Pirmasis kelionės objektas – Kairėnų dvaras, kuriame Sofija praleido gražiausias savo vaikystės dienas. Kadangi Sofijos tėvai negyveno kartu, ji augo generolo Juozapo Morikonio ir jo žmonos Konstancijos Šadurskytės šeimoje. Šioje šeimoje, kaip ir visos kitos ano meto aristokratų šeimų dukros, gavo deramą išsilavinimą. Vaikystėje išskirta su motina Sofija ponią Konstanciją Morikonienę vadino savo antrąja mama. K.Morikonienė jai įskiepijo gilų religingumo jausmą. Šioje šeimoje mergaitė puikiai išmoko prancūzų kalbą.
Sofijos biografija labai spalvinga. Vaikystėje ir jaunystėje Sofija buvo svajotoja, žavėjosi Žana d‘Ark, jodinėjo netramdytais ristūnais, kūrė legendas, mokėsi muzikos, daug skaitė.
Dabar Kairėnų dvare galima pasigrožėti didžiuliu botanikos parku, buvusiomis dvaro arklidėmis (XIX a.). Dvaro malūne-svirne (XIX a.) dabar įkurtas informacinis centras. 2004 metais atkurtas dvaro parke buvęs fontanas su poilsio aikštelėmis ir augalais.
Taip pat verta aplankyti Taujėnų dvarą, kuris nuo Vilniaus nutolęs apie 88 km. Tai klasicistinio stiliaus pastatas su milžinišku seniausiu Lietuvoje anglų stiliaus parku. Gaila, tačiau iki šių dienų išlikęs tik mažas jo fragmentas.
Šiame dvare lankėsi daugelis žinomų žmonių. Sofijai teko susipažinti su daugeliu Europos valstybių valdovų. 1812 m. pavasarį, per Velykas, mergina viešėjo Taujėnuose, savo globėjo brolio Benedikto Morikonio dvare. Tada Sofija pirmą kartą susitiko su Rusijos imperatoriumi Aleksandru I, kuris, inspektuodamas savo kariuomenės dalinius, lankėsi Taujėnuose. Vėliau Sofija Tyzenhauzaitė su juo artimai susibičiuliavo. Valdovas jai suteikė freilinos titulą. Ši bičiulystė truko iki Aleksandro I mirties – 1825 m.
Taujėnų dvaras įkurtas XVI a. antroje pusėje. XVIII a. pabaigoje Taujėnus valdė grafas Benediktas Marikonis, kuris 1785 m. vedė M.Radvilaitę ir gavo dvarą kaip žmonos kraitį. Jis pagal italų architekto Pjetro de Rosio projektą 1802 m. pastatė klasicistinio stiliaus rūmus ir sukūrė angliško stiliaus parką, kuriame tarpukario laikais buvo didžiausias Lietuvoje gėlynas. Parke šalia rūmų buvo įrengti tuneliai, kuriuose buvo uždaromi ir kankinami nepaklusnūs baudžiauninkai.
Po B.Marikonio mirties Taujėnų dvaras vėl atiteko Radviloms. XIX a. Taujėnų dvaras garsėjo savo turtingumu ir prašmatnumu. Rūmų interjeras buvo gausiai papuoštas Radvilų giminės portretais, skulptūromis, medžioklės trofėjais, senoviniais ginklais. Taujėnų dvaras Radviloms priklausė iki sovietmečio. Šiuo metu turistai gali pasigrožėti restauruotu dvaru ir atkuriamu parku.
Pasukę į labai gražų Aukštaitijos miestą – Rokiškį, ir čia rasime Tyzenhausų dinastijos puoselėtą dvarą, jų mecenuotą bažnyčią gražiausią neogotikos ansamblį Lietuvoje. Tyzenhauzų giminė Rokiškyje įsikūrė nuo XVII a.
Grafas Ignotas Tyzenhauzas Rokiškyje 1801 m. pastatė klasicistinius dvaro rūmus. Jo sūnus Konstantinas, rašytojos S.Tyzenhauzaitės brolis, tapo garsiu ornitologu, daug dirbo gamtos mokslų srityje tyrinėdamas Vidurio Europos paukščius, parašė mokslinių veikalų, tyrinėjo ne tik Lietuvos ir pasaulio paukščius, parašė „Visuotinę ornitologiją“. Kitas Sofijos brolis Rudolfas Tyzenhauzas pasirinko kariškio profesiją, o sesuo Aleksandra Tyzenhauzaitė-Giunterienė buvo talentinga dailininkė, Dabraulėnų dvare turėjusi tapybos studiją.
Konstantino Tyzenhauzo sūnus Reinoldas nusipelnė Rokiškiui pastatęs neogotikinę šv.Mato bažnyčią. Jo sesuo Marija Tyzenhauzaitė rūpinosi Rokiškio vargonininkų mokykla, užsiėmė labdaringa veikla, skatino švietimą. Paskutinysis Rokiškio dvaro savininkas buvo Grafas Jonas Pšezdzieckis.
Rokiškio dvare išlikusiuose archyvuose vis dar randama naujų, niekur neskelbtų ir istorijai labai svarbių faktų. Sofija Tyzenhauzaitė, Rokiškio grafo dukra, laikoma pirmąja iš Lietuvos kilusia prancūziškai rašiusia moterimi. Ji garsėjo ne tik grožiu, bet ir ryšiais su garsiausiais to meto imperatoriais, dalyvavo baliuose, kuriuos „Kare ir taikoje“ aprašė Levas Tolstojus.
Vis dėlto, Tyzenhauzų dvare nei Sofijos Tyzenhauzaitės knygų, nei dailės kūrinių nėra. Saugomi tik nežinomo autoriaus tapytas jos mamos Marijos Pšedzeckaitės ir jaunos merginos – kaip spėjama, pačios Sofijos – portretai.
Dar vienas dvaras, kuriame nemažai laiko praleido Sofija, jau ištekėjusi už Oktavijaus de Šuazelis-Gufjė, tai Platelių dvaras, įkurtas gražiausiame Žemaitijos regioninio parko teritorijoje. Oficialiai Platelių dvaras Šuazeliams buvo perduotas 1807–1808 m. Grafai Šuazeliai Lietuvoje ir Lenkijoje giminystės ryšiais buvo susiję su keliomis tuo laiku garsiomis ir įtakingomis giminėmis. Vyriausiojo Augusto Šuazelio sūnaus Oktavijaus pirmoji žmona buvo grafaitė Potockaitė, antroji – Sofija Tyzenhauzaitė.
Grafai Šuazeliai Platelius valdė iki Antrojo pasaulinio karo. Mirus Oktavijui Šuazeliui, vadovavo jo žmona Sofija ir sūnus Aleksandras. Paskutinieji Platelių dvaro šeimininkai buvo Marija ir Liudvikas (sesuo ir brolis – aut.past.) Šuazeliai-Gufjė. Marija mirė 1939 m. Ji palaidota Platelių bažnyčios šventoriuje, o Liudvikas 1940 m. išvyko gyventi į Prancūziją.
Valdant Šuazeliams, Platelių dvaras buvo svarbus Žemaitijos kultūros, politikos, ūkio centras. Pagrindinių Platelių dvaro rūmų nebėra – jų vietą žymi Platelių dvaro sodybos (XVII a. 2-oji pusė) pastatai – daržovių rūsys, jauja, oficina, arklidės, svirnas. Sodybą supa 6,32 ha parkas. Netoli parko – miestelio bažnyčia, varpinė, klebonija, mokykla.
Būdama 28 metų Sofija ištekėjo už Platelių dvaro savininko grafo Oktavijaus de Šuazelio-Gufjė, kurio tėvas revoliucijos metais buvo aršus rojalistas, bėgdamas nuo jakobinų giljotinos, emigravo į Rusiją. Pavelas I jį apdovanojo didelėmis valdomis, tarp jų – ir Plateliais. Oktavijaus de Šuazelis-Gufjė buvo nebejaunas, negražus, kūtvėla, negražiai valgė.
Sofija ir Oktavijus susilaukė sūnaus Aleksandro. Sofija savo vienintelį sūnų pavadino Aleksandru. 1824 m. įvyko oficiali mažojo Aleksandro krikšto ceremonija – diplomatinėje Maltos ordino bažnyčioje Sankt Peterburge. Jo krikšto tėvas buvo caras Aleksandras I.
Ištekėjusi grafienė Sofija gyveno aristokratės kosmopolitės gyvenimą, daug laiko praleisdavo Italijoje, Prancūzijoje, nes jos vyras, 1815 m. restauravus Burbonų monarchiją, atgavo tėvoninius dvarus. Tai netrukdė jai atsidėti literatūrinei kūrybai. 1818–1831 m. Sofija prancūzų kalba parašė ir išleido penkis istorinius romanus iš Lenkijos ir Lietuvos istorijos.
S.Tyzenhauzaitės ryžtas imtis rašyti atsiminimus gali būti suprantamas kaip pirminė pastanga įeiti į istorijos erdvę ne tik kaip stebėtojai, bet ir kaip interpretuotojai. „Reminiscencijos“ – žymiausia XIX a. Rokiškio dvaro savininko Igno Tyzenhauzo dukters, Platelių dvaro savininko Oktavijaus Šuazelio žmonos Sofijos Tyzenhauzaitės knyga.
Būdama 52 metų ji neteko savo vyro Oktavijaus. Po vyro ir Aleksandro I mirties Sofija dar ilgai gyveno, rašė romanus, keliavo po Europą, buvo įvairių monarchų viešnia. Gerai pažinojo Alexandre'ą Dumas, kuris iš jos „Reminisencijų“ net pasiskolino Peterburgo aprašymą. Susirašinėjo su Alfredu de Musset.
Beje, kai Sofija Aleksandro II paprašė leisti jos sūnui pasilaikyti Platelius, neatsisakant Prancūzijos pilietybės, jis atrašė trumpą repliką: „Sutinku, nes grafienė Šuazel per Napoleono invaziją savo ištikimybe Rusijai nusipelnė ypatingos imperatoriaus Aleksandro I malonės“.
Štai tokia buvo pirmoji istorinėje Lietuvoje moteris rašytoja. „Reminiscencijų“ autorės paantraštėje minimi asmenys – imperatorius Aleksandras I ir imperatorius Napoleonas I – buvo ryškios asmenybės, dariusios įtaką visai Europos istorijai.
www.lrytas.lt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą