Filmas: "Didis grožis" / "La Grande Bellezza"

Sveiki, kino mylėtojai,

Italų režisierius Paolo Sorrentino tikriausiai, kritikų nuomone, sukūrė savo karjeroje geriausią filmą „Didis Grožis“ (La Grande Bellezza) (2013), kuris kuo puikiausiai patiko ir Lietuvos kino teatro žiūrovams, tačiau didesnio populiarumo, kaip ir reikėjo tikėtis, nesulaukė, nes filmas šaukte šaukia etiketės – „tik rimtesnei publikai“.

Galbūt ir visai nieko į Lietuvos kino teatrus, užkalkėjusius nuo komercijos, įmesti ir šį bei tą kitokio. „Didis grožis“ man pasirodė vienas ilgas itališkas epas apie gyvenimo nueitus metus, keliantis daugiau nostalgijos ir melancholiškų apmąstymų nei to tikrojo grožio, tačiau kas pasakė, kad ilgėtis nėra gražu, kad liūdesys nėra gražus? Filmas dvelkia ypatingais nacionaliniais aspektais, jis nupiešia ilgą italų visuomenės freską, tačiau ją galima pritaikyti bene visose pirmaujančiose pagal ekonomiką šalyse, kur esti ryškios takoskyros tarp pasiturinčiųjų, vidutiniokių ir šiaip žemiausių visuomenės sluoksnio atstovų.

Tai išties vienas iš tų filmų, kurie apie gyvenimą kalba visokiausiomis spalvomis, tačiau viskas žvelgiama iš 65 metų vyro apmąstymų skraistės, suteikiant viskam, kas yra ir buvo, tam tikro brandumo jausmo. Režisierius visgi įžiūrėjo grožį viskame – skausme, kuris atsiranda iš tuštumos, plepalų, alkoholio, linksmybių, sekso ir narkotikų ir kartu šalia eina įvykiai bei kadrai, kurie yra švelnūs, saulėti, lėti ir džiugūs – keičiasi erdvė, tačiau pagrindinis herojus tarsi vienur ir kitur jaučiasi dvasiškai sustabarėjęs, jis regi grožį visame kame ir jį mąsto, išmąsto ir permąsto, pats atsakydamas į filosofinius klausimus: kas yra gyvenimas, ko jis vertas, kam reikalinga meilė, kas yra ta pilnatvė, ko siekti, kai viskas jau pasiekta? Viską gražina saikingi ironijos potėpiai, o kartais ir ryškus groteskas. Ypatingai man keistai nuskambėjo šventosios vienuolės Marijos atėjimas į filmo pabaigą, jos atsidavimas, atsisakymas gyvenimiškų malonumų – tai pavaizduota su tokiu grotesku, kad imi mąstyti, ką režisierius turėjo galvoje, ar jis menkina katalikų pasaulėvaizdį, iš jo šaiposi, ar šaiposi iš to godaus ir pasimetusio žmogaus? Aišku, kaip visada vienareikšmiškų atsakymų nėra.

Pirmoji filmo pusė žiūrėjosi gan chaotiškai, nes vaizdai ir prasmė į bendrą prasmių ratą jungėsi ne iškarto, todėl sukėlė nereikalingo ištęstumo įspūdį, tačiau taiklūs pastebėjimai, ypač dialogai, vėl mane grąžindavo į tikrąją juostos esmę. O šiaip bendras vaizdas gan stiprus, įdomus, įmantrus, kartais netikėtas, todėl, kad sugebėjo prikaustyti ir provokuoti, laikau filmą patikusiu ir sėkmingu.

Kontrastų, ironijos, sarkazmo, melancholijos pritvinkusi kino juosta jau laikoma šių dienų šedevru. Aišku, joje randasi tas, ką galbūt ir galima įvardyti gyvenimu, randasi prasmė, nes toks tikriausiai ir yra tas gyvenimas, jis visko tuščiai pilnas, o baisiausia, kad nuo to niekur nepabėgsi, tą regi ir supranta senstantis pagrindinis veikėjas, kuris supratęs, kad gyvenimas anksčiau ar vėliau pasibaigs, užuot nusirovęs paskutinius plinkančius plaukus, įsipila viskio ir sūpuodamasis hamake prie Koliziejas, mėgaujasi saulėta diena ir ramybe. Gyvenimas tęsiasi.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela