Sveiki visi,
Šiandien noriu pristatyti dokumentinį filmą „Žemiečiai“ (Earthlings) (2005 m.). Na, iš tikrųjų sunku apsakyti šį jausmą po filmo. Ne, antro karto nežiūrėčiau nė už ką! Filmas tikrai nėra nuobodus, tačiau jo keliama problematika, vaizdai tiesiog pritrenkia. Žiūrėjau šią dokumentiką ir baisėjausi žmonėmis ir tuo, kas vyksta aplinkui ir kartu supratau, kur pačios dokumentikos problema. Šis filmas turi vieną baisų trūkumą – jis baisiai neigiamai konotuotas. Praktiškai visas filmas prisodrintas unikalių kadrų, kai žmogus žiauriai elgiasi su gyvūnais. Kadrai, patikėkit manim – vos širdis nesustojo. Teko ne kartą nusukti akis į šoną, nes negalėjau tverti...
Žmogaus žiaurumas yra beribis. Tiesą sakant, na, kas daugiau ir galėtų dirbti skerdyklose, kur per dieną nužudoma šitiek gyvūnų, kad nori nenori pagalvoji, ką visgi dediesi į burną. Lavonieną? Mėsą? Ar tą nelaimingą gyvūną? Iš esmės filmas kelia žiaurumo problemą ir nepagarbos. Esmė ne tame, ar mes žudome, bet esmė, kaip mes žudome, ar leidžiame gyvūnui be skausmo numirti, ar skerdžiame mušdami ir spardydami. Pritrenkiantys kadrai, kurie nenyksta iš akių: kaip buliui perpjaunama gerklė ir jis paleidžiamas lakstyti, kaip atliekami eksperimentai su babūnais, skerdžiami viščiukai, elektra kankinamos kiaulės, kaip gyvam vilkui lupamas kailis. Kadrai baisūs ir t.t. Bet esminis klausimas yra, ar tokį filmą vertą žiūrėti? Pabaigoje filmas pateikia banalų, bet tikslų pavyzdį, kaip reaguoja žmonės į tokius vaizdus: „Nekalbėkite apie tai, nes sugadinsit apetitą“. Žmogus, valgydamas mėsą ar nešiodamas kailius, visgi tebėra šalia tos pačios skerdyklos, mirties kalvės, tik daugelis nesusimąstome ir savo pasirinkimą bandome apibrėžti psichologiškai – „manęs tai neliečia, ne aš žudžiau“.
Viena stipriausių filmo minčių yra tai, kad žmogus, gamta ir gyvūnija yra bendra, bendra gyvastis, jausmai. Galbūt per daug akcentuojama kančia, kankinimai, pamirštamos įvairios gyvūnų gelbėjimo organizacijos ir milijonai, kurie save laiko vegetarais. Filmas iš tikrųjų smogia šiurkščiai, bet kitą vertus, kaip kitaip be gražių „cackinimų“ pasakyti paprastam žmogui, kad šis nustotų negerbti savęs ir kitų. Kur jo sąžinė? Kur ta išliaupsinta civilizacija ir kultūra? Po šio filmo toks jausmas, kad esam šlykštūs prisitaikėliai, esam tik tiek, kurie renkasi, ką matyti, o ko nematyti. Ne, filmas nesako, kad po visų tų vaizdų, kurie kas minutę įvyksta Žemėje, mestume ryti mėsą, nešioti odinius rūbus, jis kalba apie pagarbą gyvybei.
Iš pradžių filmą bežiūrint kyla pyktis, po to apmaudas, po to pasibaisėjimas, šleikštulys ir net norėjosi išjungti tuos baisus vaizdus, norėjosi nusiplauti tą kraują. Lyg bežiūrint aš pats žudyčiau... Kiekvienas žmogus renkasi savo santykį su pasauliu, gyvenimu ir gyvūnais. Koks jis? Visų dokumentinių filmų trūkumas yra tai, kad jie verčia žmogų susimąstyti. O imtis veiksmų? Kokia kalba turi kalbėti dokumentika, kuri nori gero Pasauliui, kad pasiektų rezultatų? Kokia kalba turi prabilti į žiūrovą, jei ne paties tikrovės vaizdais?
Įvertinimas: 9.1/10
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą