Sveiki,
Taip retai lepinuosi kino
klasika, nes taip norisi neatsilikti nuo šiandienos kino konteksto, kad tiesiog
apmaudu, kad gamta nedavė atskiro gyvenimo žiūrėti vien tik kiną. Viena iš
paskutinių senųjų klasikų buvo Otto Premingerio kriminalinė istorija „Žmogžudystės anatomija“ (angl. Anatomy of a Murder) (1959). Filmas tapęs
tikra detektyvų ir bylos nagrinėjimo kine klasika ir jeigu Jums patiko „12
įtūžusių vyrų“, tai beveik net neabejoju, kad ir ši kino klasika gali tapti
tikru delikatesu.
Filmas daugiau nei pustrečios
valandos nė kiek nenuvargino, kaip kada būna su ilgais epiniais filmais, kurių
pabaigą jau žinai, vos tik jie prasideda. „Žmogžudystės anatomija“ iš esmės
iliustruoja šešto dešimtmečio amerikiečių teisminę sistemą, jos spragas,
advokatų ir prokurorų darbą. Filmas planiškai skyla į dvi dalis. Pirmojoje daugiau
pasakojama advokato Paulo gyvenimas, jo namų aplinka ir t. t. Vėliau užuomazgos
į kriminalinį nusikaltimą ir galiausiai viską vainikuoja teismų rūmų procesas. Retro
spalvomis nufilmuota juosta žadina nostalgišką žiūrovo ilgesį tokioms juostoms,
kai aktorių biografijos dar nebuvo „išmėsinėtos“ žiniasklaidos, kai kine ir jo
kūrimo laikotarpyje gyvavo kiek kitokios vertybės ir kitokios mados bei
suvokimas apie pasaulį. Žiūri į aktorius ir galvoji, kad nė vieno nebeliko
gyvo, o štai jų būvimas kadre išliko iki šių dienų...
Nuoseklus ir taupus
istorijos pasakojimas, kur scenos „sukaltos“ kiek preciziškai teatrališkai, bet
ir dėl to gražu. Flirtuojanti moteris, kuri sau prisišaukia bėdos, vyras advokatas
– tos stereotipinis dar nuo Agatos Kristi laikų sukurptas lyčių kriminalinis
pasaulis, kai vyras dėl žmonos nužudo meilužį ir todėl jis nepakaltinamas, dėl
savo efekto būsenos, dabar tokių net romanų neberašo, o kad neberašo – tai čia
dar geriau, nes kiekvienai erai savitos temos ir jos raiška.
Mano įvertinimas: 10/10
IMDb: 8.1
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą