Kojos
Apdegusios tilto kojos
Iš vandens kyšo ir žvalgos
Niekas jau nebevaikšto
Visi norėję praeiti jau praėjo
Ateinančių jau nėra ir nebus
Pasiteisinimas
Turėjau parašyti romaną apie šėtoną
O eilės vis riejasi kaip šuo su kate
Vis negražios vis nedarnios vis fatališkos
Neklausk kodėl nėra linksmų eilių
Paskaityk Erlicko burtų knygas
Jose daugiau išminties nei manosiose
Kurioje visos užkeikimo formuluotės
Kaip žirniai į sieną
Sugrįžta į mane patį
Ir vėl klūpiu kampe ant jų
Ir galvoju kaip išsisukti nuo didžiausios bausmės
Išsisukti nuo kūrybos
Trisdešimt sidabrinių
Trisdešimt monetų
Iš Judo sąskaitos
Išrašiau velniui
Be kraujo
Be pažadų
Be ketinimų
Šiaip sau pardaviau
Mylimą ir priešą
Ant vieno baslio
Nugaišo kaip drugiai
Vienišo voratinklio mazguose
Trisdešimt sidabrinių
Man žvanga varpais
Kaip žiogai žolėje
Einant per svetimą žemę
Pažiūrėt nukryžiuotųjų
Nežinioje
Šermukšnių kraujas
Ant baltos suknelės
Tavo mažosios sesers
Lėlė pamesta kelio gale
Pravažiuojantys pareigūnai
Ieško ir ieško
O šermukšnių kraujas
Nesibaigia ir nesibaigia
Galvoju, kad taip kabėtų ateistas
Pasaulis vaikas ir kekšė
Susikibusios prakaituotos krūtys
Vyro suskirdusiose delnuose
Pasaulis ir sėkla ir tu
Ir seksas ir malda
Išprotėjęs demonas imituoja angelą
O angelas nusideda su Ieva
Pasaulis ir draugas ir priešas
Ir ne gėda būti Dievu
Ne gėda pavaduoti kai Jis miega
Ne gėda apsimesti Viešpačiu ir suteneriu
Ne gėda pavirsti dangumi
Ir bedugne į dienos pabaigą
Įbėgančia be gėdos į tavo norą
Ir noras taptų prakeiksmu
Nes ne gėda pakeisti
Kad būtų geriau
Po stabo šešėliais
Gyventi
Dabar
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą