2009 m. gruodžio 23 d., trečiadienis

Dideli stebuklai prasideda nuo mažų dalykų



Na va, mielieji, rodos, turėsime greitai sakyti 2009 metams viso gero. Bet prieš tai turėsime dar nuostabias šeimos šventės – Kūčių vakarą ir Kalėdas, ilgiausią metuose naktį, kada, pasak krikščioniškųjų šaltinių, ir gimė Jėzus Kristus. Nenoriu šiandien pamokslauti, nes, kad ir kaip ten bebūtų, tai daryti yra ne mano darbas. Tiesa, vakar sėdėjom trise svetainėje, gurkšnojome alų ir kaip fonas ėjo įjungtas televizorius, kuriame kalbėjo gerbiamas (gal ir ne visų) Vilniaus arkikatedros kunigas Ričardas Doveika. Negirdėjau, ką jis kalbėjo prieš tai, bet man labai patiko paskutinis pasisakymas, kaip turėtume švęsti Kalėdas per krizę. Ir Doveika labai įdomiai ir gražiai pasakė, kad svarbiausiai yra ne tai, kas per krizę yra ant mūsų stalo, bet svarbu yra tai, kas sėdi aplink stalą ir žiūrėti su meile ir pagarba reikėtų ne į lėkštes, bet į artimuosius. Ir staiga man toptelėjo, kad Kalėdas sutiksiu visiškai vienas, į ką man tada žiūrėti? Juokauju, bet kunigas gražiai pasakė, kad jeigu senoliai net Sibire sugebėdavo švęsti Kalėdas, tai mes per krizę, tuo labiau sugebėsime, ir iš tikrųjų nereikia iš to daryti tragedijos. Žinau, kad daugumai nepatinka pamokslavimai, bet iš tikrųjų man tada labai patiko paklausyti jo pasisakymo, galbūt net ne pamokslavimo, bet nuomonės, kad net panorau per Kalėdas vienas nueiti į bažnytinę bendruomenę, paklausyti mišių, galbūt uždegti žvakę ir tą dieną negalėdamas būti su šeima, galėčiau bent jau fundemantaliai pabūti su savimi. Nesu krikščioniškųjų šaknų gerbėjas, nesu uolus katalikas, iš tikrųjų savęs kataliku ir nevadinu, bet kartais pagalvoji, kad ir mūsų tautos religija krikščionybė (nors galbūt labiau ta religija yra mūsų protėvių pagonybė) turi ir gerųjų, šviesiųjų pusių. Galiausiai, mums visiems daugiau ar mažiau reikia giliųjų tikėjimo šaknų, kas,kad neapvainikuotų religijos vainiku, juk sakiau ir sakysiu, kad religija tėra tik klišė, žemėlapis, kaip atrasti savo giluminį tikėjimą, todėl gerbiu ir toleruoju visas religijas, kaip nuostabius instrumentus, padedančius atrasti savo tikėjimą. Juk ir į bažnyčią uolūs katalikai eina melstis ne paveikslams, ne kažkokioms šventoms knygoms ar žodžiams, bet atrasti savo dvasios ramybę. Ir iš tikrųjų bažnyčioje, kad ir esant davatkoms, vis dažniau ir dažniau, pasijaučiu savaip saugus, ramus, užtenka tik sėdėti tarp suolų ir žiūrėti į ikonas, kvėpuoti oru ir jaustis harmoningu, mėgautis savo būtimi. Nors yra ir tokių žmonių, kurie primigtinai neigia dvasingumo reikšmę ir iš vis atmetą bet kokią tikėjimo funkciją. Turiu jau tokį žmogelį, kuris man instinktyviai bando įpiršti, kad Dievo nėra, kad religija yra blogis ir kad viskas yra tik mokslas, jis nuosekliai cituoja mokslininkų darbus, teikdamas, kad tai yra įrodymas, o man tai įrodo, kad tai yra tik žmonių panašiai mąstančių kaip jis. Galiausiai ir visas dvasinis pasaulis į kurį įeina vaizduotė, meniniai sugebėjimai, saviraiška, gebėjimas mylėti, tvardytis ir t.t. yra ne racionalaus proto produktas, bet būtent mūsų dvasinio pasaulio saviraiškos proveržiai. Kas, kad dar netobulas žmogaus mokslas nesugeba to paaiškinti racionaliai, bet tai nereiškia, kad visa tai neegzistuoja. Galbūt po 100 metų jau tai bus ir egzistuojantis reiškinys pripažintas ir paaiškintas mokslo. Mane stebina žmogaus aklumas tikėti tik tuo kas yra čia ir dabar, o kad tai nežmoniškai gali pakisti ateityje yra jau nepamatuota ir jų akimis netgi kvaila tikėti tuo ko nėra. Pripažįstu ir religijų padarytos žalos baisumus: religija atnešta su ugnimi, kalavijais ir krauju, negali gyvuoti amžinai, ji turi kisti ir padėti absorbuoti vis kitokio, tobulėjančio žmogaus funkcijas. Bet tai be galo sunki ir plati tema, tiesiog norėjau pasidalyki, kad Kalėdas norėčiau sutikti taip, nieko įmantriau, kaip jas sutikdavo mano seneliai, kaip sutikdavo mano proseneliai – sakraliai ir ne su alumi rankomis. Galiausiai juk per Kalėdas galime padaryti kažką gero, galbūt paaukoti varganą litą močiutei prie bažnyčios arba balandžiams patrupinti sudžiūvusio batono. Juk dideli stebuklai prasideda nuo mažų dalykų.

Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą