Visi jie - vagys!

Sveiki visi,

Žmonės yra vagys! Taip, vagys ir ne kitaip! Jie visi vagys, įskaitant ir mane patį. Užkniso politikai ir užkniso anarchistai. Anarchistai iki apsiputojimo aiškina, kokie jie laisvi, kokie jie „pochuistai“, bet pabandyk jiems žodelį tartį, tai apsipūtos kaip tie piemenys. Jokie jie laisvūnai. Visi jie vagys! „Vagys! Vagys! Vagys!“ – rėkė kartą girtas senelis, klausydamasis radijo. Priėjau prie jo ir draugiškai sakau: „O jei tu būtum valdžioj, ar tu nevogtum?“ – „Aišku, kad vogčiau!“ – atsako senelis. – „Tai ko čia dabar dejuoji, jeigu pats esi vagis? Arba bent jau tokiu tikrai taptum!“ Ir iš tikrųjų visi jie vagys, vagia iki soties, ne kartą ir aš apsivogęs buvau, na prisipažįstu, kaimynų obuoliai, braškės, žirnius ir tuos nuvalgydavau naktimis. Bet jeigu esi kaimynas, tu tiesiog negali, tu privalai karts nuo karto vagiliauti, kitaip, koks tu kaimynas?

Einu į parduotuvę, pradeda graužti sąžinė, kad esu per daug sąžiningas, reikia apsivogti. Bet kažkaip gėda, sarmata, dar kas nors pamatys... Bet juk oligarchai tai daro kasdien, ir jiems niekas nepasako ir pirštu nepagrūmoja, kad negalima. Kodėl mane, neturtingą žemės kirminą turėtų persekioti, kad ir dėl netyčia man į užantį įlipusio saulėgrąžų pakelio? Bet gi man negalima to, kas galima sušiktiems oligarchams, deja, tai ne Dievo įsakymas, tačiau taip jau yra, ką padarysi, kaip pasakytų mano mama.

Ir visgi, aš noriu vogti, aš sutvertas vagiliauti! Noriu vogti iš pykčio, iš neturėjimo ko veikti, iš pavydo, iš keršto ir galiausiai vardan geresnio gėrio. Žinot, manau, kad tai genai. Juk kitaip ir būti negali! Juk mūsų seneliai gyveno prie kulkozo, vogė kaip išmanydami – pašarus, šieną, pieną, rublius ir t.t. Vogė, nes jei nevogsi, neturėsi ko valgyti, o jei neturėsi ko valgyti, vadinasi, mirsi. Miręs sovietas niekam nereikalingas. Pavokit ir jūs penkiasdešimt metų! Tada vogs ir jūsų vaikai ir anūkai. Tiesa, jau nebe pieną ir nebe šiaudus, tačiau pinigus su malonumu. O dar žiūrėk apiplėš kokį butuką, dar senuką su karštu lygintuvu nukankins, tai iš vis šiuolaikinė karta buržujais vagių pataps. Ir visgi, manęs neapleidžia nuojauta, kad vieną dieną apsivogsiu, taip apsivogsiu, kad sėsiu į kalėjimą. Pamenu, kaip močiutė sakydavo: „Tu iš kalėjimo neišeisi!“ Bet juk tik tą kartą išvalgiau nuo manęs kruopščiai paslėptus saldainius. Juk policijai ir Dievui apie tai nebūtina žinoti! Ir visgi, jau kuris laikas, o vis dar ne kalėjime, matyt, pasišiukšlinau ir nieko nevogiau.

Virš Lietuvos nusidriekęs ilgas oligarchų vagysčių ir kitokių čiulpikų šleifas, jie vagiliauja į valias, nes turi ko vogti, o jei nevagia, tai laisvalaikiu grubiai apiplėšinėja. Toks gyvenimas, tačiau, kodėl aš būdamas paprastas civilis, na gal ir ne oligarchas, turiu nusileisti ir būti sąžiningas? Sąžinė man pavalgyti neduoda! O ar oligarchai turi sąžinę? Aišku, kad ne! Iš jų jau buvo pavogta sąžinė, bet užtat netrūksta nei pinigų, nei galybės. Todėl noriu prisiekti prieš visus, kad vieną gražią dieną aš ką nors pavogsiu ir tapsiu toks didis oligarchas, kaip mūsų Lietuvos nupenėtas slaptas bajoras didikas! Juk vagimis tampama, o ne gimstama! Žmonės, vokite, netinginiaukite, o vokite, nes jums prieš akis mūsų valdžios visa ko pavyzdys, būkime avinais, būkime asilais, būkime kuo tik norime, tačiau būkime banda ir sekime paskui oligarchus!

Jūsų Maištinga Siela