Nemigos psichozė

Velnias, labai nepatinka, kai kamuoja nemiega, atrodo, nubėgčiau 100 kilometrų ir dar daugiau! Net sunku pagalvoti, kad rytoj anksti keltis į universitetą ir vėl žaisti savaitės žaidimą „Kaip sulaukti greičiau savaitgalio?“. Galiu tik piktdžiugiškai, o gal ir nuoširdžiai pasidžiaugti, kad ši savaite – paskutinė, o po to atodūsis ir atostogos! O Jums taip nebūna, kada žinote, kad reikia miegoti, nes rytoj laukia sunki diena, o viduje verda vulkanas, noris – rėkti, šokti, staugti ir visaip kitaip išlieti susikaupusias energijas. Mėginau skaityti knygą, bet tai pasirodė per daug pasyvu, lekiu į internetą, ten - nieko gero, būna tokių momentų kaip ši, kai negali rasti sau vietos. O miegoti reikia eiti ir beveik save priversti kaip mažą vaiką, žinant, kad rytoj po bemiegės nakties pasekmės bus skaudžios kaip ir nekaltai mergelei nėštumas, ilgai pasekmių nenusikratysi. Kartais pagalvoju, kad reikia kokių nors migdomųjų... Pavydžiu tiems žmonėms, kurie gali miegoti po kelias valandas į parą ir vaikščioti kaip normalūs visuomenės piliečiai, o štai aš miegu jaučiu niekada nepasisotinsiu. Ir šiaip dabar stengiuosi miegu pasilepinti tik savaitgaliais, nenoriu trečdalio savo gyvenimo praleisti kiūksodamas sapnų stadijoje ant lovos. Dabar berašant šias eilutes toptelėjo Sigito Parulskio knygelės pavadinimas „Miegas ir kitos moterys“. Geras pavadinimas! Tik man tos moters jau per daug, gal reikėtų pradėti vartoti kokį nors dopingą, kuris pagerintų bemiegės nakties savijautą. Nors nereikia, šiais laikais ir taip visko daug prisivartojam, kad venos ir arterijos turėtų išpampti nuo anglies dioksido ir kitų teršalų. Jeigu būčiau visos planetos karalius, įsakyčiau dieną pradėti ne vėliau kaip dešimtą valandą, bet ir tai būtų per vėlu, žmonės slidūs kaip unguriai, jiems niekada nieko nebus gana. Iš tikrųjų aiškindamas šias eilutes tik chroniškai bandau sau įvaryti nuovargį, kad galėčiau kuo greičiau eiti miegoti. Žinot, gal taip ir padarysiu – eisiu priverstinai miegoti! Labanakt, sviete!

Jūsų Maištinga Siela