Sveiki mielieji, šį vakarą teko garbės pamatyti vėl neeilinį filmą – „Nimfomanės užrašai“ (Diario de una ninfómana). Keista, bet visi ispanų filmai, kurie pasiekia mano akis būna stebėtinai įdomūs ir geri. Nenuostabu, kad ispanų filmas išgyvena savo aukso amžių ir yra nepaprastai pripažįstamas visame pasaulyje, tik mes čia per daug įsijautę į amerikietiškus „šedevrus“, nors kaip pastebėjau, ne viskas kas populiaru yra šlamštas. Iš tikrųjų „Nifomanės užrašai“ yra dar vienas ispanų filmas su savo autentiška dvasia, o šio filmo tematika iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti labai banali – seksas, bet neapsirikite. Jau nebenustembu, kada būna tokių žmonių, kurie žiūrėdami į amoralius dalikus, mato tik tai, ką nori matyti, ir mano, kad „nuodėminguose“ dalykuose neįmanoma įžvelgti nieko perspektyvaus. Nesupykit, bet tuos žmones pavadinsiu siaurapročiais ir kietakakčiais, su jais labai nesmagu susidurti. Kuom žavus filmas „Nimfomanės užrašai“? Jaučiu tuo, kad filmas yra apie norą gyventi savo malonumui, o ne taip, kaip kažkas nustatė gyvenimo taisykles. Pati filmo idėja yra pasimakaluoti fekalijose t.y. sekse ir ištvirkime (ligoje?) bei suieškoti ten šventų ir sakralių dalykų, tai jau yra nieko nebestebinantis triukas, bet kaskart vis įdomu patyrinėti ir įsijausti į kitokias gyvenimo užkaborius. Filmas – erotinis, bet juk ir pati erotika, pagaliau negali visada būti banali, šis filmas, manau, tai ir įrodė, nors dėl kai kurių įtaigumo vietų dar pasiginčyčiau, nes kai kurie siužeto vingiai net priminė muilo operas, bet ačiū Dievuliui, į tai nebuvo susitelkta. Pagrindinė herojė – Valerija, nuolatinio sekso ištroškusi moteris, kuri nori dar ir dar, ir dar... Kaip paaiškėjo filme tai – liga. Bet aplinkiniai įvykiai nulemia tai, kad Valerija turi pereiti novatorišką savęs pažinimo kelią: nevykusi santuoka, prostitutės darbas, grasinimai ir nepasotinamas sekso noras, kurį kompensuoja vis kiti vyrai. Žodžiu, moteris tikra nimfomanė. Bet kas už to slypi? Kova tarp moralės, kada griauni vedusių vyrų šeimą, patenkinant savo asmeninę aistrą. Bet ar vyrai jau pasirinko šį kelią? Pati pagrindinė herojė tik filmo pabaigoje pasako „O man nesvarbu, nes pagaliau esu laisva!“ Galiausiai, kaip supratote, laimi ne moralinės nuostatos, bet vidinės laimės siekiamybė. Bet tada iškyla klausimas, kam iš vis ta moralė? Ar amoralu yra siekti savo laimės, susitaikant su savo ydomis (dovanomis?)? Iš tikrųjų moralistai turėtų tik trūkčioti pečiais žiūrėdami šį filmą, o man jis dar vienas stereotipų laužytojas įrodantis, kad jokiu būdu negalima smerkti kito asmens už tai, koks jis yra iš prigimties. Rekomenduoju: laisvamaniams, užsispyrėliams, amžiniems skeptikams, droviems ir drąsiems žmonėms, aišku, visiems, kurie turi bent jau N-16.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą