Suprasti save - tai išvaikčioti savo dykumą

Sveiki visi,

Kol šios dienos mintys manęs magnetiškai nepaveikė, tai pasakysiu, jog kiekvienas kovojame su savo baisiais demonais. Demonai. Kitaip ir nevadinsi. Šiąnakt sapnavau du dalykus, kad grimzdau į jūros dugną, kuri išklota metalu, o mene link jos gramzdino didžiulis magnetas, apjuostas per mano liemenį. Sapnavau ir tai, jog per miestą vaikščiojau su pėdkelnėmis. Vyriškomis pėdkelnėmis, kurias dabar taip brunka reklamos ir taip bodėsi lietuvaičiai, nes primena, jog tai kažkaip nenormalu, nes pėdkelnės kažkaip lyg ir moteriškas rūbas, bet tenka patikslinti, kad pėdkelnes dėvėdavo kaip tik vyrai 17-18 amžiuje, net ir Liudvikas Saulė puikiai pozuoja su baltomis pėdkelnėmis, tačiau kažkaip dėl sukurptų stereotipų net man baisu vilkėti vyriškomis pėdkelnėmis, juk nežinia, koks pasibaisėjęs lietuvis trenks dar buteliu per galvą kaip tai nutiko vargšui pankui, Vilniuje, Gėlių gatvėje, kai prie šio priėjo paprastas vyrukas ir paprašė cigaretės, panekelis davė ir net pridegė, o vyrukas atsilyginęs perrėžė vieną lūpą iki ausies. Teismė vyrukas pasiteisino tik tuo, kad pankai yra nešvarūs žmonės ir jis nepritaria jų gyvenimo būdui. Pagalvojau, jeigu aš nepritariu jo gyvenimuo būdui, tai galiu su benziniuniu pjūklų nupjaustyti jo rankas? Durnumu pateisiname save. Gal ir nieko, ar ne? O štai pankeliui visą gyvenimą bus randas dėl to, kad kažkoks „žmogus“ siauras kaip utelė, ėmė ir tiesiogiai ištransliavo savo požiūrį.

 Tiek to, pasaulis visko pilnas ir nesvarbu, vis tiek kas nors atsiras, kuo galima bodėtis, smerkti, pasmerkti ir baisėtis. Tai gali nutikti net su tavimi pačiu. Žinote, tokį personažą Kauliukų žmogų, kuris viską spręsdavo atsitiktinių burtų kelių, suformoluodavo klausimą ir jo galimus variantus ir pasielgdavo taip, kaip iškrisdavo kam kauliukas su taškais. Na, gerai, jei klausimas skamba: ar šiandien pirkti pieno ar ne? O ką daryti, jei klausimas, ar nueiti ir apiplėšti kaimybę senutę? Kažkaip pasikliauti reiktų vis tiek ne instinktais ar „patinka, nepatinka“ simpatijomis, bet sveiku protu. Bet tikrai, atrodo, nuo mažens mums į galvą alomos dorovinės tiesos – nedaryk kitam to, ko nenori, kad tau darytų, nekaskak kitam duobės, nes pats įkrisi, lazda turi du galus ir t.t. Ir visgi, ir visgi...

Ir kartais mes esame sau ir draugai, ir priešai – galgi net visada. Mes kaip tos dykumos, patys save turime išvaikščioti, kad galėtume pažiūrėti kitiems į akis.

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com