Hi! Hi! Hi! Sveiki mielieji! Kaip jūs leidžiate gruodžio dieneles? Prie knygų ir mokslų? Darbų? Šiandien mane „pribaiginėja“ kalbotyros sąvokos ir kalbos dalių klasifikacija, todėl nutariau atsitraukti ir brūkštelti kokią nors žinutę ir pasivaidenti, perspėti, kad esu gyvas ir sveikas. Tiesa vakar nutiko toks keistas dalykas. Interneto vandenyno plotmėje ieškojau ko nors įdomaus paskaityti t.y. ieškojau įdomios knygos ateičiai, kada po visų sesijų ir vėl galėsiu atsiduoti tik savo maloniam skaitymui. Ir tą vakarą netyčia aptikau Kristinos Sabaliauskaitės knygą „Silva Rarum“ (Daiktų miškas), kurią, tarp kitko, rekomendavo mano literatūrologijos dėstytoja. Ir staiga jau supratau, ką pasidovanosiu sau Kalėdoms. Būsiu sau ištaigingas ponas ir paaukosiu dviem knygom pinigėlių. Po šios knygos recenzijų paskaitymų ėmiau domėtis apie pačią autorę. Mat ši knyga ir autorė gavo pirmąją Jurgos Ivanauskaitės premiją kaip už drąsią viziją į mūsų literatūrinio pasaulio drumstimą. Labai patiko pačios Sabaliauskaitės interviu, kurių sintezėje išryškėjo jos nepaprastas intelektualumas, humaniškumas ir perdėm nesuvaidintas sentimentalumas. Būtinai ateityje pakomentuosiu jos knygą (savamoksliškai parecenzuosiu). Lietuvoje jau spėjo dėl šios knygos susipjauti keletas kačių (kalbu apie kritiką) vieni jau spėjo knygą nuteisti, nes neva ji bloga vien dėl to, kad – populiari, o kiti ją girią už meistriškumą, individualumą ir įdomių faktų grožinėje literatūroje sucementavimą. Apie knygos populiarumą kaip ir apie pačią Ivanauskaitės neabejotiną populiarumą, jau kritikams įskiepyta, kad neva bloga knyga – populiari. Sabaliauskaitė savo interviu lygia knygos komerciją (ir aukštos literatūros) reklamavimą užsienyje ir lietuvišką knygos plombas. Iš tikrųjų kaip atsiskleidžia anot mūsų kritikų – knygą, kurią skaito daug žmonių yra bloga prostitutė. O gaila... Bet ne apie tai noriu kalbėti. Sabaliauskaitės interviu many įskėlė Vilniaus susižavėjimo kibirkštį. Ir dar kartą nejaučia įsitikinau, kad niekada nesiliausi atrasti Vilnių, savąjį Vilnių, mūsų Vilnių. Užburiantis interviu apie Sabaliauskaitės prosenelius, proprosenelius, kurie vaikščiojo po Vilnių ir iki šiol Sabaliauskaitė vis dar tebežino, kur močiutė pasodino kaštoną, ką mąstė prosenelis vaikščiodamas po Vilnių. Skaitant net graudu darėsi nieko beveik nežinant apie savo šaknis. Bet koks tai buvo Vilnius! Staiga jis man atsivertė kaip burtų knyga. Iš tikrųjų ir pati Sabaliauskaitė savo knygoje aprašo apie mitines Vilniaus būtybes tokias kaip Vilniaus basiliską, kuris slepiasi kažkur Išganytojo kalvos rūsiuose tarp Užupio ir Barbakano, o naktimis klaidžiodavo po Vilniaus gatves (bet jau apie šią pabaisą buvo rašoma Žygimanto Augusto laikais). Staiga kiekviena senamiesčio plyta paliesta švedų okupacijos, žydų geto (Ypač Užupio Respublikos), senovės kunigaikščių tampa milžiniška vertė. Pasiknaisiojęs po internetą atradau tokį Vilnių kokį niekada nepažinojau! Aptikau nuotraukų reportažą iš Trakų gatvės, kurio name iš tikrųjų vaidenasi ir vyksta kraupios istorijos dėl pasikorusio bajoro. Skaičiau ir negalėjau patikėti, kai tai tas pats namas, pro kurį labai dažnai praeinu. Seni senamiesčio kiemai! Tai juos jums reikėtų pamatyti, o ne prabangias Gedimino prospekto vitrinas, nes tik ten atsiskleidžia Vilnius kaip istorija su visa savo dvasia. Aptikau net ekskursijas po tokias vietas, tik gaila, kad mano minimalios kišenės negali papenėti mane tokiuose kultūriniuose baruose, tenka pasitenkinti tik savo potyriais ir interneto teikiama informacija. Na bet kaip sakant geriau šis tas negu nieko.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą