Sveiki,
Būna dienų lyg tyčia, kada rodos, jog viskas ima griūti, ima važiuoti stogas, o vienatvės persirijusi siela springsta nuo šių riebalų. Kai nėra į ką įsikibti, reikia kibtis į save. Žinau, tai skamba beprotiškai, tai nelyginant Sizifo darbas – patikėti, jog tu gali viską pakeisti, tu gali režisuoti savo gyvenimą, sukurti jame žaidimą, atlikti jo pagrindinė vaidmanį, kitaip sakant, tu gali iš tikrųjų gyventi ir rinktis kaip gyventi.
Dažnas mėgsta sakyti, „jei negali pakeisti situacijos, pakeisk požiūrį“. Bet apie kokį požiūrį mes kalbame? Ar ne apie tą pačią mums suteiktą pasirinkimo laisvę? Apie savo pasirinkimo savivoką. Ir tą akimirką, kai mes iš tikrųjų suprantame, tą rytą, kai turime atsikelti ir diena mums atrodo nuostabi, kuri tik ir laukia, kad mes ją užkariautume, mes pasijaučiame iš tikrųjų laimingi. Mes jaučiamės Kolumbais, savo Pažadėtosios žemės atradėjais, nors esmėje nieko naujo apie save nesužinome. Vadinasi, tik minčių praskraidėjimo lygyje mes esame totalūs savasties židinio įpūtėjai. Tas momentas yra pats laimingiausias, kai suvoki, jog turi laisvę rinktis ir pasirinkime niekada savęs neprarasi, nes klysti yra žmogiška.
Ir dabar kiekvienas turime teisę sau pasakyti, jog nusipelnėme gyventi geriau. Taip, nusipelnėme ir tai nėra Pakso rinkiminis šūkis, tas šūkis turi būti mūsų visų credo, mes nusipelnėme pasirinkti geriau, po paraliais. Kiekvienas iš mūsų nusipelnė būti mylimas, nusipelnė pats mylėti. Ir spėkite, kas atsakingas už tai, jog mes gyventume patys? Ogi mes patys. Mes patys turime teisę ne tik į save, bet ir į visuomenę, pareikalauti geresnio gyvenimo. Paprastas pavyzdys – graikams atėjo krizė, ir jie masiškai pasakė NE, mes šito netoleruosime. Tada gatvėse prasidėjo masiniai protestai, riaušės. Į Lietuvą atėjo krizė, o ką pasakė lietuviai? „Aaa, atėjo krizė, nu, ką, reikės pasitemti, ką jau čia padarysi.“ Vadinasi, mūsų pačios tauros sąmoningas mokėjimas prisitaikyti yra šiokia tokia vertybė, tačiau tik iki tam tikros ribos. Kas jei ne mes patys save turime pažadinti iš sutemų ir prieblandų, kaip sakė Marcinkevičius. Mes nusipelnėme gyventi geriau, mes nusipelnėme permainų, todėl kviečiu nors retkarčiai pagalvoti, jog nėra viskas taip beviltiška, jog visi turime iš esmės vieną ir tą patį tikslą – norą gyventi geriau. Būkite mylimi, būkite milyntys, būkite savo Pažadėtosios Žemės Kolumbai, atraskite s kasryt savyje kažką naujo, o atradę neužmirškite, bet relizuokite. Juk šiaip ar taip, mintys yra daiktai, tai gaminkime gerus daiktus, o ne kokius made in China.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą