2009 m. gruodžio 31 d., ketvirtadienis

Su Naujaisiais 2010 metais!


Sveiki mielieji! Su Naujaisiais metais! Pradėsime skaičiuoti naują antrąjį dešimtmetį! Tegul šie ateinantys metai nebūna tokie sunkūs, kaip daugelis prognozuoja, tegul kiekvienas atrandame kažką naujo pasaulyje, gyvenime ir savyje. Tegul 2010 metais daugiau mylėkime save, daugiau mylėkime kitus, daugiau rūpinkimės ne tik vieni kitais, bet ir nepažįstamaisiais, Žemės planeta, tausokime, būkime ekologiški tam, kad kažką paliktume ir kitoms kartoms, juk artėjame prie to, kad Žemė jau nebebus pajėgi išmaitinti septynių milijardų žmonių, tegu ateina naujos permainos, naujos tendencijos, nauji sumanymai. Nebijokime vardan kažko geresnio, neegoistiško atsisakyti savo dalies, būkime pavaldūs ne vien savo individualiems troškimais, bet būkime atlapaširdžiai vieni kitiems, duokime peno ir naudingumo visuomenei, ir negalvokime, kad kartais mes jai esame nereikalingi. Dovanokime neišmanėliams, su atlaidumu žiūrėkime į kitų klaidas ir gyvenimo būdą. Sakykime daugiau taip negu ne, ir išmokime pasakyti ne, jeigu matome, kad tai - geriausia išeitis. Daugiau kultūros mūsų gyvenime, mažiau pavydaus burnojimo ir, savaime suprantama, dar ilgų ir įdomių metų Jums, man ir šitam mūsų saitui. Būkite laimingi!

Jūsų Maištinga Siela

2009 m. gruodžio 29 d., antradienis

Keletas naujienų iš pasaulio

Per savaitgalį Naujojoje Zelandijoje nugaišo 125 banginiai, kurie įstrigo dviejuose paplūdimiuose, informuoja naujienų agentūra AP. Paplūdimiuose atostogaujantiems žmonėms ir aplinkosaugos darbuotojams pavyko dar 43 banginius sekmadienį išgelbėti ir grąžinti į vandenį. Informuojama, kad 43 banginiai į vandenį buvo grąžinti sulaukus, kol pasibaigs atoslūgis. Naktį paplūdimiuose praleidusiais banginiais rūpinosi šimtai žmonių. Banginiai buvo apgaubti paklodėmis ir nuolat laistomi vandeniu.

Dangoraižio „Burj Dubai“ aukštis bus daugiau kaip 800 metrų

Nėra abejonių, kad aukščiausias dabartinėje žmonijos istorijoje dangoraižis bus „Burj Dubai“, bet kol kas mažai kam žinoma, koks bus jo aukštis. „Tai vis dar paslaptis“, - sakė Williamas Bakeris, bendrovės „Skidmore, Owings and Merrill LLP“ inžinierius interviu artėjant dangoraižio atidarymui, kuris vyks sausio 4 dieną. „Klientė („Emaar Properties PJSC“) leido mums pasakyti tik tai, kad dangoraižis bus daugiau kaip 800 metrų aukščio“, - pridūrė jis. Nepaisant neseniai buvusių finansinių problemų Jungtiniuose Arabų Emyratuose, visi 1 100 butų dangoraižyje jau išparduoti. Taip pat buvo parduoti ir bendrovių „apartamentai“, esantys 164-ame aukšte, pačioje pastato viršūnėje. Žemutiniuose dangoraižio aukštuose įsikurs ištaigingas viešbutis „Armani“. 124 aukšte bus apžvalgos aikštelė, iš kurios giedrią dieną atsivers vaizdas 80 km spinduliu. Dangoraižio kaina pasiekė pusantro milijardo dolerių, kaip matyti iš paskelbtų ataskaitų. Norint pakilti į viršutinius aukštus teks sugaišto vos dvi minutes - dangoraižyje įrengtas vienas greičiausių liftų pasaulyje, kylantis 40 km per valandą greičiu. Dangoraižio apdailos medžiagos - stiklas ir plienas. Apdailos plotas prilygsta 17 futbolo aikščių, o jam nuplauti reikės nuo šešių iki aštuonių savaičių. Betono, sunaudoto dangoraižio pamatams, būtų užtekę 2 065 metrų ilgio pėsčiųjų takeliui, o plieninės armatūros ilgis siekia ketvirtadalį Žemės pusiaujo ilgio.


Indijos prostitutės pasipiktinusios dėl prastos nemokamų prezervatyvų kokybės

Naujasis Delis, gruodžio 28 d. (). Indijos prostitutės pasipiktinusios dėl prastos nemokamų prezervatyvų kokybės ir pagrasino šalies valdžiai rengti demonstracijas, jei nebus imtasi deramų priemonių. Naujojo Delio prostitutės teigia, kad įvairių nevyriausybinių organizacijų dalijami nemokami prezervatyvai yra labai prastos kokybės, sukelia niežulį ir kitus nemalonius pojūčius.„Mums dalijami labai prastos kokybės prezervatyvai. Jie sukelia niežulį ir labai greitai plyšta. Tokiu būdu jie visiškai neapsaugo nuo lytiniu keliu plintančių ligų“, - teigia viena Indijos prostitutė. Indijos valdžia nemokamus prezervatyvus šalies prostitutėms dalija per įvairias nevyriausybines organizacijas. Oficialiai Indijoje prostitucija yra nelegali


Filmas „Įsikūnijimas“ sulaukė rekordinio populiarumo


Mokslinės fantastikos filmas „Įsikūnijimas“ (Avatar) Kalėdų savaitgalį Šiaurės Amerikoje pasiekė už parduotus bilietus surinktos sumos rekordą, taip pat buvo žiūrimiausias filmas pasaulyje antrą savaitgalį iš eilės, sekmadienį pranešė šią statistiką renkančios kompanijos. Šiaurės Amerikoje bilietų į „Įsikūnijimo“ seansus iš viso parduota už 275 mln. dolerių - daugiausia per kino pramonės istoriją, nurodė kompanija „Exhibitor Relations“. Režisieriaus Jameso Camerono sukurta trimačių skaitmeninių efektų kupina drama yra jo pirmasis filmas nuo 1997 metais „Oskarą“ pelniusios kino juostos „Titanikas“ (Titanic). Nuo penktadienio iki sekmadienio „Įsikūnijimas“ uždirbo 75 mln. dolerių, rodo preliminari „Exhibitor Relations“ statistika. Per pastarąsias dešimt dienų šis filmas visame pasaulyje uždirbo 617,3 mln. dolerių. „Įsikūnijimą“ platinanti bendrovė „20th Century Fox“, kuri yra kompanijos „News Corp.“ padalinys, pranešė, kad šis filmas buvo populiariausias visose šalyse, išskyrus Indiją, kur jį aplenkė viena Bolivudo drama. Naujoji J.Camerono drama nuo sausio 2 dienos bus pradėta rodyti Kinijoje, o nuo sausio 15 dienos - Italijoje. Šį filmą sukurti kainavo 300-500 mln. dolerių, todėl jis taip pat laikomas visų laikų brangiausia kino juosta. Didelio populiarumo taip pat sulaukė pirmąją Kalėdų dieną pradėtas rodyti britų režisieriaus Guy Ritchie sukurtas filmas „Šerlokas Holmsas“ (Sherlock Holmes), kuriame pagrindinius vaidmenis sukūrė Robertas Downey ir Jude'as Law. Pastarasis filmas iš viso uždirbo jau 65,4 mln. dolerių, o į jos ir „Įsikūnijimo“ seansus parduoti bilietai sudarė 53 proc. visų praėjusį savaitgalį išplatintų kino bilietų.

www.lrytas.lt

Eko spektaklis "Obuoliai"

Sveiki mielieji, pastaruoju metu teko sudalyvauti gruodžio 28d. 18h. PC “Gedimino9″, 4a. Eko Teatro spektaklio “Obuoliai” premjeroje. Tai trumpai norėčiau pasidalyti įspūdžiais. Iš karto matėsi, kad spektaklis nėra komercinis, labiau skatinantis mus domėtis ekologijos ir tausojimo sistemomis, o dar spektaklio pavadinimas „Obuoliai“ iš karto nepaliko manęs abejingo. Juolab, kad po spektaklio patys aktoriai kvietė arbatos, pyrago ir obuolių. Prisipažinsiu, jaučiausi šiek tiek balta varna, nes dauguma spektaklio stebėtojų buvo kviesti pačių vaidinusiųjų artimieji, draugai ir bičiuliai, į tokius renginius, ne visada labai malonu eiti, bet surizikavau, juolab, kad „Gedimino9“ pakankamai vieša erdvė egzistuoti visiems be jokios hierarchinės teisės po stikliniu kupolu. Prašau, kas bent kiek turite laisvo laiko, apsilankykite, „Gedimino9“ ir šiaip, ketvirtame aukšte vyksta karts nuo karto įvairios fotografijų, rankdarbių parodėlės. Na ir apie spektaklį keletas žodžių. Iš pradžių skeptiškai nuteikė, nors ir nereikėjo tikėtis aukštos vaidybos, juk tai ne koks nacionalinis dramos teatras, bet spektaklio eigoje aktoriai, rodos, patys pagavo savo pasimėgavimą ir pradėjo vaidinti žymiai geriau ir įtaigiau. Negaliu juk peikti ir jaunųjų scenografijos, ji buvo gan įdomi, skaidrės, kurios įkūnijo veiksmų aplinką ir nuotaiką, tas nuolatos skambantis balsėlis – „Gal pirksite obuolių?“, meilės istorija ir net mirtis sutilpo į gan neilgą spektakliuką. O ir paties spektaklio siužetas pasirodė gan įdomus, jaunatviškas ir primenantis neblogą tradicinį trilerį. Džiugu, kad yra jaunų žmonių, kurie dirba tokiose trupėse, stengiasi, draugauja, linksminasi ir rodosi visuomenėje. Iš tikrųjų ir po šio spektakliuko užsinorėjau saldaus obuoliuko, į kurį galėčiau giliai suleisti dantukus.

Jūsų Maištinga Siela

2009 m. gruodžio 26 d., šeštadienis

Kalėdinis labdaros koncertas Vilniaus Bernardinų bažnyčioje

Lempų apšviesta Vilniaus Bernardinų bažnyčia atrodo magiška ir nepaprasta vieta.

Bažnyčios prieangyje įrengtas gyvas prakartėlis, jis būna kasmet. Žmonės gyvūnams atneša maisto ir grožisi gyvastimi.

Vilniaus Bernardinų Bažnyčios uždarame kieme, įvyko miniatiūrinė fotosesija, gaudant Kalėdų dvasią.
Sveiki mielieji, tikiuosi po Kalėdų skrandžiai nebuvo besotiškai perpildyti, nes man antrąją Kalėdų dieną teko pabūti viename koncerte, apie kurį šiandien papasakosiu, tai buvo ne vienas žmogus, kuris ryškiai paveiktas kalėdinių patiekalų, prislopindami leido nemalonias dujas. Bet tai nesutrukdė pasidžiaugti sakralia Kalėdų dvasia. Prisipažinsiu, šiemet Kalėdas man gana niūrios, kadangi jas švenčiu (jeigu tinka „šventimo“ žodis) vienas, bet ir nepaisant tai, antrąją dieną, tarytum Kristus iš olos, ryžausi išlįsti iš buto ir prisiruošiau nueiti į nemokamą koncertą, vykusį Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje. Nutarėme su vienu pažįstamu ten susitikti valandą prieš tai, kadangi žinojome, jog taupūs žmonės tikrai nepraleis tokio renginio ir į bažnyčią sugūžės pilną vilniečių. Ir teisingai manėme, likus valandai iki renginio, vos gavome sėdamų vietų, bet nelabai simpatingoje vietoje, nes iš šono gyvo garso (be „kolonkių“) koncerto akustika, kaip jūs supratote, nebuvo pati geriausia. Bet nepaisant tokių nesklandumų, viskas buvo puiku, klausėmės gan aukšto lygio koncerto, šaltoje, bet nepaprastai jaukioje Bernardinų bažnyčioje. Tiesa, prabanga ten netviska, bet paprastumas ir žmogiškumas kompensavo bet kokį barokinį ar gotikinę prabangą. Tą vakarą koncertavo Lietuvos filharmonijos atlikėjai, auksiniai balsai, vienas tarp jų buvo ir Edmundas Seilius, laimėjęs „Triumfo arkos“ projektą ir įrodęs neeilinį dainavimo talentą. Nors nelabai supratome, kokie žodžiai ten eina, dauguma buvo nelietuviški, galėjome tik transiškai mėgautis vien balso galimybėmis. Sėdėjau ir iš tikrųjų užsimaniau kokią dieną nueiti į filharmoniją ar operą, bet tyliu, finansinės galimybės neleidžia tokių didelių kultūrinių prabangybių, tyliai džiaugiamės tuo, ką turime ir dabar matome. Koncerte taip pat talkino nuostabus mišrus choras, kuris man bene vienintelis ir tesimatė tarp tirštos minios ir bažnyčių kolonų. Tą valandą, kol vyko koncertas, broliai bernardinai rinko aukas, ir kone visi metė į papuoštą ištaigingą dėžutę savo pinigėlius, buvo gera pasidalyti tuo ką turi savo noru, be jokios komercijos, reikalavimą, maldavimų ar šiaip kažkokių kėslų, bet tiesiog vardan to, kad iš tikrųjų gera duoti, o ne tik imti. Staiga atgijo ta draugiška ir jauki bažnytinė bendruomenė, kuri mieliau duoda nei ima, kuri mieliau myli, nei smerkia, kuri mieliau šypsosi, nei pyksta. Tokiais momentais, kurių būna taip retai, pagaliau pajunti, kokia yra nepaprasta visuotinio gerumo nauda ir grožis. Po koncerto, daugumai jau išėjus namo, mes niekur nedingome, nuėjome pas bernardinus paprastų vaišių: karšto vyno, arbatos, kavos, sausainių. Gėrėme karštą arbatą, išėjome į uždarą vienuolių kiemą, kuriame gyvenime nesu buvęs, ir visi pasijutome stebėtinai artimi ir draugiški, kas kad gyvenime viens kitam netarėme nė žodžio, bet mentalinis ir jausminis lygmuo mus jau jungė. Išeidami dar spėjome nupyškinti kelis bažnyčios kadrus, nes apšviestas šventyklos vidus pasirodė nepaprastai gražus ir magiškas. Prie durų prieangio kvepėjo tvartu, nenuostabu, juk aptvarėlyje buvo tikras asiliukas ir keli avinai. Šypsenas kėlė tai, kad didžiai raguotas avinas, galbūt gyvuliškųjų aistrų paveiktas, bandė „užlipti“ ant vargšo asiliuko, kurio akys buvo mirtinai liūdnos. Pasirodo, visi asilai ir turi tokias liūdnas akis, ką padarysi, galbūt tą vakarą, jis po savo liūdesio kauke mums šypsojosi ir linkėjo gerų švenčių.
Jūsų Maištinga Siela

Filmas: Pedro Almodovaro "Šalti apkabinimai" (Los abrazos rotos)



Sveiki mielieji, per Kalėdas pagaliau teko pamatyti naująjį legendinio genijaus, ispano režisieriaus Pedro Almodovaro filmą „Šalti apkabinimai“ (Los abrazos rotos). Įspūdis kaip visada buvo geras, juolab, kad šiame filme ir vėl teko sutikti garsiąją ispanų aktorę Penelope Cruz, kuri atliko Lenos vaidmenį. Ši aktorė dar kitaip vadinama Almodovaro atrastąja mūza, garsi visame pasaulyje, ir dar šiemet gavo Oskaro apdovanojimą už antrapalnį vaidmenį filme „Viki Kristina Barselona“. Aktorė taip pat vaidino prancūzų ir amerikiečių kuriamuose filmuose. Ką galiu pasakyti apie filmą „Šalti apkabinimai“? Sunku kažką ir kritikuoti, nes viskas atrodo savita, Almodovaro stiliaus perliukas, kad tereikia atsisėsti ir mėgautis šiuo filmu kaip tyliai gurkšnojant patį geriausią vyną. Savaime suprantama, šis filmas nepatiks žmonėms, kurie pripratę prie amerikiečių srautinių filmų, nes po tokių, šio režisieriaus darbai pasirodys mažų mažiausiai snobiški, bet, mano nuomone, tikrai taip nėra. Filmą norėjosi žiūrėti ir žiūrėti, tiesiog mėgaujiesi gera vaidyba ir tik Almodovarui budingu filmo temperamentu. Šis režisierius yra sukūręs tokius filmus kaip: „Volver“ (Sugrįžimas), „Habla con ella“ (Pasikalbėk su ja) „La mala educasion“ (Blogas auklėjimas), pastarasis sukėlė nemažas diskusijas, nes siužeto vingiai buvo apėmę net kunigo meilę mažiems berniukams, plėtojo homoseksualų tematiką ir tai yra ne vienintelis filmas, kuriame režisierius bylinėjasi su šia tema. Iš dalies ši tema minima kaip fonas ir „Šaltuose apkabinimuose“. Negaliu nepaminė priešpaskutinio Almodovaro filmo „Sugrįžimas“, kuriame taip pat vaidino Penelope, šis filmas, mano požiūriu, net geresnis už „Šaltus apkabinimus“, nes ne kiekvienas sugebės numirusią būtybę gražinti pro automobilio bagažinę, tarytum mirties ir gyvenimo vartai būtu būtent šioje, iš pirmo žvilgsnio nesimpatingoje, vietoje. „Šalti apkabinimai“ taip pat turi savo tokių įdomybių ir keistenybių, kurie filmą daro savitą – meilė tarp skirtingų amžiaus ir kartų žmonių, aklo vyro seksualumo saviraiška, jo gebėjimas „pakabinti“ dar jaunas ir gražias merginas. Viskas atrodo realu ir kasdieniška, bet visi herojų gyvenimai yra tokie sudėtingi ir nepaprasti, kad belieka sąmonės rekonstruojama pagalba atseikėti ir šifruoti bei analizuoti filmo veikėjus, jų kalbą ir poelgius. Po tokių filmų susimąstai, koks pilkas ir niūrus yra mūsų gyvenimas, o ko jame trūksta, kad viskas būtų spalvingiau ir įdomiau? Man iššifravus šį filmą, paaiškėjo, kad Pedro Almodovaro mums, paprastiems žmonėms sako – suvaidinkite savo gyvenimą, suvaidinkite jį spalvingai ir įdomiai, kad senatvėje įdomu jį prisiminti. Paprasta kaip du kart du, bet kartu originalu, patariu ir Jums pažiūrėti šį filmą.

Jūsų Maištinga Siela

2009 m. gruodžio 25 d., penktadienis

Knyga: Kristina Sabaliauskaitė "Silva rerum"




Sveiki mielieji! Šiandien noriu Jums pristatyti dar vieną knygą, šį kartą grįžtu prie lietuvių rašytojų ir mano akiratyje atsidūrė jau seniai geidžiama Kristinos Sabaliauskaitės knyga „Silva Rerum“ (Daiktų miškas). Pradėsiu gal nuo to, kaip įsigijau šią knygą, o tai nutiko ne taip jau ir lengvai. Jau žinojau, kad yra tokia Sabaliauskaitė ir tokia „Silva Rerum“ egzistuoja, prabėgom knygynuose ir prekybcentriuose vis sutikdavau ne labai grožinei literatūrai parinktu viršeliu, tai kažkaip ir nekilo didelio noro paskaityti knygos recenzijos, o dar ir pavadinimas toks keistas, lotyniškas. Viskas prasidėjo literatūrologijos paskaitose, kada gerbiama dėstytoja mums paminėjo jos knygą kaip vertą paskaityti, praplečiant savo literatūrinį suvokimą. Kažkaip man tada užstrigo tamstos dėstytojos paraginimas, bet vis nedrįsau aklai vadovautis jos patyrimu ir po laiko visai užmiršau apie šią rekomendaciją.
Galiausiai internete aptikau diskusijas apie šią knygą, jei kyla ginčų, vadinasi kažkas toje knygoje tikrai yra vertingo. Gal nekokybiškos komercijos prigautas net pradėjau skaityti visus straipsnius susijusius su Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ ir taip susidomėjau jos nuostabiaisiais interviu ir tuo Vilniumi, kad kitą dieną kūlversčiais bėgau pirkti knygos, nes visur mačiau ją šmėžuojant. Ir ką Jūs sau manot? Visgi nebuvo taip lengva įsigyti šios knygos, mat Vilnių užklupo šių metų didieji šalčiai, o aš kaip pablūdęs lakstau po visą miestą ir ieškau tos knygos, nes dar prieš kelias dienas mačiau prigrūstas pilnas lentynas. Nueinu į „Maxsimą“ visas sušalau kiaurai, o knygos nėra! Laimei, virš „Maxsimos“ yra knygynas, bet ten man pranešė, kad vakar pardavė paskutinę jos knygą ir laukia naujo užsakymo, lekiu per visas gatves į „Rimi“ ir, savaime suprantama, ten knygos neaptikta. Čiut neprakeikiau visų tų knygynų ir prekybos centrų, o šaltis kaip Antarktidoje, nebejaučiau skruostų, bet suėmė toks pyktis ir kartu ryžtas, kad lėkiau per Savanorių prospektą, į žinomą knygyną, žinodamas, kad ten tai jau TIKRAI knyga bus. Ir buvo, aišku, mano rožinio dramblioko svajonėse, perpykęs, kad likimas iš manęs tyčiojasi, sušalęs kaip bomžas sėdau į troleibusą ir važiavau į Gedimino prospektą, kur apstu knygynų ir jei ten tos knygos nebus, vadinasi, jos niekur nėra visoje šalyje. Bet, ačiū Dievuliui, radau ir grįžau kaip vaikas namo su varvančia nosimi, bet pasiekęs užsibrėžtą tikslą, „Silva Rerum“ atsidūrė mano rankoje.
Noriu papeikti „Baltų lankų“ knygyną, uždėjus nežmogiškus būtent šios knygos antkainius! Šitiek suploti už knygą, net ne kietu viršeliu, yra ne tik kad pasityčiojimas, bet ir apiplėšimas vidury baltos dienos! Oi, dirba knygynai, žino, ko žmonės nori, nuolaidas padarytų, bet ne, uždės tokias kainas, kad baisu. Bet užteks bambėti, noriu prieiti prie knygos. Tik užvertęs paskutinį Sabaliauskaitės romano puslapį supratau, kokia tai - galinga ir pritrenkiama istorija, kad net pagailo, jog tas senovinis Vilniaus gyvenimas taip greit sutirpo mano rankose.
Po šios knygos pasijutau, prisilietęs prie visos šeimos gyvenimo, visai kaip po tokių šeimos sagų kaip: „Įbrolis“, „Dvasių namai“, „Mažmožių dievas“ ir t.t. Neabejotinai „Silva Rerum“ yra vienas iš gražiausių lietuvių literatūros stebuklų. Ir man juokingos kritikų išvardytos pastabos ir priekaištai, kad neva Kristina Sabaliauskaitė kaip ir Jurga Ivanauskaitė yra pigios ir laisvos plunksnos savininkė. Tai apsiskelbusiai kritikei, nesakysiu jos vardo, norėtųsi snukį su šlapiu skuduru atvanoti, kad atsipeikėtų. Vienu metu „Lietuvos ryte“ vyko net slaptas karas tarp Sabaliauskaitės gynėjų ir jos engėjų, regis, prasideda tokie patys vaidai kaip ir dėl Ivanauskaitės. Lietuvoje niekas nemėgsta populiarių rašytojų, lyg už tai, kad juos skaito, jie yra blogi, prasti rašytojai, lyg sielą būtų pardavę velniui už besaikę komerciją ir simpatijas žmonėms. O kaip mes žinome, populiari knyga, nebūtinai yra bloga ir prasta. Dabar norėčiau Sabaliauskaitę pagirti dėl nepaprasto jos kruopštumo, skaitant, akivaizdu, kad nepaprastai remtasi istoriniais šaltiniais. Kiekvienas puslapis persmelktas istorinių reiškinių, bajorinių gyvenimo ypatybių. „Silva Rerum“ man buvo tarsi istorinio Vilniaus pažinimo gidas, kartu su herojais net pasinėriau į tas gatves, kuriose žliaugdavo paplavos, kuriose kovodavo susiskaldę to meto universiteto studentai, vaikščiodavo jėzuitui, o naktimis net karts nuo karto kildavo orgijų vakarėliai.
Sunku patikėti, kad ir aš gyvenu šiame Vilniuje ir dar šiais laikais būna tie patys, nieko nepakitę dalykai. Nuostabiai ilgi, netradiciniai sakiniai, persisunkę baroko esencijos, puikiai perteikia vienos šeimos istoriją. O jau Vilniaus vienuolynai tais laikais ir įvilktuvių ceremonijos, atvėrė dar ir estetinį Vilnių. Viskas labai puiku ir įtikina, tik viena vieta, kažko kybojo su dideliu klaustuku – ar įmanoma mesti vienuolės abitą vos pamačius žmogų, nei su juo kalbėjus, nei su juo bendravus, o tik vienas žvilgsnis galėtų tiek sujaukti žmogaus mintis? Gal ir gali, juk meilė daro stebuklus ir galbūt ši meilės (jokiu būdu ne banali) istorija pranoksta Barboros ir Žygimanto istoriją. Sabaliauskaitė žaviai apjungė dar vieną mitą – Vilniaus Baziliską. Aš pats nežinojau, kas per biesas yra ši būtybė ir net nustebau, kad Vilniuje dar būta ir tokiais dalykais tikima. Pridedu citatą: „Vilniaus Baziliskas – būtybė, išsiritusi susikergus gaidžiui ir driežui. Jos buveinė – požemiai ant Bokšto kalvos, kažkur prie Subačiaus vartų, Barbakane ar buvusiame budelio namo rūsyje. Bazilisko žvilgsnis – mirtinas, todėl tikima, kad įveikti jį galima pakišus jam veidrodį. Pirmą kartą Vilniaus Baziliskas paminėtas valdant Žygimantui Augustui ir tuomet bandyta jį sunaikinti į jo rūsį nuleidžiant rūtų ryšelius. XVIII amžiuje jis vėl pastebėtas ir jo įveikti pasiųstas už benkarto nužudymą nuteistas kalinys su veidrodžiu. Kalbėta, kad jam pavyko. Bet tai – netiesa, nes XX amžiaus pabaigoje Baziliskas savo nuodingu alsavimu vėl gąsdino žymų rašytoją. Ilgus šimtmečius, iki pat šių dienų Vilniaus universiteto studentai kartą metuose pagerbia šį padarą.“ Žavu, kad mūsų Vilnius apipintas dar ir tokiomis legendomis, aišku, rašytoja savo kūrinyje savaip interpretuoja baziliską. Minimos istorinės asmenybės, vietos ir kiti dalykai, bet jie tėra tik tas spalvingas barokiškas fonas, kuris romanui suteikia tam tikro nepakartojamo aromato.
Šis romanas parodo mūsų kritikų problemą, kad kritika yra parodymas tik tai, kas romane yra blogai, o štai kažko gero pasakymas, galiausiai susižavėjimo perteikimas jau yra kažkas blogo, suprask tu, kad neva per sentimentalu. Nebūkime išpuikusiomis princesėmis, mokėkime džiaugtis ir negausiais saulės spinduliais. Ką dar galima pridurti? Norėtųsi, kad Kristina Sabaliauskaitė nenuleistų rankų ir parašytų dar ne vieną gerą kūrinį. Ačiū jai už skanų lietuvių literatūros oro gurkšnį, jis buvo svaigus ir neragautas.
Jūsų Maištinga Siela
Daugiau apie knygą ir autorę rasite www.sabaliauskaite.com

2009 m. gruodžio 24 d., ketvirtadienis

Filmas "Paranormalus aktyvumas"

Sveiki mielieji, vakar teko pamatyti siaubo filmą „Paranormalusis aktyvumas“ (Paranormal activity). Nežinau kaip jums, mielieji, bet šį filmą žiūrėjau ne vienas, o su draugu, tai viso labo gerai, kad su draugu, nes kitaip būčiau puolęs į panieką. Tai kone pats baisiausias per pastaruosius keletą metų matytas siaubo žanro filmas. Pamirškite nesveiko proto visus „Pjūklus“, „Ir kalnai turi akis“, ten tėra tik skerdynės, o štai šis filmas, iš dalies primenantis filmą „Bleiro raganą“, yra kur kas geresnis. Parsisiunčiau šį filmą eiliniam vakarui, kad galėtume pažiūrėti dar vieną eilinį siaubo filmą, ir likome net pašiurpę, nes nei aš, nei draugas po jo nebenorėjome likti vieni, o patikėkite, mano draugo taip lengvai neįbauginsi. Filmas prasideda gan paprastai, viskas rodoma per buitinę kamerą, viskas natūralu, įprastą ir nieko baisaus, net buvau pamažu pradėjęs gailėtis, kokį čia nesąmonę parsisiunčiau, bet toli gražu toliau taip neatrodė. Filmas yra iš tų, kurie priverčia kvėpuoti, išplėsti akis, laukti, klausytis kiekvieno krebždesio, žodžiu, sustingti. Ačiū Dievui, kad šio filmo foną nesugadino visada įsiterpiančios melodijos, kurios neva pagyvina filmą, nė velnio. Geriausias siaubo efektas yra mirtina tyla ir „Paranormalus aktyvumas“ tai įrodo. Be galo natūrali vaidyba, specialių efektų beveik nėra, bet tiek natūrali baimės istorija prirakina prie siužeto, kad net kraujas sustingsta. Filmas sukurtas tikrais įvykiais, o žiūrint net buvo kilusi tokia mintis, kad tai tikras eksperimentas, iš kurio po to sumontavo filmą, ir ačiū Dievui, kad tai tebuvo tik vaidyba, nes baisu pagalvoti, kad tokie dalykai dedasi, o tokių tikrai pasitaiko. Ir pamiršti, kad likęs vienas namuose, galbūt nesi jau toks ir vienas. Nepatariu šio filmo nežiūrėti vieniems vėlai vakare, arba atvirkščiai, jei esate skeptikai, žiūrėkite ir mėgaukitės, juk kiti mėgsta mėgautis netgi baime. Filmo pabaigoje šiurpas kilo dar ir dėl to, kad šis filmas paremtas tikrais įvykiais. Tada lieka laiko asmeniniai fantazijai, o jei filmas buvo toks, tai kokie buvo realybėje įvykę įvykiai? Ne, geriau prieš Kūčias apie tai negalvoti... Galiu pripažinti, jog šio filmo idėja gan meistriškai perteikta, galbūt nieko naujo ir neišrasta ir 20 tūkstančių dolerių biudžeto filmas nelabai įspūdingai turėtų atrodyti, bet patikėkit, kai pasižiūri, kartais atrodo daug geresnis filmas, nei tie filmai, į kuriuos sugrūdama milijonus baksų. Galiu tik atsidusti, kažin ar greitai sulauksiu siaubo filmo, kuris ir vėl privers mane bijoti likti vienam namuose.

Jūsų Maištinga Siela

2009 m. gruodžio 23 d., trečiadienis

Dideli stebuklai prasideda nuo mažų dalykų



Na va, mielieji, rodos, turėsime greitai sakyti 2009 metams viso gero. Bet prieš tai turėsime dar nuostabias šeimos šventės – Kūčių vakarą ir Kalėdas, ilgiausią metuose naktį, kada, pasak krikščioniškųjų šaltinių, ir gimė Jėzus Kristus. Nenoriu šiandien pamokslauti, nes, kad ir kaip ten bebūtų, tai daryti yra ne mano darbas. Tiesa, vakar sėdėjom trise svetainėje, gurkšnojome alų ir kaip fonas ėjo įjungtas televizorius, kuriame kalbėjo gerbiamas (gal ir ne visų) Vilniaus arkikatedros kunigas Ričardas Doveika. Negirdėjau, ką jis kalbėjo prieš tai, bet man labai patiko paskutinis pasisakymas, kaip turėtume švęsti Kalėdas per krizę. Ir Doveika labai įdomiai ir gražiai pasakė, kad svarbiausiai yra ne tai, kas per krizę yra ant mūsų stalo, bet svarbu yra tai, kas sėdi aplink stalą ir žiūrėti su meile ir pagarba reikėtų ne į lėkštes, bet į artimuosius. Ir staiga man toptelėjo, kad Kalėdas sutiksiu visiškai vienas, į ką man tada žiūrėti? Juokauju, bet kunigas gražiai pasakė, kad jeigu senoliai net Sibire sugebėdavo švęsti Kalėdas, tai mes per krizę, tuo labiau sugebėsime, ir iš tikrųjų nereikia iš to daryti tragedijos. Žinau, kad daugumai nepatinka pamokslavimai, bet iš tikrųjų man tada labai patiko paklausyti jo pasisakymo, galbūt net ne pamokslavimo, bet nuomonės, kad net panorau per Kalėdas vienas nueiti į bažnytinę bendruomenę, paklausyti mišių, galbūt uždegti žvakę ir tą dieną negalėdamas būti su šeima, galėčiau bent jau fundemantaliai pabūti su savimi. Nesu krikščioniškųjų šaknų gerbėjas, nesu uolus katalikas, iš tikrųjų savęs kataliku ir nevadinu, bet kartais pagalvoji, kad ir mūsų tautos religija krikščionybė (nors galbūt labiau ta religija yra mūsų protėvių pagonybė) turi ir gerųjų, šviesiųjų pusių. Galiausiai, mums visiems daugiau ar mažiau reikia giliųjų tikėjimo šaknų, kas,kad neapvainikuotų religijos vainiku, juk sakiau ir sakysiu, kad religija tėra tik klišė, žemėlapis, kaip atrasti savo giluminį tikėjimą, todėl gerbiu ir toleruoju visas religijas, kaip nuostabius instrumentus, padedančius atrasti savo tikėjimą. Juk ir į bažnyčią uolūs katalikai eina melstis ne paveikslams, ne kažkokioms šventoms knygoms ar žodžiams, bet atrasti savo dvasios ramybę. Ir iš tikrųjų bažnyčioje, kad ir esant davatkoms, vis dažniau ir dažniau, pasijaučiu savaip saugus, ramus, užtenka tik sėdėti tarp suolų ir žiūrėti į ikonas, kvėpuoti oru ir jaustis harmoningu, mėgautis savo būtimi. Nors yra ir tokių žmonių, kurie primigtinai neigia dvasingumo reikšmę ir iš vis atmetą bet kokią tikėjimo funkciją. Turiu jau tokį žmogelį, kuris man instinktyviai bando įpiršti, kad Dievo nėra, kad religija yra blogis ir kad viskas yra tik mokslas, jis nuosekliai cituoja mokslininkų darbus, teikdamas, kad tai yra įrodymas, o man tai įrodo, kad tai yra tik žmonių panašiai mąstančių kaip jis. Galiausiai ir visas dvasinis pasaulis į kurį įeina vaizduotė, meniniai sugebėjimai, saviraiška, gebėjimas mylėti, tvardytis ir t.t. yra ne racionalaus proto produktas, bet būtent mūsų dvasinio pasaulio saviraiškos proveržiai. Kas, kad dar netobulas žmogaus mokslas nesugeba to paaiškinti racionaliai, bet tai nereiškia, kad visa tai neegzistuoja. Galbūt po 100 metų jau tai bus ir egzistuojantis reiškinys pripažintas ir paaiškintas mokslo. Mane stebina žmogaus aklumas tikėti tik tuo kas yra čia ir dabar, o kad tai nežmoniškai gali pakisti ateityje yra jau nepamatuota ir jų akimis netgi kvaila tikėti tuo ko nėra. Pripažįstu ir religijų padarytos žalos baisumus: religija atnešta su ugnimi, kalavijais ir krauju, negali gyvuoti amžinai, ji turi kisti ir padėti absorbuoti vis kitokio, tobulėjančio žmogaus funkcijas. Bet tai be galo sunki ir plati tema, tiesiog norėjau pasidalyki, kad Kalėdas norėčiau sutikti taip, nieko įmantriau, kaip jas sutikdavo mano seneliai, kaip sutikdavo mano proseneliai – sakraliai ir ne su alumi rankomis. Galiausiai juk per Kalėdas galime padaryti kažką gero, galbūt paaukoti varganą litą močiutei prie bažnyčios arba balandžiams patrupinti sudžiūvusio batono. Juk dideli stebuklai prasideda nuo mažų dalykų.

Jūsų Maištinga Siela

2009 m. gruodžio 22 d., antradienis

Seimas ir Petras Gražulis vėl apsišiko ir pasitapšnojo ant visos mūsų tautos!



Sveiki mielieji! Šiandien neapsikenčiau perskaitęs Lietuvos dienraščius apie dar vieną Seimo apsišikimą ir pasitapšnojimą. Po tokių jovalų virėjų, norisi taip nueiti ir išdaužyti jų langus, na bet taip ir provokuoja, kad tai imčiau ir padaryčiau! Nebūtų gaila išreikšti „Didžiulės meilės“ savo mylimam ir mūsų visos tautos mylimam seimui! Jūs įsivaizduojate, Dalios Grybauskaitės vetuotas Nepilnamečių apsaugos įstatymas, vėl sugadintas. Prezidentė specialiai nusamdė teisėjus, kurie ištaisytų seimo priskiestus skiedalus ir kad įstatymas būtų panašus bent jau į įstatymą, o seimo velniai paėmė ir pridėjo dar savo pertvarkymus, pagal kurį, nepilnamečiams draudžiama skleisti informaciją apie seksą. Rodos, tik suaugusiems jiems jau tėvai galės prabilti apie lytinį auklėjimą, juk juokingiau ir būti negali, ar ne? Prie viso to seimukas sugalvojo pridėti ir Gražulio pakurstytą įstatymuką, kuris ir vėl nukreiptas prieš homoseksualizmą - neva negalės gadinti tradicinės Lietuvos šeimos sampratos. Praktiškai, Grybauskaitės darbą ir vėl paversdami niekalu, nes įstatymą ir vėl galima interpretuoti kaip visais įmanomai būdais niekinti homoseksualius ir biseksualius asmenis. Teko per žinias pamatyti šio seimo įstatymo svarstymą, pusę seimo vyrų patinų susirinkę kalbėdami tik ir žvengė, kad nava visa ši situacija juokinga ir laisva valia spaudė bet kurį mygtuką, o despotizmu užsikrėtęs Gražulis Petras vos ne kaip koks Hitleris, spjaudalas taškėsi iš tribūnus, kad homoseksualizmas - pati blogiausia pasaulio jėga, kurios žūtbūt negalima įsileisti į Lietuvą. Kitaip sakant, visas pasaulis yra iškrypęs ir tik Mergelės Marijos žemė yra pati tyriausia ir maloniausia. Oi, Petrai, kad tu žinotum kaip su mielu noru tavo veiduką išmazgočiau visas grindis, ant kurių buvo padaryti visi Lietuvos nusikaltimai, tada pamatytum, kokia švari ir tyra yra mūsų Lietuvėlė. Man juokinga, kada užduot Seimas besirūpindamas rimtomis problemomis, tąsosi su nereikšmingu įstatymu, lyg tai būtų mirtinai svarbu. Lietuvoje dar net nėra priimto įstatymo, kai vaikus reikėtų saugoti ir ugdyti šeimose, o Seimas jau svarsto apie visuotines plačiuosius auklėjimo vandenis, juk tai absurdas aukščiausio kalibro, kokio tik begali būti. Aišku, nereikia peikti, juk Petras Gražulis apsėstas dieviškosios misijos tik bando įvykdyti Dievo valią (O gal šėtono?) Nežinau, kur toliau nueis visas šis reikalas, bet matau, kad tai geruoju nesibaigs. Gaila, kad Lietuvos piliečiai taip pat seka paskui Petro Gražulio sąmokslus ir tiki jo pertvarkoma sistema, nes didžioji dauguma vis dar yra nusiteikusi prieš homoseksualizmą ir, mano, kad tai iškrypėliška ir nedovanotina, kad tai gadina visą visuomenę ir utopiškai tiki, kad tokiais kvailais įstatymais sumažės homoseksualizmo apraiškų – nemirtingi optimistai, sakyčiau. Laukiam naujų seimo tvarto kliedesių ir logiškai nepamatuojamų sprendimų, juk sakoma, jei muša, vadinasi, myli. Negi seimas iš tikrųjų taip stengiasi mus visus mylėti? O kada mes pamylėsime seimą mušdami? Retoriniai klausimai mums visiems.
Jūsų Maištinga Siela
P.S.
Daugiau apie šį seimo slibiną Petrą Gražulį, jau viešėjusį mūsų bloge, galite paskaityti čia: http://sielamaistinga.blogspot.com/2009/08/asmenybes-petras-grazulis-ar-tikrai-jis.html

2009 m. gruodžio 21 d., pirmadienis

Venesuelos prezidentas nori pakeisti aukščiausio pasaulyje krioklio pavadinimą


Venesuelos pietuose esantis aukščiausias pasaulyje Anchelio krioklys gali netekti šio pavadinimo, nes tos šalies prezidentas Hugo Chavezas sekmadienį pareiškė norintis grąžinti šiam gamtos paminklui vietinių indėnų senovėje suteiktą vardą. Tą krioklį, kuris dabar yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, JAV lakūnas Jimmy Angelis (isp. Anchelis) pirmąkart pastebėjo skrisdamas lėktuvu 1937 metais. Ilgainiui Anchelio krioklys tapo vienu iš populiariausių Venesuelos turizmo traukos objektų, nors jis yra atokioje Bolivaro valstijoje. „Kaip galime priimti mintį, jog tą krioklį atrado vyrukas, atskridęs lėktuvu iš Jungtinių Valstijų. Jeigu taip elgsimės, atrodys, kad toje vietoje niekas negyveno“, - piktinosi H.Chavezas, kalbėdamas kas savaitę transliuojamoje televizijos ir radijo laidoje „Sveiki, pone prezidente“. „Daugiau niekas jo neturėtų jo vadinti Anchelio kriokliu, - pabrėžė H.Chavezas. - Jis priklauso mums - ir priklausė gerokai seniau, nei čia atkeliavo Angelis“. Vietos indėnų pemonų kalba tas krioklys vadinamas „Kerepakupai meru“ - tai yra „kriokliu giliausioje vietoje“. H.Chavezas yra tikras pavadinimų keitimo entuziastas. Į valdžią 1999 metais atėjęs energingas kairiųjų pažiūrų lyderis savo šalį, kuri anksčiau vadinosi tiesiog Venesuela, pervardino Venesuelos Bolivaro Respublika, pagerbdamas kovos už nepriklausomybę lyderį Simoną Bolivarą. Prezidentas taip pat pervardino sostinėje Karakase esantį Sero Avilos kalną, grąžinęs jam vietinį Gvaraira Repano pavadinimą.

2009 m. gruodžio 20 d., sekmadienis

Filmas: "Nimfomanės užrašai"

Sveiki mielieji, šį vakarą teko garbės pamatyti vėl neeilinį filmą – „Nimfomanės užrašai“ (Diario de una ninfómana). Keista, bet visi ispanų filmai, kurie pasiekia mano akis būna stebėtinai įdomūs ir geri. Nenuostabu, kad ispanų filmas išgyvena savo aukso amžių ir yra nepaprastai pripažįstamas visame pasaulyje, tik mes čia per daug įsijautę į amerikietiškus „šedevrus“, nors kaip pastebėjau, ne viskas kas populiaru yra šlamštas. Iš tikrųjų „Nifomanės užrašai“ yra dar vienas ispanų filmas su savo autentiška dvasia, o šio filmo tematika iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti labai banali – seksas, bet neapsirikite. Jau nebenustembu, kada būna tokių žmonių, kurie žiūrėdami į amoralius dalikus, mato tik tai, ką nori matyti, ir mano, kad „nuodėminguose“ dalykuose neįmanoma įžvelgti nieko perspektyvaus. Nesupykit, bet tuos žmones pavadinsiu siaurapročiais ir kietakakčiais, su jais labai nesmagu susidurti. Kuom žavus filmas „Nimfomanės užrašai“? Jaučiu tuo, kad filmas yra apie norą gyventi savo malonumui, o ne taip, kaip kažkas nustatė gyvenimo taisykles. Pati filmo idėja yra pasimakaluoti fekalijose t.y. sekse ir ištvirkime (ligoje?) bei suieškoti ten šventų ir sakralių dalykų, tai jau yra nieko nebestebinantis triukas, bet kaskart vis įdomu patyrinėti ir įsijausti į kitokias gyvenimo užkaborius. Filmas – erotinis, bet juk ir pati erotika, pagaliau negali visada būti banali, šis filmas, manau, tai ir įrodė, nors dėl kai kurių įtaigumo vietų dar pasiginčyčiau, nes kai kurie siužeto vingiai net priminė muilo operas, bet ačiū Dievuliui, į tai nebuvo susitelkta. Pagrindinė herojė – Valerija, nuolatinio sekso ištroškusi moteris, kuri nori dar ir dar, ir dar... Kaip paaiškėjo filme tai – liga. Bet aplinkiniai įvykiai nulemia tai, kad Valerija turi pereiti novatorišką savęs pažinimo kelią: nevykusi santuoka, prostitutės darbas, grasinimai ir nepasotinamas sekso noras, kurį kompensuoja vis kiti vyrai. Žodžiu, moteris tikra nimfomanė. Bet kas už to slypi? Kova tarp moralės, kada griauni vedusių vyrų šeimą, patenkinant savo asmeninę aistrą. Bet ar vyrai jau pasirinko šį kelią? Pati pagrindinė herojė tik filmo pabaigoje pasako „O man nesvarbu, nes pagaliau esu laisva!“ Galiausiai, kaip supratote, laimi ne moralinės nuostatos, bet vidinės laimės siekiamybė. Bet tada iškyla klausimas, kam iš vis ta moralė? Ar amoralu yra siekti savo laimės, susitaikant su savo ydomis (dovanomis?)? Iš tikrųjų moralistai turėtų tik trūkčioti pečiais žiūrėdami šį filmą, o man jis dar vienas stereotipų laužytojas įrodantis, kad jokiu būdu negalima smerkti kito asmens už tai, koks jis yra iš prigimties. Rekomenduoju: laisvamaniams, užsispyrėliams, amžiniems skeptikams, droviems ir drąsiems žmonėms, aišku, visiems, kurie turi bent jau N-16.

Jūsų Maištinga Siela

2009 m. gruodžio 19 d., šeštadienis

Filmas: "Įsikūnijimas" - tai filmas ilgam įsikūnijęs į mane patį


Sveiki mielieji, šiąnakt, matyt, ilgai neužmigsiu dėl vienos labai paprastos priežasties – nežinau, kokioje realybėje gyvenu. Ir šios realybės sudrumstimu tapo Džeimso Kamerono filmas „Įsikūnijimas“. Tokį filmą, kuris ir vėl verčia susvyruoti, matau jau antrą per visą savo gyvenimą. Pirmasis, aišku, taip pat buvo panašia tema, apie reinkarnaciją, o filmas vadinosi „Caotica Ana“ (Chaotiškoji Ana). Po abiejų filmų reikia nemažai laiko atsitokėti ir vėl pradėti gyventi savu ritmu. Nors katarsis nebėra toks stiprus kaip po Caotika Ana, bet jis apčiuopiamai gyvas ir pulsuojantis su adrenalinu. Negalima nepaminėti Džeimso Kamerono užsibrėžtų tikslų – laužyti savo paties užfiksuotus rekordus. „Įsikūnijimas“ tapo pačiu brangiausiu kada nors žmonijos istorijoje pastatytu filmu, jo tikrų kadrų yra pagautų net iš kosminės mūsų bazės ir kruopščiai įmontuoti į filmą kaip eilinė nuostabaus grožio medžiaga. Tas pats režisierius, jei prisimenate, sukūrė tokius šedevrus kaip „Titanikas“, „Terminatorius“ bei „Svetimas“. Kameronas nėra produktyvus, bet kiekvienas jo kūrinys mirtinai suderina visą neilgą kino istoriją, o „Avatar“ (Įsikūnijimas) ir yra vienas iš tokių jo filmų. Šį filmą teko matyti pirmą dieną, kai tik pradėjo rodyti Lietuvoje, per 3D akinius, ir pasidžiaugti dar gyvesniu filmu, kurio kraštai ir ribos tiesiog liejosi į visą salę. Kaip pastebėjote, jau nebeslepiu savo simpatijos šiam filmui, net neabejoju, jog jis pagrindinis pretendentas į Oskarų statulėlių susišlavimo ceremoniją. Negaliu sakyti, kad jam dabar nėra lygių, bet tai savotiško tipo filmas, kuris kartu priminė ir Melo Gibsono filmą „Apokalipsė“, tas džiungles, medžioklę ir kitus užkaborius. Bet kas yra gražiausia, Kameronas paliečia dabartinę mūsų visos planetos ekologijos problemą, žmonių gobšumą, žiaurumą ir neatsižvelgimą į kitas gyvybės formas, ypač augaliją, kurią pasisaviname ir sunaikiname savo malonumui bei naudai. Kitos planetos užkariavimas, blaškymasis tarp ateivių (žmonių) ir Pandoros planetos gyventojų, galiausiai suskaldo visą veiksmą į dvi senas kaip visas pasaulis stovyklas: geruosius ir bloguosius. Įdomiausia buvo mėlynodžių padarų gyvenimas, iki smulkmenų apgalvoti papročiai ir meilė gamtai, pagarba savo klanui, protėviams, švytintys medžiai, nepaprasti ryšiai su laukiniais gyvūnais. Atsidūrus ten, supranti, koks mūsų pačių sunykęs, pajuodęs ir visiškai degradavęs santykis su aplinka ir gamta. Kilo ir sentimentų: meilei, gamtai, žmonėms, sąžinei... Neverta pasakoti viso filmo turinio, nes geriau jį patiems pamatyti ir savaip išgyventi, galiu tik pasidalyti savo asmeniniu patirtu katarsiu, o jis buvo labai stiprus. Galbūt ir vertėjo laukti šių metų pabaigos, kad pagaliau sulaukčiau metų filmo. Labai džiaugiuosi, kad Kameronas neskiria daug dalykų techninių dalykų aiškinimui, kaip ir koks prietaisas veikia, kaip jis vadinasi ir nešvaisto laiko destruktyviems vaizdo efektais. Juk efektai dažniausiai vaizduoja griūvančius miestus, mūšius, karus, ateivių invazijas, o čia Kameronas nukelia mūs į kitą planetą ir leidžia pasimėgauti harmoningu ir neturiu tai planetai grožiu, kurį aišku, vėliau vis vien pakeičia destrukcija, matyt, tai neišvengiama. Gylis ir vaizduotė net vienu momentu leido sudrebinti kūną nuo galybės ir jėgos – laukinių paukščių prisijaukinimas, skrydžiai ant jų sparnų, kriokliai, magiška augalija ir ore kabančios salos. Keista, kad filmas ant tiek yra giliai išvystytas, kad jis vis dėl to, dėl kompiuterių apdorojimo vis vien išliko tiek realus, kad nė iš tolo neprimena animacinio filmuko, kaip kažkas nevykusiai bandė šį filmą sukritikuoti. Veikėjai – nepaprastai gyvi, kiekvienas avataras, kiekvienas mėlynomis padarėlis, kruopščiai nušlifuotas, net saldžiai kraupu darosi žiūrint į laibus jų pirštus ir vikrius judesius medžių kamienais. Kaip visada kas – gražu, ateina netobulas žmogus ir viską sudrumsčia, o čia ir pasireiškia nepaprastas Kamerono žiaurumas, kuris tiesiog akimirksniu leidžia įsivaizduoti, jog visa tai bus be gailesčio suniokota ir sugriauta. Kad visa tai geriau įsivaizduotumėte, pridedu filmo trailerį, bet neapsirikite, jis ne iš tolo neatspindi filmo autentiškumo ir dvasios, kurią išgyveni visa tai žiūrėdamas kino teatre.

Dvikojis šuo įkvepia tikėjimą kare sužalotiems amerikiečiams

Kalytė Faith (liet. viltis) vaikšto tik ant dviejų kojų, tačiau Amerikoje yra tikra žvaigždė. Gyvūno savininkė sako, kad Faith įkvepia vilties ir stiprybės visiems - ypač kariams, sužeistiems per karinius konfliktus Irake ar Afganistane. Iš karo vyrai ir moterys grįžta prislėgti. „Mes išbandėme Faith ir galiu pasakyti, kad rezultatai stulbinantys. Kare nukentėję žmonės gali vaikščioti pas psichiatrus savaites, tačiau kai jie pamato mano šunį, palaiko jį glėbyje, savo gydytojams išsipasakoja daug daugiau nei iki tol“, - pasakoja Faith savininkė Jude Strigfellow. Anot moters, sužaloti kariai greitai pajunta ryšį su neįgaliu gyvūnu: „Manau, kad viską lemia širdis. Sužeistieji nori vėl vaikščioti, šuo taip pat nori vaikščioti ir tai jie mato vienas kito akyse“. Šeimininkės nuomone, šuo susidoroja su negalia, nors iš tikrųjų tai nėra negalia, mat Faith tokia gimė. „Manau, kad šuo žmonėms suteikia vilties ir įkvepia jėgų gyventi su negalia, iš naujo pamilti pasaulį“, - tikina kariuomenėje dirbusi medikė Mary Ann Eusterman. Moteris pasakoja, kad augintinio sąnariai ir raumenys per ilgą laiką prisitaikė. Kalę apžiūrėjo daug veterinarų - filmavo, darė Rentgeno nuotraukas. „Rezultatai patvirtino, kad sąnariai, kaulai prisitaikė prie šuns judėjimo poreikių. Tai - stebuklas“, - mano J.Strigfellow, kuri mielai sutinka savo gyvu stebuklu pasidalyti su kitais.

2009 m. gruodžio 17 d., ketvirtadienis

Šunų apręštas Vilnius gražus net - 17C šaltyje!

Sveiki mielieji! Dieve, lauke baisiai šalta. Šalta, šalta, šalta! Kai pagalvoji, kokie ryškūs temperatūros svyravimai mūsų mažoje šalyje – Klaipėdoje -4C, o Vilniuje net -17C. Traška ir braška ne tik sušalę medžiai, bet ir jų šerdyse dvasios, net sunku patikėti, miega gyvybės dvasia, kuri atsigaus tik pavasarį. Tokiomis akimirkomis galime prisiminti žiemą, bet jau net tie dejuoja, kurie mėgsta sniegą ir šaltį – neva jau per šalta, užteks, gana. Kadangi man žiema – nedraugas, tai su ja niekaip nepajėgiu susidraugauti. Vilniaus eismas visas suparalyžiuotas – trūkinėja troleibusų laidai, iš burnų veržiasi žili garai, net ir miesto cementas pabalęs, atrodo, kietesnis nei bet kada. Tokie orai tikrai nėra patys geriausi pasivaikščiojimams po senamiestį, niekur nesinori kišti nosies. Tik šiandien pėdindamas į fakultetą, pamačiau vyrą, kuris vedžiojo riebų vokiečių aviganį; dikis atsitūpęs tuštinosi po belapiu krūmu. Žiemą visos nuodėmės yra apnuoginamos ir nieko čia nepadarysi. Šunys aptręšia kiekvieną sveikesnį dar cemento neaptrauktą žolynėlį, net baisu pereiti kokį kiemelį, nes ant jo gali būti gražiai „patėtas“ šuns pyragaitis. Gerai, kad lauke -17C, kadangi man pavyko išvengti minų lauko, kuris nebylus ir suragėjęs iš šalčio, mano laimei, negalėjo apteršti mano batų. Jau taip ir matau, koks bus ankstyvas pavasaris – teks pirkti naujus batus. Na, o kol kas galima mylėti Vilnių, net ir aptręštą šunų, tik gaila, kad šeimininkai, nesinešioja miniatiūrinių maišelių ir nesurenka savo numylėtų ir nučiūčiuotų augintinių išmetamų fekalijų, juk baudos Vilniuje taip pat egzistuoja! Tik niekas jų nesugeba surinkti net sunkmečiu! Visai suprantama, juk – šalta!

Jūsų Maištinga Siela

2009 m. gruodžio 15 d., antradienis

Knyga: R. J. Ellory "Tylus tikėjimas angelais"



Sveiki mielieji,
Šiandien noriu Jums pristatyti dar vieną perskaitytą knygą – R. J. Ellory „Tylus tikėjimas angelais“. Prisipažinsiu vengiu detektyvinių knygų, nes po Agatos Kristi detektyvų buvau nustojęs tikėti, kad detektyvas gali būti įdomus ir ne tik eilinio žudiko ieškojimu ir nusikaltimų atskleidimu. „Tylus tikėjimas angelais“ yra kur kas daugiau nei eilinis detektyvas, ir tik perskaitęs visą knygos turinį, supratau, ką anotacijoje turėjo galvoje, kai sakė, jog šios Ellory knygos neįmanoma priskirti kažkokiam konkrečiam žanrui. Tai detektyvas turintis ryškių draminių polėkių, psichologizmo bruožų ir įtaigų balansavimą tarp išorės dalykų ir vidinių žmogaus mechanizmų, mano nuomonė, visgi į pastarąjį linkstama daugiau. Keista, jog anglų rašytojas rašo apie nuolatinius įvykius Amerikoje, puikiai pažįsta čionykštę tvarką, miestus, gamtą (tarytum būtų ten gyvenęs) ir vis tai atskleidžia romane. Šio romano vienintelis trūkumas (o gal tai mano trūkumas), kad neturėjau bendro asmeninių santykių ir išgyvenimų su pačia istorija, todėl teko būti prašalaičiu, kuris tik stebi astralinį antrininką, išgyvenantį kartais per daug sureikšmintus įvykius, kurie, mano nuomone, šiek tiek nutolę nuo pagrindinio veikėjo. Bet Ellory išbalansavo ir ant labai trapių gijų išlaikė istorijos ir veikėjo vadžias. Kas lieka perskaičius knygą? Ogi tas gyvenimo jausmas, kada nueinamas visas žmogaus kelias, pagrindinio veikėjo vaikystė, branda ir senatvė. Sunkumai įveikti lyg niekur nieko. Ellory parodo žmogaus gniuždymo meną ir jo vampyrišką prisikėlimą iš numirusiųjų, aišku, kalbu perkeltine prasme, nes knygoje nėra ir nebuvo jokių neaiškių mistinių dalykų. Knyga rami, sakytum parašyta ne šiame dešimtmetyje, o po kokio Antrojo Pasaulinio karo, prieš visą avangardizmo priešistorę. Knygos fabula – nesudėtinga, analogiškai lengvai rekonstruojama sąmonės receptorių. Tą patį galiu pasakyti ir apie stilių, jis „tyčia“ nėra šiuolaikiškas, manau, tai labai gerai padėjo perteikti viso romano mintį. Aišku, kai kur buvo ir tokių įdomių vietų, kurie vis dėlto man paliko klaustukų – Džozefo meilės istorija tarp vyresnės mokytojos. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai eilinis romanas apie serijinį žudiką, bet autorius savo kartelę kelia kur kas aukščiau, susikaupdamas ne ties mirtimis, bet ties vidiniais herojaus išgyvenimais (tarytum koks Dostojevskis). Supratau Ellory užmojus kartu pašiurpinti žmones, manydamas, kad nieko nėra baisiau, kaip išprievartauti mažas mergaites ir jas sukapoti į gabalus. Kažkodėl skaitant šias vietas manęs tai nešiurpino, gal dėl to, kad kasdien mus vienaip ar kitaip pasiekia žinia apie žmogžudystes ir kitus nusikaltimus, kad jau išmokome su tuo susitaikyti kaip ir silkės gyvenančios viename akvariume su kol kas dar sočiais rykliais. Nesivarginu atpasakoti viso knygos siužeto, juk galiausiai ne tame esmė, bet tai kas lieka po knygos, kas buvo įgyta skaitymo proceso metu. Prisipažinsiu, buvau „pagavęs skaitymo kablį“, savotišką azartą, kada norėjosi ne tik vidinių išgyvenimų, bet ir kuo greičiau sužinoti, kas yra tų mergaičių žudikas. Ir nesivarginkite to sužinoti knygos eigoje, nes „Tylus tikėjimas angelais“ jau šiuo atžvilgiu yra toks detektyvas, kuris šitą atskleidžia tik paskutiniuose puslapiuose. Jei reikėtų įvertinti šią knygą penkiabalėje sistemoje - duočiau jai 4 balus dėl savo paties kaltės, kad niekada nesusidūriau su žmogžudyste ir neturėjau didelių asmeninių kontaktų su istorija.
Jūsų Maištinga Siela

2009 m. gruodžio 14 d., pirmadienis

Nemigos psichozė

Velnias, labai nepatinka, kai kamuoja nemiega, atrodo, nubėgčiau 100 kilometrų ir dar daugiau! Net sunku pagalvoti, kad rytoj anksti keltis į universitetą ir vėl žaisti savaitės žaidimą „Kaip sulaukti greičiau savaitgalio?“. Galiu tik piktdžiugiškai, o gal ir nuoširdžiai pasidžiaugti, kad ši savaite – paskutinė, o po to atodūsis ir atostogos! O Jums taip nebūna, kada žinote, kad reikia miegoti, nes rytoj laukia sunki diena, o viduje verda vulkanas, noris – rėkti, šokti, staugti ir visaip kitaip išlieti susikaupusias energijas. Mėginau skaityti knygą, bet tai pasirodė per daug pasyvu, lekiu į internetą, ten - nieko gero, būna tokių momentų kaip ši, kai negali rasti sau vietos. O miegoti reikia eiti ir beveik save priversti kaip mažą vaiką, žinant, kad rytoj po bemiegės nakties pasekmės bus skaudžios kaip ir nekaltai mergelei nėštumas, ilgai pasekmių nenusikratysi. Kartais pagalvoju, kad reikia kokių nors migdomųjų... Pavydžiu tiems žmonėms, kurie gali miegoti po kelias valandas į parą ir vaikščioti kaip normalūs visuomenės piliečiai, o štai aš miegu jaučiu niekada nepasisotinsiu. Ir šiaip dabar stengiuosi miegu pasilepinti tik savaitgaliais, nenoriu trečdalio savo gyvenimo praleisti kiūksodamas sapnų stadijoje ant lovos. Dabar berašant šias eilutes toptelėjo Sigito Parulskio knygelės pavadinimas „Miegas ir kitos moterys“. Geras pavadinimas! Tik man tos moters jau per daug, gal reikėtų pradėti vartoti kokį nors dopingą, kuris pagerintų bemiegės nakties savijautą. Nors nereikia, šiais laikais ir taip visko daug prisivartojam, kad venos ir arterijos turėtų išpampti nuo anglies dioksido ir kitų teršalų. Jeigu būčiau visos planetos karalius, įsakyčiau dieną pradėti ne vėliau kaip dešimtą valandą, bet ir tai būtų per vėlu, žmonės slidūs kaip unguriai, jiems niekada nieko nebus gana. Iš tikrųjų aiškindamas šias eilutes tik chroniškai bandau sau įvaryti nuovargį, kad galėčiau kuo greičiau eiti miegoti. Žinot, gal taip ir padarysiu – eisiu priverstinai miegoti! Labanakt, sviete!

Jūsų Maištinga Siela

2009 m. gruodžio 11 d., penktadienis

23 filosofiniai Giedrės klausimai man



Sveiki mielieji! Kažkada vienai draugei prireikė pagalbos ir aš sutikau jai atsakyti į pateiktus filosofinius klausimus. Klausimai nepasirodė labai lengvi, todėl teko suktis iš padėties ir pasitelkti fantaziją, bei fikciją. Štai rezultatas:

Gyvenimo prasmės paieškos ir asmeninė patirtis. Kas daro žmogų laimingą?

Manau, kad gyvenimas yra azartinis žaidimas! Ir laimingi iš dalies jaučiamės ieškodami savo gyvenimo prasmės. Ieškojimas – vienas iš azartinio žaidimo taisyklių. O asmeninių potyrių rinkimas ir taupymas ir yra to azartinio žaidimo padarinys. Bet kada galime pasidžiaugti savo asmeninių potyrių sukauptais rezervais. Nors dauguma dalykų, iš pirmo žvilgsnio atrodo, nešantys nelaimes, depresijas, turiu galvoje, prasmės ieškojimuose. Juk tik nerami siela gali ieškoti gyvenimo prasmės, bet iš dalies tai gyvybiškai svarbu, kad pajustume tikrosios laimės skonį. Taigi, manau, kad šie du aspektai kaip prasmės paieška ir asmeninė patirtis yra glaudžiai surišti vienas su kitu ir prisideda prie to, kad būtume laimingi.

Ar gali būti žmogus visiškai laisvas? Kodėl?

Manau, kad negali, bet vienareikšmio atsakymo nėra, kadangi kiekvieno individo laisvė yra diferencijuota. Aš nesijaučiu laisvas, kadangi mano laisvė ir nepriklausomybė skyla į du tipus: vidinę ir išorinę laisvę. Negaliu sakyti, kad esu laisvas, kadangi mano paties mintys ir jausmai nėra man visiškai pavaldūs, esu jų manipuliuojamas ir tampomas kaip marionetė. O tai jau yra vienas iš priklausomybės požymių. Esu priklausomas nuo norų, troškimų, svajonių ir kitų vidinių, dvasinių žmogaus peripetijų. Kita laisvė, kuri yra labiau sutramdoma – išorinė laisvė, kai visada gali atmesti visuomenės nustatytas dogmas, susikrauti „čemodanus“ ir išlėkti į tolimą šalį, kurioje tu jausies laisvas ir nevaržomas kažkokių nuomonių ir įstatymų. Bet visus šiuos du tipus gali nugalėti tokia stipri jėga kaip savitaiga, kada tu sau įkalinėji į galvą, kad esi laisva ir tu tiesiog tokiu pasijauti, bet mano nuomone, toks dalykas yra absoliutus akių dūmimas.

Kokie turėtų būti santykiai su gamta, kad "nebijotume patys savęs"?

Kokie santykiai? Visų pirma, į gamtą reikėtų žiūrėti pagarbiai, o ne spjaudyti į ją ir melžti kaip storą nutukusią karvę, ieškodami tik sau naudos, juk gamta nori abipusių mainų. Juk senieji pagonys buvo taip arti gamtos, kad net garbino jos reiškinius, gaila, kad atėjus krikščionybei, gamta tapo nebe namais, o tik dirvonai ir arimai, kuriuose augime bulves, kitaip sakant, tik naudos šaltiniu. Ir dabar kažkodėl prislėgti depresijų, nelaimių, mes vis dar važiuojame prie ežerų, vis norime sugrįžti prie gamtos ir nors bent kelis kartus į metus pasidžiaugti gamta. Gamta harmonizuoja mus, ji apvalo mūsų destrukciją, sunaikina nerimą ir baimes, kartu atstato prarastą ryšį su savimi. Manau, kad iš tikrųjų per gamtą mes galime nebebijoti patys savęs, galime į ją įsiklausyti, kažko išmokti, pagaliau sąveikauti tarpusavyje su kitomis gyvybės formomis ir pamiršti, kad neva tik mes esame tobuliausi.

Ar žmogus atsakingas už savo veiksmus? Kodėl?

Žinoma, kad atsakingas. Kol žmogus turi vadinamąją blaivią sąmonę, tol jis turi atsakyti už savo veiksmus. Antraip pasaulyje nebūtų teismų, bausmių, kalėjimų ir kitų, teisingumo reikalaujančių dalykų. Žmogus turi būti atsakingas ne tik už savo veiksmus, bet ir savo žodžius bei mintis, kadangi iš jų ir kyla dauguma veiksmų, kuri sąveikauja su kitų veiksmais. Kad veiksmai nebūtų vien tik vieno žmogaus parankybėj, jie turi turėti atsakomybę ne tik prieš save, bet ir prieš likusius žmones. Galiausiai atsakingi turėtume būti ir ne kaip individualūs asmenys, bet kaip ir visuomenė prieš žemės ekologiją, prieš gyvūnus, galiausiai prieš savo sąžinę. Kam to reikia? Kad aš, tu, jis, ji, mes, jūs, jie, jos neįklimptume į gilią destrukciją ir nepražudytume vieni kitų. Atsakingumas daro mus geresniais.

Kodėl socialinės problemos tokios svarbios žmogaus gyvenime?

O kodėl neturėtų būti svarbus šienas karvei, pririštai prie ėdžių? Todėl, kad kiekvienas žmogus, kad ir koks jis bebūtų, priklauso tam tikram socialiniai sluoksniui. Žmonės - kaip ląstelės, todėl sudarydamos visuomeninį audinį, jie turi ne tik bendrauti, sąveikauti, bet ir rūpintis savo bei kitų socialine padėtimi, kitaip, jei skęs kaimynas, skęsi ir tu, jeigu tavo socialinė padėtis priklauso nuo tam tikrų faktorių ir banke neguli keli milijonai rezervų. Atsakingumas už save ir iš dalies dėl kitų mus verčia domėtis ir spręsti socialines problemas.

Kodėl žmogus negali būti vien kūniškas, be transcendentalumo?

Be vidinio pasaulio, sielos, dvasiškumo nebūtų ir kitokio pasaulio suvokimo, nebūtų kultūros pamatų. Juk kultūra yra susijusi su žmogaus vidiniais išgyvenimais, juk visi šie prasimanymai kaip: knygos, kino filmai, šokis, spauda, paveikslai ir t.t. nekilo tik dėl kūniškųjų dalykų. Giliau pažiūrėjus, atrodo, kad visą pasaulį valdo ne kūniškieji dalykai, bet būtent transcendentinis pamatas. Juk net ir žmogaus asmenybė formuojama ne per kūniškąjį pradą, bet per tai, kas yra jo viduje, sieloje. Todėl klausti, kodėl žmogus negali būti vien tik kūniškas yra mažų mažiausiai kvaila, jei jis būtų toks, tai aš dabar čia neatsakinėčiau į tokį klausimą.

Kada žmogus pradeda filosofuoti?

Manau, žmogus pradeda vienaip ar kitaip filosofuoti dar vaikystėje, kada daiktų ir formų apsuptyje jis bando ieškoti priimtinų ir atmesti nepriimtinus dalykus. Net vaikai, atėję į pirmąją klasę, jau geba svarstyti ir filosofuoti vienais ar kitokiais klausimais, patys to nesuprasdami.

Kokia yra filosofijos paskirtis?

Viena iš filosofijos funkcijų yra skatinti mąstymą. Iš to išsišakoja ir kitos funkcijos, kaip pasaulėžiūros praplėtimas, kito individo veiksmų suvokimas ir pateisinimas. Apskritai filosofija padeda geriau suvokti savo gyvenimą, savo padėtį gyvenime, savo ir gyvenimo santykį su tikrove ir pan.

Kas nulemia jūsų pasirinkimą gyvenime? Kodėl?

Nėra jokios bendros taisyklės, kas galėtų nulemti vieną ar kitą mano sprendimą. Aišku, tai įtakoja daugelį dalykų: situacija, kontekstas, aplinkybės, žmonės, nuotaika, bet kaskart vienas ar kitas sprendimas yra priimamas ne pagal kažkokią taisyklę, bet pagal tai kaip vienu ar kitu momentu man atrodo teisingiausia vieną ar kitą sprendimą priimti.

Ką reiškia "žmogus turi būti atviras pasauliui"?

Aišku, dėl šio teiginio dar galima ginčytis, jei žmogus pasaulį suvokia tik kaip visuomenę, o jei visuomenė nuo jo nusigręžia, kodėl jis turėtų būti jai atviras? Bet jei pasaulį mes suvokiame kaip visuomenę, kaip gamtą, kaip dangų, kad save, kaip dvasinį lobyną ir t.t. tada kodėl turėtume nebūti atviri? Juk pasaulis esame ir mes, o jei nebūsime patys sau atviri, tada geriau paklauskime, kas iš viso tokie esame?

Kodėl ir kaip aukštasis mokslas siejamas su filosofijos studijomis?

Jau vien „aukštasis mokslas“ man dabar kelia filosofinių klausimų. Ar tikrai jis toks „aukštasis“? Ar valstybė tuo „aukštuoju“ mokslu rūpinasi? Kam visa tai? Šimtai klausimų, į kuriuos vienaip ar kitaip atsakymų nėra, todėl, manau, kad aukštasis mokslas, kaip ir jos sistema yra tarytum dvynė filosofijai ir stojant į aukštąsias mokyklas, ankščiau ar vėliau, iškils tokie filosofiniai klausimai: kam visa tai? Kodėl man? Už ką?

Kas padeda atpažinti gėrį? Pateikite pavyzdžių.

Mūsų dvasiniai receptoriai. Instinktyviai mes žinome, kas yra gera, o kas - bloga, kadangi nuo mažens renkame šį potyrių rezervą, todėl iš jo sąmoningai ar pasąmoningai semiamės atsirinkdami gerus ar blogus dalykus. Nemažai, kaip pastebėjau, gėrio ir blogio įvaizdžio formavimą apsiima pati visuomenė, kuri įskiepija į žmogaus mąstymą ir gyvenimą tam tikras klišės, kuriomis ir vadovaujamės. Aišku, kai kurie geri ir blogi dalykai yra labai diskutuotini kaip homoseksualizmas, kada mūsų visuomenės suformuota nuostata pasmerkia šiuos žmonės, o kita, kuri atmeta nustatytas normas, visgi apsiima toleruoti. Gerus dalykus skirti nemažai prisideda ir mūsų mylima, vis dar nepamiršta, religija, kuri nuo mažens skiepija doruosius savo įstatymus ir peikia nuodėmingąsias ydas. Aišku, prie viso šito prisideda ir tėvų, ir draugų, ir mokytojų, ir aplinkos, kurioje tu augi įtaka.

Kodėl savo darbe svarbu būti moraliam?

O jūs pabandykite pabūti amoralūs ir pasakykite, kokios bus tada pasekmės? Turėti moralę arba kitaip sakant, darbinę discipliną reikalauja pats darbas ir aplinkiniai, juk su savo šefu, mokiniais (priklausomai nuo darbo) nekalbėsi apie kokius nors kasdieniškus dalykus - kaip atpigo kiauliena, kaip pabrango elektra. Juk ir į darbą niekada neateisi apsirengęs kaip pankas arba, neduok Dieve, visiškai nuogas. Manau, darbinė moralė yra gerai tik tol kol ji nedrasko žmogaus individualybės, kol jis nesijaučia kaip spąstuose. Nors kiti sakys, kad bet kokia klišė jau yra spąstai, bet moralės turėjimas darbo metu gali turėti netgi labiau teigiamo nei neigiamų aspekto bruožų. Svarbiausia yra, kad tas moralės žaidimas, priimtas žaisti darbo metu, būtų tau pačiam priimtinas ir negriautų tavo sielos.

Filosofija ir išmintis. Ar galima išugdyti išmintį?

Senovės Graikijoje kurdavosi sofistų mokyklos („mąstyklos“), į kurias tėvai siųsdavo savo vaikus, kad šie taptų gudresni. Taip, jie pasidarydavo gudrūs ir labai slidus, bet kaip žinome gudrumas ir išmintis nėra tas pats. Tas pats ir su filosofija, ja galima spekuliuoti į valias, galima išmokti daug sentencijų, garsių filosofų pasisakymų, pritaikyti jas įvairiausioms progoms, pagal parankumą, bet nuo to žmogus protingesnis nepasidarysi. Išmintis įgyjama su metais, sąžiningai, nuoširdžiai, o ne spekuliuojant kokiais nors filosofijos aspektais. Filosofija gali atvesti į reikiamą poziciją ir padėti semtis išminties, tačiau, be žmogaus individualių pastangų, to padaryti nepavyks.

Filosofijos esmė, reikšmė visuomenėje.

Filosofijos esmė, kaip jau minėjau, yra skatinti žmogų mąstyti, plėsti savo pasaulėžiūrą ir dalytis dvasiniais lobynais tarpusavyje su kitais. Dabar filosofijos reikšmė galbūt yra šiek tiek apmažėjusi, bet aš tikiu, kad ji daugiau ar mažiau yra gyva mumyse. Juk prieš užmiegant jūs apmąstote savo dienos nuveiktus darbus? Palyginant juos tarpusavyje? Su rytojaus darbais? Svarstote, ką galėjote padaryti geriau? Tai yra individuali „kišeninė“ filosofija, kuri yra pati artimiausia mums. Bet tai vis dėlto yra FILOSOFIJA! Ir jos reikšmė, kad ir mažesnė už aguonos grūdelį, ji yra be galo svarbi ir pakankamai savaranki, kad įtakotų mūsų gyvenimą. Filosofija nėra ir nebus tokia, kuri aprėptų totalią visuomenę, kadangi kiekvienas individualus žmogus yra vis kitos, jis mąsto kitaip, gyvena kitaip, todėl, savaime suprantama, jo filosofija bus kitokia, todėl filosofija tampa tokiu mokslu, kuris neturi tokių klišių kaip fizika, matematika ir t.t. Todėl kartais paprasti dalykai, pasitaikantys mūsų galvose, situacijose virsta nuostabiais filosofiniais pavyzdžiai, tiesiog mes to nesugebame įvertinti. Filosofijos egzistavimu ir reikšmingumu visuomenėje net neabejoju.

Filosofijos kilmė,šaltiniai,objektas,struktūra.

Neskaičiau enciklopedijų, bet galiu pasakyti, kad filosofija atsirado dar antikos laikais. Vieni žymiausių filosofų buvo Sokratas, Demokritas, Platonas. Filosofijos reikšmingumu jau tada buvo neabejojama, kadangi į filosofus buvo žiūrima palankiai ir su pagarba. Objektai filosofų buvo ir tebėra patys įvairiausi, bet dažniausiai jie susiję su žmogaus būtimi, egzistencija, siela.

Kokius klausimus vadiname filosofiniais,kaip jie skiriasi nuo kasdienių?

Ką valgysi vakarinės? Kodėl vieni žmonės meluoja, o kiti sako tiesą? Susikaupkite. Kuris iš šių dviejų klausimų yra filosofinis, o kuris kasdieninis? Nesunku atsakyti, kad tai – antrasis. Antrasis klausimas nėra kasdieninis, kadangi jis yra plačiai diskutuotinas ir kiekvienas daugiau ar mažiau į jį atsakys individualiai arba nieko neatsakys. Kaip matome, filosofiniai klausimai labiau nagrinėja, ieško visokiausių būdų išspręsti dilemą, liečia žmogaus dvasinį būvį, bet vieningo atsakymo taip ir neturi.

Filosofijos santykis su kitomis pažinimo sritimis: mokslu, pasaulėžiūra ir kt.

Be abejo šie ryšiai yra glaudūs. Ir vieni, ir kiti bando absorbuoti tokius dalykus, kurie nėra iš dalies materialūs. Filosofija siekia pažinomo, bet ji nesimeta į kraštutinumus, kad būtinai teiktų savo tiesas. Filosofija yra tarsi bėgimo takėlis, kuriuo bėgame į pažinumą, todėl nenuostabu, kad ji turi sąsajų ir asociacijų su kitomis pažinumo sritimis.

Filosofijos santykis su kitomis pažinimo sritimis: menu, religija, kt.

Filosofija ir menas yra labai individualūs. Ir menas, ir filosofija yra suvokiamą per individualią prizmę. Juk ir abstraktų paveikslą, pakabintą ant sienos, kiekvienas suvoks vis skirtingai, jame išvengs kitokias formas, kitokią prasmę. Taip ir su filosofija. O štai kur kas įdomesnis santykis tarp filosofijos ir religijos, kuri pastaroji smarkiai dogmuota, bet ir šventuose raštuose yra nemažai filosofinių minčių, kurie kelią nesibaigiančias gyvenimo klausimų virtines. Pasiknaisiojus po šventuosius raštus, pamatysime, kad ji gyvena ir jose, todėl galima sakyti, kad filosofija įsismelkusi į daugelį pažinumo sričių.

Filosofinė būties sampratos esmė.

Va būtent, mes ir vėl priėjome prie to, kad viskas yra daugiau ar mažiau persmelkta filosofijos. Net pati būties samprata, dėl ko mes gyvename? Kokia visa to esmė? Yra smarkiai diskutuotina ir neturinti jokio aiškaus atsakymo. Galbūt pati esmė ir yra dar labiau filosofuoti ir gilintis į būties esmę, kelti daug daugiau klausimų, kol pagaliau nebeliks jokių ribų (jeigu tai įmanoma). Pati mūsų būtis, egzistencija jau yra persmelkta filosofinių minčių magnetizmo, kadangi klausimai nori nenori, jie lenda į galvą, o tuos klausimus uždavus sau, tik gailiai trūkčiojame pečiais. Bet jau man filosofijos būties sampratos esmė kol kas yra dar incognito.

Materialistinė būties interpretacija filosofijoje.

Kaip pastebėjome filosofija mažai ką absorbuoja materialaus, jų esmė nukreiptą į pačią gelmę, kurioje šaukštas ar šakutė mažai ką pagelbės. Viskas kas filosofuotina kyla iš mūsų sąmonės ir pasąmonės klodų, o materiali aplinka tampa tarsi muilo burbulo vakuumas, iš kurio upeliais subėga tik reikalinga informacija tarytum kontekstas, bet fundamentinė filosofija lieka kažkur aukščiau, kur materialūs dalykai pasiekia tik kaip butaforijos, o ne esminiai dalykai, todėl taip ir gaunasi, kad filosofija yra ne daiktų kalba, bet kalba apie žmogaus būtį, o visa kita lieka tik interpretacija.

Idealizmo tradicija sprendžiant būties klausimus.

Idealizmas yra būtinas sprendžiant būties klausimus, kadangi nėra jokio galutinio atsakymo į būties klausimus. Į šiuos klausimus iš dalies atsakyti padeda idealizavimas, įsivaizdavimas lyginant, bandant suvokti ir suvesti nelabai pažintus dalykus. Galbūt idealizmas yra glaistas, kuris padeda užglaistyti tarpus ir numanyti tikslingesnį vieną ar kitą atsakymą. Skeptikai į idealizmą žiūri šiek tiek su ironija, kadangi idealistai jiems asocijuojasi su saldžia bohema ir iškreipta tikrove, bet be idealizmo filosofija taptų sausa ir nuobodi kaip kempinė lentai valyti.

Pažinimo šaltinio problema: racionalizmas ir empirizmas.

Tiek racionalumas, tiek empirizmas iš dalies trukdo atsiskleisti pažinumui. Empirizmui priskirčiau tuos amžinus skeptikus, kurie pasikliauja tik faktais ir potyriais bei su ironija žvelgia į utopijas, naujus užmojus. Juk tai automatinis stabdys, kuris blokuoja skleistis pažinumo gėlei, nes empirizmas suteikia įtarumo ir neužtikrintumo jausmo iracionaliniuose dalykuose. Ir galiausiai pats racionalumas taip pat trukdo pažinumui, kadangi blokuoja absorbavimą su patyrimu ir sąskaitų suvedimu tarp racionalumo ir iracionalumo. Kadangi filosofija negali būti neidealistinė, todėl racionalus protas ir empirizmas tarsi prieštarauja filosofijai.

Jūsų Maištinga Siela