Knyga: Javier Marías "Įsimylėjimai"

Javier Marias. „Įsimylėjimai“. – Vilnius: Alma littera, 2016.

Sveiki, skaitytojai,

Paskutiniu metu galima pasidžiaugti, kad gera verstinė literatūra vis labiau pastebima, apie ją rašoma vis daugiau įvairiuose internetiniuose portaluose ir vis mažiau recenzijų sulaukia populiarioji literatūrą. Už tai tikriausiai turėtume dėkoti jaunajai literatūros kritikos bangai, kuri nešvaisto laiko bet kokiai lektūrai, o griebia „grietinėlę“. Tokia grietinėle galime įvardyti ispanų rašytojo Javier Marias romaną Įsimylėjimai (ispan. Los Enamoramientos).

Tiesą sakant, iki šios knygos taip ir nebūčiau „prisikasęs“, jeigu nebūčiau prieš trejetą metų skaitęs kitą J. Marias romaną lietuviškai – Tokia blyški širdis, kuri paliko išties neišdildomą įspūdį kaip puiki ir intelektuali literatūra. Būtent anos knygos dvelksmas paskatino kuo greičiau perskaityti ir Įsimylėjimus, kurią išleido Alma littera. Taip, knygos pavadinimas gana nedėkingas ir apgaulingai „saldus“, o knygos viršelis lyg iš meilės romanų lovio, tačiau nereiktų šįkart knygos teisti dėl išvaizdos. Ji vis tiek išleista kokybiškai, estetiškai, „nekonservatyvi“, tarkim, nelabai dera leisti literatūrinius perliukus, tačiau Alma littera turi savo knygų leidimo viziją, todėl belieka tik džiaugtis, jeigu kam nors ši knyga įkrito į pirkinių vežimėlį vien dėl jos estetinių niuansų.

Grįžtant prie paties romano ir jo turinio, derėtų pasakyti, kad nuo pat pirmųjų knygos puslapių galima atpažinti J. Marias rašymo stilių, kuris lyginamas su G. G. Marquez rašymu, nors man asmeniškai šie du rašytojai ganėtinai skirtingi – abu saviti, abu atradę savo kalbos kodą, kuris tikriausiai labiausiai ir žavi, skaitant šių rašytojų knygas. Iš esmės J. Mario Įsimylėjimai laikosi panašių žaidimo taisyklių, kokias turėjo romanas Tokia blyški širdis: per detektyvinę istoriją atskleidžiama nuolat kintanti veikėjų sąmonė ir vertinimas. Siužetas kur kas paprastesnis nei, tarkime, Fiodoro Dostojevskio Nusikaltimas ir bausmė. Mergina kasryt stebi įsimylėjusią porelę, kol galiausiai paaiškėja, kad vienas iš sutuoktinių kraupiai nužudomas, tada mergina netyčia susipažįsta su antrąja puse ir prasideda kraupiai subtilus detektyvas, grįstas pagrindinės veikėjos vertinimo svyravimu ir abejonėmis. Panašiai būta ir romane Tokia blyški širdis, kurioje detektyvinė istorija kur kas labiau intriguoja nei Įsimylėjimuose, tačiau Įsimylėjimuose kur kas stipresnė pusę yra būtent merginos abejonių svyravimai.

 Rašytojas Javier Marias.

Akivaizdu, kad J. Mariai siužetas yra antraeilis dalykas, jam kur kas svarbiau atskleisti mąstymo, vertinimo ir abejonių daugiasluoksnius veikimo procesus. Skaitant romaną, atrodo, kad autorius sukūrė išsamią išklotinę, ką ir kaip galvoti, įtarus pažįstamąjį žmogžudyste, neretai padvelkia pritrenkianti psichologinė įtampą, kokią kūrė rusų klasikas F. Dostojevskis. Iš esmės J. Marias sukūrė tokį romaną, kada įdomiausia skaitytojui tampa ne tai, ar tikrai įtariami veikėjai yra kalti, bet tai, ką ir kaip pagalvos pagrindinė veikėja. Nusikaltimų interpretacijų tunelis, kintantis vertinimas ir mąstymo procesas, kuriam turi įtakos įsimylėjimas. Autorius šiuo kūriniu nori pasakyti, kad mes niekada negalime būti objektyvūs įvykių vertintojai, nes esame savo emocijų įkaitai, galiausiai paties laiko įkaitai: „Tas, kuris nieko nesitiki, galų gale pradeda reikalauti, kuris žvelgė pagarbiai ir su baime, laikui bėgant tampa tironu ir pradeda niekinti tą, kurį anksčiau garbino; kuris kaulijo lyg išmaldos kiekvieno bučinio ir kiekvienos šypsenos, ilgainiui tampa išpuikeliu, dabar šykštinčiu meilės tam pačiam žmogui, kurį laikas (ta eilinių dienų virtinė) pavertė iš valdovo vergu. Laikas visagalis, ir jeigu šiandien danguje nėra nė debesėlio, tai visiškai nereiškia, kad rytoj arba poryt neįsiautės siaubinga audra“ (p. 286).

Būtent įvykių interpretacija tampa atraminiu autoriaus kūrybinės galios šaltiniu. Tarsi iš paveikslėlio dėliojamos įvykių versijos, kurios paradoksaliai linkusios pasitvirtinti. Toks pasakojimas visada žadina intelektualesnio skaitytojo dėmesį, nes mąstymo procesas linkęs įtraukti, ypač kritinį mąstymą turintį skaitytoją, nes veikėja analizuoja įvykius nevienareikšmiškai, o keldama esmines prielaidas, o svarbiausia ne kaip profesionali detektyvė ar nusivylusi namų šeimininkė, bet kaip kiekvienas logiškai ir blaiviai mąstantis žmogus. 

Analizė ir interpretacija knygoje esti taip pat nevienareikšmiški, šis rašymo principas aidi ir tarp pačių veikėjų, kai jie analizuoja A. Diuma Tris muškietininkus bei O. De Balzako apsakymą Pulkininką Šaberą. Veikėjai interpretuoja literatūros klasikus, o autorius paraleliai brėžia įvykius pirmajame romano plane, kad kartais atrodo, jog veikėjai save analizuoja ir programuoja pagal vertybinius niuansus, tapatindami save su literatūriniais personažais. 

Pagrindinė šio romano problema, sakyčiau, yra ne nusikaltimas, bet momentalus ir trapus pagrindinės veikėjos vertinimas, kuris niekaip negali išlikti objektyvus. Moralinių vertybių vertinimas kinta pagal įvairias aplinkybes, netgi nuo to, kiek arti gali būti kitas žmogus šalia kito, kitaip sakant, netgi nuo kūno temperatūros. Tai itin subtilu ir jautru, tuo galima mėgautis.

Romanas patiks visiems literatūros gurmanams, tuo beveik neabejoju. Senos ir banalios temos literatūroje vis dar gali atrodyti itin patrauklios. Būna, kada rašytojų klausia, kas svarbiau knygoje: siužetas ar rašymo stilius? Šiuo atveju J. Marias patvirtina, kad ir pats banaliausias siužetas talentingo žadžių mago rankose gali virsti puikiausiu tekstu.

Jūsų Maištinga Siela