Kalėdinis labdaros koncertas Vilniaus Bernardinų bažnyčioje

Lempų apšviesta Vilniaus Bernardinų bažnyčia atrodo magiška ir nepaprasta vieta.

Bažnyčios prieangyje įrengtas gyvas prakartėlis, jis būna kasmet. Žmonės gyvūnams atneša maisto ir grožisi gyvastimi.

Vilniaus Bernardinų Bažnyčios uždarame kieme, įvyko miniatiūrinė fotosesija, gaudant Kalėdų dvasią.

Sveiki mielieji, tikiuosi po Kalėdų skrandžiai nebuvo besotiškai perpildyti, nes man antrąją Kalėdų dieną teko pabūti viename koncerte, apie kurį šiandien papasakosiu, tai buvo ne vienas žmogus, kuris ryškiai paveiktas kalėdinių patiekalų, prislopindami leido nemalonias dujas. Bet tai nesutrukdė pasidžiaugti sakralia Kalėdų dvasia. Prisipažinsiu, šiemet Kalėdas man gana niūrios, kadangi jas švenčiu (jeigu tinka „šventimo“ žodis) vienas, bet ir nepaisant tai, antrąją dieną, tarytum Kristus iš olos, ryžausi išlįsti iš buto ir prisiruošiau nueiti į nemokamą koncertą, vykusį Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje. Nutarėme su vienu pažįstamu ten susitikti valandą prieš tai, kadangi žinojome, jog taupūs žmonės tikrai nepraleis tokio renginio ir į bažnyčią sugūžės pilną vilniečių. Ir teisingai manėme, likus valandai iki renginio, vos gavome sėdamų vietų, bet nelabai simpatingoje vietoje, nes iš šono gyvo garso (be „kolonkių“) koncerto akustika, kaip jūs supratote, nebuvo pati geriausia. Bet nepaisant tokių nesklandumų, viskas buvo puiku, klausėmės gan aukšto lygio koncerto, šaltoje, bet nepaprastai jaukioje Bernardinų bažnyčioje. Tiesa, prabanga ten netviska, bet paprastumas ir žmogiškumas kompensavo bet kokį barokinį ar gotikinę prabangą. Tą vakarą koncertavo Lietuvos filharmonijos atlikėjai, auksiniai balsai, vienas tarp jų buvo ir Edmundas Seilius, laimėjęs „Triumfo arkos“ projektą ir įrodęs neeilinį dainavimo talentą. Nors nelabai supratome, kokie žodžiai ten eina, dauguma buvo nelietuviški, galėjome tik transiškai mėgautis vien balso galimybėmis. Sėdėjau ir iš tikrųjų užsimaniau kokią dieną nueiti į filharmoniją ar operą, bet tyliu, finansinės galimybės neleidžia tokių didelių kultūrinių prabangybių, tyliai džiaugiamės tuo, ką turime ir dabar matome. Koncerte taip pat talkino nuostabus mišrus choras, kuris man bene vienintelis ir tesimatė tarp tirštos minios ir bažnyčių kolonų. Tą valandą, kol vyko koncertas, broliai bernardinai rinko aukas, ir kone visi metė į papuoštą ištaigingą dėžutę savo pinigėlius, buvo gera pasidalyti tuo ką turi savo noru, be jokios komercijos, reikalavimą, maldavimų ar šiaip kažkokių kėslų, bet tiesiog vardan to, kad iš tikrųjų gera duoti, o ne tik imti. Staiga atgijo ta draugiška ir jauki bažnytinė bendruomenė, kuri mieliau duoda nei ima, kuri mieliau myli, nei smerkia, kuri mieliau šypsosi, nei pyksta. Tokiais momentais, kurių būna taip retai, pagaliau pajunti, kokia yra nepaprasta visuotinio gerumo nauda ir grožis. Po koncerto, daugumai jau išėjus namo, mes niekur nedingome, nuėjome pas bernardinus paprastų vaišių: karšto vyno, arbatos, kavos, sausainių. Gėrėme karštą arbatą, išėjome į uždarą vienuolių kiemą, kuriame gyvenime nesu buvęs, ir visi pasijutome stebėtinai artimi ir draugiški, kas kad gyvenime viens kitam netarėme nė žodžio, bet mentalinis ir jausminis lygmuo mus jau jungė. Išeidami dar spėjome nupyškinti kelis bažnyčios kadrus, nes apšviestas šventyklos vidus pasirodė nepaprastai gražus ir magiškas. Prie durų prieangio kvepėjo tvartu, nenuostabu, juk aptvarėlyje buvo tikras asiliukas ir keli avinai. Šypsenas kėlė tai, kad didžiai raguotas avinas, galbūt gyvuliškųjų aistrų paveiktas, bandė „užlipti“ ant vargšo asiliuko, kurio akys buvo mirtinai liūdnos. Pasirodo, visi asilai ir turi tokias liūdnas akis, ką padarysi, galbūt tą vakarą, jis po savo liūdesio kauke mums šypsojosi ir linkėjo gerų švenčių.

Jūsų Maištinga Siela