Sveiki visi,
Aha, pagaliau ir aš sukramčiau! Ang Lee išlikimo fantastinė drama „Pi
gyvenimas“ (Life of Pi) (2012 m.) yra laikoma šio sezono kone viena
įspūdingiausių kino juostų, kurią verta pamatyti tarp „Debesų žemėlapio“, „Hobito“.
Tai filmas, kuris susižėrė ne vieną prestižinį apdovanojimą ir plaukia link Oskarų,
bet vargu, ar jis gaus šią statulėlę kaip geriausias metų filmas, nes visus
laurus skina „Operacija „Argo“. Žinote, jei būčiau žinojęs, kad pagal šį romaną
bus statomas kino filmas ir dar su tokiais galingais užmojais, gal prieš ketvertą
– penketą metų knygyne būčiau užgriebęs išverstą šį romaną, kuris voliojosi
išpardavimo skyriuje po 6-8 litus ir būčiau pasinėręs į šį pasaulį daug
anksčiau. Aišku, dabar knygos nebepirksiu, filmas sužiūrėtas ir nėra jokio
reikalo bėgti pirkti ir skaityti, kad lyginčiau ten rašomas detales su
ekranizacija – nesu iš tų žmonių.
„Pi gyvenimas“ – tai, sakyčiau, įdomus ir beveik „disnėjinis“ pasakojimas,
tik su baisiai patobulėjusia kompiuterine grafika, kuri mums leidžia neabejoti
tikrovišku ir išskirtinumu, bet jos turinys ir mintys visgi netoli nutolusios
nuo tų laikų, kai braukėme ašarą pažiūrėję filmą apie nelaisvėje vežiojamą
gorilą filme „Gimusi laisva“ ar „Lobių salą“, ak, tiesa, tik kompiuterinės grafikos
tada nereikėjo, viską darė dresiruotojai, bet poveikis emocine prasme buvo
stiprus. Dabar žiūrėdami „Gimusi laisva“ tik gūžčiotume pečiais ir
nesuprastume, kuo geras tas filmas buvo, nors jo idėjos gan „disnėjaus“
lygmenyje kaip ir nuotykinis „Pi gyvenimas“. Ir visgi, „Pi gyvenimas“ yra žavus
darbas, nušlifuotas, išblizgintas ir pateiktas taip, kad jei filmas jus ir
nesužavės, bet bent jau patiks – nekalbu apie išskirtinius atvejus, kurie
braunasi į kino teatrą, net neperskaitę filmo pavadinimo ir po to nepagrįstai
vaitoja, kad nemėgsta miuziklų ar filmų apie gyvūnus ir tikėjęsi visai kažko
kito.
O man patiko! Nauja išgyvenimo, prisitaikymo galų galiausiai ir tikėjimo
istorija atgimsta labai vykusioje ir didingoje ekranizacijoje. Žinoma indų
aktoriai vėl mums primena „Lūšnynų milijonierių“ ir porina apie susigrūmimą su
pačiu likimu, tik šįkart jis nėra toks dosnus, kaip tąkart sėdinčiam žaidėjui
žaidime „Kas taps milijonieriumi?“, čia reikės herojui ypač didelių pastangų ir
noro išgyventi, kurių niekur kitur nerasi, kaip tik savyje. Manau, užtektų
pasakyti, kad tai tikrai graži, pamokanti istorija, kuri nepretenduoja į
realybę, bet visada galima tokiose istorijose pasisemti pakylėtos jausenos –
branginkime kiekvieną savo dieną, kol patys netapome nusviestais viduryje
Ramiojo vandenyno ir apleistais, tačiau nepamirštais Dievo. Kitaip sakant, tai
2012 – ųjų filmas, kuris turi būti pamatytas.
Mano įvertinimas: 9.5/10
Kritikų vidurkis: 79/10
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą