Filmas: "Gran Torino"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Gran Torino“ (Gran Torino) (2008 m.). Jau labai seniai norėjau pamatyti šį filmą, iš trailer‘io pasirodė tikrai neblogas, o ir Clint Eastwood‘o (jis pats ir režisavo šį filmą) pasiilgau po „Mergina verta milijono“ filmo. Iš tikro filmas buvo vertas laukimo, kadangi „pasisotinau“. Iš tikro siužetas primeną juokingą animacinį filmą „Up“ (Aukštyn), tačiau tai tik iš pirmo žvilgsnio. Pagrindinis herojus po žmonos mirties nenori išpažinti kunigui savo gyvenimo nuodėmių, nes nepripažįsta 27 metų kunigėlio, o kaimynystėje jau apsigyveno azijiečiai, kurie beveik okupuoja visą rajoną. Buvęs karo veteranas Vietname, jis nesibodi iki šiol būti akylas ir laikyti prie šalies ginklo, kad apsisaugoti nuo vietinių jaunų banditų ir apsaugotų savo 1972 – ųjų automobilį „Gran Torino“, nuo kurio užsimezga draugiškesni santykiais su kaimynais iš Azijos...

Viskas būtų lyg ir tvarkoje senuko gyvenime, tačiau... Filmas fiksuoja ne tyliai tekantį kasdienį gyvenimą, tačiau vyro asketo prijaukinimą prie besikeičiančio pasaulio. Senuko žvilgsnis nuolat kritiškas į vaikėzus, kurie jau nebeturi jokios pagarbos senesniajai kartai. Iš esmės filmas yra ir apie kartų konfliktą ir apie besikeičiančią Amerikos tautinę sudėtį. Svetimšaliams nelengva prisitaikyti Amerikoje, čia į juos žiūri kaip į antrarūšius, todėl jie priversti spaustis savo kvartaluose su savais įstatymais ir prioritetais. Azijiečiai čia konfliktuoja su meksikiečiais ir vietiniais „juodukais“, tokių konfliktų sūkuryje atsiduria „švelnios sielos“ paauglys azijietis, kurį nuolat stumdo ir pravardžiuoja. Kietą riešutėlį primenantis senukas imasi jį auklėti.

Manau, kad filmas gan visuomeninis, iškeliantis į paviršių tolerancijos, žmogaus teisių ir kitų visuomeninių skaudulių žaizdas. Pagrindinis personažas, žinodamas, kad iš vidaus jį ėda liga, ryžtasi lyg ir norom, lyg ir nenorom leistis į besikeičiančio pasaulio mėsmalę. Jo vertybės – tai, kas užgyventa – automobilis, darbo įrankiai ir t.t. staiga užuodus mirtį tampa niekalu. Skaudžiausia yra tai, kad filmas įtikina, kad pabaigoje taip reikia keršto už išprievartautą mergaitę, taip reikia senuko bebaimystės, tačiau žiūrovas lieka tarsi išduotas, kadangi jis jau mąsto kaip senukas – teisingumas pasiekiamas tik čia ir dabar ginklu, tačiau filmo pabaigoje matome virsmą senuko gyvenime. Jis pasikeitė, todėl filmo finalas lyg ir nuvilia žmogų, bet kartu ir verčia apmąstyti, kodėl buvo pasirinktas būtent šitoks kelias.

Manau, kad filme yra pakankamai daug psichologijos, daug skaudžių temų, kurie kasdien, net šią akimirką ištinką pasaulyje gyvenančius žmones. Taip, tai pakankamai stiprus, įtaigus filmas, kurį būtinai turi pamatyti tikri kino gurmanai ir įvertinti savo akimis.

Mano įvertinimas: 9.5/10
Kritikų vidurkis: 72/100
IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela