvą suburti šį sindromą turinčiųjų bendruomenę pelnė karalienės Elžbietos II apdovanojimą, tačiau su tikrąja motina, kuri visada pabrėždavo sunkumą ir gėdą, santykiai išliko šalti.

Manau, kad filmas labai geras. Šįkart manęs nedirgino didaktika ir noras įtikti, nes galbūt eliminavo šį toną chuliganiškas sindromas, kuris pažeidžia visas šiaip normalioje visuomenėje esančias elgesio normas, žinoma, ne iš blogos valios. Visgi, pamaniau, žiūrėdamas šį filmą, kaip šiems žmonėms sunku. Nuostabu, kad 2023 metais medicinos technologijos jau leidžia kai kuriems numalšinti, prislopinti arba beveik paslėpti šį neurologinį sutrikimą... Filmas pabaigoje paveikia emociškai, verta jį bent kartą pažiūrėti, nes jis diskredituoja empatijos trūkumą mūsų visuomenėje. Filmas atskleidžia Johno Davidsono neįtikėtiną dvasios stiprybę, kai jis, nepaisydamas sekinančių simptomų, bando rasti savo vietą pasaulyje ir kurti prasmingą gyvenimą. Per veikėjo patirtį žiūrovas pamato ne tik fizinį ligos sunkumą, bet ir psichologinę naštą, kylančią dėl nuolatinio aplinkinių dėmesio bei nesupratimo viešose vietose. Filmo autoriai siekia sugriauti mitus apie šį sutrikimą ir parodyti, kad už ekstremalių simptomų slepiasi šviesi, humoro jausmą turinti ir empatijos trokštanti asmenybė. Galiausiai kūrinys tampa liudijimu apie žmogaus ištvermę ir būtinybę visuomenei tapti tolerantiškesnei tiems, kurie tiesiog negali savęs kontroliuoti.

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb: 8.5

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Brigita Speičytė apie Mairinio poezijos reikšmę lietuviams, Lietuvos kultūrai

 

Sveiki, skaitytojai!

„Maironio laikais priežasčių lietuviams savęs gėdytis ir save menkinti buvo nepalyginamai daugiau nei šiandien, tačiau Maironis paveldėtą savastį, kalbą, kultūrą, mentaliteto išskirtinumą iškėlė kaip vertybę. Tautos savastis neturėtų būti radikaliai sureikšminta, tačiau gėdytis jos ir mėginti pakeisti taip pat nereikia. Maironis savo poezija mus tikina, kad patys turime kurti savąją šalį, patys turime ieškoti išeičių, nelaukdami, kol mums jas nurodys kiti, ir svarbiausia – mes patys turime pakankamai jėgų, intelektualinio bei dvasinio potencialo tai padaryti.“ Brigita Speičytė

Brigita Speičytė yra garsi lietuvių literatūrologė, Vilniaus universiteto profesorė ir Lietuvių literatūros katedros vedėja, kurios mokslinių interesų centre dominuoja XIX amžiaus literatūra bei ryškiausių epochų kūrėjų palikimas. Jos nuodugnius tyrimus ir monografiją „Anapus ribos: Maironis ir istorinė Lietuva“ tiesiogiai atliepia mintis, jog Maironis savo laiku sugebėjo paversti lietuvišką savastį, kalbą bei kultūrą neginčijama vertybe, nors tuometinių priežasčių savęs menkinimui būta kur kas daugiau. Literatūrologė pabrėžia, kad poeto kūryba ne tik moko nesigėdyti savo šaknų, bet ir įkvepia pasitikėjimo tautos vidiniu potencialu patiems kurti savo šalį bei savarankiškai ieškoti išeičių. Taip B. Speičytės mokslinė veikla ir cituojamos įžvalgos susijungia į vientisą raginimą šiandienos visuomenei perimti maironiškąją nuostatą – vertinti savo kultūrinį išskirtinumą kaip stiprybę, o ne kliūtį.

Maištinga Siela

Dienos citata: Vanda Zaborskaitė apie Maironio reikšmę šiandien, kuo poeto poezija aktuali XIX a.

 

Sveiki, skaitytojai.

„Kokius saitus mes šiandien galime rasti su Maironio kūryba, perėję XX a. patirtį, kai įsigalėjęs dorovinis reliatyvizmas, kai ironija ir skepticizmas yra būdingiausia dvasinė laikysena <...> Jo poezijos taurus paprastumas, skaidrus aiškumas, autentiška dvasinė kaitra ir dorovinė rimtis yra ar bent gali būti mūsų buvimo atrama, kuri neleidžia nugrimzti, ištirpti, prarasti patiems save. Maironio žodis paliečia mus, jaudina, įtikina, sujungia mus su pagrindiniais istorijos, likimo, gamtos dalykais, su gyvenimo, mirties ir prisikėlimo paslaptimi. Jis iš tikrųjų yra šaltinis, prie kurio grįžtame nuvargę, išsekę, ištroškę ir kuris visada atgaivina, grąžina mus prie tikrųjų, amžinųjų vertybių.“ Vanda Zaborskaitė iš straipsnio „Tikėjimo ir vilties poezija“.

Vanda Zaborskaitė buvo viena ryškiausių XX a. antros pusės ir XXI a. pradžios lietuvių literatūrologių, profesorė bei kritikė, kurios autoritetas formavo ištisų filologų kartų požiūrį į klasikinį paveldą. Jos mokslinė veikla, apžvelgiama „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“, pasižymėjo ne tik gilia literatūros analize, bet ir išskirtiniu dėmesiu krikščioniškosioms vertybėms, humanizmui bei tautinei savybei, o monografija apie Maironį tapo esminiu veikalu, padėjusiu naujai atrasti poeto kūrybos gyvybingumą moderniaisiais laikais.

Savo citatoje V. Zaborskaitė pabrėžia, kad po XX a. sukrėtimų, atnešusių dorovinį reliatyvizmą, skepticizmą ir ironiją, Maironio poezija išlieka esmine dvasine atrama. Autorė teigia, kad poeto kūrybos paprastumas, skaidrumas ir dorovinė rimtis veikia kaip stabilus pamatas, neleidžiantis šiuolaikiniam žmogui prarasti savo tapatybės vertybių chaose. Maironio žodis jai yra gyvas ryšys su pamatiniais būties dalykais – istorija, gamta bei mirties ir prisikėlimo paslaptimi, todėl jo poezija tampa ne praeities reliktu, o nuolatiniu atgaivos šaltiniu.

Galiausiai literatūrologė akcentuoja, kad prie Maironio kūrybos grįžtame būdami dvasiškai išsekę, nes būtent čia randame tai, kas tikra ir amžina. Jos požiūriu, Maironis sugeba peržengti laiko barjerus ir pasiūlyti autentišką dvasinę kaitrą, kuri sujungia tautą su jos likimu ir grąžina prarastą dvasinę pusiausvyrą. Taip V. Zaborskaitė įtvirtina mintį, kad klasika yra ne tik literatūros istorija, bet ir gyvybiškai būtinas moralinis orientyras kiekvienai kartai.

Maištinga Siela

Dienos citata: Maironis apie kunigo ir bažnyčios vaidmenį pasaulietiniame gyvenime

 

Sveiki!

 

„Kas yra kunigas, jei jis ne kartu ir savo tautos sūnus? Jo darbas bažnyčioje neturi atskirti jo nuo meilės tėvynei.“ Jonas Mačiulis-Maironis.

 

Maironio pasakyta mintis apie dvasininko ir tėvynės sūnaus vienybę yra raktas į jo sudėtingą asmenybę ir visą gyvenimo veiklą. Tuo metu, kai Lietuva dar tik budo iš carinės priespaudos, bažnytinėje aplinkoje dažnai dominavo lenkų kalba ir kultūra, o lietuvybė buvo laikoma „paprastų žmonių“ reikalu. Maironis savo laikysena ir šiais žodžiais metė iššūkį tokiai nuostatai, pabrėždamas, kad dvasinis pašaukimas nepanaikina prigimtinės pareigos savo tautai, o priešingai – įpareigoja jai tarnauti dar uoliau.

 

Ši citata puikiai iliustruoja jo pastangas suderinti katalikybę su moderniu lietuvišku identiteto suvokimu. Maironiui tikėjimas nebuvo abstrakti, nuo realybės atskirta doktrina; tai buvo gyva jėga, kuri turėjo stiprinti tautos moralę ir vienybę. Jis tikėjo, kad kunigas privalo būti šviesuolis, vedantis žmones ne tik į Dievo pažinimą, bet ir į laisvę bei kultūrinį savarankiškumą. Būtent todėl jis siekė, kad lietuvių kalba skambėtų ne tik poezijoje, bet ir bažnyčių kanceliarijose bei seminarijų auditorijose.

 

Maironio gyvenimas tapo šios minties įkūnijimu – jis niekada neužsidarė vienuoliškoje tyloje ar siaurame religinių apeigų rate. Eidamas Kauno kunigų seminarijos rektoriaus pareigas, jis ugdė naują dvasininkų kartą, kuri mokėjo mylėti Lietuvą taip pat stipriai kaip ir Bažnyčią. Jis parodė, kad dvasinis autoritetas įgyjamas ne per atsiribojimą, o per aktyvų dalyvavimą tautos likime, jos švietime ir valstybės kūrimo procesuose.

 

Galiausiai, ši nuostata Maironiui pelnė ne tik didžiulę pagarbą, bet ir vidinę ramybę sprendžiant savo dvilypio vaidmens konfliktą. Nors jis ne kartą jautė įtampą tarp kūrėjo laisvės ir griežtos hierarchijos, meilė tėvynei tapo ta jungiamąja grandimi, kuri jo akyse dvasininkystę ir poeziją pavertė vientisa tarnyste tiesai. Šiandien šie žodžiai mums primena, kad tikrasis intelektualas ar dvasinis lyderis negali likti neutralus savo kultūros ir laisvės akivaizdoje.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: aktorius Ezra Miller apie tai, kad jis yra Jėzus Kristus ir velnias

 

Labas!

 

„Aš esu Jėzus, aš esu velnias, aš esu viskas.“ Ezra Miller

 

Ezra Milleris – viena kontraversiškiausių pastarojo dešimtmečio Holivudo asmenybių, kurios karjera primena drastišką krytį iš aukštumų į tamsią nežinią. Pradėjęs kaip itin talentingas, charizmatiškas ir mados pasaulyje dievinamas aktorius, išgarsėjęs vaidmenimis filmuose „Pasikalbėkime apie Keviną“ bei „Blyksnis“, jis ilgą laiką buvo laikomas netradicinio grožio ir laisvės simboliu. Tačiau pastaraisiais metais jo vardas žiniasklaidoje mirgėjo ne dėl kūrybos, o dėl virtinės teisinių problemų, agresijos protrūkių Havajuose, Islandijoje bei Vermonte ir kaltinimų netinkamu elgesiu su nepilnamečiais.

 

Kaip žmogus, Milleris dažnai apibūdinamas kaip itin intelektuali, tačiau labai nestabili ir ekscentriška asmenybė. Jis save identifikavo kaip nebinarinės lyties asmenį, o jo viešas įvaizdis balansavo tarp aukštosios mados meno kūrinio ir dvasinio lyderio. Visgi, artimoje aplinkoje ir liudininkų pasakojimuose išryškėjo kur kas tamsesnis paveikslas: polinkis į mesijiškumo kompleksą, manipuliacijas ir nenuspėjamą elgesį. Daugelis šaltinių teigė, kad aktorius aplink save kūrė savotišką „kulto“ atmosferą, kurioje jautėsi esąs aukščiau įstatymų ir visuomenės normų.

 

Frazė „Aš esu Jėzus, aš esu velnias, aš esu viskas“ tapo simboliniu jo asmenybės lūžio tašku. Šie žodžiai, kaip teigiama, buvo ištarti vieno iš jo psichozinių epizodų ar konfrontacijų metu, kai aktorius išgyveno gilų tapatybės ir realybės suvokimo sutrikimą. Tai nėra tiesiog provokacija – tai tiesioginis mesijiškumo komplekso įrodymas, kai asmuo save tapatina su absoliučia galia, apimančia tiek dieviškumą, tiek demoniškumą. Šis pasakymas atspindėjo jo vidinį chaosą ir įsitikinimą, kad jis yra universali būtybė, kuriai negalioja žmogiškosios ribos.

 

Kodėl jis tai pasakė? Specialistų ir stebėtojų nuomone, tai buvo sudėtingas psichikos sveikatos problemų, narkotinių medžiagų vartojimo ir milžiniško šlovės spaudimo kokteilis. Aktorius įtikėjo savo paties kuriamu mistiniu įvaizdžiu, o dvasinės paieškos išvirto į pavojingą kliedesį. Galiausiai šis pasakymas tapo ženklu visuomenei, kad po talentingo artisto kauke slepiasi žmogus, kuriam skubiai reikalinga profesionali pagalba, o ne filmavimo aikštelės prožektoriai.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Mūšis po mūšio" / "One Battle After Another"

 

Sveiki, skaitytojai, kino žmonės!

 

Daugelis iš tikrųjų labai laukė režisieriaus Paulo Thomo Andersono filmo „Mūšis po mūšio“ (angl. One Battle After Another) (2025) ir tikėjosi pačių geriausių rezultatų. Jau po pirmųjų peržiūrų daug kas skelbė, kad tai 2025 metų filmas ir, regis, neklydo, nes ką tik prasidėjęs kino apdovanojimų sezonas jau skina laurus būtent šiam filmui. Kita vertus, nieko nuostabaus, nes žinant Andersono potencialą ir ankstesnius darbus („Bus kraujo“, „Pašėlusios naktys“, „Saldymedžio pica“, „Magnolija“ ir kt.) lyg ir buvo aišku, kad dar vienas darbas bus daugiau ar mažiau puikus ir plačiai aptarinėjamas.

 

Visgi filmą atidėliojau kokius kelis mėnesius, vis ne jo ir ne jo vakaras, kol galiausiai atidėjau visą kalną filmų, kad šįkart pažiūrėčiau šią ilgą epinę juostą. Filmas pasakoja apie pasipriešinimo prieš valdžios smurtą ir kontrolę grupuotę „The French 75“, kuriai priklauso revoliucionieriai Bobas ir Perfidija. Kol jiedu jauni ir vaikų neturi, jie elgiasi kaip Boni ir Klaidas, siautėja ir jaučia tame pasipriešinime prasmę, kol Perfidija vieną dieną nepagimdo mergytės, kuri tėvui Bobui suteikia tėvystės instinktų, tačiau motina toliau nori radikaliai maištauti ir konkuruoti. Vieną dieną Perfidija sugaunama ir ji priversta ją aistringai įsimylėjusio pulkininko išduoti grupuotės vardus... Žodžiu, filmas nusidriekia per 17 metų nuo pastarųjų įvykių, paženklintų tėvystės, išdavystės ir maišto prieš sistemą pasakojimų.

 

Puikus scenarijus! Visų pirma, norisi pagirti dinamiškumą, nes per 20-30 pirmųjų minučių tiek daug papasakota, kad jau galima susidėlioti ištisą grupuotės narių gyvenimo ir tragizmo istoriją. Visgi vėliau filmas keičia ritmą ir būsimieji įvykiai, tėvystės atskleidimas ir kt. prislopinami. Filmas pavyko kaip trileris chuliganiškas. Nors visi jame giria Leonardo DiCaprio pasirodymą, bet, sakyčiau, man kur kas labiau patiko aktoriaus Sean Penn sukurtas karikatūrinis, bet charizmatiškas pulkininko vaidmuo. Visgi filmas žaidžia klišėmis ir jis tą daro labai gerai, trafaretina veikėjų charakterius, nors jie vienkrypčiai, veikiami vieno aiškaus tikslo, bet veikia gera žaidybinė atmosfera, kokią kuria dažnai Q. Tarantino savo sukomiksintose istorijose.

 

Šalia pasipriešinimo temos atsiveria ir aštrus seksualinis fetišizimas. Pulkininkas, priklausantis išskirtinai baltųjų elitiniam klasteriui, beprotiškai seksualizuoja juodosios rasės moteris ir jų geidžia, kitaip sakant, šįkart Andersonas veikia per kontrastus ir paradoksus. Blogiukai tampa savo reglamentų ir įsitikinimų įkaitais: trokšta to, ką patys tarpusavyje deklaratyviai niekina. Kita vertus, filmas, galima sakyti, tiesiogiai kritikuoja šių dienų smurtinį ir tvarkos palaikytojos sistemos dvilypumą. Filmas aštriai pašiepia JAV teisingumo sistemą, vaizduodamas ją ne kaip tvarkos garantą, o kaip chaotišką mechanizmą, kurio pagrindinis tikslas yra savisauga ir piliečių sekimas. Per groteskišką pulkininko Lockjawo personažą režisierius kritikuoja autoritarizmo apraiškas teisėsaugos struktūrose, kurios po patriotizmo skraiste slepia elitinių grupių interesus. Kūrinyje rodoma, kaip valstybė naudoja modernias technologijas asmeninei laisvei varžyti, paverčiant paprastų žmonių gyvenimus nuolatiniu bėgimu nuo sistemos šešėlio. Be to, per absurdus primenančias scenas išjuokiama Amerikos politinė poliarizacija, kurioje radikalios grupuotės tampa vieninteliais balsais, bandančiais priešintis sustabarėjusiai biurokratijai. Galiausiai filmas pateikia niūrią išvadą, kad JAV sistema yra įstrigusi nesibaigiančiame smurto ir kontrolės cikle, kuriame tiesa ir žmogaus teisės tampa tik antraeilėmis politinio žaidimo detalėmis.

 

Bet filmas linksmas! Kas ką norės, tas tą, sakyčiau, ir atpažins: arba satyrinį trilerį apie rasinių įsitikinimų deklaravimus, arba aiškias aliuzijas ir kritiką į nūdienos JAV tikrovę.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 95/100

IMDb: 7.8 

 

Maištinga Siela