Knyga: Jurga Ivanauskaitė "Šokis dykumoje"

Sveiki mielieji, dabar mano rankose nuostabi Jurgos Ivanauskaitės poezijos rinktinė “Šokis dykumoje“. Šią rudu viršeliu knygutę sugriaužiau per vieną laisvą paskaitą universiteto bibliotekoje. O štai dabar ji ir vėl pas mane sugrįžo ir tikriausiai nebe reikalo. Šioje eilėraščių rinktinėje neapsakomai daug sunkios dvasios, kad net pašiurpsti skaitydamas kaip kokias rytietiškas sentencijas. Ši Ivanauskaitės knyga labai skiriasi nuo „Odės džiaugsmui“ rinktinės. Gaila, kad kol kas leidykla nesiruošia perleisti „Šokis dykumoje“ rinktinės, tad tenka tenkintis bibliotekos suteikiamomis paslaugomis. Jurgos Ivanauskaitės eilėraščiai yra tokie, kuriuos norisi atsiversti vėl ir vėl, kaityti pačiomis liūdniausiomis gyvenimo akimirkomis ir save suvokti, perprasti ir pagauti savo impulsą kurti kažką panašaus, bet neplagijuoti. Šie eilėraščiai iš jos knygos, mane įkvėpė sukurti ne vieną ketureilį, kurį buvau čia paskelbęs. Daug nedaugžodžiaudamas tiesiog pacituosiu knygutės viršelio pačios autorės parašytą anotaciją: „Eilėraščius rašiau mokykloje, o įklimpusi į prozą nebesitikėjau prie jų sugrįžti Keliaujant po Himalajus, kartais, dažniausiai naktimis, iš manęs ėmė lietis (o gal – lietis į mane) trumpi posmeliai. Buvau jų taip nustebinta, kad nė nedrįsau savintis ir knygoje „Prarasta Pažadėtoji žemė“ paskelbiau kaip Tibeto joginės Pemos Dočen poeziją. Vėliau, jau grįžus į Vilnių, kelis kartus apėmė ta pati, ne sunkiasvoriais romano sakiniais, ne tapybos spalvomis, o tik eilėmis išreiškiama būsena...“ Jurga Ivanauskaitė. Ir iš tiktųjų ta ypatinga ir sakrali būsena, skendinti tarp eilučių, stipriai jaučiasi ir realizuojasi per žodžių semantiką ir skaitytojo rekonstruojamos sąmonės žaidimo dėlionės. Gaila, kad autorė tiek ilgai slėpė šiuos eilėraščius tik beveik praėjus 10 metų, išdrįso juos išspausdinti. Kiek žinau, nemažai prie to prisidėjo ir poetė Dovilė Zelčiūtė, kuri internetiniais laiškais susirašinėjo su Ivanauskaite ir ragino eilėraščius parodyti leidyklai. Ir dabar, po autorės išėjimo Anapilin, vis dar galime pasidžiaugti jos tekstais. Žinau, kad yra labai daug Ivanauskaitės nemylėtojų ir juodintųjų, kurie į jos tekstus žiūri kaip per padidinimo lūpą, ieškodami priekabių matydami vien tik paklaikusios bobos depresijas ir destrukciją. Bet ne kiekvienas gali priimti tai, kas yra išreiškiama per įvairias meno prizmes, ne kiekvienas gali užčiuopti tuos pačius dalykus. Tikiuosi, kad niekas už tai manęs nebars, todėl pridėsiu keletą eilėraščių iš jos knygos:

***

Vienuolė sulaužiusi įžadus

Ragana nužiūrinti juodu žvilgsniu

Pravardes gausesnes už išmaldą

Nukertu vienu kapoklio smūgiu

***

Žeme praskrenda drugio šešėlis

Ir sudrebina visatą

Į staiga atsivėrusią Tuštumą

Grįžtu kaip į motinos įsčias

***

Skerdikų juoką

Ėriukų kraują

Sugeria sniegas

Palieku Lhasą

***

Viskas jau išbandyta

Daugiau nebeturiu

Ką patirti

Šešių pasaulių valdove

Laiko Viešpatie

Leisk man išnykti

***

Putojantis debesų vynas

Mėlynoje kalnų taurėje

Naujųjų metų rytą

Prie laužo šildant rankas

***

Kapinyne netoli Lhasos

Vilkė iščiulptais speneliais

Bando man pasiguosti

Pakvimpa rudeniu

***

Srėbdama sriubą elgetyne

Girdžiu tavo šilkų šiugždesį

Prausdama raupsuotąjį

Glostau tavo ilgus plaukus

***

Žmonės pagarbiai linkčioja

Lyg būčiau įveikusi slibiną

Jie net nenutuokia

Kad didžioji pergalė

Mane pribaigia

***

Kopiu ir kopiu

Sustoju atgauti kvapo

Kailašo jogas šnibžda:

Pavydžiu kalnui

Privertusiam tave

Taip aistringai alsuoti

***

Rausvas dienos pumpuras

Išsiskleidžia vidurdienį

Pavakare subliūško

Užsikloju nuvytusiais žiedlapiais

***

Išsiduriu akis ir matau

Samsara- Nirvanos papuošalas

Neįkainojamas vėrinys

Iš brangakmenių ir mėšlo

***

Užliūliuota slinkties

Liūdnų ir linksmų dienų

Rašau savo dienas

Smilgomis ant akmenų

***

Medituoju nepastovumą

Nuo savo urvo angos

Nuplėšiu voratinklį

Rytmečio rasą

***

Mano liūdesio vandenyse

Atsispindi pilnaties veidas

To kurį baltame vienuolyne

Vadina Kupinuoju Palaimos

***

Kai po ilgų trejų metų

Vėl grįžtu į Lhasą

Nė nenusilenkusi dievams

Dairausi tavęs

***

Prie kalnų upelio

Jauna kaimo mergaitė

Glaudžias mylimo glėby

Patvinstu vienatve

Ko dabar vertos

Mano giliausios žinios?

***

Kaip akloji

Kuri nebijo tamsos

Puolu į tavo glėbį

Ir tik sudužusi

Praregiu

***

Arbatos kvapas tavo pastogėje

Glaudžiamės po bemiegės nakties

Kai ne debesys o šviežias

Laukia mano pėdsako šnibždi:

Dakine Žengiančioji Dangun

Šiame gyvenime nebesusitiksime

Jūsų Maištinga Siela