Filmas: "Everestas" / "Everest"

Sveiki, skaitytojai,

Tikriausiai ne aš vienas ilgai laukiau islandų režisieriaus Baltasar Kormakur naujausio filmo „Everestas“ (angl. Everest) (2015). Tiesą sakant, manęs nė kiek nebestebino pasirinkta išgyvenimo biografinė istorija, kuri 1996 metais sukėlė ištisą bangą diskusijų apie įvykusią tragediją, kopiant į aukščiausią pasaulio kalną Everestą, dar kitaip vietinių vadina Džomulunga. Filmas jau spėjo nuaidėti per Lietuvos kino teatrus ir pasaulį, jį gerai įvertino tiek kino kritikai, tiek paprasti žiūrovai.

Viena iš populiarumo priežasčių tikrai nebuvo islandiška režisieriaus pavardė, kuri galbūt buvo labiau žinoma užkietėjusiems kino gurmanams, bet veikiau ištisa virtinė vienų ryškiausių nūdienos aktorių, kurie sutiko atlikti netgi visai menkus antraeilius vaidmenis, kad tik nusifilmuotų šiame filme. Filmas išties geras – scenarijumi, aktoriais ir, žinoma, neprasta režisūra. Šaltis, vėjas, noras pasiekti viršūnę išties stebina. Stebina ir tai, kad veikėjai nelabai žino, kodėl jie kopia į Everestą, kai kurie nutyli, kai kurie tiesiog nebeturi gyvenime aiškaus tikslo ir vienintelė jų kelionė žemėje lieka kopimas.

Žinoma, filmas ganėtinai komercinis ir visai ne dėl didžiulės reklaminės kampanijos, bet pati režisūra dvelkia amerikietiška produkcija – tokio braižo istorijų kino istorijoje galima priskaičiuoti ne vieną dešimtį ir visi jie daugiau ar mažiau verti žiūrėjimo. Tai šalta, atšiauri ir tragiška istorija, kuria labai lengva patikėti, kadrai įtikina, filmuota taip pat gana ekstremaliomis sąlygomis, – žodžiu, režisierius tikrai susipažinęs su išlikusių gyvųjų liudijimais, memuarais ir kuo įtaigiau stengėsi mums perteikti alpinistų tragediją. Vienas jautriausių momentų filme būna žmogaus apsisprendimas likti kalno papėdėje, kai ryšio susisiekimo prietaisais žmonės atsisveikina su mylimaisiais – tai tiesiog sunkiai suvokiama, jog taip būta iš tikrųjų... Šiaip filmas vertas neblogo vakaro.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: "Pati svarbiausia knyga svarbiausiai vietai. 1000 neįtikėtinų faktų, kurie nešautų į galvą"

Faktų laboratorija „Pati svarbiausia knyga svarbiausiai vietai“. – Vilnius: Alma littera, 2013.

Sveiki, skaitytojai,

Tisą sakant, mano bibliotekoje atsidūrė išties netradicinė knyga. Skaitau ir perku knygas dažniausiai tik grožinės literatūros, bet kažkodėl negalėjau per išpardavimą neįsigyti už keletą eurų knygą nekukliu pavadinimu Pati svarbiausia knyga svarbiausiai vietai. 1000 neįtikėtinų faktų, kurie net nešautų į galvą, kurią paruošė iki šiol negirdėta Faktų laboratorija Vilniuje. Mėgstu interneto plotmėje graibstyti neįtikėtinus faktus, kurie verčia krūptelti ir neretai praverčia Protmūšyje ir šiaip pravartu šį bei tą žinoti apie pasaulį. Rusijoje ši knyga sulaukė neįtikėtino populiarumo, todėl, kaip suprantu, ji daugiau ar mažiau paruošta pagal rusišką variantą, kurios teisės priklauso Kremer Liubov.

Knyga išties įmantri, turiu galvoje, kad jos formatas gana netradicinis – perverta virvute, todėl knygą galite pasikabinti sau svarbioje vietoje, kurioje praleidžiate daug laiko t. y., kaip sufleruoja pavadinimas ir knygos viršelis, ten, kur ir karaliai pėsti vaikšto – tualete. Mano knyga neabejotinai bus tualete, kad ir kiti svečiai galėtų ją paskaityti, nes ši knyga tiesiog neįtikėtina!

Pritrenkiančių faktų gausa tiesiog stebina, kiek mažai paprasti žmonės žino apie pasaulį. Rijau šią knygą prieš miegą, per įvairias keliones, laukdamas autobuso stotelėje ir negalėjau atsidžiaugti, kad ją turiu su savimi. Ji taps nesenstančia klasika, kurią galima skaityti ir po 10 metų ir faktai vėl sugrįš kaip nauji. 

Žinoma, kai kurie dalykai knygoje jau buvo žinoma, pvz., kad pomidoras sukryžmintas su opijumi ir t. t. Būta daug ir nuostabių dalykų, apie kuriuos nė negalėjau pagalvoti, pvz.: Suomijoje nuo karinės tarnybos atleidžiami asmenys, kurie yra priklausomi nuo Interneto, didžiausia Žemėje ląstelė – stručio kiaušinis, Anglijoje buvo priimtas įstatymas, kuris už mėginimą nusižudyti asmenį baudžia mirties bausme arba išvis absurdiška – 2011 m. Egipte mergaitei suteiktas Facebook vardas. Daugybė iš kojų verčiančių faktų, kurie suteikė neapsakomą malonumą. 

Yra knygoje ir vienaip ar kitaip pasikartojančių faktų, kurių galbūt knygos sudarytojai nepastebėjo arba pastebėjo, bet vis tiek įdėjo, kaip vienaip ar kitaip praplečiančius faktus. Retkarčiais atrodydavo, kad faktais kartojasi, tik jų formuluotė kitokia, bet nepaisant šio deja vu reiškinio, knyga tikrai puiki ir rekomenduoju žingeidiems, mokslu, pasauliu ir šiaip viktorinas bei Protmūšį mėgstantiems žmonėms.

P. S. Nežinau, ar tai tiesa, bet knygos gale rašoma, kad ši knyga išleista 35 tūkstančiu tiražu. Net aiktelėjau prisiminęs grožinės literatūros vidutinį tiražą.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mergina naktį namo grįžta viena" / "A Girl Walks Home Alone at Night"

Sveiki, skaitytojai,

Žinote, iš Irano kino visada tikiuosi aukščiausios pasakojimo prabos – dažniausiai taip ir nutinka, todėl nekantravau pažiūrėti, kaip anotacijoje skelbiama, pirmąjį Irano vampyrišką siaubo filmą „Mergina naktį namo grįžta viena“ (angl. A Girl Walks Home Alone At Night) (2014), kurį režisavo Ana Lily Amirpour – režisierė taip pat šiame filme sukūrė pagrindinį vampyrės vaidmenį. Jeigu tikitės iš šio filmo kažko holivudiško ir komerciškai pataikaujančio – galite labai smarkiai nusivilti.

Šis siaubo filmas, kurį galėjote išvyti „Kino pavasaryje“, visų pirma teikia estetinį pasigėrėjimą – į ekraną nuolat grįžtančios retro nespalvoto kino atmosfera suteikia tam tikro žavesio, netgi pirmųjų siaubo filmų žavesio. Galiu režisierę išties pagirti puikiais kino kadrais, mokėjimu mistifikuoti ir retkarčiais sukelti intrigos blykstelėjimus. Tiesą sakant, tuo man filmo „gerumas“ ir pasibaigė. Sodrūs, geri ir estetinį pasigėrėjimą teikiantys teatralizuoti kadrai, o pati istorija pasirodė neišvystyta, nuobodi ir verčianti prisnūsti. Įtariu, kad daugeliui užkietėjusių kino gurmanų filmas turėtų tikti ir patikti, bet man jis retkarčiais tapdavo kančia ir norėjosi, kad kuo greičiau pasibaigtų – nepajutau sujaudinimo ir išgyvenimo, kuriuos, sakykime, patyriau žiūrėdamas nekomercinius filmus apie vampyrus – švedų „Įsileisk mane“, Chan-wook Park „Troškulys“ ar net J. Jarmusch „Išgyvena tik mylintys“.

Na, o šio filmo naratyvas toks sausas ir neįdomus, kad belieka tik mėgautis vaizdais, nuobodžiaujančia vampyre, kuri bando daryti lyg ir gerus darbus, bet negali paminti savo prigimties – maitintis žmonių krauju. Čia nesitikėkite stulbinančios vaidybos ar kokių specialiųjų efektų – viskas teatrališka, šiek tiek simboliška, prislopinta ir, tiesą sakant, buvo nuobodu. O meilės istorija, kuri lyg ir buvo viso filmo pamatas, pasirodė, apskritai butaforinė ir taip susimbolinta, kad neliko nė mažiausio lašo dramos.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Gwen Stefani "Used To Love You"

Sveiki, skaitytojai, 

Šįsyk noriu pasidalyti pačia naujausia Gwen Stefani daina „Used To Love You“, kuri pasirodė aną savaitę ir sukėlė nemažą diskusijų bangą. Kol kas atsargiai pasakojama apie būsimą trečiąjį atlikėjos albumą – net nežinomas jo pavadinimas, nors pirmasis singlas „Baby don‘t lie“ pasirodė daugiau nei prieš metus, tai išties netikėta.

Iš tikrųjų G. Stefani asmeninę plėtrą stabdė įsipareigojimai „The Voice“ televiziniam projektui bei asmeninės problemos – atlikėja turi neseniai gimusį trečią kūdikį ir neseniai ją po 13 metų santuokos ištiko skyrybos. „Used To Love You“, kaip ji teigė, yra nauja ir neseniai jai parašyta, o muzikos kritikai ją jau vadina pačia stipriausia jos asmeninės karjeros daina, kuri dar lyginama su grupės No Doubt, kurioje ji buvo pagrindinė vokalistė, daina „Don‘t speak“.

Ši daina ir asmeninis tamsus atlikėjos gyvenimo tarpsnis išties labai sietinas – didelis ir išsamus dainos tekstas kalba apie išdraskytą meilę. Man asmeniškai daina labai patinka ir ja laikau kol kas geriausia iš visų trejų singlų iš būsimo albumo, nors tenka pripažinti, kad melodingumo, kokį turėjo hitas „Don‘t speak“, šioji daina neturi, visa jos energetika sudėta į Gwen atlikimo raišką, jos asmeniškumą bei dainos tekstą. Tą rodo ir vaizdo klipas, todėl siūlau pasižiūrėti:

Atlikimas gyvai:

Vaido klipas:

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Andrew Davidson "Chimera"

Andrew Davidson „Chimera“. – Vilnius: Tyto Alba, 2014.

Sveiki, skaitytojai, 

Mistinės istorijos apie persikūnijimus ir praėjusius gyvenimus paskutiniu metu rašytojai ypač mėgsta ir tokių kūrinių sukuriama daugybė, daugelis iš jų verti dėmesio visais literatūros vertinimo aspektais. Apie kanadiečių rašytojo Andrew Davidson romaną Chimera galima sakyti tą patį, tik čia svarbūs ne patys įsikūnijimai ir budizmo religiją atliepiantys niuansai, bet amžino gyvenimo tąsa, kurią įprasmina meilė, yra vienintelis gyvastingumo šaltinis – taigi visų didžiųjų pasaulio religijų pamatas.

Chimera išties vilioja savo mistiniais daugiasluoksniais pasakojimas. Autorius sukūrė romaną, kuris užima tarpinę poziciją tarp populiariosios ir intelektualiosios literatūros, panašiai kaip ir ispanų rašytoja Carlos Ruiz Zafon Vėjo šešėlis, taip ir šis kūrinys traukia savo nenuilstama intriga, kuri nebūtinai turi būti, kaip detektyvuose įprasta, išaiškinama. Daugelis romaną lygina su Umberto Eco Rožės vardas ir tam tikrai yra pagrindo. Visų pirma meninė idėja – daugybė aliuzijų ir nuorodų į Viduramžių kultūrą ir mąstymo klišes, tačiau priešingai nei U. Eco, A. Davidson nerekonstruoja Viduramžių personažų mąstysenos, o tik remdamasis faktais ją stilizuoja, todėl iš dalies knyga praranda istorinio romano gilumą, kokį buvo pasiekęs U. Eco, be to, knygoje esama ir šiuolaikinio gyvenimo siužetinių linijų. Apskritai galima diskutuoti, ar romanas gali būti įvardijamas kaip istorinis, veikiau tai knyga apie mitus ir mitų (per)kūrimą. Kodėl taip sakau?

Visų pirma knygos pagrindą sudaro pagrindinė siužeto linija apie cinišką vyruką (pono aktorių), kuris patenka į avariją ir smarkiai apdegęs per atsitiktinumą išlieka gyvas. Jis atsiduria ligoninėje, per veną siurbčioja morfiną ir pradeda galvoti apie savižudybę, kol jo gyvenime neatsiranda paslaptingoji skulptorė Mariana Engel – chimerų meistrė, pasakojanti apie savo ir nelaimingojo porno aktoriaus meilės istoriją XIV amžiaus pradžioje Vokietijoje. Iš esmės knygos fabula primena Tūkstanti ir viena naktis pasakojimą. Skulptorė tik po truputį nelaimėliui atverčia kortas ir kartu savo pasakojimais gydo veikėjo suicidinius planus. Galiausiai ji parsiveža jį į namus, bet pati pradeda save alinti dirbtuvėse ir tarsi perimdama veikėjo ketinimus, pati pasiaukoja, grąžindama „senas skolas“. Žodžiu, istorija gal ir nėra įtikinama, tačiau tai tik pirmasis autoriaus paklotas pamatas, tikrasis žavesys atsiveria Marianos pasakojimuose apie Viduramžius. Autorius neapsiriboja vien šiuo laikotarpiu ir įterpia dar keletą šalutinių istorijų iš senovės Japonijos ir Islandijos, karalienės Viktorijos laikų t. y. kuria tarsi legendomis paremtais pasakojimais, todėl knyga netolygi ir skaitytojus nuneša į neįtikėtinus laikus, toks „sluoksniuotas pasakojimo biskvitas“, manding, iš dalies primena D. Mitchell‘o Debesų atlasą. Žinoma, autorius rėmėsi istoriniais šaltiniais, kapstėsi po mitologiją, laikmečio ir epochos mąstysenas ir tai knygoje kuo puikiausiai panaudota.

Rašytojas Andrew Davidson per šį laiką yra išleidęs tik vieną romaną „Chimera“. Jis baigė anglų literatūros bakalaurą Kolumbijos universitete ir kurį laiką dirbo Japonijoje mokytoju.

 

Knygos daugiasluoksniškumas siužeto atžvilgiu taip pat nesibaigia, stebina pagrindinio herojaus dvasiniai pokyčiai ir galvosena. Knygos pradžioje nemažai cinizmo, kuris kyla iš porno aktoriaus gyvenimo būdo, jo nerūpestingos vaikystės, kuri taip pat apybraižomis primenama, tačiau viskam lemta pasikeisti. Keistai šaltas atrodo svyravimas dėl Marianos, nes didžiąją knygos dalį jis laiko ją šizofrenike, bet taip ir neaišku, kur ta takoskyra, kai jis patiki, jog skulptorės istorijos tikros. Ir, kažin, ar apskritai kada patiki, net ir knygos pabaigoje, prisikapstęs prie nenuginčijamų faktų. Kaip ir būdinga Viduramžių tekstams, taip ir šioje knygoje autorius naudoja daugybę simbolių, metaforų, aliuzijų į bendrakultūrinius klodus, tiek žongliruoja tarp skirtingų knygos siužetinių linijų, pvz., strėlės antgalis, ugnies simbolika ir kt. Visi aplink minimi daiktai atsikartoja mažesnėse istorijose, netgi ta pati reabilitacijos vadovė japonė Sujuri taip pat tampa neatsitiktinė, ji tarsi raktas į Marianos pasakojimą apie Japonijoje išskirtus mylimuosius. Daug detalių ir personažų turi tarsi veidrodinį atspindį kituose pasakojimuose, nuo to istorija tampa tik sodresnė ir labiau intriguojanti ir tai, žinoma, yra bene įdomiausia ir stipriausia šio romano meninė dalis.

Knygoje tiek daug įvairių sferinių skirtybių, kad net stebina, kaip autorius sau leidžia aprašyti maisto produktus taip detaliai ir su pasimėgavimu, lyg pats jį valgytų. Arba visa medicininė ligonio charakteristika ir gydymo procesai, kurie užima nemažą dalį pasakojimo, bet nė kiek nevargina – žingeidų skaitytoją netgi pamalonina.

Knyga turėtų patikti daugeliui, ypač tiems, kurie mėgsta mistinius pasakojimus. Žinoma, didžiausias kūrinio teikiamas malonumas yra skaitytojui teikiantis pasitenkinimas atpažinti paraleles ir aliuzijas, todėl derėtų prieš skaitant žinoti nors šį bei tą apie Viduramžių literatūrą. Kalbant apie knygos stilių ir Aušros Stanaitytės-Karsokienės vertimą, būtų galima pasakyti, kad pati knyga nėra sudėtinga žodžio sodrumo atžvilgiu. Stilius primena populiariosios literatūros lektūrą – trumpi „greito vartojimo“ sakiniai nė iš tolo neprimena žodžio architekto Marcel Prout kūrybos. Autorius vengė manieringumo, vertėja, sakyčiau, tai atliepė ir taip pat nesistengė išradinėdama naujo dviračio, nors norėtųsi tam tikrų išnašų, kurios paliudytų, kokiais dalykais remiasi autorius, pvz., ar Engeltalis iš tikrųjų egzistavęs miestas? Ne kiekvienas gi skaito atsidaręs „Google“ naršyklę, bet iš kitos pusės, kas kliudo skaitytojui daugiau apie viską pasidomėti, gal ir nereikia visko sukramtyto pateikti? Taigi autorius sureikšmino ne žodyną, bet tai, kaip pasakojama istorija ir kaip dėliojamos prasmės. Abejojimas pačia istorija tampa taip pat įspūdį stiprinančiu elementu, tačiau, kas yra skaitęs daug geros klasikinės literatūros, knygoje gali kažko lyg ir pasigesti, nes kartais porno aktoriaus cinizmas atrodo išties „pritemtas“ ir pernelyg dirbtinis konstruktas tiems metaforų, simbolių lobiams, kurie tyko už kito puslapio.

Visgi tai nėra geriausia knyga, kurią skaičiau šiemet, bet nenusimenu, kadangi joje tikrai yra daug gerų dalykų, kurie teikia geram ir įgudusiam skaitytojui malonumo.

Jūsų Maištinga Siela