2010 m. rugpjūčio 26 d., ketvirtadienis

Knyga: Gintaras Beresnevičius "Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai"





Sveiki visi,
Šiandien noriu pristatyti Gintaro Beresnevičiaus paskutinį romaną „Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai“. Tenka pripažinti, kad pavadinimas man nepatiko, toks keistai ilgas ir skamba lyg „Batuoto katino nuotykiai“, tačiau tai tėra tik pavadinimas. Sakoma, dėl skonio nesiginčijama. Kitas klaustukas visada man kabo ant rašytojo asmenybės. Kol kas tai pirmasis veikalas skaitytas amžinatilsio Gintaro Beresnevičiaus (1961 – 2006), bet galiu prisipažinti, kad buvo visko.
 Neseniai buvau pabaigęs Dostojevskį ir staiga toks nerealus šuolis į postmodernizmą, kad tenka atsigauti. Atsivertus „Vagabundo nuotykius ir regėjimus“ jau patys pirmieji sakiniai sutriuškina, cituoju: „Kritimas iš dangaus, priešingai vyraujantis įsitikinimas, nėra ilgas procesas, kai gali dairytis ir samprotauti apie dangaus aukštumą ir žemės žemumą, ir jūrų gilumą. Tai nutinka labai spėriai ir beregint į makaulę krenta užmarštis. O gal ir ypatingo pobūdžio atmintis, juk amnezija irgi savita atminties atmaina.“ (p.7) Ir išties apie paprastus reiškinius parašyta labai painiai ir įdomiai. Beresnevičius buvo nepaprastai įžvalgus. Tenka prisipažinti, kad tai pirmoji knyga, kurią skaitau leidyklos „Kitos knygos“ ir gan patiko, tik vis prie postmodernizmo nenorėčiau visai priprasti, norisi palaikyti didesnį literatūros ratą, tačiau galima pasidžiaugti, kad ši leidykla orientuojasi į kitokias knygas. Bet kokiu atveju tai yra sveikintina.
 „Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai“ ilgokai rašyta Gintaro Beresnevičiaus knyga, net 16 metų, tačiau su pertraukomis, prieš mirtį jis buvo prie jos sugrįžęs, bet pabaigti taip ir nebespėjo. Iš knygos to nesimato, nes kuratoriai tikriausiai sudėliojo knygą taip, kad ši turėtų nuostabią pabaigą, o ir knygos apimtis mane tenkina, šitokio tipo storesnės bijočiau ir skaityti, nes protas visiškai susimaišytų. Tai logikos neturinti knyga, kurią skaitant tenka vadovautis pojūčiais, asociacijomis ir savo asmenine bei kultūrine patirtimi. Beresnevičius šią knygą nulipdė tarsi sąmonės srautu, kuriame nėra siužeto, viskas tarsi chaosas, siurrealistikai išdarytas pasaulis, viskas susilieję. Beresnevičius regėjimus daro iš konkrečių kultūrų: religijos, tikėjimo, epochų, žmonijos didžiųjų atradimų, karų ir t.t. Iš šių istorinių ir dabarties „paminklų“ jis lengvai sukuria visai kitokį pasaulį, pasaulį kuriame nėra logikos, viskas aptaku, netikra, tačiau palieka tiktai vieną realų dalyką – jausmus. Jais ir priverstas vadovautis skaitytojas, kitokiu būdu iš knygos negaus jokio malonumo.
 Vagabundo pasaulis panašus į A. Dantės „Dieviškąją komediją“, tą pažymėjo ir Regimantas Tomušaitis, kurio kritinis straipsnis buvo prisegtas romano gale. Jis šią knygą pavadina „Žmogiškąja komedija“, tenka sutikti, kad tai labai taiklus pavadinimas, kadangi lyginant „Dievišką ir žmogiškąją komedijas“ pamatai labai didelius skirtumus, žmogaus ribas, savivalę, protą ir visą kitą, ką žmogus pasiekė nuo Dantės laikų. Beresnevičius pasitelkia ir nūdienos laikus, žvėris, išgalvoja nebūtas knygas ir iš visko padaro labai tirštą magišką tekstą, kuriame galima ieškoti ir atrasti nemažai simbolių, paralelių ir aliuzijų tarp šio ir regėjimo pasaulių. Lengviausia man buvo sulyginti Beresnevičiaus aprašomus gyvūnus jo bute, kurie kaip ir žmonės turi savo charakterius, būtent šie žvėrys yra personifikuoti žmonių charakteriai ir tipai iš realaus mūsų gyvenimo. Tenka įžvelgti ir siužeto užuomazgas, tai Tomo ir Lolitos meilės istorija, užsimezgusi aludės rūsyje. Galiausiai Tomas apsilanko pragare, išgelbėja pasaulį, kuris stovėjo ant miegančių trijų Banginių. Tiesa, pačioje pradžioje esama ir ryškių Biblijinių motyvų, stiprių mitologijos linijų, kai pasakojama, kaip sukuriamas pasaulis iš išskrostos žuvies. 
 Naivus kartais juokingas sulyginimas, kultūros faktų ir istorinių fizinių apčiuopiamų dalykų suplakimas ir galbūt kai kur subanalinimas nėra vien tik ironijos ir sarkazmo efektas. Veikiau, sakyčiau, autorius buvo nusiminęs esama žmonijos padėtimi, civilizacijos pilkumu ir niūrumu, galbūt tai vienas iš dalykų, kas ir paskatino Beresnevičių rašyti tokį siurrealistinę mūsų pasaulio atšvaitą. Už visų kartais makabriškų pasakymų, palyginimų, neįmanomo sugretinimo slypi nusivylimas šiuo pasauliu, nusivylimas principais, kononais, susiformulavusiais stereotipais, na, ir aišku, pagaliau tai yra manifestas, maištas prieš kasdienybės rutiną. Vingrūs ir „sukti“ sakiniai kartais primina F. Rablė „Gargantiua ir Pantagriuelį“, primena M. Pavičiaus „Chazarų žodyną“, galbūt ir kitus siurrealistinius kūrinius. Galiausiai Beresnevičius duoda galimybę pasirinkimą (pagrindiniams herojams jau esant ties skaistykla), grįžti atgal į chaotiško regėjimo pasaulį ar pasiekti Rojų. Herojai dar dvejoja, ar jie yra nusipelnę Rojaus. Svarbiausias čia dalykas yra pasirinkimas. Visą regėjimo tėkmės chaose žmogus buvo nešamas dinamiško srauto, o čia jam tarp sferų duodama atsikvėpti ir pasirinkti. Galbūt tai aliuzija į tai, kad visgi, kur žmogui lemta pakliūti (ar į Pragarą, ar į Rojų), pasirenka ne Dievas, o pats žmogus.
 Šią knygą siūlau visiems bepročiams, keistuoliams, postmoderno gerbėjams. Visi, kurie mano, kad lietuviai nieko gero ir kitoniško negali sukurti, nusivylusiems meilės romanais iš šiaip „Kitokių knygų“ leidyklos gerbėjams.

Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą