Sveikučiai,Vakar padariau nuodėmę – buvau tikras lietuvis ir žiūrėjau krepšinį, gėriau alų ir smarkiai sirgau už mūsų komandą su draugais. Esu kaltas! Esu kaltas! Esu labai kaltas! Krepšinis, alus ir draugai – kiekvieno studento vaikino pareiga, geresnių prostitučių gyvenime tikriausiai nesutiksiu ir neregėsiu. Prarėkiau gerklę, keikiau varžovus ir visus siunčiau ant trijų raidžių – kokia pramoga begali būti saldesnė, azartiškesnė ir turiningesnė? Juk tai pirmoji religija Lietuvoje!
Lietuvišką krepšinį sudievina tik patys lietuviai, todėl pasauliniame kontekste atrodome šiek tiek juokingai susireikšminę. Paklausk tu skandinavų, azijiečių ar tų pačių amerikiečių – jie net nežino, kad Lietuvoje populiarus krepšinis, o čia visai neseniai iškovota bronza pasaulio arenoje mus privertė taip užriesti snapą ir puikuotis, kad baisu, tačiau šalys, kurios yra didelės, o sportų šakų tiek, kad nesuskaičiuosi, tame kontekste Lietuvos pergalės ištirpsta kaip senis besmegenis ant viryklės. Niekam nerūpi nei tas krepšinis, nei tos pergalės. Iš esmės prestižiniuose čempionatuose Lietuvą geriau žino tik mažesnės šalys, kuriuose krepšinis taip pat kaip legenda, tai būtų kokia Serbija, ta pat Slovėnija, Kroatija ir t.t. Kažin, kiek tų pačių latvių ar estų žiūri ir žino Lietuvos komandą? Nesveikai, žvelgiant apdujusiomis nuo kamuolio lietuvio akimis, mažas kitataučių besidominčių procentas.
Padariau sau išvadą, kad visgi futbolas yra kur kas populiaresnis už krepšinį. Jau vien Argentinoje, kuri savo futbolą ir Maradoną tiek sudievinę, kad tiesiog iš proto eina, kai vyksta pasaulio (o kad krepšinyje gavo Olimpinį auksą, procentas žymiai mažesnis) ar Lotynų Amerikos čempionatai. Štai kodėl brazilai nemėgsta argentiniečių, o argentiniečiai brazilų – futbolas juos skiria. Tas pats ir su olandais, vokiečiais, prancūzais, ispanais, švedais – pas juos gi futbolas yra antrasis kvėpavimas, o ne krepšinis. Kas tas krepšinis? Jie jo beveik nežiūri, o štai futbolo fenomenas yra kažkas „tokio“, už ką galima supilti piliakalnį ir pastatyti kryžių. Taigi, man „šviečiasi“, kad pasaulio arenoje lietuviai kaip visada mėgsta save sureikšminti ir iškelti.
Krepšinis pas mus jau seniai tapo nacionalinė vertybė. Dar prieš Antrąjį Pasaulinį karą esame tapę Europos čempionais! Dievaži, kokia garbė, tačiau paklausk bet kurio užsieniečio, kuris tik minimaliai žiūri krepšinį, jis to nė negirdėjęs – nekalbu apie visokius fanatikus. Susireikšminimas ir ego Lietuvoje paveldėtas dalinai, mano galva, iš LDK, turime didžios ir išdidžios tautos geną. Sakykime, latvių rašytoja Laima Muktupavela savo romane „Pievagrybių testamentas“, kuriame aprašoma lietuvių ir latvių emigracijos dalia Airijoje ir jų sunkus darbas, sako, kad lietuviai visada bus šiukštesni, atšiauresni, nebijos dėl garbės gintis ir duoti į snukį, o štai latvis visada tylės ir kantriai dirbs. Taip rašytoja rašo tik dėl to, kad mes patys iš šalies kitiems atrodome perdėtai pasikėlę ereliai. Lygiai tas pats ir su mūsų krepšiniu, antruoju kvėpavimu, kurį mes pumpuojame į savo kaip tautos ir valdžios nusivylusį gyvenimo kūną, nelyginant morfijų savo nuotaikai ir orumui pataisyti. Lietuviško krepšinio mitas tėra mūsų reikalas, juo galime tikėti arba netikėti.
Galime kalbėti ir apie krepšinio sirgalių kartą, kuri savo jaunas dienas praleido sumerkę burnas ir nosis į alaus bokalus ir gargaliuodami „Tris milijonus“ išgyvena visą savo jaunystę. Ką ir bepridursi – tikra religinė krepšinio karta! Jau net nebeįsivaizduoju ir krepšinio be alaus reklamų, be „Utenos“, „Švyturio“, „Tauro“, „Kalnapilio“ ir, dievaži, vis labiau populiarėjančių užeigų ir kavinių su plačiaekraniais „telikais“, per kuriuos rodo kamuolio besivaikančius milžinus. Užgriuvęs aludes jaunimas tiesiog sprogsta pritvinkusiuose ir alumi dvokiančiuose patalpose.
Manding, religija yra nesibaigianti nauda ir komercija. Visais laikais tikėjimas duoda kažkam pelno ir naudos. Jei krikščionybė per savo dogmas galėjo valdyti žmogų, krautis sau turtus, dominuoti pasaulinės politikos arenoje, tai dabar komercija persisunkusios krepšinio reklamos, atvirai sakant, mane veda iš proto. Jau nuo pačios vasaros pradžios, vos įėjus į parduotuvę, akys pradeda raibti nuo gausybės asortimentų. Tiesą sakant, nieko daugiau ir nematyti – pripučiami balionai, marškinėliai, pakeistos alaus etiketės į kamuolio oranžinį atspalvį, ledų popierėliai su krepšininkų atvaizdais, užrašai ir t.t. ir t.t. Kaip jiems neatsibosta tie patys veidai? Manipuliuoti galima ne tik vaikais su gėlytėm atkišus, bet ir kamuolį su krepšininkų riebaluotais veidais. Nieko čia blogo, nes žmonėm tinka ir patinka, tik jau baisi monotonija! O ir patiems krepšininkams, tikrosioms komercijos aukoms, visai ne gėda reklamuoti „Vytautą“ ar dar kokį gėralą, juk ir jiems į individualias kišenės nubyrą nugręžtas pinigas. Žinot, man taip pat būtų ne gėda, nes komercija reikia naudotis ir išnaudoti smarkiai, nes tokia jos paskirtis, tačiau, kaip paprastam vartotojuj į akis brukama ant kiekvieno žingsnio Lietuvos rinktinės reklama, žinot, galima ir bepročiu palikti. Galvoju, jei šitą būdą anksčiau būtų atradęs tardomasis KGB, tai pats geriausias individualus ir visuomeninis kankinimo būdas būtų buvusi monotoniška reklama, kuri tave persekiotų kaip mirties šešėlis.
Ne, krepšinis man patinka, patinka sureikšminti pergalę, verkti pralaimėjus, klykti įmetus kiaurą tritaškį ir visaip kitaip emocionaliai taškytis, ardytis, krykštauti ir baubti nelyginant jaučiui. Tai žmogiška, tai išlaisvina emocijas, tai džiugina, o pats tautinis susireikšminimas kitų tautų akivaizdoje tampa smagus. Dabar suprantu, kodėl politikai prileisti prie lovio, užmiršta, ką šnekėjo per rinkimus, nes mes taip pat, užvaldyti aukštesniojo pergalės skonio, mėgstame žeminti kitas tautas, vadindami jas babajais, čigonais, žydais ir visokiais kitais rasistiniais žodžiais. Visa tai ne pasaka, perskaičiau per „chatą“, kai vyko tiesioginė transliacija. Kur dingsta tolerancija, pagarba ir t.t.? Ji pasimiršta, vos tik apkvaitus ir gavus galimybę įrodyti savo kaip tautos pranašumą prieš kitą tautą. Ko tada mes reikalaujame iš politikų, jei patys nepajėgiame atsispirti aukštesniojo susireikšminimo manijai – būti virš kitų galvų? Net per krepšinį žlunga ir griūva demokratija bei tolerancija. Jau nekalbu apie futbolininkus britus, kurie šlapalu kaskart šlaksto Lietuvos valstybinius pastatus ar pikčiurnas lenkus, kurie ėmė mūsų nuostabias, dar dažai kvepiančias, arenas ardyti ir drumsti ramybę – jie jaučiasi aukštesni.
Esu kaltas! Esu kaltas! Esu labai kaltas! Nes „pavariau“ ant krepšinio, nors kartu ir pats retkarčiais nužmogėju ir pasiduodu nuodėmei. „Šventieji puodus daužo!“, sako vienas mano pažįstamas, o tai tikra tiesa. Esu lietuvis, myliu ir nekenčiu savojo krepšininio geno, nes jis man ir kančia, ir malonumas, ir pareiga, ir laisvalaikis – žodžiu, antrosios lietuviškumo supratimo žiaunos, antrasis kvėpavimas.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą