Sveiki visi,
Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Gran Torino“ (Gran
Torino) (2008 m.). Jau labai seniai norėjau pamatyti šį filmą, iš trailer‘io
pasirodė tikrai neblogas, o ir Clint Eastwood‘o (jis pats ir režisavo šį filmą)
pasiilgau po „Mergina verta milijono“ filmo. Iš tikro filmas buvo vertas
laukimo, kadangi „pasisotinau“. Iš tikro siužetas primeną juokingą animacinį
filmą „Up“ (Aukštyn), tačiau tai tik iš pirmo žvilgsnio. Pagrindinis herojus po
žmonos mirties nenori išpažinti kunigui savo gyvenimo nuodėmių, nes
nepripažįsta 27 metų kunigėlio, o kaimynystėje jau apsigyveno azijiečiai, kurie
beveik okupuoja visą rajoną. Buvęs karo veteranas Vietname, jis nesibodi iki
šiol būti akylas ir laikyti prie šalies ginklo, kad apsisaugoti nuo vietinių
jaunų banditų ir apsaugotų savo 1972 – ųjų automobilį „Gran Torino“, nuo kurio
užsimezga draugiškesni santykiais su kaimynais iš Azijos...
Viskas būtų lyg ir tvarkoje senuko gyvenime, tačiau...
Filmas fiksuoja ne tyliai tekantį kasdienį gyvenimą, tačiau vyro asketo
prijaukinimą prie besikeičiančio pasaulio. Senuko žvilgsnis nuolat kritiškas į
vaikėzus, kurie jau nebeturi jokios pagarbos senesniajai kartai. Iš esmės
filmas yra ir apie kartų konfliktą ir apie besikeičiančią Amerikos tautinę
sudėtį. Svetimšaliams nelengva prisitaikyti Amerikoje, čia į juos žiūri kaip į
antrarūšius, todėl jie priversti spaustis savo kvartaluose su savais įstatymais
ir prioritetais. Azijiečiai čia konfliktuoja su meksikiečiais ir vietiniais „juodukais“,
tokių konfliktų sūkuryje atsiduria „švelnios sielos“ paauglys azijietis, kurį
nuolat stumdo ir pravardžiuoja. Kietą riešutėlį primenantis senukas imasi jį
auklėti.
Manau, kad filmas gan visuomeninis, iškeliantis į
paviršių tolerancijos, žmogaus teisių ir kitų visuomeninių skaudulių žaizdas. Pagrindinis
personažas, žinodamas, kad iš vidaus jį ėda liga, ryžtasi lyg ir norom, lyg ir
nenorom leistis į besikeičiančio pasaulio mėsmalę. Jo vertybės – tai, kas
užgyventa – automobilis, darbo įrankiai ir t.t. staiga užuodus mirtį tampa
niekalu. Skaudžiausia yra tai, kad filmas įtikina, kad pabaigoje taip reikia
keršto už išprievartautą mergaitę, taip reikia senuko bebaimystės, tačiau
žiūrovas lieka tarsi išduotas, kadangi jis jau mąsto kaip senukas – teisingumas
pasiekiamas tik čia ir dabar ginklu, tačiau filmo pabaigoje matome virsmą
senuko gyvenime. Jis pasikeitė, todėl filmo finalas lyg ir nuvilia žmogų, bet
kartu ir verčia apmąstyti, kodėl buvo pasirinktas būtent šitoks kelias.
Manau, kad filme yra pakankamai daug psichologijos, daug
skaudžių temų, kurie kasdien, net šią akimirką ištinką pasaulyje gyvenančius
žmones. Taip, tai pakankamai stiprus, įtaigus filmas, kurį būtinai turi
pamatyti tikri kino gurmanai ir įvertinti savo akimis.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą