Knyga: Françoise Sagan "Sveikas, liūdesy"

Francoise Sagan. „Sveikas, liūdesy“ – Vilnius: Baltos lankos, 2016.

Sveiki, skaitytojai,

Bene garsiausias prancūzų rašytojos Francoise Sagan romanas Sveikas, liūdesy lietuvių kalboje perleistas jau nežinia kelintą sykį, šįkart turi viršelyje citatą iš The Time apie knygos turinį: „Juokingas, nepadorus ir itin prancūziškas“. Perskaitęs romaną pagalvojau: juokingas (?) tikriausiai to humoro nelabai supratau, nepadorus (?) ir kuo gi, taip pat nesupratau, bet, kad labai prancūziškas, tai gali sulinksėti ir avies galva, jeigu ji nėra kokia kimštinė ir nekabo ant sienos.

Sveikas, liūdesy iš tikrųjų itin prancūziškas. Autorė jį išleido būdama vos aštuoniolikos. Ir tai įvyko neįtikėtinoje epochoje – šeštajame dešimtmetyje, dar prieš visas seksualines revoliucijas. Skaitant kūrinį vis neatsiejau skandalingą autorės gyvenimą ir jos maištingą bei laikmetį pralenkusį gyvenimo būdą su jos talentu. Pabandyk, kad gudrus, parašyti taip romaną, kaip F. Sagan, kai tau viso labo septyniolika! Išties, kaip ir pačius prancūzus, taip ir lietuvius, tikriausiai žavi ne tiek pačios F. Sagan kūriniai, kiek jos asmenybė ir gyvenimas – narkotikai, alkoholis, biseksualumas, vaikai...

Apie ką galėjo rašyti išsilavinusi mergina šeštajame dešimtmetyje? Apie meilę, santykius, tobulą šeimą... Tiesą sakant, romano temos lyg ir nebūtų per toli nutolusios nuo to meto moterų rašytojų temų. Romane svarbu, kaip šeimos santykiai pavaizduoti. Pagrindinė veikėja – septyniolikmetė Sesilė (neįmanoma tikriausiai įžvelgti autobiografinių bruožų) su tėvu atostogauja ir ilsisi provincijoje nuo Paryžiaus šurmulio. Nors romane nėra akcentuota tėvo ir Sesilės santykių raida, tik štrichais paminėti keli faktai, akivaizdu, jog jų santykiai (kaip tėvo ir dukters) yra netipiniai. Sesilė myli tėvą besąlygiškai su visais jo donžuaniškais trūkumais, netgi pateisina jo seksualinį apetitą, taip iš pat pradžių atskleisdama savo nuovokumą, psichologinę gelmę, gudrumą ir mokėjimą manipuliuoti daug vyresniais už save. Iš esmės Sesilė neatsiejama nuo romano pasakotojos – jų balso intonacijos atskleidžia jaunos merginos to meto šiuolaikišką mąstyseną, kuri skaitytoją ir glumina, ir linksmina.

 Francoise Sagan.

Perskaičius romaną, galima dėti tašką, jog tai visgi kūrinys tarp pramoginės ir jau klasikos tapusios literatūros. Norėtųsi priklijuoti etiketę „kurortinis romanas“ ir jeigu jį būtų parašiusi kokia 25 metų rašytoją, kažin, ar šitaip stebintų kūrinio raiška ir mokėjimas atskleisti žmonių seksualinius santykius be banalybių. Autorei pavyko išvengti pornografijos ir apsiriboti vien tik erotiniais štrichais, todėl to nepadorumo tėra tik tiek, kiek gali kilti skaitytojo galvoje – o kas jei septyniolikmetė Sagan būtų paleidusi visą pornografinę tiradą? Tikriausiai kūrinys būtų suprastėjęs.

Tiesą sakant, Sveikas, liūdesy skaitosi lengvai, kaip melodramatiška telenovelių tipo knyga, labiausiai žavi prancūziškas aristokratiškas manieringumas (bravo vertimui!), kur net dukra į tėvą kreipiasi „jūs“ ir tos malonybinės veiksmažodžių galūnės tiesiog stebina savo keista arogancija, kuri kartais tampa ir ironiškų santykių išraiška. Jaunos kaprizingos merginos, mėgstančios išgerti viskį, pastangos išskirti tėvą nuo elegantiškos jam į žmonas tinkančios moters, primena išties lengvo turinio knygą. Netgi galima piktintis, kodėl suaugę taip patikliai reaguoja į jaunuolės banaliai rezgamas pinkles, netgi galima įtarti, kas Sesilę seksualiai traukia tėvas arba bent jau panašūs vyrų tipai – lengvabūdžiai, nemėgstantys planuoti, todėl ji nemyli atsidavusio savo jaunojo meilužio Sirilio. 

Nepasakyčiau, kad knyga sužavėjo. Daugiau ją galima skaityti kaip literatūriškai edukacinę knygą, bandant aprėpti arba dalinai suprasti, kas per literatūrinė ikona toji F. Sagan. Sveikas, liūdesy lengvai perkandamas romanas, kurio pagrindas gana banalokas – įnoringa dukrelė pavydi savo tėvo meilužėms ir trokšta tik laisvės, stabilios tėvo ir dukters kasdienybės. Iš esmės tai ne tik keistų prieraišių santykių panorama, bet ir maišto literatūra, visų pirma feministiškai, o galiausiai ir epochos bei moters kaip F. Sagan kūrybos svarba XX amžiuje. Knyga greit persiskaito, bet ji nepretenduoja išlikti tokia gili ir sukrečianti, kaip tai gali kiti autoriai ir kiti kūriniai. Nesigailiu skaitęs, tačiau kūrinys tikrai ne tas, kurį dėčiau prie „perliukų“.

Jūsų Maištinga Siela