Sveiki visi,
Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Rudens legendos“ (Legends of the fall) (1994 m.). Ganėtinai senas filmas, rodomas minimaliai bent kartą per metus per LNK. Jau seniai bemačiau šį filmą, kad net siužetą buvau spėjęs pamiršti. Šį kartą filmas pasirodė visai kitoks. Užsimaniau, juk dabar ruduo, tai ir norėjosi kažkokių spalvų, ryškaus epinio pasakojimo. Iš esmės man šis filmas kažkuo primena Vajomingo kalnus iš „Kuproto kalno“ ar net patį filmą „Šaltasis kalnas“. Tai graži, ilga ir laiko slinktimi užfiksuota istorija.
Tai pasakojimas apie Tristaną, labiausiai iš trijų sūnų išsiskiriantį jaunuolį, kuris išeina į karą, per klaidą netenka jaunėlio brolio ir visą gyvenimą save kaltina dėl tos nelaimės, o kažkur toliuose, tarp kalnų, laukia jo mylimoji, kuri išteka už jo vyresniojo brolio. Tai negailestingi likimai, kai širdis sako vieną, o protas kitą. Nuostabiausi dalykai šiame filme – tai begalinė gamta, kuri pavaizduota visais metų laikais, o ypač tas ruduo, kuris keičia ir keičia, sendina ir brandina pačius herojus.
Nuostabus Bredo Pitto vaidybos darbas. Iš esmės man labiau patiko nei „Džo Bleko viešnagė“. Buvau pasiilgęs tokios istorijos, tokio pasakojimo, kai nereikia įmantrių siužetų, kai nereikia ir banalių siužetų, tiesiog lėto ir kartu dramatiško pasakojimo, kuris pakeri savo elegancija ir spalvomis. Puikiai parinkti aktoriai, senukas Hopkinsas irgi čia nepėsčias – įkūnija rūstų tėvą. Manau, kad tai vienas iš tų filmų, kuris nesensta, sunku pasakyti, ar vertėtų jį perekranizuoti, nes tai filmas įsirėžęs toks, koks pastatytas būtent tais metais „ant kojų“ – kitokio ir nebereikia. Tai filmas tapęs klasika, kurį verta pažiūrėti galbūt kiekvieną rudenį, kai ima kristi lapai ir galima prisiminti tuos žmones, kurie pernai, užpernai ir t.t. mus supo tuo metu. Ruduo – tai naujas matas, kuriuo galima matuoti ne tik laiką, bet ir savo likimą.
Įvertinimas: 8.9/10
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą