Pajomantis - kaimas pats sau legenda!

Sveiki mielieji! Man netikėtai į galvą šovė tokia mintis, kad reikėtų internetinėje plotmėje paminėti savo buvusį kaimą, kuriame gyvenau. Juk į vedus į „google“ paieškos sistemą beveik nieko negalima rasti apie mano mylimą kaimą Pajomantį! Todėl skubu ištaisyti šią neįkainojamą klaidą ir šiek tiek papasakoti apie Pajomančio kaimo ypatumus, istoriją ir šiaip mano šaknis įleistas šiose vietose. Kartais juoko forma mėgstu sakyti: „Jūs ką? Nežinote Pajomančio? Juk tai Visatos centras!“ O štai ką sako Vikipedija apie mano kaimą – „Pajomantis – kaimas Rietavo savivaldybėje, 1,5 km į šiaurės rytus nuo Žemaičių plento. Veikia pradinė mokykla (nuo 1936 m.)“. Tai viskas ką galima surasti apie mano mylimą kaimą! O iš tikrųjų apie šį kaimą galima prirašyti daugiatomius romanus apie jų gyventojus, istorijas ir nutikimus. Nenuostabu, kad mano senelis Petras Norvydas dabar kaime likęs vienintelis našlys vyras suspėja nuveikti visų likusių 9, o gal jau ir daugiau, našlių darbus! Pavasarį mano senukas prasideda tikras darbymetis! Ar žemę suarti, ar tvorą pataisyti ar šiaip ką nors padaryti – mano senelis bus pirmasis darbuose, aišku, už atlyginimą tikėdamasis geros arielkos. Taip ir sukasi Pajomančio mechanizmas tarp senų bobučių paskalų ir naujienų. Taip, Pajomantis taip pat yra toks kaimas, kuriame visi vieni apie kitus viską žino arba bent jau mano žiną prikurdami legendas. Nuo ko atsirado Pajomančio pavadinimas? Tai labai senas kaimas, bet manoma, jog jis kilo nuo pavardės – Jomantas, kuris galbūt ir įkūrė šią gyvenvietę. Aišku yra ir kitokių legendų apie vaiduoklius supančiotus arklius (kad neva gyvenvietėje vaidendavosi baltas arklys su nurūkusiais pančiais, kuris kasnakt prabėga prieš vidurnaktį per kaimą) ir apie tai, kad Pajomančio vyrai mėgsta „paimti“ vieną kitą ne stikliuką, bet litrinį buteliuką baltosios samanės. Bet, manau, kad tai būdinga ne tik Pajomančiui, bet visiems likusiems Žemaitijos bei Aukštaitijos kaimams. Kaime kaip ir buvo sakoma iš tikrųjų yra Pajomančio vidurinė mokykla, šiuo metu jau visai uždaryta, sunku patikėti, kad aš ten baigiau pirmąsias keturias klases, kurias už „ausų“ tampė 43 metus išmokytojavusi pajomantiškė Jovita Stanevičienė. Kadangi į kaimą grįžtu vis rečiau ir rečiau, todėl kažkaip nutolau nuo visų žmonių ir dabar palikau šaltas tiems kaimo įvykiams, kurie manęs neliečia. O juk būdavo įdomu sužinoti, kokia bobutė ir ką loja apie mane, dabar žmonės nyksta, lieka tik gamtiniai dalykai, į kuriuos norėtųsi vėl ir vėl sugrįžti – kaimo keliukai, apžėlusios kūdros, mano medis, kalvos, miškai, akmenys ir nesibaigiantis vakarai bei pavasario dangus virš Pajomančio kalvų. Paskutiniaisiais metais, kaime tapau mizantropas, engiau žmonių, norėjosi žmonių ir vienatvės, todėl rėmiausi į gamtą. Patikdavo apeiti savas kalvas, prisiminti pradinę mokyklą ir vis mąstydavau, jog iš čia išvažiavęs pasigesiu tik šių vietų, o ne žmonių. Taip ir atsitiko. Šventasis naivumas man padėjo nusinešti tai ko labiausiai norėjau – Pajomančio gerąsias savybes, o ne intrigas ir kaimiškas paskalas. Nors Pajomantyje jaučiausi „žiauriai“ vienišas, man ten iš kitos pusės patiko ir pasigendu tų fundamentalių agrarinių dalykų, kurių mieste bandai apčiuopti pro išsproginėjusį cementą. Gamta yra kone bene vienintelis dalykas, kurio labai pasiilgstu. Prisimenu kaimo keliuką, kurį su kaimynų vaikais išrausėme ir pasidarėm viena didele smėlio dėže, o kaimo žmonės buvo mirtinai pasipiktinę, prisimenu kaimo degradantus, kurie lėtai svirduliuodavo girti namo, žinodami, kad namie gaus nuo pačių ir sugyventinių barti, prisimenu „slaptąsias“ vietas, miško namelį, kurį nuniokojo medkirčiai, mokyklos stadionėlį ir vandens telkinį, kuriame išmokau plaukti. Daug vaikystės asociacijų, kurių jaučiu nepamiršiu iki gyvenimo pabaigos. Štai ką man davė Pajomantis. Čia aš išmokau bijoti kitų ir kartu įveikti baimes. Čia tarp visų vienodų išmokau kitaip žiūrėti į gyvenimą, į save, todėl galvoju, o jeigu būčiau gyvenęs bent per dešimt kilometrų kitur, aš būčiau buvęs visiškai kitoks. Keista, galbūt net gretimame name mano likimas būtų susiklostęs visiškai kitaip. Kartais gyvenamoji vieta turi kur kas daugiau reikšmės mūsų gyvenime nei mes gebame įsivaizduoti. Ir kalbant apie Pajomantį negalima nepaminėti tokios vietos kaip „Kuliaupė“. Kuliaupė – tai mistinė Pajomančio kalvagūbrinė vieta, kurioje vaidendavosi Kuliaupės juodasis šuo. Teko ir man žemuogiaujant su kaimynų mergiotėms susidurti pamiškėje su pilku padaru, kuris mirtinai įvarė man baimės, kad pradėjau tikėti tais prietarais. Aišku, tai galėjo būti stirna arba vilkas, bet niekada nemačiau taip greitai bėgančio padaro, kurio pavidalas labai neaiškus. Ir aišku senasis Kuliaupės ąžuolas! Prie kurio yra miręs žmogus, ir iš kurio atsiveria nuostabi Žemaitiška panorama, norėjome ten pasistatyti namelį, bet kaimynė ėmė burnoti, kad tai - šventa vieta, kadangi miręs žmogus ir sąvartyno negalima daryti. Niekaip nepamiršiu kaip šonu risdavomės nuo stačios Kuliaupės kalvos, nusmukdavo ir kelnės ir vieną kartą įsiritome net į karvės tortą. Man visada knietėjo sužinoti, kodėl ta magiška vieta vadinama Kuliaupe, pirmą kartą taip sakant išgirdau Bronių Bubiną. Po to mes padarėme išvadą, kad tai nešvankus pavadinimas, kuris siejamas su vyriškio sėklidėmis „kule“ (žemaitiškai), kadangi tai yra dvi nelygių kalvų perėja, tarytum lietuviškas tarpeklis. Nuo mažumės norėjau, kad visi daiktai ir reiškiniai Pajomantyje turėtų savo vardus, braižiau žemėlapius, genealoginius medžius, man rūpėjo žinoti, kas ir iš kur yra kilę. Net keistiems dideliems lauko akmenims duodavau pavadinimus „Erelio akis“, „Angelo akmuo“. Pavasarį netoli mokyklos pievoje prasiverdavo upokšniai ir iš persisunkusios žemės plūsdavo vanduo, patikdavo prisemti batus, išbraidyti pelkes ir taip nuodugniai pažinti Pajomantį. Net ir dabar viską išvardyčiau, kas ir kur randasi. Pajomančio žiemos irgi būna savotiško grožio. Ypač senesniais laikais, kai pusnys siekdavo palanges, o nuo tvarto stogų tįsdavo ilgiausi varveklių kristalai. Mama ir seneliai neleisdavo jų laižyti, o aš vis tiek pasislėpęs laižydavau juos ir šlamšdavau baltutėlį sniegą, manydamas, kad tokiame baltame sniege negali būti nešvarumų. Gal todėl ir lakstydavau vaikystėje su varvančia nosimi. Žiemą, kai būna šalta ir giedras dangus, nuostabios sąlygos stebėti žvaigždes Pajomantyje ir vaikystėje apgailestaudavau, kad nėra kokios observatorijos kaip Molėtuose! Magija. Begaliniai pavasariai Pajomantyje, kai karklai apsiputoja pūkuotais „kačiukais“ ir nudžiūsta keliai, puikus metas būna pasivaikščiojimams (jeigu nesate alergiški žiedadulkėms). O ant mūsų kalvos, už ūkinių pastatų, iki šiol tebėra senos kapinaitės (5 amžiaus senumo), sunku pagalvoti, kad mes ant tos kalvos ganėme arklį, kepėme šašlykus ir net miegodavome su palapinėmis, kai po mumis jau ne vieną amžių guli kažkieno palaikai. Kažkada Pajomantyje veikė medicinos punktas, kuriame profilaktiškai atvažinėdavo medicinos seselė ir prie jos nusidriekdavo ištisa bobučių virtinė. Šalia Pajomančio dar tebestovi iš Sovietinių laikų išlikęs kultūrnamis, kuriame gyvena Banguolė Batrimavičienė, kažkada ten vykdavo jaunimo šokiai ir šiaip visokie vakarėliai, net buvusi parduotuvėlė. Buvo net tokia Zaurakų krautuvėlė, kurią užsidarė, ją vėliau pakeitė kaimo kioskas, kuris taip pat vėliau buvo uždarytas ir iš jo padaryta būda vištoms. Žinoma iki šiol atvažiuoja „mikruškės“, prie kurių susirinkusi liaudis mėgsta paliežuvauti ir nusipirkti reikiamų produktų. Pajomantyje yra laikraštinė! Ir pieninė! O dar Pajomančio ir Dalgų kalvos buvo įrengtas sąvartynas (dabar jau sunaikintas), ten žmonės gabendavo šiukšles, o mes dar būdami vaikai ten subėgdavome kaip į „Maxsimą“ ir rinkdavome to meto „gėrybes“. Vagiliaudavome (kaime čia nieko gėdinga) kaimynų obuolius, braškes ir net gėles. Ir aišku, už tai sulaukdavome nemažai pylos, bet kodėl nevogsi, jei patys suaugusieji plėšdavo užsidariusias fermas ir viską gabendavo į namus kaip savo turtą. Štai tokie buvome savotiški turto privatizatoriai - antstoliai. Gal neapsiimsiu charakterizuoti kiekvienos personos (Kaimo Hiltelio, neištikimųjų, moters violetiniais plaukais, žąselės ir t.t.), nes tai užtruks pernelyg daug. Norėčiau sužinoti ir daugiau senosios istorijos apie Pajomančio kaimą, bet kol kas galiu nurodyti, kokia vieną ar kitą trobą, kuri stovėjo prieš karą, o kam jos priklausė - niekam neaišku. Tiesa, vasara atsidaro populiarusis „Karvių kurortas“ t.y. didėlė ganykla, kurioje ganosi puse kaimo karvių, nes neva ta žemė valdiška liko iš po Sovietų, tai iki dabar į ją vedamos karvės. Dabar kaime nebevyksta jokios šventės, iš skyrus laidotuvės. Tik per šermenis dabar žmonės pamato vieni kitus ir dažniausiai blaivius, mėlynus, raudonus, užputusius ir paraudusius nuo ašarų ir liūdesio. Vestuvių jau nebėra, jaunimas palieka kaimą ir išsikrausto į miestus. Iš tikrųjų Pajomantis nėra kažkuo labai išskirtinis už kitus savo gretimus kaimus (Dalgai, Žeberei, Skaborai, Vėlaičiai), tiesiog ypatingas tuo, jog aš kažkada ten gyvenau. Gyvenau ir palikau nematomas išmėtytas pėdas laukuose, kuriuose nesuuostys net laiko vėjai.

Jūsų Maištinga Siela

P.S. Nuotraukos yra mano autentiškos iš Pajomančio!